Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 178 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 4 metams;Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą - laisvės atėmimu 7 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo D. V. H. H. priteista 50000 Lt neturtinei ir 3415 Lt turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo Minsko ribotos atsakomybės bendrovės „G“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Priimtas civilinio ieškovo A. N. (byloje kai kuriuose dokumentuose A. N.) atsisakymas dėl pareikšto 590 Lt civilinio ieškinio.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad jis, laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki balandžio 7 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti vilkiką be puspriekabės DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iš A. N. striukės kišenės, pavogė vilkiko DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), raktelį su pulteliu, neturinčius materialinės vertės ir 100 Lt, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. balandžio 7 d. apie 7.30 val., iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Vilkpėdės g. 3, Vilniuje, pagrobė vilkiką be puspriekabės DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 72 900 eurų (tai yra 251505 Lt), priklausantį Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės įmonei „G“, tuo padarydamas įmonei „G“ 251505 Lt turtinę žalą. Be to, iš nurodyto vilkiko kabinos, pavogė 1600 Rusijos rublių (tai yra 122 Lt) ir 50 eurų (tai yra 172 Lt), priklausančius A. N., tuo padarydamas A. N. 394 Lt turtinę žalą.

Be to, D. V. nuteistas už tai, kad jis, 2013 m. balandžio 7 d. apie 13.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kirtimų g. 41, Vilniuje, su vilkiku be puspriekabės DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės įmonei „G“, privažiavo prie Baltarusijos Respublikos piliečio H. H. vairuojamo vilkiko MB, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir su H. H. susitarė, kad pastarasis iš savo vilkiko parduos jam 700 l degalų po 1 eurą (tai yra 3 Lt 45 ct) už litrą, kurių bendra vertė 2415 Lt, bet kai pastarasis perpylė degalus į vilkiką be puspriekabės DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), jis H. H. padavė ne mažiau kaip 7 vnt. po 100 JAV suvenyrinių dolerių, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą H. H. priklausantį 2415 Lt vertės turtą.

Be to, D. V. nuteistas už tai, kad jis, 2013 m. balandžio 7 d. apie 13.25 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kirtimų g. 41, Vilniuje, su vilkiku be puspriekabės DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės įmonei „G“, kai H. H. už kurą sumokėjo suvenyriniais JAV doleriais, o jam pastebėjus apgaulę, D. V. vieną kartą iššovė iš revolverio ALFA Nr. 2620037722 į H. H. pusę, bet nepataikė bei pastūmė jį po vilkiku DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir juo pervažiavo H. H. dešinės kojos blauzdą, padarydamas plėštinę žaizdą dešinės blauzdos srityje su dešinio blauzdikaulio daugiafragmentiniu segmentiniu lūžiu (atviru) ir dešinio šeivikaulio lūžiu, odos nubrozdinimus kairio kelio srityje ir tokiu būdu siekdamas pasišalinti iš įvykio vietos ir nuslėpti kitą nusikaltimą, sunkiai sutrikdė H. H. sveikatą.

Nuteistasis D. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį ir jį dėl minėtos veikos išteisinti. Taip pat prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmes paskirtas pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį prašo subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos subendrintos galutinės bausmės vykdymą atidėti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį ir nurodo, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Toliau nuteistasis aptardamas Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio sudėtį nurodo, kad minėta veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-653/2012 nuteistasis teigia, kad vagystės atveju kaltininkas suvokia, kad jam suteiktą turtą paima prieš savininko ar jo valdytojo valią. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas jo kaltę dėl svetimo didelės vertės turto pagrobimo grindė tik nukentėjusiojo A. N. parodymais, kuriuose nukentėjusysis teigė, kad jie trise, tai yra A. N., D. V. ir jo draugas Tomas, 2013 m. balandžio 6 d. buvo klube ir ten vartojo alkoholinius gėrimus, o pabudęs 2013 m. balandžio 7 d. nuteistojo bute, nerado savo mobiliojo ryšio telefono, 100 litų ir vilkiko raktelių, kurie buvo paimti jam nežinant.

Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, jog jis viso proceso metu teigė, kad automobilį pasiskolino žinant A. N.. O nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus siekdamas darbovietėje išvengti atsakomybės dėl vilkiko perdavimo pašaliniam asmeniui. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog nukentėjusysis 2013 m. balandžio 6 d. girtaujant apelianto bute, girdint liudytojams A. V. ir J. V., nuolat jam siūlė vilkiko raktelius ir prašė atvežti O. V.. Nuteistasis neginčija fakto, jog vilkikas buvo paimtas, tačiau teigia, jog priimant skundžiamą nuosprendį buvo būtina nustatyti ne tik šį faktą, bet ir tai, kad vilkikas buvo paimtas nežinant A. N., tai yra kad jis buvo pagrobtas, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-228/2013, Nr. 2K-326/2010, Nr. 2K-440/2009, svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog baudžiamojoje byloje nustatytos objektyvios aplinkybės patvirtina, kad vilkikas buvo paimtas žinant vairuotojui A. N., kas iš esmės paneigia nuteistojo tyčią pagrobti didelės vertės svetimą turtą. Nuteistasis pažymi, jog neatliko jokių veiksmų, kurie apsunkintų vilkiko suradimą, tai yra jis su vilkiku važinėjosi po Vilnių, po to jį pastatė A. V. namo kieme, matomoje vietoje ir trukdant eismą kitiems automobiliams, kas patvirtina, kad jis nesuvokė, jog vilkiką valdo neteisėtai. A. N. paliko miegantį savo namuose, o paimdamas vilkiką be nukentėjusiojo žinios akivaizdu, kad nebūtų taip pasielgęs. Be to, liudytojai A. V. ir J. V. teismo posėdyje patvirtino, jog 2013 m. balandžio 6 d. išgertuvių metu A. N. jam siūlė raktelius, prašydamas atvežti O. V., kas iš esmės taip pat patvirtina, kad A. N. buvo išreiškęs valią leisti jam naudotis vilkiku. Taip pat jam buvo žinoma apie vilkike įmontuotą sekimo įrangą, todėl jo manymu, nelogiška būtų grobti vilkiką, kuriame įmontuota sekimo įranga. Nebuvo nustatyta, kad jis būtų bandęs sekimo įrangą išmontuoti ar ją deaktyvuoti. Taip pat pažymi, jog prie vilkiko atvykus jo savininko atstovui E. G., nuteistasis pats prie jo priėjo ir pasiūlė važiuoti kartu pas A. N., bet jis atsisakė. Tokius nuteistojo parodymus patvirtino teismo posėdyje apklaustas liudytojas E. G.. Taip pat papildomai liudytojas parodė, jog A. N. kartu su nuteistuoju atvyko vėliau. Minėtos aplinkybės nuteistojo teigimu patvirtina, kad jis nesislėpė nuo vilkiko savininko atstovo, nors turėjo tokią galimybę. Turto savininko atstovui nenurodė, kad turi vilkiko raktelius, tik siekdamas nepakenkti A. N.. Taip pat apeliantas pažymi, jog jo ir liudytojos L. B. teismo posėdyje duoti parodymai patvirtina, kad jis kvietė A. N. važiuoti prie vilkiko, tačiau šis būdamas neblaivus, miegojo ir nereagavo. Be to, jis antrą kartą prie vilkiko atvažiavo tuo metu, kai ten jau buvo policijos pareigūnai, kas iš esmės taip pat patvirtina, jog jeigu jis būtų pagrobęs automobilį, tai esant policijos pareigūnams, jis prie jo nebūtų atvažiavęs. Tai, kad apeliantas matė policijos pareigūnus patvirtina teismo posėdyje apklaustas liudytojas policijos pareigūnas V. V.. Nuteistojo teigimu, išdėstytos aplinkybės paneigia, jog jis įvykdė didelės vertės svetimo turto vagystę.