Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-28 · Administracinė byla Nr. A-492-2341-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-28
Bylos Nr.
A-492-2341-13
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00297-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
D. S.
Atsakovas
Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A492 -2341/2013Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00297-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-518-289/2013 pagal pareiškėjos D. S. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja kreipėsi su skundu (b. l. 2-8) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) 2013 m. vasario 4 d. išvadą Nr.40-IS-3 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulės D. S. patirto sveikatos sutrikdymo tarnyboje“ (toliau – ir Išvada) ta apimtimi, kuria konstatuojama, jog pareiškėjos patirta trauma yra patirta nesant padidėjusio pavojaus jos gyvybei ir sveikatai bei nuspręsta nemokėti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos; įpareigoti atsakovą surašyti naują patikrinimo išvadą konstatuojant, jog pareiškėjos patirtas sveikatos sutrikdymas yra įvykęs padidėjusio pavojaus sąlygomis ir išduoti siuntimą atlikti sveikatos sutrikdymo masto vertinimą Centrinės medicinos ekspertizės komisijoje (toliau – ir CMEK).

Pareiškėja nurodė, jog dirba Šiaulių AVPK Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būryje patrule. Teigė, kad 2012 m. gruodžio 14 d. tarnybos metu buvo sužalota. Paaiškino, jog minėtą dieną apie 00.15 val. jai dirbant kartu su kolega S. J. buvo gautas policijos komisariato budėtojo nurodymas vykti į įvykio vietą, iš kurios gautas pranešimas apie galimai įvykdytą plėšimą. Pareiškėja akcentavo, jog pranešimas remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 patvirtintomis Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklėmis priskiriamas A kategorijos pranešimui apie įvykį, tai reiškia, kad reaguoti į jį reikia labai skubiai. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtinta Policijos patrulių veiklos instrukcija (toliau – ir Instrukcija) atvykus į įvykio vietą buvo būtina užtikrinti jos apsaugą. Pareiškėja paaiškino, jog siekiant neužteršti įvykio vietos pėdsakais, ji liko stovėti prie automobilio, kuris buvo pastatytas pakelėje, kadangi nebuvo objektyvios galimybės pastatyti automobilį nuošaliai. Paaiškino, jog pareiškėjos kolega tuo metu stabdė automobilius, siekdamas nustatyti galimus įvykio liudytojus. Vienas iš stabdomų automobilių nesustojo, atsitrenkė į stovintį policijos automobilį ir partrenkė pareiškėją. Jos gydymas truko nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. kovo 1 d. Atlikus tarnybinį tyrimą surašyta išvada, kurioje konstatuota, kad pareiškėjos patirta trauma priskirtina prie nelaimingo atsitikimo, kuris vertintinas kaip draudiminis įvykis, tačiau nepriskirtinas nei vienam iš Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, kuomet pareigūnui turi būti mokama kompensacija. Pareiškėja nesutinka su atsakovo atliktu įvykio aplinkybių vertinimu bei tarnybinio patikrinimo išvada. Mano, kad veikė padidėjusio pavojaus sąlygomis. Tvirtino negalėjusi pasirinkti veikimo būdo.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą (b. l. 95-99), kuriame prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tarnybines funkcijas, kurios susijusios priežastiniu ryšiu su pareiškėjos sužalojimu, vykdė jos kolega S. J. (stabdė automobilius, siekdamas nustatyti įvykio liudytojus), dėl pačios pareiškėjos vykdytų funkcijų pareiškėjai jokių neigiamų pasekmių nekilo, todėl jos nebuvo susijusios priežastiniu ryšiu su padaryta žala. Atsakovas taip pat tvirtino, kad pareiškėja jokių neįprastų, ar patruliams nebūdingų funkcijų nevykdė, šių funkcijų atlikimas buvo įprastinė tarnybinė veikla nesant padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūnės gyvybei ar sveikatai požymių. Mano, jog pareiškėja turėjo pasirinkti tokią įvykio vietos apsaugos ir transporto priemonių stabdymo taktiką, kad nekiltų grėsmė jų pačių ir aplinkinių gyvybei ir sveikatai.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateikė atsiliepimą (b. l. 103-104), kuriame prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Departamentas nesutiko su pareiškėjos skunde išdėstytais reikalavimais. Mano, kad ginčijama Išvada yra teisėta ir pagrįsta.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu (b. l. 130-136) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas sprendė, jog nagrinėjamai situacijai yra aktualus Statuto 40 straipsnio 3 dalies, įtvirtinančios kompensacijos išmokėjimą, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, aiškinimas ir Statuto 49 straipsnio, reglamentuojančio draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, kuriuo grindžiama atsakovo pozicija, aiškinimas. Teismas vertino, kad bendrąja Statuto taikymo prasme abi aptariamos teisės normos nustato atitinkamas vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas, jų (abiejų) taikymas yra siejamas su tarnybinių pareigų (tarnybos) atlikimu, t. y. konstatuotina, kad šis jų taikymo aspektas aptariamas teisės normas jungia. Tai reiškia, kad šiuo aspektu nagrinėjamai situacijai galėtų būti taikomos tiek Statuto 40 straipsnio 3 dalis, tiek Statuto 49 straipsnio 1 dalis. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 pateiktais Statuto 40 straipsnio 3 dalies išaiškinimais.

