- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-15
- Bylos Nr.
- e2-300-980/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09634-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Viktorija Čiapaitė
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- L. D.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Viktorija Čiapaitė, sekretoriaujant Danguolei Bielskutei, dalyvaujant ieškovės atstovui Andriui Sadauskui, viešame teismo posėdyje, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „Gjensidige Baltik“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei L. D. dėl išmokėtų sumų grąžinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 10 007,49 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. sausio 7 d. Švedijoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė MB, v/n (duomenys neskelbtini) Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės Passat v/n (duomenys neskelbtini) valdytojo kaltės, įvykio metu automobilį vairavęs asmuo nenustatytas. Šios transporto priemonės valdytojų atsakomybė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, draudimo įmonė žalai atlyginti išmokėjo 10007,49 Eur draudimo išmoką. Kadangi automobilį VW Passat v/n (duomenys neskelbtini) vairavęs asmuo pasišalino iš įvykio vietos, o ieškovė išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam autoįvykio metu asmeniui, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsniu, ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovės išmokėtas sumas. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad atsakovė nepranešė apie įvykį ir tokiais veiksmais nepadėjo ieškovei aiškintis eismo įvykio aplinkybių bei neatsakė į ieškovės paklausimus, tokiu būdu, nesilaikė atsakingo draudiko nurodymų.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys nepagrįstai pareikštas jai, nes būdama transporto priemonės Passat v/n (duomenys neskelbtini) savininke, ji šį automobilį perdavė valdyti A. B., kuris vairavo minėtą automobilį eismo įvykio metu. Pažymėjo, kad jos nurodomas aplinkybes pagrindžia draudimo bendrovei pateiktas A. B. rašytinis paaiškinimas, kuriame A. B. pranešė, jog eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo jis ir pripažįsta prievolę grąžinti draudimo išmoką išmokėjusiai įmonei išmokėtas sumas.
Į 2016 m. sausio 26 d. vykusį bylos nagrinėjimą atsakovė neatvyko. Iš teismui 2016 m. sausio 19 d. pateikto atsakovės ir jos atstovės sudaryto susitarimo dėl atstovavimo sutarties nutraukimo, matyti, kad atsakovė parašu patvirtino, kad yra informuota apie 2016 m. sausio 26 d. vykstantį teismo posėdį. Prašymų nagrinėti bylą jai nedalyvaujant nepateikė.
Byla nagrinėta atsakovei nedalyvaujant.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovas A. Sadauskas teismo posėdžio metu palaikė patikslintame ieškinyje nurodytas aplinkybes, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad iš draudimo bendrovei pateikto Švedijos pareigūnų rašto buvo nustatyta, kad automobilis Passat v/n (duomenys neskelbtini) nesilaikydamas nustatytų saugaus eismo taisyklių, važiuodamas degant raudonam šviesoforo signalui sukėlė eismo įvyki ir atsitrenkė į keleivinį autobusą. Švedijos pareigūnų pažymoje taip pat nurodyta, kad automobilio VW Passat vairuotojas iš eismo įvykio vietos pasišalino. Ieškovė, išmokėjusi išmokas nukentėjusiems eismo įvykyje asmenims, turi regreso teisę dėl išmokėtų draudimo išmokų į sukėlusios eismo įvykį transporto priemonės savininką. Pažymėjo, kad atsakovė – automobilio savininkė apie įvykusį eismo įvyki neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, nepateikė eismo įvykio deklaracijos ir draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių. Ieškovės atstovo teigimu draudimo bendrovei pateiktas trečiojo asmens A. B. raštas, kuriame jis nurodo, jog yra atsakingas už 2012 m. sausio 7 d. Švedijoje įvykusį eismo įvykį, neturėtų būti laikomas pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu jo atsakomybę dėl įvykusio eismo įvykio, šis prisipažinimas gali būti sudarytas fiktyviai, atsakovei L. D. siekiant išvengti atsakomybės, juolab, kad draudimo bendrovei atsakovė nepateikė daugiau jokių duomenų pagrindžiančių transporto priemonės valdymo perleidimą minėtam asmeniui.