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes. Pažymi, kad jis turėdamas vilkiko raktelius nuvyko prie jo, nes žinojo, kad ten jo laukia vilkiko savininko atstovas E. G.. Nuvykęs ketino grąžinti vilkiko raktelius, tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Apelianto teigimu, nurodytos aplinkybės neginčijamai paneigia teismo išvadas apie turto pagrobimą ir patvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios pagrobti didelės vertės svetimo turto. Nuteistasis, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, Nr. 2K-108/2013, teigia, jog nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos padarymą, gali būti konstatuojama, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir neteisingos, nes jos padarytos išsamiai neištyrus ir neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių ir įrodymų, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto, A. V. ir J. V. parodymus, motyvuodamas tuo, kad jų parodymai yra prieštaringi. Apelianto manymu, teismas nagrinėdamas bylą, esamus prieštaravimus turėjo pašalinti, o ne atmesti kaip nepatikimus. Juo labiau, kad A. V. parodymai, kuriuos teismas atmetė kaip prieštaringus, buvo nuoseklūs, o tai, kad jie nežymiai skyrėsi, neturi jokios įtakos jų patikimumui, kadangi A. V. teisme tik papildė savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau iš esmės jų nekeitė. A. V. ir J. V. parodymus teisme davė praėjus metams nuo įvykio, todėl akivaizdu, jog jie gali neprisiminti tam tikrų detalių. Apeliantas taip pat pažymi, jog liudytojų E. G., L. B., A. V. ir J. V. bei jo paties parodymai paneigia nuketėjusiojo pateiktą įvykio versiją, kuri buvo nenuosekli, todėl tai leidžia teigti, kad teismo išvados apie apelianto įvykdytą svetimą didelės vertės turto pagrobimą yra nepagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Priešingai, minėti liudytojai patvirtino, jog vilkikas buvo paimtas žinant A. N. ir jam leidus, tai yra jam pačiam davus transporto priemonės raktelius.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog nepagrįstai teismas nuteistąjį pripažino kaltu dėl A. N. priklausančių pinigų, tai yra 100 Lt, 1600 Rusijos rublių (tai yra 122 Lt) ir 50 eurų (tai yra 172 Lt), vagystės. Teismas pripažindamas kaltu dėl minėtų pinigų vagystės nepasisakė dėl įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo kaltę. Jo kaltę teismas grindė tik nukentėjusiojo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuose jis teigė, kad pasigedo savo mobiliojo ryšio telefono ir vilkiko raktelių, o apžiūrint transporto priemonę pastebėjo, jog nėra ir pinigų - 1600 Rusijos rublių ir 50-60 eurų. Pažymi, kad nei jo apžiūros metu, nei jo namuose, nurodytų pinigų sumų nebuvo rasta. Taip pat bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokias pinigų sumas turėjo nukentėjusysis, kiek išleido alkoholiui, narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms, kurios buvo rastos jo organizme. Teismas pripažindamas jį kaltu, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi jo kaltė nepagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto, Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatos, kuriose nustatyta nuteistojo teisė į teisingą teismą, tai yra kaltinamojo teisė dalyvauti liudytojo (nukentėjusiojo) apklausoje ir užduoti jam klausimus. Be to, pagal Europos Žmogaus T. T. praktiką įrodymai turi būti pateikiami viešame teismo posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi nagrinėjant bylą (žr. Delta v. France, no. 11444/85, judgment of 19 December 1990; Saidi v. France, no. 14647/89, judgement of 20 September 1993; Luca v. Italy, no. 33354/96, judgement of 27 February 2001; Mild and Virtanen v. Finland, no. 39481/98 and 40227/98, judgment of 26 July 2005). Dėl būtinumo užtikrinti minėtą įstatymų garantuojamą kaltinamojo procesinę teisę taip pat yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse Nr. 2K-102/2009, Nr. 2K-476/2013. Apelianto manymu, teismas nagrinėdamas bylą nepagrįstai neiškvietė ir neapklausė nukentėjusiojo A. N.. Nors A. N. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą baudžiamąją bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, tačiau teismui nenurodė jokių Lietuvos Respublikos BPK 37 straipsnio 1 dalyje numatytų svarbių priežasčių ir nepateikė dokumentų, patvirtinančių aplinkybes, dėl kurių jis negali atvykti į teismą. Šiuo atveju, teismui nebuvo pagrindo nekviesti nukentėjusiojo į teismo posėdį ir jo parodymus perskaityti Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Nors ikiteisminio tyrimo metu A. N. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau nuteistasis A. N. apklausoje nedalyvavo, nes nebuvo pristatytas į teismą. Kai vyko nukentėjusiojo A. N. apklausa į teismą jis nevyko dėl sveikatos problemų. Be to, jam nebuvo žinoma, kad tuo metu teisme vyks nukentėjusiojo A. N. apklausa. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas taip pat nebuvo pristatytas ir į ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą nukentėjusiojo H. H. apklausą, nors Lietuvos Respublikos BPK 184 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog suimtas įtariamasis pristatomas į apklausos vietą. Pažymi, jog teismui neiškvietus ir teismo posėdyje neapklausus nukentėjusiojo A. N., nebuvo pašalinti jo, taip pat liudytojų L. B., A. V., J. V., E. G. ir nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai. O kitų duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, byloje nėra. Neapklausus nukentėjusiojo teismo posėdyje, nepagrįstai visos abejonės buvo vertinamos nuteistojo nenaudai, tuo buvo pažeistas in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Nacionalinėje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-363/2013), prielaidomis grįstas teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl toks pažeidimas laikytinas esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu. Apelianto teigimu, nagrinėjant jo apeliacinį skundą turi būti atliktas dalinis įrodymų tyrimas, tai yra siekiant pašalinti visas abejones, turi būti apklaustas nukentėjusysis A. N..

Apeliaciniame skunde pažymima, jog teismas vertindamas nukentėjusiojo parodymus taip pat turėjo įvertinti ir jo parodymų patikimumą, kadangi jis buvo suinteresuotas duoti melagingus parodymus. Nukentėjusysis neturėjo teisės perleisti vilkiko trečiajam asmeniui, o žinodamas, kad už tokius savo veiksmus jis gali būti atleistas iš darbo, jis sugalvojo versiją, kad vilkikas iš jo buvo pagrobtas. Be to, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir liudytojui E. G. nurodė skirtingas įvykio aplinkines, siekdamas išvengti nemalonumų darbovietėje. Taip pat liudytas E. G. neigiamai apibūdino nukentėjusįjį A. N.. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiajam A. N. praėjus beveik parai po tariamos vilkiko vagystės, buvo nustatytas 1,14 promilių neblaivumo laipsnis, tai pat 2013-04-11 teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad A. N. šlapime rasta metamfetamino, kokaino, ekgonino esterio, benzoilekgonino, pėdsakų tetrahidrokanabinolio kaboksi rūgšties, 0,60 promilių etilo alkoholio. Tačiau teismas nevertino šių aplinkybių, kaip turinčių įtakos nukentėjusiojo parodymų patikimumui. Negalima atmesti tikimybės, kad nukentėjusysis dėl girtumo ar apsvaigimo nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų gali ir neprisiminti, jog leido nuteistajam pasiskolinti jo žinioje buvusį vilkiką ir gali neprisiminti kur išleido pinigus.