Teismas pažymėjo, jog Instrukcijos 44 punkte numatytas patrulio, atvykusio į įvykio vietą, pareigų visetas. Instrukcijos 44.9 punktas numato, jog patrulis privalo užtikrinti įvykio vietos apsaugą, esant galimybei ją atitverti. Instrukcijos 45 punktas numato, jog iki atvykstant policijos įstaigos operatyvinės grupės pareigūnams, policijos patruliai privalo imtis visų galimų objekto apsaugos priemonių, išskyrus atvejus, kai reikia sulaikyti įtariamuosius arba suteikti pagalbą nukentėjusiems asmenims, t. y. patrulio diskrecijai yra priskirtinas apsaugos priemonių pasirinkimas ir taikymas. Apsaugos priemonių pasirinkimą ir taikymą įtakojusių aplinkybių visetas (negalėjimas užeiti į kiemą, tarnybinio automobilio pastatymas pakelėje negalint jo pastatyti nuošaliau) negali būti laikytinas faktoriais, lemiančias Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymą. Teismas sprendė, jog šiuo atveju minėtų apsaugos priemonių pasirinkimas ir taikymas vertintinas kaip pareigūnės pasirinkto elgesio modelis. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į nustatytas įvykio aplinkybes, negalima daryti išvados, jog Instrukcijos 44 punkte numatytų pareigų vykdymas šiuo aktualiu atveju būtų buvęs susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Atsižvelgdamas į atliktą bylos faktinių aplinkybių vertinimą bei taikydamas lingvistinį teisės aiškinimo būdą, teismas darė išvadą, jog pareiškėjos pareigų atlikimas savaime nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos D. S. patirta trauma Statuto taikymo požiūriu laikytina nelaimingu atsitikimu tarnyboje (49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 139-145), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Pareiškėjos manymu, teismas nepagrįstai akcentavo, kad patrulio veiksmai priskirtini patrulio diskrecijai. Teismas nevertino, ar pareiškėja realiai turėjo galimybę pasirinkti kitokius veiksmus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad apsaugos priemonių pasirinkimas vertintinas kaip pareigūnės pasirinkto elgesio modelis. Pareiškėja pažymi, jog neturėjo pasirinkimo kaip elgtis. Akcentuoja, jog galimų jos elgesio alternatyvų nenurodė nei atsakovas, nei teismas. Teigia, jog Instrukcijoje yra numatyta tokių situacijų, kai vykdant policijai būdingą specifinę veiklą reikia atsižvelgti, visų pirma į savo ir aplinkinių asmenų saugumą, tačiau tai susiję ne su reagavimu į jau įvykdytą nusikalstamą veiką, o su įprasta administracinio teisės akto laikymosi kontrole. Pareiškėja tvirtina, jog Instrukcijos 44.9 ir 45 punktai imperatyviai įpareigoja policijos pareigūnus dėti visas pastangas įvykio vietai apsaugoti, o ne, pavyzdžiui, pasirinkti saugiausią ar patogiausią apsaugos priemonę. Pareiškėjos manymu, teismas nepagrįstai priešpastatė nelaimingą atsitikimą Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytiems atvejams. Pareiškėja taip pat pažymi, jog Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje numatyta kompensacija ir 49 straipsnyje numatyta draudimo išmoka nėra tiesiogiai tarpusavyje susijusios garantijos, jos nėra viena kitai alternatyvios. Pažymi, jog Vidaus tarnybos statuto 40 ir 49 straipsniuose įtvirtintų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog kompensacijos yra mokamos ir nelaimingų atsitikimų atvejais. Pareiškėjos teigimu, teismas nemotyvavo, kas laikytina įprastu pavojumi ir kas laikytina padidėjusiu pavojumi, ir kokie esminiai elementai skiria šias kategorijas. Pareiškėja mano, jog remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsniu kelias yra laikytinas didesnio pavojaus šaltiniu. Analizuodama pavojaus sąvoką pareiškėja taip pat remiasi Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 25 ir 26 dalimis. Pažymi, jog remiantis Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7 dalimi pareigūnas vykdo tarnybą padidinto pavojaus sąlygomis. Pareiškėja dar kartą akcentuoja, jog jos tarnyba 2012 m. gruodžio 14 d. apsaugant įvykio vietą ir aiškinantis įvykio aplinkybes yra laikytina tarnybos vykdymu padidėjusio pavojaus sąlygomis ir neturint galimybės pasirinkti elgesio variantą.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 150), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Šiaulių AVPK viršininko patvirtintos 2013 m. vasario 4 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 40-IS6-3, kuria pripažinta, kad pareiškėjos sveikatos sutrikdymas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti kompensaciją, ir siūloma nemokėti pareiškėjai kompensacijos.

