Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Kristina Baškienė Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00103-2012-9

2013 m. lapkričio 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios K. L. ir jos atstovo advokato Vidmanto Žylės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. G., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos 2012-04-20, dėl nusikalstamos veikos 2012 m. birželio mėnesį, dėl pasakymo, kad K. L. padegs kaimo sodybą), išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš K. L. priteista L. G. 2000 Lt L. G. atstovavimo baudžiamajame procese išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį, ir pakirto pasitikėjimą juo, būtent:

2012-04-20 14.30 val., (duomenys neskelbtini), gedulingų pietų metu savo broliui P. G. pasakė, kad K. L. 2011 m. rugpjūčio mėnesį slapta nuo visų mirusiosios A. G. įpėdinių pardavė A. G. priklausantį 5 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantį mišką. Šią informaciją paviešino tarp giminių.

L. G. buvo kaltinamas, bet išteisintas ir dėl to, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį, ir pakirto pasitikėjimą juo, būtent:

2012 m. birželio mėnesio viduryje sodyboje, (duomenys neskelbtini), J. M., T. K., E. G., B. A. ir L. A. paskleidė kompromituojančią informaciją, kad K. L. už parduotą anksčiau nurodytą 5 ha mišką gautus pinigus pasisavino. Šią tikrovės neatitinkančią žinią L. G. patvirtino (duomenys neskelbtini) policijos nuovados patalpose policijos pareigūno L. B. akivaizdoje.

L. G. buvo kaltinamas, bet išteisintas ir dėl to, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį, ir pakirto pasitikėjimą juo, būtent:

privataus kaltinimo skunde nenurodytu laiku, (duomenys neskelbtini), pasakė K. N., jog K. L. padegs kaimo sodybą (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno A. G. ir kurioje L. G. dabar šeimininkauja kartu su kitu bendraturčiu N. G., tokiu būdu apšmeižė K. L..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmajame epizode tikrovės neatitinkančią informaciją L. G. paskleidė broliui P. G., kuris iki šiol konfliktuoja su nepagrįstai apkaltinta K. L.. Antrajame epizode L. G. nebūtus dalykus nepagrįstai paskelbė J. M.-G., T. K., E. G. ir kaimynams B. ir L. A., gyvenantiems (duomenys neskelbtini) , kurie suprantama, K. L. informacijos paskleidimo laiku pasmerkė kaip nesąžiningą asmenį, kuris išdrįso už parduotą mišką iškelti sūnui vestuves. Trečiajame epizode sodyboje, (duomenys neskelbtini), svečiuojantis J. M., T. K., K. L. ir L. G., pastarasis sąmoningai, perfrazuodamas kaimyno K. N. žodžius „nelįsk ten, dar paleis raudoną gaidį“, tyčia pasakė K. L. ir jos vyrui J. L.: eina kalbos, „kad jūs žadate uždegti“. L. G. sąmoningai šmeižė K. L. tam, kad pakenktų jai, kaip asmeniui, žinančiam apie galimybes ginčyti mirusiajai priklausiusio miško pardavimo–pirkimo ir kitus L. G. sudarytus sandorius su velionės anūku N. G.. Apeliantai pastebi, kad iš pastarojo ½ dalies sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), dalis buvo perleista (dar vykstant mirusiosios A. G. turto paveldėjimo procedūroms) ne kam kitam, o L. G. pagal abejotiną ir ginčytiną sandorį. Apeliantų teigimu, L. G. tendencingai persekioja neteisėtomis (objektyviai baudžiamomis) priemonėmis visus buvusius pretendentus į palikimą. L. G. kiršina giminę, kompromituoja ne tik nuketėjusiąją K. L., bet ir jos vyrą J. L..

Apeliantams nesuprantamos tikėtinos teismo išvados dėl liudytojų T. K., J. M., N. G., E. G. ir P. G. paaiškinimų. Liudytojai pamatę ankščiau paminėto nekilnojamojo turto pardavimo dokumentus ir įsitikinę, kad juose nėra įrašyta K. L. pavardė, iš tikrųjų įsitikino apie L. G. neteisėtomis priemonėmis skleidžiamą melą dėl K. L. neva ji dalyvavo parduodant mišką. Būtent paminėtiems liudytojams manant, kad „...mamą įkalbėjo parduoti mišką kaltinamasis L. G., jis pasiėmė ir už parduotą mišką pinigus...“ (citata iš skundžiamo nuosprendžio), kaltinamojo L. G. paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, paniekinusi ir pažeminusi K. L., pasitvirtino visa privataus kaltinimo apimtimi.