Apeliantas sutinka, kad dėl jo veiksmų buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo H. H. sveikata, tačiau teigia, jog siekiant asmenį patraukti baudžiamojo atsakomybėn, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, bet ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Byloje nebuvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytą veiką jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog vertindamas įrodymus teismas pasisakė, kad nukentėjusiojo H. H. parodymai patvirtina, kad nuteistasis siekė sužaloti H. H. - pirmiausia į jį iššaudamas iš revolverio iš mažesnio nei metras atstumo, o nepataikęs, nustumdamas jį nuo važiuojančio vilkiko laiptelių. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusįjį jis pastūmė ne po vilkiku, bet nuo vilkiko. Nuteistasis viso proceso metu pripažino nurodytas nukentėjusiojo aplinkybes, tačiau jis teismui taip pat parodė, jog nematė ir net nenumanė, kad nukentėjusiajam buvo pervažiuota koja. Be to, nukentėjusysis nustumtas nuo vilkiko dar laikėsi už vilkiko durelių ir bėgo šalia, tačiau vėliau pasileido. Nukentėjusysis taip pat nurodo panašias aplinkybes, bet teigia, kad jo kojos vilkosi žeme, o neišsilaikęs pasileido, nukrito ir pajuto skausmą. Apelianto teigimu, teismas vertindamas nukentėjusiojo parodymus privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad vilkiko vairuotojo durų rankena yra ne didesniame kaip 1,5 m aukštyje, taigi nukentėjusysis negalėjo kaboti pasikabinęs už rankenos, nes tokiu atveju jis praktiškai keliais remtųsi į žemę. Mano, kad nukentėjusysis neobjektyviai pasakoja įvykio smulkmenas, o pirmosios instancijos teismas nepašalinęs abejonių dėl šių aplinkybių, nepagrįstai jas vertino nuteistojo nenaudai. Taip pat byloje nustatyta, kad nukentėjusysis buvo pervažiuotas galiniais vilkiko ratais. Siekiant nustatyti nuteistojo tyčios sužaloti nukentėjusįjį turinį, būtina įvertinti vairuoto vilkiko technines savybes, tai yra nuo vairuotojo durelių iki vilkiko galinių ratų vidurio yra šiek tiek daugiau negu 3,5 m. Pažymi, jog tuo metu kai nukentėjusiajam buvo pervažiuotos kojos, nuteistasis nuo nukentėjusiojo buvo ne mažiau kaip 3,5 m atstumu, todėl jis nematė ir negalėjo matyti, kad nukentėjusysis nugriuvo ir, kad jam buvo pervažiuota koja, ką apeliantas patvirtino duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme. Taip pat pažymi, jog vilkike esanti vairuotojo sėdynė yra dviejų metrų aukštyje, todėl neįmanoma sėdint tokiame aukštyje asmenį nustumti po vilkiku, net ir sąmoningai to siekiant. Teismas to nepatikrino. Nuteistojo manymu nelogiška teigti, kad jis nustūmė nukentėjusįjį po vilkiku, o tada jį sąmoningai pervažiavo galiniais vilkiko ratais. Pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat klaidingai nurodė, kad jis šovė į nukentėjusįjį, o nepataikęs, nustūmė po vilkiku. Viso proceso metu nuosekliai teigė, kad šūvis buvo įspėjamasis, iššautas į orą, virš nukentėjusiojo galvos, juo buvo siekiama ne sužaloti nukentėjusįjį, bet jį išgąsdinti ir priversti pasitraukti. Tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį į nurodytas aplinkybes neatsižvelgė. Kad apeliantas nematė, jog sužalojo žmogų, patvirtina ir jo veiksmai po įvykio, tai yra jis toliau važinėjosi su vilkiku, pastatė jį matomoje ir kitų transporto priemonių pravažiavimui trukdančioje vietoje, taip pat atvyko pas Vilučius, nors matė, kad ten yra atvykę policijos pareigūnai. Nurodyti veiksmai patvirtina, kad nuteistasis neturėjo tyčios sunkiai sutrikdyti H. H. sveikatos ir netgi nesuprato tai padaręs. Apie tai sužinojo tik po to, kai buvo sulaikytas. Nuteistojo teigimu, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, negalima pripažinti, kad Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyta veika buvo padaryta veikiant tiesiogine tyčia. Mano, kad nuteistojo veika buvo netinkamai kvalifikuota, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, veika galėjo būti kvalifikuojama tik pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį ar 281 straipsnio 3 dalį už sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o to nepadarius, dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte, priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jo veikoje nėra šios nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos.

Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, nuteistasis teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte ir 178 straipsnio 3 dalyje, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino neišsamiai ir tendencingai, nebuvo pašalinti byloje esantys prieštaravimai tarp nustatytų objektyvių aplinkybių ir nukentėjusiųjų parodymų, teismas nukentėjusiųjų parodymams suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę ir padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Taigi apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia proceso dalyvių paduoti apeliaciniai skundai. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą, tačiau dėl Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos D. V. sutinka ir nuosprendžio neskundžia. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl D. V. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

Dėl D. V. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nepadarė Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kadangi jo veikoje nebuvo būtinojo nusikalstamos veikos požymio – tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamą žalos padarymą. Mano, kad byloje surinkti įrodymai ištirti netinkamai ir dėl minėtos veikos jis nuteistas nepagrįstai.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį D. V. nuteistas už tai, kad pagrobė didelės vertės svetimą turtą, tai yra, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki balandžio 7 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti vilkiką be puspriekabės DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iš A. N. striukės kišenės, pavogė vilkiko DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), raktelį su pulteliu, neturinčius materialinės vertės ir 100 Lt, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. balandžio 7 d. apie 7.30 val., iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Vilkpėdės g. 3, Vilniuje, pagrobė vilkiką be puspriekabės DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 72 900 eurų (tai yra 251505 Lt), priklausantį Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės įmonei „G“, tuo padarydamas įmonei „G“ 251505 Lt turtinę žalą. Be to, iš nurodyto vilkiko kabinos, pavogė 1600 Rusijos rublių (tai yra 122 Lt) ir 50 eurų (tai yra 172 Lt), priklausančius A. N., tuo padarydamas A. N. 394 Lt turtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Turto grobimas – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinis svetimo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Grobdamas svetimą turtą kaltininkas gauna turtinę naudą, padaro žalą turto savininkui ir tai darydamas suvokia, kad veikia be turto savininko sutikimo, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Nuteistajam inkriminuota Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyta didelės vertės svetimo turto vagystė visų šios nusikalstamos veikos požymių neatitinka. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nuteistasis D. V. iš A. N. paėmęs vilkiko raktelį su pulteliu, iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Vilkpėdės g. 3, Vilniuje, paėmė vilkiką be puspriekabės DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 72 900 eurų (tai yra 251505 Lt), priklausantį Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės įmonei „G“. Tačiau vagystės objektyvioji pusė apima du momentus: 1) neteisėtą slaptą arba atvirą svetimo turto paėmimą ir 2) neatlygintiną turto pasisavinimą. Vien turto paėmimas dar nereiškia jo pasisavinimo arba pagrobimo baigtumo. Subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė pasižymi tuo, kad vagystė yra tiktai tyčinis nusikaltimas, todėl paprastai šiai veikai būdingas savanaudiškumas ir siekis neteisėtai praturtėti. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro vagystės sudėties požymių. Nors motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, Nr. 2K-326/2010, Nr. 2K-440/2009).

