- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-27
- Bylos Nr.
- I-518-289/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius (pran.), Laisvutė Kartanaitė, Marytė Švažienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Šiaulių
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Virginijaus Stankevičiaus, kolegijos narių teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Marytės Švažienės,
dalyvaujant pareiškėjos atstovės Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovui Martynui Ausčiui,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos D. S. skundą dėl Šiaulių apskrities VPK 2013 m. vasario 4 d. išvados Nr.40-IS-3 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulės D. S. patirto sveikatos sutrikdymo tarnyboje“ panaikinimo ta apimtimi, kuria konstatuojama, jog pareiškėjos patirta trauma yra patirta nesant padidėjusio pavojaus jos gyvybei ir sveikatai bei nuspręsta nemokėti Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. numatytos kompensacijos ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėja D. S. 2013 m. kovo 5 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Šiaulių apskrities VPK 2013 m. vasario 4 d. išvadą Nr.40-IS-3 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulės D. S. patirto sveikatos sutrikdymo tarnyboje“ ta apimtimi, kuria konstatuojama, jog pareiškėjos patirta trauma yra patirta nesant padidėjusio pavojaus jos gyvybei ir sveikatai bei nuspręsta nemokėti Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. numatytos kompensacijos, įpareigoti atsakovą surašyti naują patikrinimo išvadą konstatuojant, jog pareiškėjos patirtas sveikatos sutrikdymas yra įvykęs padidėjusio pavojaus sąlygomis ir išduoti siuntimą atlikti sveikatos sutrikdymo masto vertinimą Centrinės medicinos ekspertinės komisijoje (toliau – CMEK) (Vidaus tarnybos statuto 40 str. 8 d.).
Šalies argumentai
Pareiškėja teismo posėdžio metu prašė skundą pripažinti pagrįstu ir įpareigoti jai išmokėti kompensaciją. Gavo A lygio pranešimą, kad yra įvykdytas plėšimas ir sumušti žmonės. Nuvyko į įvykio vietą, buvo iškviesti medikai. Abu nukentėjusius medikai išvežė. Sodyba buvo vienkiemyje. Iki kito gyvenamojo namo buvo daugiau nei 100 m, o gal ir 200 m. Pastatė automobilį ties namo įvažiavimu, nes matėsi labai daug pėdsakų visoje namo teritorijoje. Matė, kad vienas nukentėjęs senukas buvo vilktas iš namo į kitą pastatą ir paliktas pašiūrėje. Norint apsaugoti įvykio vietą, automobilį pasistatė ties įvažiavimu, kad niekas nevaikščiotų, nesugadintų pėdsakų. Iškvietė kinologus, aiškinosi įvykio aplinkybes. Kolega pamatė atvažiuojantį priešpriešiais automobilį. Pareiškėja stovėjo už tarnybinio automobilio galo už keleto metrų ir bendravo su artimaisiais, o kolega bandė sustabdyti automobilį. Stabdant automobilį automobilis nespėjo sustoti, nes buvo slidi kelio danga. Vairuotojas nuspaudė stabdžius ir trenkėsi į tarnybinį automobilį, kuris pašoko nuo smūgio ir trenkėsi į pareiškėją. Pareiškėja palindo po tarnybiniu automobiliu. Pareiškėjai buvo iškviesti medikai ir ji buvo išvežta į ligoninę. Tarnybinio automobilio nebuvo kur kitur pastatyti kaip tik ant įvažiavimo, nes gretimai nebuvo jokio keliuko, kad būtų saugu. Kelias buvo apledėjęs, slidus, nebuvo galimybės pasirinkti saugios vietos transporto priemonės stabdymui, kad nebūtų sukeltas pavojus nei sau, nei kitiems, todėl buvo pasirinktos tokios aplinkybės. Pareiškėjai buvo padarytas nežymus kūno sužalojimas. Tokia eksperto išvada. Prašo panaikinti 2013 m. vasario 4 d. išvadą.