Motyvuojamoji dalis
Patikslintas ieškinys tenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. kovo 19 d. J. P. su AAS „Gjensidige Baltic“ sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią draudikas apdraudė transporto priemonės Volswagen Passat, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinę atsakomybę. 2011 m. lapkričio 29 d. rašytine pirkimo-pardavimo sutartimi minėta transporto priemonė buvo parduota L. D..
Bylos duomenimis, ieškovės atstovo paaiškinimais nustatyta, kad 2012 m. sausio 7 d. Švedijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobilis VW Passat v/n (duomenys neskelbtini) ir transporto priemonė MB, v/n (duomenys neskelbtini) Bylos duomenimis, ieškovės atstovo paaiškinimais taip pat nustatyta, kad 2012 m. sausio 7 d. Švedijoje įvykusio eismo įvykio kaltu buvo pripažintas VW Passat v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas, kuris iš eismo įvykio pasišalino. Byloje esantis Švedijos policijos raštas „Eismo įvykio užrašai“ patvirtina, kad dėl įvykusio eismo įvykio kaltas VW Passat v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas, taip pat nurodyta, kad minėto automobilio vairuotojas iš eismo įvykio vietos pasišalino. Taip pat nustatyta, kad 2014 m. liepos 30 d. AAS „Gjinsidige Baltic“ pagal Mersedez-Benz serviso atliktus ir pateiktus skaičiavimus, gavėjui Gjensidige Forsikring ASA Sweden išmokėjo 91901 SEK (Švedijos kronų). t. y. 10007,49 Eur, byloje pateikti šį mokėjimą patvirtinantys įrodymai.
Atsakovė pateiktame atsiliepime ginčijo pareigą atsakyti už kilusią žalą, motyvuodama tuo, kad autoįvykio metu ji buvo automobilį perdavusi valdyti A. B., todėl ji nėra tinkama atsakovė šiame procese, nes kaip nurodė, tai patvirtina pateiktas A. B. raštas, kuriame jis prisipažįsta vairavęs automobilį ir sutinka prisiimti prievolę dėl žalos atlyginimo, taigi reikalavimas grąžinti išmokėtas sumas turi būti reiškiamas minėtam asmeniui.
CK 6.1015 straipsnio 1 dalis numato, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita.
Ieškovė savo patikslintą ieškinį grindžia tuo, kad atsakovei kilo pareiga grąžinti draudimo bendrovei jos išmokėtą sumą pagal Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnį, 22 straipsnį.
Ginčas byloje kilo dėl Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų išmokų grąžinimo atvejus ir dydžius, aiškinimo ir taikymo.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintas reglamentavimas nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys, kurių patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Finėjas“, bylos Nr. 3K-3-483/2011).
Pagal TPVCAPDI 22 straipsnio 1 dali draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas del padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos (4 punktas). Šio straipsnio 2 d. numato, jog jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Be kita ko, nagrinėdamas civilinės atsakomybės draudimo klausimus kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą, tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos, o priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo mėn. 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva" v. G B., V. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario mėn. 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic" v. G. B., bylos Nr. 3K-3- 78/2010).
Faktas, kad autoįvykį sukėlęs asmuo pasišalino iš įvykio vietos, byloje nėra ginčijamas, taip pat nekvestionuojamas išmokėtos žalos dydis. Ginčas kilo dėl to, ar atsakovė kaip transporto priemonės, sukėlusios autoįvykį savininkė, turi pareigą atlyginti žalą, jeigu įvykio metu galimai transporto priemonę valdė kitas asmuo.
