Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-09-05 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-118-211/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-09-05
Bylos Nr.
AN2-118-211/2017
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-01396-2017-0
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Laureta Ulbienė
Pažeidėjas
I. S.
Kategorijos
NuorašasAdm. byla Nr. AN2-118-211/2017
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01396-2017-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 6.1.; 21.11.10.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laureta Ulbienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. S. (toliau – apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nutarimo, kuriuo ji nubausta pagal Lietuvos Respublikos ANK 95 straipsnio 1 dalį 1000 Eur bauda, nustatė :

Aprašomoji dalis

I. S. teismo nubausta pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdama UAB „G“ direktorė, 2017-05-04 leido dirbti padavėjo pareigose R. S. UAB „G“ priklausančiame restorane „L“, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau teisės aktų nustatyta tvarka nesudarė rašytinės darbo sutarties formos ir nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau VSDFV) teritoriniam skyriui apie darbuotojo R. S. įdarbinimą dieną prieš darbo pradžią įdarbinimą ir tuo pažeidė pažeidimo metu galiojančio Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus.

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos teismui paduotame skunde apeliantė I. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-3284-806/2017 ir administracinę bylą nutraukti. Nurodo nesutinkanti su skundžiamu nutarimu, kadangi teigia ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo nepadariusi, jos veiksmuose nėra inkriminuoto administracinio nusižengimo sudėties. Cituodama tiek savo, tiek liudytojų parodymus, teigia, kad apylinkės teismas nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesiėmė būtinų priemonių tam, kad būtų išsiaiškintos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės bei pašalintos abejonės dėl I. S. administracinio nusižengimo sudėties, todėl padarė neteisingas, tendencingas, prielaidomis pagrįstas išvadas. Apeliantės teigimu, liudytojų paaiškinimai (pirminiai ir vėlesni) neprieštarauja byloje surinktai medžiagai, o juos papildo leidžiant nustatyti tikrąjį buvusių teisinių santykių turinį ir aplinkybes. Teigia, kad lyginant parodymus tarpusavyje turėjo būti atsižvelgta į pirminius asmenų parodymus, liudijimus pateiktus teismo posėdyje ir byloje surinktą medžiagą. Byloje nėra duomenų, kad R. S. būtų susitaręs su ja (apeliante), ar kitu įmonę atstovaujančiu asmeniu, dėl darbovietės, t.y. kad jis priimamas dirbti į UAB „G“, restoraną, esantį (duomenys neskelbtini). Lygiai pat pat nėra byloje duomenų, jog R. S. būtų susitaręs dėl darbo užmokesčio dydžio, arbatpinigių, mokėjimo periodiškumo, tvarkos. Atliekamo darbo periodiškumo, nuolatinumo, paklusimo nustatytai darbo tvarkai. Teismas be pagrindo teigia, kad dėl darbo sąlygų buvo susitarta, nors byloje nepateikia motyvų kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis šalys buvo apie tai susitarusios. Pasak apeliantės, šios aplinkybės paremtos tik teismo bylos medžiaga nepagrįstomis prielaidomis. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamame nutarime iškreipė jos (apeliantės) posėdžio metu pateiktus teiginius, konstatuodamas, jog meniu UAB „T“ ir UAB „G“ yra identiški, nors apeliantė nurodo teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kuo jis skiriasi.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas, siekdamas konstatuoti, kad dirbamas darbas buvo nelegalus, turėjo nustatyti, kad darbuotojas R. S. 2017-05-04 nuo 11:00 vai, iki 13:00 val. įsipareigojo dirbti darbą tikslu gauti atlygį už darbą, paklusdamas bendrovėje nustatytai darbo tvarkai. Pasak apeliantės, šių darbo sutartį apibūdinančių elementų (įsipareigojimų) konstatavimas buvo būtinas nustatant ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties objektyviąją pusę. Teigia, kad iš Administracinio nusižengimo protokolo, byloje surinktos medžiagos ir R. S. pirminių paaiškinimų ir bylos medžiagos akivaizdu, kad 2017-05-04 jis ne dirbo su tikslu gauti atlygį, o atėjo į padavėjo atranką, atlikti teorinio ir praktinio testo nuo 11 val. 00 min. iki 13 val. 00 min., su tikslu pakeisti jau giminingoje „L“ dirbamą darbą („pasibandyti į padavėjo poziciją“), tačiau jo nepraėjo. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad R. S. atliekant teorinį ir praktinį atrankos į darbą testą buvo susitarta dėl atlygio, taip pat, kad jam būtų mokami pinigai, sutarta dėl darbo vietos, darbo funkcijų, darbo sąlygų pavaldumo, nuolatinumo, paklusimo nustatytai darbo tvarkai ir pan. Teigia, kad nei Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius, nei teismas nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, neteisingai taikė materialines teisės normas, neįvertino administracinio nusižengimo įvykio ir sudėties, dėl to nepagrįstai priėjo priešingos išvados, negu duoti asmenų pirminiai parodymai, prieštaraujančios surinktai bylos medžiagai. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai aiškino ANK 95 straipsnį, nurodydamas tik vieną iš kvalifikuojančių požymių – darbo sutartis neįforminta, tačiau neįvardijo faktinių aplinkybių, liudijančių, kad R. S. buvo priimtas dirbti į padavėjo pareigas už užmokestį, nebuvo nustatyti ir kiti reikiami požymiai, kaip antai: dirbamas darbas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus dėl darbo sąlygų; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai; darbo funkcijų sistemiškumas; veikos pavojingumas, asmens kaltė. Apeliantės teigimu, vien ta aplinkybė, kad R. S. nešė lėkštes, kavą ir bendravo su klientais, negalėjo būti suabsoliutintos ir nėra pakankamas pagrindas teigti, kad buvo nelegalus darbas.