Be to, visiškai nepagrįstai teismas skundžiamame nuosprendyje vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/2008, nes kaltinimo dalykas šioje byloje yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų paskleidimas, o ne asmens garbės ir orumo gynimas.

Nukentėjusioji K. L. ir jos atstovas advokatas V. Žylė prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir L. G. priimti naują nuosprendį, L. G. pripažinti kaltu ir nuteisti už nusikalstamas veikas, nurodytas nukentėjusiosios K. L. privataus kaltinimo skunde, pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, priteisti iš L. G. K. L. 20 000 litų neturtinei žalai atlyginti bei turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusioji, jos atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šmeižtas pagal BK 154 straipsnį yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Paskleidimu pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar panašiai.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant ar buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei, tačiau jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija.

L. G. buvo kaltinamas, tačiau skundžiamu nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad 2012-04-20 14.30 val. (duomenys neskelbtini), gedulingų pietų metu savo broliui P. G. pasakė, kad K. L. 2011 m. rugpjūčio mėnesį slapta nuo visų mirusiosios A. G. įpėdinių pardavė A. G. priklausantį 5 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantį mišką. Šią informaciją paviešino tarp giminių.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji K. L. tvirtino, kad L. G. gedulingų pietų metu pasakė broliui P. G. apie tai, kad ji pardavė mišką (b. l. 61).

Teisiamajame posėdyje išteisintasis L. G. neigė apšmeižęs K. L. (b. l. 59–60).

Kad išteisintasis L. G. gedulingų pietų metu būtų kalbėjęs, jog K. L. pardavė mamos A. G. žemę, skleidęs nukentėjusiąją šmeižiančią informaciją, neparodė ir pats P. G. (b. l. 61–62). Tokių kalbų negirdėjo ir teisiamajame posėdyje apklaustos kaip liudytojos E. G., J. M. bei A. G. (b. l. 65, 90–91, 91–92).

Esant aptartoms aplinkybėms, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad 2012-04-20, gedulingų pietų metu, L. G. jokios informacijos ar žinių, apšmeižiančių nukentėjusiąją K. L., nepaskleidė, dėl šio kaltinimo jį išteisino pagrįstai.

K. L. kaltino L. G. ir tuo, kad jis 2012 m. birželio mėnesio viduryje sodyboje, (duomenys neskelbtini), J. M., T. K., E. G., B. A. ir L. A. paskleidė kompromituojančią informaciją, kad K. L. už parduotą anksčiau nurodytą 5 ha mišką gautus pinigus pasisavino. Šią tikrovės neatitinkančią žinią L. G. patvirtino (duomenys neskelbtini) policijos nuovados patalpose policijos pareigūno L. B. akivaizdoje.

Teisiamajame posėdyje išteisintasis L. G. tvirtino, kad mama A. G. mišką pardavė ir pinigus pasiėmė pati, ar mama pinigus kam nors atidavė, jis nežinojo. K. L. jam pati sakė, kad „kokį mišką pardaviau“, „nu mes prabagotėjome ir kas čia tokio“. Kad K. L. pasisavino pinigus, niekam nėra sakęs (b. l. 59–60).

L. G. buvo kaltinamas dėl to, kad pats paskleidė J. M., T. K., E. G., B. A. ir L. A. kompromituojančią informaciją, kad K. L. už parduotą 5 ha mišką gautus pinigus pasisavino. Šią informaciją patvirtino ir girdint apylinkės inspektoriui L. B.. Tačiau, kad tokią informaciją J. M., T. K., E. G., B. A. ir L. A. būtų tiesiogiai girdėję iš L. G., nepatvirtino ir jie patys.

Teisiamajame posėdyje liudytoja T. K. patvirtino, kad žinojo, jog L. G. pardavė mišką, jam dėl to visi priekaištavo. Kalbas, kad žemę pardavė K. L., girdėjo iš N. G. (b. l. 64).

Teisiamajame posėdyje liudytoja J. M. parodė, kad P. G., girdint T. K., anūkei L. ir jos vyrui, K. L. pasakė, kad L. G. jam sakė, jog ši pardavė mišką (b. l. 90–91).

