Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-08-20 · Administracinė byla Nr. A-146-19-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-08-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-08-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2014-03-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-143-69-14Nutartis · 2014-12-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-20
Bylos Nr.
A-146-19-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02349-2010-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
L. P.
Atsakovas
Neįgalumo
Trečiasis asmuo
Neįgalumo
Administracinė byla Nr. A146-19/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02349-2010-4Procesinio sprendimo kategorija 59 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. rugsėjo 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. P. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus VI teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 1–3, 103), prašydama: 1) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NDNT, atsakovas) Vilniaus VI teritorinio skyriaus 2009 m. gruodžio 7 d. Darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. DNL-3958; 2) panaikinti NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą Nr. SS-319 ,,Dėl L. P. darbingumo lygio“; 3) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2010 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. S-207 ,,Dėl L. P. darbingumo lygio“; 4) įpareigoti Tarnybą nustatyti 40 proc. darbingumo lygį nuo 2009 m. gruodžio 7 d.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu (I t., b. l. 181–189) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėja apeliaciniu skundu (II t., b. l. 2–3) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi (II t., b. l. 41–52) pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą pakeitė ir pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y.: panaikino NDNT Vilniaus VI teritorinio skyriaus 2009 m. gruodžio 7 d. Darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. DNL-3958, NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą Nr. SS-319 ir Ginčų komisijos 2010 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. S-207 bei įpareigojo NDNT Sprendimų kontrolės skyrių iš naujo nagrinėti L. P. 2009 m. lapkričio 23 d. prašymą dėl darbingumo lygio nustatymo nuo 2009 m. lapkričio 26 d. ir priimti dėl šio prašymo naują sprendimą, o administracinės bylos dalį dėl Tarnybos įpareigojimo nustatyti pareiškėjai 40 proc. darbingumo lygį nuo 2009 m. gruodžio 7 d. nutraukė.

2013 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos L. P. prašymas priteisti iš atsakovo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 3090 Lt bylinėjimosi išlaidų. Prašyme pareiškėja paaiškina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ji atsisakė savo skundo reikalavimo dėl NDNT įpareigojimo nustatyti pareiškėjai 40 proc. darbingumo lygį nuo 2009 m. gruodžio 7 d., todėl ši administracinės bylos dalis buvo nutraukta. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja mano, jog apeliacinės instancijos teismas savo nutartimi tarp šalių kilusį ginčą išsprendė iš esmės jos naudai, nors rezoliucinėje dalyje ir nurodyta, kad skundas tenkintas iš dalies. Kadangi kiti pareiškėjos reikalavimai buvo patenkinti visa apimtimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsniu, mano, kad jai turėtų būti visa apimtimi atlygintos ir bylinėjimosi išlaidos (žyminio mokesčio, ekspertizės ir atstovavimo). Anot pareiškėjos, ji patyrė šias išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme: 1) sumokėjo 50 litų žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą, ir 2) turėjo 2000 litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo surašymą. Pareiškėjos manymu, apeliacinės instancijos teismas taip pat galėtų išspręsti ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą dėl 1040 litų, kuriuos pareiškėja sumokėjo už ekspertizės atlikimą. Tokiu būdu, pareiškėja iš viso prašo priteisti jai iš atsakovo 3090 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti arba priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydį proporcingai sumažinti. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas, nes NDNT veikė pagrįstai ir teisėtai pagal savo kompetenciją. Šiuo konkrečiu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartį, atsižvelgė į 2012 m. gruodžio 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo norminėje byloje Nr. 1-552-23/2012 turinį ir atsiradusias teisines pasekmes, t. y. į minėtu sprendimu pakeistą ginčo santykio teisinį reglamentavimą, kai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 6.1–6.3 papunkčiai (2009 m. gegužės 22 d. Nr. A1-354/V-402 redakcija) buvo išdėstyti nauja redakcija, koreguojančia asmens padėtį dėl numatomo procentinės darbingumo lygio vertės pokyčio, ir įpareigojo NDNT priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos. Atsižvelgiant į tai, kad nei 2012 m. kovo 15 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje NDNT veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais, nėra pagrindo iš NDNT priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nagrinėtų klausimų problematika nebuvo nauja arba sudėtinga pareiškėją atstovaujančiam advokatui (tiek pateiktas pirmos instancijos teismui skundas, tiek apeliacinis skundai iš esmės identiški pareiškėjos skundams, pateiktiems analogiškose administracinėse bylose Nr. I-3195-629/2010 ir Nr. A502-22/2013, nors ir parengtiems kito atstovo), todėl mano, kad už apeliacinio skundo surašymą priteistina suma mažintina.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Prašymas tenkintinas iš dalies.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti jam sumokėtą žyminį mokestį, kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo, išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, transporto išlaidas, gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas, taip pat atstovavimo išlaidas.

Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad šioje administracinėje byloje tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas galutinai priėmus ir paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartį, o pareiškėjos prašymas dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo paduotas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui jau kitą dieną po galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo, t. y. 2013 m. rugpjūčio 21 d., darytina išvada, kad pareiškėja kreipėsi dėl išlaidų atlyginimo į teismą nepraleisdama ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Pareiškėja prašo priteisti jai iš atsakovo: sumokėtą 50 litų žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą, 2000 litų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo surašymą ir 1040 litų už ekspertizės atlikimą, iš viso 3090 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nuosekli administracinių teismų praktika patvirtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju administracinės bylos dokumentai (I t., b. l. 104–105, 116–117, 121–123) patvirtina, kad pareiškėjos prašomos atlyginti išlaidos už ekspertizės atlikimą buvo patirtos nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kadangi pati pareiškėja kreipėsi į šį teismą su 2010 m. spalio 29 d. prašymu dėl teismo ekspertizės skyrimo, medicininė ekspertizė buvo paskirta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi ir buvo apmokėta, pareiškėjos sutikimu, iš jos asmeninių lėšų. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjos prašomos atlyginti išlaidos už ekspertizės atlikimą buvo patirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl pareiškėjos prašymo dalis dėl išlaidų už ekspertizės atlikimą atlyginimo perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje dėl paminėtos pareiškėjos prašymo dalies pagrįstumo nepasisakys.

Pareiškėja, kaip minėta, prašė jai atlyginti išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, t. y. sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą ir išlaidas advokato pagalbai (už apeliacinio skundo surašymą) apmokėti.

Minėta, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje vartojama formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p.). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo priteistos pareiškėjui iš atsakovo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos administraciniame teisme, konstatavęs, jog atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos nurodomų teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš atsakovo negali būti priteisiamos. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog skundžiamo administracinio teisės akto dalis panaikintina tik remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimu dėl padaryto pažeidimo ir sankcijos už jį neproporcingumo, taigi pareiškėjos ginčytos atsakovo akto dalies pripažinimą neteisėta ir panaikinimą nulėmė ne atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimas, o dėl bylos teisminio nagrinėjimo metu priimto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimo pasikeitęs administracinės bylos teisinės situacijos vertinimas. Be to, nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas įsiteisėjo jau vykstant aptariamos administracinės bylos procesui pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovas iš esmės neturėjo jokių galimybių daryti įtaką šio administracinio ginčo eigai ir savo elgesiu pakoreguoti ginčo santykius taip, kad būtų išvengta administracinės bylos iškėlimo ir atitinkamų pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo pirmosios instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010, 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-509/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 19, 2010 m., 384–394 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje išnagrinėtoje administracinėje byloje susiklostė analogiška aukščiau nurodytai teisinė situacija, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarties motyvai, dėl kurių buvo priimtas procesinis sprendimas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies, grindžiami ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 priimtą 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą, kuriuo ginčo santykius reguliuojančio Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179, 6.1–6.3 punktai (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija) buvo pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šioje byloje negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais administraciniai aktai, kuriais remiantis buvo nustatytas pareiškėjos darbingumo lygis nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. gruodžio 6 d., todėl skundžiami aktai naikintini.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į prašymą dėl išlaidų atlyginimo išdėstyta nuomone, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarties turinį šiuo konkrečiu atveju nulėmė po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 paskelbimo pasikeitęs ginčo santykių teisinis reglamentavimas, o ne atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais. Todėl vadovaujantis jau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose konstatuotina, kad ir šioje byloje atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos negali būti laikomas atsakingas dėl pareiškėjos patirtų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atsiradimo.

Remiantis išdėstytu, pareiškėjos prašymo dalis dėl 50 litų žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą ir 2000 litų atstovavimo išlaidų už apeliacinio skundo surašymą priteisimo iš atsakovo NDNT negali būti tenkinama, kaip neatitinkanti ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

ABTĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, kai sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, įskaitant atvejį, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą (1 p.). Į administracinę bylą kartu su pareiškėjos apeliaciniu skundu pateiktas 2012 m. kovo 29 d. mokėjimo kvitas (I t., b. l. 194) patvirtina, kad pareiškėja vietoj 50 Lt sumokėjo už apeliacinio skundo padavimą 100 Lt dydžio žyminį mokestį. Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 3 dalies nuostatomis, permokėta žyminio mokesčio dalis, t. y. 50 Lt, grąžintina pareiškėjai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 42 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. P. prašymo dalies dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo netenkinti.

Perduoti pareiškėjos L. P. prašymo dalį dėl ekspertizės išlaidų atlyginimo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 50 (penkiasdešimt) litų dydžio permokėtą žyminio mokesčio dalį, sumokėtą 2012 m. kovo 29 d. per Swedbank AB į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (op. archyvo kodas: 2012032900489516).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisRičardas Piličiauskas