Pasak apeliantės, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad administracinio nusižengimo protokole nėra jokių duomenų apie R. S. gautą (sutartą gauti) atlyginimą, darbą esant kitiems darbo sutarties požymiams. Apylinkės teismas neįvertino, jog iš R. S. išsamaus paaiškinimo nepaimta, tyrimo metu neapklausti kiti asmenys (E. R., K. M.), susiję su nagrinėjamomis aplinkybėmis. Apeliantė nurodo, kad pareigūnai apskritai nenustatinėjo darbo tvarkos buvimo fakto ir kitų objektyvių nelegalaus darbo požymių, todėl teigia, kad administracinio nusižengimo protokolas ir medžiaga turi akivaizdžių trūkumų, dėl kurių nebuvo galima nustatyti pažeidimo esmės. To neįvertino ir apylinkės teismas, kad byla nėra parengta nagrinėti teisme, todėl nepagrįstai nesprendė klausimo grąžinti protokolą surašiusiai institucijai protokolo trūkumams pašalinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus pavaduotojas, vykdantis skyriaus vedėjo funkcijas J. S. (toliau – Institucija) prašo apeliantės skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nutarimą. Teigia, kad jokių neaiškumų dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo nekilo, priešingai, nei teigia apeliantė, administracinis teisės pažeidimas yra identifikuotas rašytiniais duomenimis bei liudytojų paaiškinimais. Nurodo, kad tiek VDI surinkti rašytiniai įrodymai, tiek D. R. pateikti paaiškinimai teismo posėdžio metu visiškai sutampa, tarp jų nėra jokių prieštaravimų. Pažymi, kad D. R. dalyvavo VDI vykdomame patikrinime įmonėje UAB „G“, kurio metu buvo nustatyta, kad R. S. dirba (aptarnavo klientus, gamino kavą, aptarnavo staliukus) nesudaręs su AUB „G“ rašytinės darbo sutarties ir apie jo įdarbinimą nėra įstatymų nustatyta tvarka pranešta Sodrai, todėl nėra jokių pagrindo abejoti D. R. teiktų parodymų pagrįstumu.

Atsiliepime Institucija taip pat nurodo mananti, kad teismas, vadovaudamasis ANK 34 straipsnyje numatytais pagrindais pagrįstai apeliantei skyrė sankcijos ribose numatytą baudą – 1000 eurų. teigia, kad nedeklaruotas darbas yra ydinga praktika, kurios metu slepiami mokesčiai, neužtikrinamos socialinės garantijos darbuotojui.

