Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2018 m. birželio mėn. buvo laikomas Vilniaus PN patalpose, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Nurodo, jog dušo patalpose nebuvo įrengtų pertvarų, todėl buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė stresą, pažeminimą, nervinę įtampą, emocinį diskomfortą. Pareiškėjui sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko miegas.

Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą, kuriame detalizavo skunde nurodytas aplinkybes. Papildomai nurodo, jog dėl pertvarų dušuose neįrengimo tarp nuteistųjų ir suimtųjų nuolat kildavo konfliktinės situacijos (b. l. 19).

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–11).

Paaiškina, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2018 m. birželio 20 d., todėl teismo prašo pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. birželio 20 d. taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir šią skundo dalį atmesti. Papildomai nurodo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 20 d. iki 2018 birželio 20 d. Vilniaus PN teigimu, pertvarų dušinėse įrengimas teisės aktuose nebuvo numatytas. Mano, jog Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse, kuriame gyveno pareiškėjas, įrengtos dušinės teisės aktų reikalavimus atitiko. Nenustačius ypač prastų kalinimo sąlygų, dušo įrengimo vertinimas privatumo aspektu savaime nėra pagrindas pripažinti netinkamas kalinimo sąlygas. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas grįstas vien tik abstrakčiais teiginiais, todėl pagrindo konstatuoti teisės aktų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų nesudaro.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2018 m. birželio 20 d. atliekant bausmę Vilniaus PN.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2018 m. birželio 20 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. birželio 20 d. prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjo ir atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas Vilniaus PN buvo kalinamas laikotarpiu nuo

2015 m. balandžio 29 d. iki 2018 birželio 20 d. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN teismui pateikė 2018 m. birželio 20 d. (spaudas ant voko, b. l. 4), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2018 m. birželio 20 d.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą pareiškėjas nurodė, jog jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, nes ji nėra nustatyta Konvencijoje, kuria privalu vadovautis. Tačiau šis pareiškėjo argumentas, remiantis aukščiau išdėstytu EŽTT išaiškinimu ir LVAT praktika, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų tapo konfliktišku, grubiu, užsidariusiu, sumažėjo bendravimo galimybės, patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus, buvo priverstas kentėti, todėl teiktina, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2015 m. birželio 20 d. iki 2018 m. birželio 20 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dušų patalpose nebuvo įrengtų pertvarų, todėl tuo buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Teismas pažymi, jog nacionaliniai teisės aktai dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų nereglamentuoja ir pataisos įstaigoms prievolės įrengti dušuose nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau, teismo vertinimu, sienelių dušo patalpose neįrengimas sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Vilniaus PN pateiktame atsiliepime nurodo, jog teisės aktuose reikalavimas įrengti pertvaras dušinėse nėra nustatytas. Iš byloje pateiktų Vilniaus PN fotonuotraukų matyti, jog įstaigos dušų patalpose pertvaros yra įrengtos ne visose dušų patalpose (b. l. 12–14).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, orumo pažeminimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į privatumą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ar būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas), mastą (dušu pareiškėjas naudojosi 1 kartą per savaitę) ir trukmę jo kalinimo laikotarpiu, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 200 Eur.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo V. K. naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 (du šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.