Pareiškėjos atstovės Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovas Martynas Austys teismo posėdžio metu nurodė, jog negali vadovautis teismo medicinos ekspertų išvada. Prašo surašyti naują išvadą ir siųsti į CMEK, kad būtų nustatytas sveikatos sutrikdymas, nes truputį skiriasi sužalojimo laipsniai. Atsakovo atsiliepime nurodoma, kad nebuvo priežastinio ryšio tarp sveikatos sutrikdymo ir pareigūnės pareigų vykdymo, jog šitie įvykiai nėra susiję. Nurodė, jog teigia priešingai, nes mano, kad tos aplinkybės, kad patruliai turėjo sustoti būtent toje įvykio vietoje, tarnybą vykdyti būtent tokiomis sąlygomis, kokios ten buvo, ir lėmė, kad įvyko eismo įvykis ir pareigūnė buvo sužalota. Toks momentas susijęs su priežastinio ryšio buvimu. Nei patrulis Juoteika, nei pareiškėja nevykdė nebūdingų funkcijų, nes automobilių stabdymas buvo kaip eismo priežiūros funkcija. Tai nebuvo įprasta eismo priežiūra, o veikimas specialiomis aplinkybėmis, kai negalima palikti įvykio vietos, bet reikia ieškoti liudytojo, išsiaiškinti, ar pro šalį važiuojantys asmenys gal ką žino ir turi juos stabdyti, kalbinti. Jeigu tai būtų įprasta eismo priežiūra, tai pareigūnai atsakingai pasirenka transporto priemonių stabdymo vietą ir tokiu būdu užtikrina saugumą, padaro sąlygas nepavojingomis. Šiuo atveju transporto priemonių stabdymo vietos jie negalėjo pasirinkti ir ši aplinkybė lemia skirtumą nuo įprastos veiklos, kuri įprasta patrulių veikloje. Atsakovai nurodo, kad „įvykio vietos apsaugos funkcija galėjo būti vykdoma vienos pareiškėjos be specialiosios transporto priemonės“ (atsil. 4 lapo 3 pastr.). Toks teiginys prieštarauja Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintos Patrulių veiklos instrukcijos 7.2 p., pagal kurį draudžiama vieną pareigūną siųsti į policijos registruojamų registro duomenų tvarkymo taisyklėse numatytus A ir B lygio iškvietimus. Patrulių veiklos instrukcijoje nurodyta, kad jeigu įvykis yra A arba B lygio, draudžiama siųsti vieną pareigūną į tokio įvykio vietą. Visi įvykiai skirstomi pagal pavojingumo lygį pagal tai, kokia grėsmė kyla žmonių sveikatai, turtui, ar ta grėsmė išnykusi. Šiuo atveju patruliai vyko pagal iškvietimą dėl apiplėšimo, kurio metu sužaloti asmenys. Tame vienkiemyje tamsiu paros metu pareiškėja negalėjo likti viena ir įvykio vietos viena saugoti ji negalėjo. Policijos patrulių veiklos instrukcijos 7.2 p. nurodyta, kad net jeigu skiri vieną patrulį vykdyti kažkokią funkciją, jo matomumo ribose turi būti kitas policijos patrulis. Šiuo atveju tamsiu paros metu to nebūtų pavykę užtikrinti, jeigu patruliai būtų atsiskyrę, ir dėl to teigia, kad nebuvo galima pasirinkti kitokios taktikos, kaip galima elgtis tokioje situacijoje. Atsiliepime nurodytas teiginys, kad automobilio stabdymas savaime nesukelia pavojaus ar rizikos pareigūno sveikatai ar gyvybei, o ir vairuotojo netinkami neatsargūs veiksmai negali būti siejami su statuto 40 str. 3 d. sąlygomis dėl kompensacijos pareigūnams mokėjimo. Nesiginčija dėl to, ar tas vairuotojas sąmoninai norėjo sužaloti policijos pareigūnę, sukelti eismo įvykį. Kalbama apie tai, kad tomis aplinkybėmis pareigūnai buvo patekę į didesnį pavojų, lyginant su įprastomis aplinkybėmis. Policijos pareigūnai negalėjo rinktis kitokio elgesio modelio, kitokios taktikos. Minėtos aplinkybės ir skunde nurodytos aplinkybės parodo, kad policijos pareigūnai veikė didesnio, nei įprastai padidėjusio pavojaus sąlygomis. Atsakovo tarnybinio patikrinimo išvada neteisinga, netinkamai kvalifikuotos aplinkybės ir dėl to nepagrįstai nepripažįstama pareiškėjos teisė į kompensaciją. Pareiškėja elgėsi taip, kaip atrodė būtina, laikėsi taisyklių, laikėsi Patrulių veiklos instrukcijos. Vidaus tarnybos statutas numato dvi garantijas – draudimo išmoką, kuri mokama įvykus nelaimingam