Atsiliepime nesutinkama ir su apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir nepilnai išsiaiškino byloje esančius įrodymus bei aplinkybes bei, kad nenustatė visų ANK 95 straipsnio objektyvių ir subjektyvių požymių. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir pagrįstai įvertino I. S. ir R. S. parodymus kaip prieštaringus vieni kietiems, nenuoseklius. Taip pat teismas pasisakė, kad dėl to, jog apeliantė nurodo, kad R. S. dirbo neatlygintinai, nepanaikina atlygintinumo fakto. Taip pat, Institucijos teigimu, nebuvo pažeista ir apeliantės teisė į gynybą, kadangi liudytojai buvo apklausti, prašomi prijungti dokumentai, prijungti.

Institucija teigia, kad nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn traukiamos I. S. veika atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje požymius, kadangi, esant DK 93 straipsnyje numatytiems darbo sutarties požymiams, leido dirbti darbuotojui nesudarius su juo darbo sutarties ir nepranešus SODROS teritoriniam skyriui apie jo įdarbinimą bendrovėje dieną prieš daro pradžią, kaip to reikalauja BK 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Išnagrinėjus teismui pateiktą administracinio nusižengimo bylą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.

Pažymėtina, kad I. S. nubausta už tai, kad būdama UAB „G“ direktorė, 2017-05-04 leido dirbti padavėjo pareigose R. S. UAB „G“ priklausančiame restorane „L“, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau teisės aktų nustatyta tvarka nesudarė rašytinės darbo sutarties formos ir nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau VSDFV) teritoriniam skyriui apie darbuotojo R. S. įdarbinimą dieną prieš darbo pradžią.

Lietuvos Respublikos ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tiek iš apeliacinio skundo, tiek iš teismui pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad apeliantė, nagrinėjant jos bylą teisme, nesutiko su pažeidimu bei nurodė nesant tyčios jos veiksmuose, paaiškino, kad buvo tik tikrinamos R. S. galimybės dirbti jų įmonėje, buvo atranka, duodamas staliukas ir taip gali patikrinti žmones, vertina kaip bendrauja, ar atitinka jų kriterijus, dėl sąlygų buvo kalbėta su R. S., jog pas juos niekas nepasikeitė, tai buvo jam paaiškinta.

Įvertinus byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutarimą, daroma priešinga apeliantės skundo argumentams išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Apeliantės keliama versija, kad R. S. buvo apmokomas pagal jų įmonės vidinę tvarką, skundą nagrinėjančio teismo nuomone vertintina kritiškai kaip pažeidėjos gynybinė pozicija.

Atkreiptinas dėmesys, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra blanketinė, kadangi kaip objektyviai reiškiasi nelegalaus darbo požymiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Pagal DK 98 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2191 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nelegalus darbas gali pasireikšti alternatyviomis veikomis: darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose nustatytų reikalavimų. Darbdavio pareiga pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nustatyta DK 99 straipsnio 6 dalyje.

Nesutiktina su apeliantės skundo argumentais, kad nepakanka duomenų padaryti išvadai, jog pastaroji padarė jai inkriminuotą teisės pažeidimą.

Byloje esančiame Nelegalaus darbo tyrimo 2017-05-05 akte Nr. NDA 0957-0078 nurodyta, kad 2017-05-04 VDI kompetencijos ribose buvo atliktas UAB „G“ priklausančiame restorane „L“, adresu (duomenys neskelbtini), patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad R. S. dirbo padavėjo pareigose (aptarnavo klientus, nešiojo maistą, gėrimus). Savo rašytiniame paaiškinime minėtas asmuo nurodė, kad 2017-05-04 atėjo pasibandyti į padavėjo poziciją ir darbo sutarties nėra sudaręs. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos užklausos rezultatus R. S. nėra darbuotojų sąraše. Tuo galimai pažeista Darbo kodekso 98 str. 1 d. 1 ir 2 p. Dėl šių aplinkybių bus sprendžiamas Įmonės atsakingo asmens administracinės atsakomybės klausimas. Pažymėtina, kad pagal Integracijos su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos užklausos rezultatus R. S. nuo 2016-05-06 iki 2017-01-23 buvo UAB „G“ darbuotojas. Taip pat pažymėtina ir tai, kad nuo 2017-01-18 minėtas asmuo yra UAB „T“ darbuotojas. Įmonei UAB „T“ priklauso restoranas „L“, kuris yra ir UAB „G“ priklausančio restorano prekės ženklas (b.l. 14).