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulė D. S. patyrė traumą tarnyboje, t. y. 2012 m. gruodžio 14 d. 1.12 val. Pakruojo r. Krivaičių kaime nakties metu, policijos patrulių stabdomo „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) blaiviam vairuotojui A. Č. nesilaikant visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, nepasirinkus važiavimo greičio, neatsižvelgus į važiavimo meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, atsitrenkus į jo važiuojamoje eismo juostoje šalikelėje stovintį automobilį „Mitsubishi L200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to nuo smūgio pajudėjus stovinčiam automobiliui buvo partrenkta pareigūnė D. S. – jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tai yra veido sumušimas, galvos smegenų sutrenkimas, kaklo raumens patempimas. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjos sveikatos sutrikdymas įvyko tarnybos metu, vykdant tarnybines pareigas, tačiau padarė išvadą, jog tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidinta rizika ar padidėjusiu pavojumi pareigūnės gyvybei ar sveikatai ir pareiškėjos patirta trauma vertinta kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje.

Apeliantė teigia, kad ginčo atveju padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos pareigūnės sveikatai ir gyvybei faktoriumi buvo tamsus paros metas, slidi kelio danga, siauras kelio ruožas.

Aiškinantis, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai (LVAT 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-145/2010).

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr.5-V-673 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 44 punktu, įtvirtinančiu patrulio pareigas jam atvykus į įvykio vietą, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos tarnybinių pareigų vykdymas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi, ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad D. S. patirta trauma Statuto taikymo požiūriu laikytina nelaimingu atsitikimu tarnyboje (49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Lietuvos vyriausiasis administracinis 2011 m. balandžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1008/2011 yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas vidaus tarnybos pareigūnams suteikia dvejopo pobūdžio socialines garantijas: a) susijusias su sveikatos priežiūra (Vidaus tarnybos statuto aštuntasis skirsnis); b) susijusias su sveikatos ir gyvybės privalomu draudimu nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje ar vykstant į tarnybą bei grįžtant iš jos (Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnis). Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies ir 49 straipsnio 1 dalies normas sieja bendras objektas – pareigūno gyvybė ir sveikata, tačiau jos numato skirtingus pareigūno gyvybei ir sveikatai padarytos žalos kompensavimo būdus, priklausomai nuo priežasčių, dėl kurių atsirado tokia žala, pobūdžio. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies atveju pareigūno gyvybei ir sveikatai padaryta žala kompensuojama minėtame straipsnyje nustatytais būdais, kai žala pareigūno gyvybei ar sveikatai padaroma, jam atliekant tarnybines pareigas, kurių atlikimas turi būti susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba tokia žala pareigūnui turi būti padaryta dėl jo atliekamų tarnybinių pareigų ar jo, kaip pareigūno, statuso, t. y., minėtos žalos atsiradimo priežastimi turi būti ne bet kokia pareigūno veikla, bet susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai arba padaryta jam dėl jo atliekamų tarnybinių pareigų ar jo, kaip pareigūno, statuso. Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 1 dalies atveju pareigūno gyvybei ar sveikatai padaryta žala kompensuojama šiame straipsnyje nustatytu būdu, jei tokia žala buvo padaryta dėl nelaimingo atsitikimo. Iš Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 8 dalyje numatyto nelaimingo atsitikimo tarnyboje ar susijusio su tarnyba apibrėžimo matyti, kad nelaimingo atsitikimo atvejams priskiriami visi rizikos veiksniai, dėl kurių atsirado žala pareigūno gyvybei ar sveikatai, nepriklausomai nuo tarnybinės veiklos, kurią vykdė pareigūnas žalos atsiradimo metu, pobūdžio. Apibendrinusi, teisėjų kolegija nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje ir 49 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami teisiniai santykiai vieni nuo kitų atribojami pagal tai, kokio pobūdžio tarnybinę veiklą vykdė pareigūnas, kai jam atsirado aptariama žala. Tai lemia, kad žala pareigūnui gali būti kompensuota Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytais būdais tik tais atvejais, jei žala atsirado jam vykdant tarnybinę veiklą, kurios pobūdis atitinka šioje teisės normoje nurodytas sąlygas. Ir priešingai, jei tarnybinės veiklos pobūdis neatitinka minėtų sąlygų, žala pareigūnui šia tvarka negali būti kompensuota, tai turi būti daroma kitais būdais (pvz., pagal Vidaus tarnybos statuto 49 str. 1 d.). Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos mokėjimas sietinas su būtinąja kvalifikuojančia sąlyga – tarnybinių pareigų atlikimas turi būti susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusi rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pačią situaciją – įvykio vietos apsaugos užtikrinimą vertinti kaip Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų funkcijų vykdymą padidėjusio pavojaus sąlygomis nėra pagrindo. Įvykio vietos apsaugos užtikrinimas įprastinėmis sąlygomis laikytinas įprasta patrulio veikla nesant padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Vien tik oro sąlygų faktorius negali būti laikomas keliančiu didesnį pavojų, ar didesnę riziką pareigūno vykdomai veiklai, kadangi kaip minėta, toks pavojus ar rizika turi būti susiję išimtinai su specifinių tarnybinių funkcijų vykdymu. Šiuo atveju konstatavus, kad pareiškėja vykdė įprastą tarnybinę veiklą oro sąlygos nelaikytinos faktoriumi padidinusiu pavojų ar riziką. Pareiškėjos sužalojimas buvo nulemtas ne tarnybos pareigų atlikimą lydėjusių padidėjusių pavojaus ar rizikos pareigūnų gyvybei ar sveikatai, bet aplinkybių, kurios betarpiškai gali ir nesisieti su tarnyba. Ši situacija taip pat nepriskirtina atvejams, kai nustatoma, jog tretieji asmenys sutrikdo vidaus tarnybos sistemos pareigūno sveikatą dėl atitinkamų jo atliktų veiksmų vykdant tarnybos pareigas ar atitinkamo statuso vidaus tarnyboje, nes nėra nustatyta, kad transporto priemonės „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas būtų turėjęs ketinimų sužaloti pareigūnę, o neatsargus elgesys gali būti vienodai nukreiptas į bet kurį asmenį nepriklausomai nuo jo statuso, taigi nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjos sužalojimo ir tarnybinių pareigų atlikimo. Kadangi byloje nenustatyta, jog pareiškėjos sveikatos sužalojimai buvo padaryti jai vykdant veiklą, kuri būtų susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jos gyvybei ar sveikatai arba padaryta jai kitų asmenų dėl atliekamų tarnybinių pareigų ar jos, kaip pareigūnės, statuso, pagrįstai spręsta, jog jai neskirtina kompensacija, numatyta Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje. Nesant išvados, kad pareiškėjos patirtas sužalojimas, atliekant tarnybines pareigas, yra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareiškėjos sveikatai ir gyvybei, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą surašyti naują patikrinimo išvadą konstatuojant, jog pareiškėjos patirtas sveikatos sutrikdymas yra įvykęs padidėjusio pavojaus sąlygomis ir išduoti siuntimą atlikti sveikatos sutrikdymo masto vertinimą Centrinės medicinos ekspertizės komisijoje.

Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir naikinti šį sprendimą pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas Artūras Drigotas Virginija Volskienė