Apeliaciniame teismo posėdyje liudytoja J. G. (M.) parodė, kad 2012 m. birželio mėnesį atėjo L. A. ir pradėjo pasakoti, kad jai G. G. pasakė, jog K. pardavė miškus, iškėlė sūnui vestuves, nusipirko mašiną. G. G. tokią informaciją pasakė L. G.. Vėliau ji įrašė pokalbį su savo sūnumi N. G.. Liudytoja J. G. (M.) parodė, kad iš pokalbio su sūnumi N. G. suprato, jog L. G. šmeižia K. L., teigė, kad ši pardavė mišką (b. l. 139–140).

Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiosios K. L. atstovas advokatas V. Žylė pateikė įrašytą pokalbį tarp J. G., N. G. ir A. L., taip pat N. G. kalbą, šių įrašų stenogramas (b. l. 135, 136), šie pokalbiai buvo išklausyti.

N. G. teigė, kad pokalbiai buvo išprovokuoti, su mama apie K. L. ir miško pardavinėjimą nekalbėjo (b. l. 140). Kad L. G. apie tai, jog K. L. pardavė žemę, nesakė, to neminėjo ir prie policijos pareigūno, N. G. parodė ir teisiamajame posėdyje (b. l. 63–64). Liudytojas N. G. tokius savo parodymus patvirtino ir apeliaciniame teismo posėdyje (b. l. 128–129).

Teisiamajame posėdyje liudytojas apylinkės inspektorius L. B. patvirtino, kad jo akivaizdoje L. G. K. L. reputacijos nežemino. K. L. sakė, kad L. G. pardavė mišką be kitų sutikimo. Tarp giminės vyksta konfliktai dėl turto (b. l. 60–61).

Teisiamajame posėdyje liudytoja L. A. parodė, kad jos namuose L. G. sakė, jog K. L. gavo savo dalį. Liudytoja suprato, kad K. L. gavo savo dalį už parduotą mišką, nekreipė į tai dėmesio (b. l. 89–90).

Teisiamajame posėdyje liudytojas B. A. parodė, kad, jam girdint, L. G. apie tai, kad K. L. pasisavino mišką, nesakė (b. l. 90).

Iš aptartų liudytojų parodymų matyti, kad kiekvienas iš liudytojų girdėjo apie tai, kad neva K. L. galėjo parduoti mišką ar gauti pinigų už parduotą mišką, tačiau, kaip matyti, liudytojai tokios informacijos gavimo šaltinius nurodė skirtingus, gautą informaciją interpretavo subjektyviai.

Iš liudytojos L. J. parodymų matyti, kad giminė dėl žemės pardavimo kaltino L. G., tada L. G. pradėjo sakyti, kad mišką pardavė K. L.. L. J. iš dokumentų matė, kad mišką pardavė N. ir L. G.. Liudytoja reiškė pretenzijas L. G., kad šis turėtų pasidalyti turtą su giminėmis (b. l. 61–62). Liudytojas P. G. dėl miško pretenzijų turi taip pat, jis žinojo, kad 5 ha žemės buvo parduoti dar iki mamos mirties. L. G. apsimetė, kad apie parduotą žemę nežino, paskui pasakė, kad „Tikriausiai K. L. pardavė“ (b. l. 62–63).

Teisiamajame posėdyje liudytoja E. G. parodė, kad L. G. jai pasakė, jog pardavė mišką, bet, kad 10 000 Lt už parduotą mišką gavo ir K. L.. Kitą kartą sakė, kad K. L. gavo 30 000 Lt (b. l. 65).

Byloje duomenų, kad L. G. būtų kam nors konkrečiai tvirtinęs, jog pinigus už parduotą mišką pasisavino K. L., nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad, mirus A. G., tarp giminių prasidėjo konfliktai dėl turto, dalį miško A. G. buvo pardavusi pati. Kur mama padėjo pinigus, L. G. nežinojo, todėl pradėjus jį kaltinti dėl miško pardavimo, jis išsakė savo nuomonę, kad, A. G. pardavus mišką, dalį pinigų galėjo gauti ir K. L.. Nuomonė – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija. Kad neva K. L. pardavė mišką, visi girdėjo iš skirtingų šaltinių, paremtų gandais ir apkalbomis. Liudytojų T. K., J. M., P. G. ir E. G. manymu, mamą įkalbėjo parduoti mišką L. G., jis pasiėmė ir gautus pinigus už parduotą mišką, jie žinojo, kad K. L. miško nepardavė ir pinigų nepasisavino. Kaip matyti, dėl parduoto miško ir gautų pinigų pasisavinimo tarp giminių buvo kalbama įvairiai. L. G. pasakydamas, jog K. L. gavo savo dalį, naujos informacijos nepaskleidė, jis išsakė savo subjektyvią nuomonę, o pareikštą subjektyvią nuomonę vertinti kaip šmeižtą nėra jokio pagrindo.

