- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-03
- Bylos Nr.
- P-143-69-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02349-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- L. P.
- Atsakovas
- Neįgalumo
- Trečiasis asmuo
- Neįgalumo
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS552-58/2014 pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus VI teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. P. (toliau – pareiškėja) kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus VI teritorinio skyriaus 2009 m. gruodžio 7 d. Darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. DNL-3958; 2) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą Nr. SS-319 ,,Dėl L. P. darbingumo lygio“; 3) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. S-207 ,,Dėl L. P. darbingumo lygio“; 4) įpareigoti atsakovą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) nustatyti 40 proc. darbingumo lygį nuo 2009 m. gruodžio 7 d.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi iš dalies patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą. Teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą – iš dalies patenkino pareiškėjos skundą: panaikino Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus VI teritorinio skyriaus 2009 m. gruodžio 7 d. Darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. DNL-3958, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą Nr. SS-319 ir Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. S-207 bei įpareigojo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyrių iš naujo nagrinėti pareiškėjos 2009 m. lapkričio 23 d. prašymą dėl darbingumo lygio nustatymo nuo 2009 m. lapkričio 26 d. ir priimti dėl šio prašymo naują sprendimą, o administracinės bylos dalį dėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įpareigojimo nustatyti pareiškėjai 40 proc. darbingumo lygį nuo 2009 m. gruodžio 7 d. nutraukė.
II.
Pareiškėja pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 100 Lt žyminį mokestį, 2 300 Lt už advokato pagalbą ir 1 040 Lt už ekspertizės atlikimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010 ir pažymėjo, kad tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš atsakovo negali būti priteisiamos. Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarties motyvai, dėl kurių buvo priimtas procesinis sprendimas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies, grindžiami ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 priimtą 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarties turinį nulėmė ne atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais, todėl Tarnyba negali būti laikoma atsakinga dėl pareiškėjos patirtų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atsiradimo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 5 d. nutartimi nepatenkino pareiškėjos atskirojo skundo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai. Tai konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, kurioje buvo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų, patirtų šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo pareiškėjai klausimas. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutarties turinį nulėmė po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 paskelbimo pasikeitęs ginčo santykių teisinis reglamentavimas, o ne atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose ir priėjo teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo. Pažymėjo, kad pareiškėjos atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-22/2013 yra priimta anksčiau ir kitoje administracinėje byloje nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-19/2013, todėl nagrinėjamu atveju teismas pareiškėjos nurodytos nutarties nelaikė tinkamu precedentu ir pakankamu pagrindu panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas padarė išvadą, kad skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ją panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl atskirasis skundas yra netenkintinas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis paliktina nepakeista.
III.
Pareiškėja 2014 m. balandžio 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS552-58/2014, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad būtina atnaujinti procesą šioje byloje ir išnagrinėti bylą iš esmės, atsižvelgiant būtent į tai, jog dviejose administracinėse bylose Nr. A502-22/2013 ir Nr. A146-19/2013 taikant ir aiškinant norminės bylos Nr. I552-23/2012 pasekmes dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismai priėmė visiškai priešingus sprendimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė principą „pralaimėjęs moka“. Susiklosčiusi teisinė situacija taip pat prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Be to, teismai netgi nepasisakė, kas tokiu atveju yra atsakingas ir privalėtų atlyginti nuostolius, susijusius su jos teisėmis į teisminę gynybą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas atmestinas.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Pareiškėja prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, nes sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminės administracinės bylos Nr. I552-23/2012 išvadas, šioje administracinėje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-22/2013 buvo priimti visiškai priešingi sprendimai (II t., b. l. 104–106).
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tais atvejais, kai skundo reikalavimai patenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš paminėto atsakovo negali būti priteisiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-509/2010, publikuotas ,,Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010 m.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, publikuota ,,Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010 m.). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), nagrinėjamoje byloje teismas laikėsi vyraujančios praktikos analogišku klausimu. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS552-58/2014 pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus VI teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.