atsitikimui, ir kompensaciją, kuri mokama, kai pareigūnas patiria sužalojimą dėl tarnybos ypatumų. Šitos dvi garantijos viena kitai neprieštarauja. Tai, kad buvo išmokėta draudimo išmoka, nereiškia, kad nebereikia svarstyti kompensacijos mokėjimo klausimo. Kompensacija gali būti mokama ir nelaimingo atsitikimo atveju. Esmė ta, kad pareigūno sužalojimas įvyko padidinto pavojaus sąlygomis. Patrulių tarnyba yra pavojinga, dalis jų funkcijų nors ir yra įprastos ir daromos kasdien, yra pavojaus sąlygomis. Kai pareigūnai susižeidžia veikdami pavojaus sąlygomis, jiems priklauso kompensacija. Prašo patenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti atsakovo priimtą sprendimą dėl pareiškėjos ir įpareigoti priimti kitą sprendimą.
Atsakovo Šiaulių apskrities VPK atstovas R. V. teismo posėdžio metu pažymėjo, kad dėl faktinių aplinkybių ginčo nėra. Žmonės dirbo savo darbą, saugojo įvykio vietą, įvyko įvykis, kurio metu buvo sužalota pareigūnė. Mano, kad tai – nelaimingas atsitikimas. Pareigūnė yra drausta nuo nelaimingų atsitikimų valstybės lėšomis, turi teisę į draudimo išmoką. Pareigūnas įvykio vietoje turi teisę vadovautis reglamentuojančiais teisės aktais ir turi veiksmų laisvę. Pasiklausius pareigūnės galima prieiti išvadą, kad žiemą, kai yra slidu, tamsu ir nelaimingas atsitikimas įvykti negali. Yra vairuotojo veiksmai, pareigūno veiksmai jį stabdant ir taktikos pasirinkimas darbų organizavimui. Darbų instrukcijos 24 p. yra suformuluoti kriterijai, kaip policijos pareigūnas turi pasirinkti vietą stabdyti transporto priemones. Statymo vietos pasirinkimo gal ir neturėjo, bet prieš stabdant transporto priemones, pareigūnas turi įvertinti visas aplinkybes, kad nekiltų grėsmė jo ir kitų žmonių saugumui, kad transporto priemonė nekeltų grėsmės kitiems eismo dalyviams. Mano, kad tai turėjo būti įvertinta esant slidžiai kelio dangai, kad tai buvo įprastos darbo sąlygos žiemą Pakruojo r. kaimuose, kur visur keliai slidūs, tamsa. Tą reikėjo įvertinti dėl savęs paties, kitų eismo dalyvių, aplinkinių asmenų apsaugojimo. Buvo tos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra, tačiau kyla vertinimo ginčas. Pareigūnas, draustas valstybės lėšomis, turi teisę į draudimo išmoką. Policijos veikla – ne vien eismo priežiūra, bet ir reagavimas į įvykius. Kiekvienas pareigūnas yra apmokytas, žino savo darbo kriterijus, žino, kaip pasirinkti saugų darbo pobūdį. Nemano, kad ši veikla išskirtinė. Pagal įvykio aplinkybes tyčios nebuvo, buvo slidi kelio danga ir tai turėjo įtakos. Vairuotojas neįvertino savo transporto priemonės galimybių, taip pat ir pareigūnai neįvertino, todėl įvykis buvo įvertintas kaip nelaimingas atsitikimas. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatytas vairuotojas, kuris yra apklaustas liudytoju. Įvertinus situaciją, pareigūnai turėjo įvertinti, kad yra slidu, tamsu ir kad gali įvykti nenumatyti įvykiai. Pareigūnai neįvertino aplinkybių, kad stabdant automobilį, gali pailgėti jo stabdymo kelias. Pareigūnai nebuvo traukiami atsakomybėn, nes nelaimingas atsitikimas gali įvykti. Ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Įvertinus, kad yra nelaimingas atsitikimas, nebėra prasmės siųsti į CMEK. Mano, kad Šiaulių AVPK atlikęs tyrimą teisingai įvertino visas aplinkybes ir nustatė, kad padidinto pavojaus situacijos nebuvo, o nelaimingas atsitikimas buvo. Mano, kad šio dalyko pagrindinė problema – automobilio stabdymas ir slidi kelio danga. Reikėjo įvertinti, kad yra slidu. Nebuvo nusiųstas vienas patrulis į A ar B kategorijos įvykius. Jie patys naudodamiesi savo diskrecijos teise pasiskirstė vaidmenimis. Pareiškėja bendravo su žmonėmis, kitas pareigūnas stabdė. Vienas iš kito matomumo zonos nebuvo iškritę ir tai turėjo būti įvertinta. Situacijos būna įvairios, būna pavojų, tačiau