Kadangi garbės ir orumo pažeidimo bylos yra privataus kaltinimo bylos, kurios nagrinėjamos pagal tokius pat principus kaip ir visos kitos baudžiamosios bylos, jose taip pat galioja nekaltumo prezumpcija. Tai reiškia, kad kaltininko kaltę privalo įrodyti privatus kaltintojas. Be to, kaltintojas privalo įrodyti ir tai, kad apskritai buvo padaryta nusikalstama veika, priešingu atveju kaltininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi baudžiamajame procese įrodinėjimo pareiga tenka privačiam kaltintojui. Kitaip tariant, nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas privalo įrodinėti visus šmeižimo arba įžeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šmeižimo ir įžeidimo baudžiamosiose bylose nukentėjusysis turi įrodyti ne tik kaltinamojo kaltę, bet ir nusikalstamos veikos padarymo faktą – t. y. visus šių nusikalstamų veikų požymius, kurie turi būti įrodyti norint kaltinamąjį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Palyginus su civiliniu procesu, tai žymiai apsunkina nukentėjusiojo procesinę padėtį privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta duomenų neatitikimo tikrovės prezumpcija: „Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai“. Iš šitos prezumpcijos darytina išvada, kad duomenų atitiktį tikrovei turi įrodinėti atsakovas. Kitus tris faktus: duomenų paskleidimą, faktą, kad duomenys yra apie ieškovą, bei faktą, kad duomenys žemina ieškovo garbę ir orumą, turi įrodinėti pats ieškovas.

Šioje baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, kad L. G. tyčia J. M., T. K., E. G., B. A. ir L. A. pasakė, jog K. L. už parduotą 5 ha mišką gautus pinigus pasisavino, taip paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, neįrodyta.

Kad L. G. paskleista informacija galėjo paniekinti ar pažeminti K. L. ar pakirsti pasitikėjimą ja, faktiškai pagrįsta tik jos pačios įsitikinimu ir jos loginiu manymu apie tokios galimybės egzistavimą.

K. L. kaltino L. G. ir tuo, kad jis pasakė K. N., jog K. L. padegs kaimo sodybą (duomenys neskelbtini) būdu apšmeižė K. L..

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji K. L. parodė, kad L. G. sakė, jog K. N. jam pasakė, kad „kažkas gali paleisti raudoną gaidį“, t. y., kad ji gali uždegti sodybą (b. l. 61).

Teisiamajame posėdyje išteisintasis L. G. parodė, kad apie tai, kad „nelįsk ten, gal paleis raudoną gaidį“, pasakė K. N.. K. N. jam sakė, kad taip kalbėjo K. L. ir jos vyras. Nuvažiavęs į kaimą, L. G. paklausė K. L., „ar nudegins sodybą“ (b. l. 59–60).

Kad teiginį, jog neva K. L. nori padegti L. G. sodybą, pasakė K. N., patvirtino ir liudytojai T. K., J. M., A. G. (b. l. 64, 90–91, 91–92).

Teisiamajame posėdyje liudytojas K. N. prisipažino, kad žodžius L. G. „Neduok Dieve, kad koks raudonas gaidys nebūtų paleistas“ pasakė jis (b. l. 89).

Esant tokioms aplinkybėms, L. G. pagal šį kaltinimą išteisintas pagrįstai.

Iš pinigų priėmimo kvito matyti, kad šioje baudžiamojoje byloje išteisintasis L. G. už atsikirtimų surašymą, jo gynybą apeliacinės instancijos teisme turėjo 1500 Lt išlaidų (b. l. 119). Šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš K. L., inicijavusios šį baudžiamąjį procesą (BPK 105 straipsnio 6 dalis).

Kadangi skundžiamas nuosprendis, kuriuo L. G. pagal jam privataus kaltinimo skunde pareikštus kaltinimus buvo išteisintas, skundžiamas nuosprendis nekeistinas ir nenaikintinas, todėl iš L. G. K. L. išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nukentėjusiosios K. L. ir jos atstovo advokato Vidmanto Žylės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš K. L. L. G. 1500 litų bylinėjimosi išlaidų.