Teisme apklaustas Valstybinės darbo inspekcijos atstovas D. R. nurodė, kad patikrinimo metu rastas vienas asmuo, kuris buvo neįdarbintas, buvo pietų metas ir pats R. S. buvo užimtas, aptarnavo klientus, gamino kavą, aptarnavo staliukus, terasoje turėjo ne mažiau 3 staliukų. Norėjo R. S. apklausti, tai prašė restorano vadovės Eglės, kad 10 min. galėtų pakeisti patį R. S., kad nesutrukdytų restorano darbo. Nei viena iš pusių nepateikė jokios informacijos, kad vykdomas konkursas. Aiškinosi, kodėl atvyko R. S., sakė, kad atėjo pasibandyti dirbti neatlygintinai, kad vykdomas konkursas nesakė (b.l. 72-73).

Netikėti Valstybinės darbo inspekcijos atstovo D. R. duotų parodymų teisingumu nėra pagrindo, nes, kaip nurodė ir apylinkės teismas skundžiamame nutarime, byloje nebuvo nustatytas asmeninis šio pareigūno suinteresuotumas, o jo nurodytos aplinkybės, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neprieštarauja byloje esantiems rašytiniams duomenims. Akivaizdu, kad Valstybinės darbo inspekcijos atstovas įvykį matė pats, netgi prašė restorano administratorės, kad pakeistų R. S., kad nebūtų sutrukdytas restorano darbas.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį ir įteikus jam antrą sutarties egzempliorių. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Darbuotojas privalo pradėti dirbti kitą po darbo sutarties sudarymo dieną, jeigu vėlesnė darbo pradžia nenustatyta šalių susitarimu (DK 99 straipsnio 5 dalis). Nors apeliantė teigia, kad buvo tikrinamos tik R. S. galimybės dirbti jų įmonėje, kurioje nustatyta vidinė tvarka, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos nenumato darbdaviui teisės leisti darbuotojui pabandyti dirbti tam tikrą darbą, kol su juo nėra sudaryta rašytinė darbo sutartis. Apklausiama teisme tiek apeliantė, tiek įmonės vadovė E. R. nurodė, kad R. S. turėjo pora staliukų, dirbo apie 2 val., R. S. prižiūrėjo kita administratorė, kuri žiūrėjo, kaip jis aptarnauja asmenis (b.l. 44-45, 73-74). Pabrėžiama, kad dėl išbandymo laikotarpio numatyta galimybė sulygti sudarant darbo sutartį. Tokiu atveju, darbuotojas bet kuriuo išbandymo laikotarpio metu, realiai pabandęs atlikti jam pavestą darbą, galėtų darbo sutartį nutraukti. Nagrinėjamu atveju, R. S. buvo leista keletą valandų pabandyti dirbti tikrinamame restorane, nesudarius su juo rašytinės darbo sutarties ir apie jo darbo pradžią nepranešus Sodros teritoriniam skyriui. Nors skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ANK 95 straipsnį, nurodydamas tik vieną iš kvalifikuojančių požymių – darbo sutarties neįforminimą, neįvardijant faktinių aplinkybių, liudijančių, kad R. S. buvo priimtas dirbti į padavėjo pareigas už užmokestį, atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje nurodoma, kad jei byloje nėra pateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, tai nepanaikina atlygintinumo fakto, nes asmuo, faktiškai dirbdamas turi teisę į minimalų atlyginimą. Tai, kad už darbą faktiškai sumokėta nebuvo ir (arba) nebuvo tartasi dėl konkretaus atlyginimo dydžio, neįrodo, kad tarp šalių nėra susiklostę darbo teisiniai santykiai. Darbo užmokesčio suderėjimo ir išmokėjimo fakto nenustatymas nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ANK 95 straipsnį (nutartys administracinėse bylose N575-3202/2011, N575-535/2012). Juo labiau nagrinėjamu atveju R. S. jau buvo dirbęs UAB „G“ bei šiuo metu dirba UAB „T“ įmonėje, kuriai, kaip ir UAB „G“ priklauso restoranas tuo pačiu prekės ženklu, todėl akivaizdu, kad R. S. žinojo, kokio dydžio darbo užmokestis mokamas padavėjo pareigose. Taip pat, kaip minėta, byloje yra rašytiniai paaiškinimai (R. S. bei pačios apeliantės paaiškinimai VDI) bei liudytojų parodymai, kad R. S. pakluso nustatytai darbo tvarkai, t.y. pradėjo dirbti 2017-05-04, priėmė užsakymus, aptarnavo, tvarkė stalus, gamino kavą).