yra dvi sąlygos ir dėl tarnybos sąlygų mokamos kompensacijos, kur atitinta Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. numatytus kriterijus, ir yra nelaimingi atsitikimai, kuriuos lemia kitokios aplinkybės. Mano, kad neišpildyti Vidaus tarnybos statute numatyti kriterijai ir šiuo atveju buvo nelaimingas atsitikimas. Buvo dvi kompensavimo galimybės – draudimas ir kompensacija. Pareigūnei buvo taikyta socialinė apsauga – draudimas, taip pat ir nedarbingumo laikotarpiu buvo mokama 100 proc. išmoka. Pareigūnė buvo apsaugota. Įvertinus šias aplinkybes, prašo netenkinti pareiškėjos skundo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas), susipažinęs su pareiškėjos D. S. skundu, kuriuo prašoma panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-53 (toliau – ir Išvada) dalyje bei įpareigoti atsakovą išduoti siuntimą į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, jog su skunde išdėstytais reikalavimais nesutinka. Policijos departamentas mano, kad ginčijama Išvada yra teisėta ir pagrįsta, panaikinti jos dalį nėra teisinio pagrindo. Išvadoje D. S. sužalojimo įvykis buvo ištirtas visapusiškai ir sąlygos kompensacijai, numatytai Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 str. 3 d., nenustatytos. Išvadoje pateikti pagrįsti argumentai, patvirtinantys, kad nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjos patirtos traumos priežastis buvo jos tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jos gyvybei ar sveikatai, arba leidžiančių teigti, kad pareiškėja buvo sužalota dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai kompensacija, numatyta Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, nemokėtina. Prašo teismo netenkinti pareiškėjos D. S. skundo 2 ir 3 punkte nurodytų reikalavimų ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos D. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Administracinis ginčas šioje byloje yra kilęs dėl atsakovo Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2013 m. vasario 4 d. tarnybinio patikrinimo išvados „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulės D. S. patirto sveikatos sutrikdymo tarnyboje“ dalies, kurioje konstatuojama, jog pareiškėjos patirta trauma yra patirta nesant padidėjusio pavojaus jos gyvybei ir sveikatai bei nuspręsta nemokėti Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. numatytos kompensacijos.
Išvadoje konstatuojama, jog pareigūnė D. S. patyrė traumą tarnyboje, t. y. 2012 m. gruodžio 14 d. 1.12 val. Pakruojo r. Krivaičių kaime nakties metu, policijos patrulių stabdomo „VW Golf“, valst. Nr. EJJ 973 blaiviam vairuotojui A. Č. nesilaikant visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, nepasirinkus važiavimo greičio, neatsižvelgus į važiavimo meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, trenkėsi į jo važiuojamoje eismo juostoje šalikelėje stovintį automobilį „Mitsubishi L200“, valst. Nr. DGJ 331, dėl to nuo smūgio pajudėjus stovinčiam automobiliui buvo partrenkta pareigūnė D. S. – jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tai yra veido sumušimas, galvos smegenų sutrenkimas, kaklo raumens patempimas. Pareigūnės D. S. patirta trauma priskirtina prie nelaimingo atsitikimo tarnyboje, tačiau Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme negalima teigti, kad pareigūnės D. S. sužalojimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jos sveikatai ar gyvybei. Pareigūnė traumą patyrė tuomet, kai nebuvo jokio pavojaus jos gyvybei ar sveikatai, nei kitoms visuomenės vertybėms, kurias ji turėtų ginti, atlikdama tarnybos pareigas. Taip pat Išvadoje teigiama, jog pareigūnės D. S. patirta trauma – nelaimingas atsitikimas tarnyboje ir tai vertintina kaip draudžiamasis įvykis, jos sužalojimas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją.