Duomenų, iš kurių būtų galima objektyviai nustatyti, kas vairavo atsakovei L. D. priklausantį automobilį eismo įvykio metu nėra. Atsakovė proceso metu buvo pasyvi, neatvyko į teismo posėdį ir neteikė paaiškinimų. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (Švedijos policijos eismo įvykio užrašus), matyti, kad nebuvo nustatyta, kas vairavo transporto priemonę VW Passat v/n (duomenys neskelbtini), 2012 m. sausio 7 d. eismo įvykio metu. Nors atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad jos atsakomybę eliminuoja, tai jog ji automobilį ji perdavė valdyti A. B., vienintelis tai patvirtinantis įrodymas yra byloje pateiktas A. B. raštas, kuriame jis pripažįsta, kad yra atsakingas už įvykusį eismo įvykį. Kitų duomenų pagrindžiančių atsakovės nurodomą aplinkybę, kad automobilio valdymas buvo perleistas A. B. teismui nėra. Be to, Gyventojų registro tarnybos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. birželio 29 d. A. B. mirė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK178 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; kt.).
Esant nustatytų aplinkybių visumai, analizuojant byloje pateiktų rašytinių duomenų ir paaiškinimų visumą, teismas daro išvada, kad labiau tikėtina, kad 2012 m. sausio 7 d. įvykusio eismo įvykio metu automobilio VW Passat v/n (duomenys neskelbtini) savininke ir valdytoja buvo atsakovė L. D.. Iš bylos duomenų, taip pat matyti, jog atsakovė nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas savininkas, gavusi kredito bendrovės pretenziją, kurioje nurodoma jog ji kaip automobilio, sukėlusio eismo įvykį, savininkė privalo atlyginti 10007,49 Eur žalą, buvo pasyvi, nesikreipė į draudimo bendrovę, nesiekė ginti savo teisių, nepateikė jokių prieštaravimų, kad žalos išieškojimą bendrovė nukreipė ne į tą asmenį.
Pažymėtina, kad atsakovė, kaip transporto priemonės savininkė, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja ir privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, nes neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiųjų asmenų tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Ši civilinė atsakomybė yra be kaltės, nes automobilio savininkas negali gintis savo kaltės nebuvimu. Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingas didesnio pavojaus šaltinio valdymas, kaip nuosavybės teisės įgyvendinimas, kai transporto priemonės savininkė nevairavo transporto priemonės autoįvykio metu ir iš autoįvykio vietos nepasišalino. Šia prasme atsakovei, kaip transporto priemonės savininkei, atsirado dėl minėto autoįvykio civilinė atsakomybė. Transporto priemonės savininkas turi atsakyti pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 4 p. CK 6.270 str. 2 dalies pagrindu kaip didesnio pavojaus valdytojas, valdantis didesnio pavojaus šaltinį nuosavybės teisės pagrindu ir neužtikrinantis, kad automobilis būtų naudojamas atsakingai ir saugiai, nepadarytų žalos tretiesiems asmenims, o kai tokia žala padaryta, laikytis žalos nustatymo ir atlyginimo tvarkos pagal draudimo sutarties sąlygas. Atsakovė neįrodė, kad ji prarado galimybę valdyti automobilį dėl kieno nors kaltų veiksmų, dėl ko ji galėtų būti atleista nuo atsakomybės( CK 6.270 str. 3 d.). be to, atsakovė neįrodė, kad transporto priemonės valdymas buvo teisėtai perleistas A. B., todėl yra pagrindas L. D. taikyti atsakomybę pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas už didesnio pavojaus šaltinio, kurio valdytoja ir savininkė ji yra, padarytą žalą.
Analizuojant byloje pateiktų įrodymų visetą ir juos vertinant remiantis pakankamumo taisykle, teismas daro išvadą, kad ieškovės patikslintas ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai.
Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 str. 1 d.). Todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2015-09-14, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str.).
Patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 225,00 Eur žyminis mokestis ir 55,67 Eur kelionės išlaidos patirtos dėl ieškovės atstovo atvykimo dalyvauti teismo posėdyje (80 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 270 str., teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovės L. D.10 007,49 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 10007,49 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-07-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 280,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 225,00 Eur žyminis mokestis ir 55,67 Eur ieškovės atstovo kelionės išlaidos, ieškovės AAS ,,Gjensidige Baltic“, naudai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.