Apeliantė skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iškreipė jos posėdžio metu pateiktus teiginius konstatuodamas, jog meniu UAB „T“ ir UAB „G“ yra identiški, nors apeliantė posėdžio metu aiškiai nurodė, kuo jie skiriasi, skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį, kad pati apeliantė, apklausiama pirmosios instancijos teisme, į Valstybinės darbo inspekcijos atstovo klausimą atsakė, kad meniu buvo išlikęs tas pats (44-45).

Nesutiktina ir su apeliantės teiginiais, kad tyrimo metu nebuvo imtasi visų priemonių nustatant pažeidimo sudėtį kvalifikuojančias aplinkybes, t.y. neapklausti kitų darbuotojų, nepaimti išsamūs paaiškinimai, tuo suvaržant apeliantės teisę į gynybą. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Valstybinė darbo inspekcija pagal Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos raštą 2017-04-27 atliko išsamų bei objektyvų patikrinimą, kurio metu vienas iš patikrinimo elementų buvo nustatyti, ar visi įmonės darbuotojai įdarbinti pagal numatytą tvarką. Minėto patikrinimo metu nustačius, kad R. S. atliko darbus (tvarkė stalus, priiminėjo užsakymus) darbdavio naudai, o minėto darbuotojo nebuvo SODROS sistemos sąraše, pastarojo buvo paprašyta pateikti paaiškinimą. Patikrinimo metu apeliantės darbo vietoje nebuvo, tačiau ji 2017-05-23 atvykusi į Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrių taip pat pateikė paaiškinimą, nurodydama, kad R. S. į jų restoraną atėjo pasibandyti, dirbo neatlygintinai, asmuo dirbo nuo 11 val. iki 13 val. Šiuo savo paaiškinimu apeliantė patvirtino faktą, kad siekiant išbandyti darbuotoją, nebuvo pasinaudota įstatymo leidėjo numatyta galimybe daro sutartyje sulygti dėl išbandymo laikotarpio. Priešingai, nei skunde teigia apeliantė, bylos duomenys patvirtina, kad pastarosios teisė į gynybą buvo užtikrinta visapusiškai. Buvo kviesti ir apklausti su įvykiu susiję apeliantės atstovo prašomi liudytojai – R. S., E. R., K. M. (b.l. 72-77).

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai I. S. veiksmus kvalifikavo pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.

Pagrįstai buvo paskirta ir administracinė nuobauda I. S. už jos padarytą nusižengimą, kuri teismo paskirta lygi sankcijoje numatytam minimumui. Nors skunde teigiama, kad nuobauda prilygsta už nusikalstamas veikas skiriamos bausmės – baudos dydžiui, tačiau pabrėžtina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį nusižengimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų (ANK 22 straipsnis). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų.

Teismui pateikta I. S. administracinio nusižengimo byla patvirtina, kad administracinė nuobauda apeliantei buvo paskirta įvertinus padaryto teisės pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, kaltės formą. Apeliantės atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo.

Teisminėje praktikoje administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, apylinkės teismo paskirta administracinė nuobauda I. S. neprieštarauja bendriems teisingumo ir protingumo kriterijams, yra proporcinga apeliantės padarytam teisės pažeidimui, todėl, įvertinus visas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliantei už jos padarytą pažeidimą paskirta administracinė nuobauda yra aiškiai per griežta. Keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo.

Kitų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nutarimo nepagrįstumo ir neteisėtumo pagrindų aukštesnės instancijos teismas nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir I. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja (parašas) Laureta UlbienėNuorašas tikras:Teisėja Laureta Ulbienė