Įvertinus rašytinius įrodymus ir šalių pasisakymus teismo posėdžio metu matyti, kad fakto klausimu ginčo tarp šalių nėra, t. y. šalys pripažįsta ir nekvestionuoja, kad pareiškėja 2012 m. gruodžio 14 d. 1.12 val. Pakruojo r. Krivaičių kaime patyrė traumą tarnybos metu. Nagrinėjamas administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl skirtingo Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 straipsnio bylai aktualios 3 dalies supratimo ir aiškinimo.
Nagrinėjamai bylai aktualus statutinių valstybės tarnautojų veiklą, statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, socialines ir kitas garantijas reglamentuojantis, Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas (bylai aktuali nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija XI-1853), kuris išskiria dvejopo pobūdžio socialines garantijas. Statuto 40 straipsnis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais, o Statuto 49 straipsnis – draudimo sumų išmokas.
Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Iš šios teisės normos matyti, kad joje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai:
1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai;
2) kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai;
3) kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.
Nagrinėjamai situacijai yra aktualus Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas.
Kaip jau buvo minėta, šiam ginčui aktualus ir Statuto 49 str. taikymo išsprendimo klausimas. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, pareigūnų sveikata ir gyvybė visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos; pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimo suma lygi jo darbo užmokesčiui, mokamam draudiminio įvykio mėnesį, padaugintam iš 12, ir negali būti didesnė už 48 Vyriausybės nustatytas minimalias mėnesines algas. Būtent šia norma yra grindžiama atsakovo pozicija.
Kolegija pažymi, kad bendrąja Statuto taikymo prasme abi aptariamos teisės normos nustato atitinkamas vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas. Jas palyginus, pažymėtina, kad jų (abiejų) taikymas yra siejamas su tarnybinių pareigų (tarnybos) atlikimu, t. y. konstatuotina, kad šis jų taikymo aspektas aptariamas teisės normas jungia. Tai reiškia, kad šiuo aspektu nagrinėjamai situacijai galėtų būti taikomos tiek Statuto 40 straipsnio 3 dalis, tiek Statuto 49 straipsnio 1 dalis. Tačiau pirmuoju atveju (kalbant apie Statuto 40 str. 3 d. taikymą), skirtingai nuo antrojo (Statuto 49 str. 1 d.), yra taikytini papildomi tarnybinių pareigų (tarnybos) atlikimo kriterijai: jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Todėl, sprendžiant nurodytų materialinės teisės normų tarpusavio atskyrimo klausimą, yra būtina pateikti šių kriterijų (papildomų, Statuto 40 str. 3 d. taikymą lemiančių sąlygų) aiškinimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2010 m. sausio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A143-145/2010 pažymėjo, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiais pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 str. 3 d.) taikymo klausimą, yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusias rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Aiškinant pirmąją iš nurodytų aplinkybių, būtina vadovautis teisės normomis, kurios reglamentuoja (kalbant apie policijos pareigūnus) policijos veiklos specifiką, kurią atskleidžia policijos uždaviniai, nustatyti Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje. Be to, sprendžiant klausimą dėl pareigūno konkrečios veiklos priskyrimo tarnybinių pareigų atlikimui, būtina išaiškinti, ar tokia veikla (veikimas ar neveikimas) priklausė nuo pareigūno paties pasirinkto elgesio modelio, t. y. ar pareigūnas, ją atlikdamas, veikė pagal jam privalomą jo vadovybės nurodymą (įsakymą ir pan.), ar tai buvo jo paties apsisprendimo elgtis taip, o ne kitaip rezultatas.
Aiškinant antrąją iš nurodytų aplinkybių (situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu), būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.
Pažymėtina, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr.5-V-673 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – Instrukcija) 44 p. numatytas patrulio, atvykusio į įvykio vietą, pareigų visetas. 44.9 p. numato, jog patrulis privalo užtikrinti įvykio vietos apsaugą, esant galimybei ją atitverti. Instrukcijos 45 p. numato, jog iki atvykstant policijos įstaigos operatyvinės grupės pareigūnams, policijos patruliai privalo imtis visų galimų objekto apsaugos priemonių, išskyrus atvejus, kai reikia sulaikyti įtariamuosius arba suteikti pagalbą nukentėjusiems asmenims, t. y. patrulio diskrecijai yra priskirtinas apsaugos priemonių pasirinkimas ir taikymas. Apsaugos priemonių pasirinkimą ir taikymą įtakojusių aplinkybių visetas (negalėjimas užeiti į kiemą, tarnybinio automobilio pastatymas pakelėje negalint jo pastatyti nuošaliau) negali būti laikytinas faktoriais, lemiančias Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymą. Šiuo atveju minėtų apsaugos priemonių pasirinkimas ir taikymas vertintinas kaip pareigūnės pasirinkto elgesio modelis. Atsižvelgiant į nustatytas įvykio aplinkybes, negalima daryti išvados, jog Instrukcijos 44 p. numatytų pareigų vykdymas šiuo aktualiu atveju būtų buvęs susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.
Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvių kalbos žinyne priešdėlis pa- vartojamas reiškiant ir veiksmo trumpumą, o Dabartinės lietuvių kalbos žodyne sąvoka padidėti yra aiškinama kaip pasidaryti didesniam. Šiuo atveju įstatymų leidėjas Statuto 40 straipsnio 3 d. formuluotėje “jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai“ akcentuoja tam tikru laikotarpiu buvusią riziką ar pavojų kaip didesnį tam tikram laiko tarpui nei įprastai tarnybinių pareigų atlikimu metu esantis didelis pavojus ar didelė rizika.
Atsižvelgiant į aukščiau atliktą bylos faktinių aplinkybių vertinimą bei taikant lingvistinį teisės aiškinimo būdą, darytina išvada, jog minėtų pareiškėjos pareigų atlikimas savaime nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.
Atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos D. S. patirta trauma Statuto taikymo požiūriu laikytina nelaimingu atsitikimu tarnyboje (49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.
Dėl minėtų priežasčių konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Šiaulių apskrities VPK 2013 m. vasario 4 d. išvados Nr.40-IS-3 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulės D. S. patirto sveikatos sutrikdymo tarnyboje“ ta apimtimi, kuria konstatuojama, jog pareiškėjos patirta trauma yra patirta nesant padidėjusio pavojaus jos gyvybei ir sveikatai bei nuspręsta nemokėti Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. numatytos kompensacijos
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).
Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą surašyti naują patikrinimo išvadą konstatuojant, jog pareiškėjos patirtas sveikatos sutrikdymas yra įvykęs padidėjusio pavojaus sąlygomis ir išduoti siuntimą atlikti sveikatos sutrikdymo masto vertinimą Centrinės medicinos ekspertinės komisijoje (toliau – CMEK) (Vidaus tarnybos statuto 40 str. 8 d.) dėl paminėtų aplinkybių taip pat negali būti patenkinti.
Atsižvelgdama į išvardintas aplinkybes bei teisės normas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. S. skundą dėl Šiaulių apskrities VPK 2013 m. vasario 4 d. išvados Nr.40-IS-3 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulės D. S. patirto sveikatos sutrikdymo tarnyboje“ panaikinimo ta apimtimi, kuria konstatuojama, jog pareiškėjos patirta trauma yra patirta nesant padidėjusio pavojaus jos gyvybei ir sveikatai bei nuspręsta nemokėti Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. numatytos kompensacijos, atsakovo įpareigojimo surašyti naują patikrinimo išvadą konstatuojant, jog pareiškėjos patirtas sveikatos sutrikdymas yra įvykęs padidėjusio pavojaus sąlygomis ir išduoti siuntimą atlikti sveikatos sutrikdymo masto vertinimą Centrinės medicinos ekspertinės komisijoje (toliau – CMEK) (Vidaus tarnybos statuto 40 str. 8 d.) atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.