D. V. viso proceso metu neigė bet kokį nusikalstamą sumanymą pagrobti vilkiką DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Iš bylos medžiagos vis dėl to negalima tiksliai nustatyti, kokiomis aplinkybėmis vilkiko rakteliai atsirado pas D. V.. Nukentėjusysis A. N. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nedetalizavo išgertuvių vakaro aplinkybių dėl vilkiko raktelių ir prašymo atvežti O. V.. Jis tik teigė, jog atsibudęs ryte nerado savo mobiliojo ryšio telefono, vilkiko raktelio su pulteliu ir apie 100 Lt (t. 1, b.l. 139-143). O nuteistasis D. V. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog vilkiku naudojosi žinant ir leidus A. N. (t. 4, b. l. 23-30). Nėra pagrindo netikėti tokiais nuteistojo parodymais, kadangi juos iš esmės patvirtino liudytojai A. V. ir J. V.. Jie teigė, kad matė kaip išgertuvių vakarą D. V. bute A. N. bent du ar tris kartus davė vilkiko raktelius nuteistajam, prašydamas atvežti O. V., taip pat nuolat jai skambinėjo (t. 4, b.l. 97-101, 113-117). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų A. V. ir J. V. parodymus kaip prieštaringus ir nepatikimus, kadangi apie jau minėtas aplinkybes šių liudytojų parodymai yra gana nuoseklūs ir papildantys vieni kitus. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti prieštaravimai ir neatitikimai (šie liudytojai nevienodai nurodė, ar ryte matė kieme stovintį automobilį „Lexus“, ar buvo užtrauktos užuolaidos; A. V. parodė, kad D. V. atvyko pas jį pirkti padangų, nors to nebuvo sakęs ikiteisminio tyrimo metu, ar atvykę pas jį, A. N. ir D. V. buvo girti; A. V. skirtingai nurodė vilkiko rakto atsiradimo pas D. V. aplinkybes – tai raktus jam davė pats A. N., tai raktus pasiėmė pats D. V., tai, kad raktus jam vėl įbruko A. N.) nėra esminiai ir reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas liudytojų A. V. ir J. V. parodymais remiasi, padarydamas išvadą, kad nėra paneigtas nuteistojo aiškinimas, jog vilkiką paėmė su A. N. žinia. Taip pat šiuos nuteistojo bei liudytojų parodymus netiesiogiai patvirtina ir liudytojos O. V. parodymai, kuriuose ji teigė, kad 2013 m. balandžio 6 d. jai nuolat skambino A. N., vėliau jai atsibodo ir ji išjungė telefoną (t. 1, b. l. 173-174). Iš nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad A. N., nutylėdamas tam tikras vakaro detales, siekė nuslėpti faktą, jog išgertuvių vakarą jis pats aplaidžiai elgdamasis, siūlė nuteistajam vilkiko raktelius ir prašė, kad jis atvežtų O. V.. Dėl tokio A. N. elgesio išgertuvių metu, D. V. sąmoningai ir pagrįstai galėjo tikėtis, jog turi A. N. leidimą naudotis vilkiku, arba bent jau nesuvokė, jog vilkiku naudojasi prieš savininko valią.

Iš nuteistojo D. V. parodymų taip pat nustatyta, jog jis išėjęs iš savo namų, juose miegantį paliko vilkiko vairuotoją A. N.. Šią aplinkybę patvirtina ir paties nukentėjusiojo A. N. parodymai, taip pat iš dalies liudytojos L. B. parodymai, kuriuose ji paaiškino, jog vakare jai atvykus pas D. V., jo namuose miegojo nepažįstamas vyras (t. 4, b.l. 44-45). Iš nuteistojo D. V. parodymų taip pat nustatyta, jog jis anksčiau yra dirbęs vairuotoju ir žino, jog visuose vilkikuose yra įmontuota Globalinė padėties nustatymo sistema (toliau - GPS). Tai, kad D. V. dirbo vairuotoju patvirtina „A. L..“ generalinio direktoriaus Ž. Š. 2013 m. rugsėjo 4 d. raštas (t. 2, b.l. 175, 176). D. V. teigimu, nelogiška būtų teigti, kad jis žinodamas, jog vilkike yra įmontuota GPS įranga, jis būtų jį vogęs. Nebuvo nustatyta, kad jis būtų bandęs minėtą įrenginį išjungti ar sugadinti. Be to, liudytojas E. G. patvirtino, jog vilkike DAF buvo įmontuotas GPS įrenginys. Jo teigimu, visi vairuotojai žino, kad vilkikuose yra įmontuojamos sekimo įrangos, tą žinojo ir A. N.. GPS įrangos sugadinimo požymių nebuvo, taip pat nebuvo požymių, kad būtų bandyta pavogti ar paslėpti vilkiką (t.4. b. l. 47-51). Iš 2013 m. balandžio 7 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog baltos spalvos vilkikas DAF be puspriekabės, su Baltarusijos Respublikos valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), stovėjo (duomenys neskelbtini), prie penkiaaukščio daugiabučio pastato ketvirtos laiptinės (t. 1, b.l. 10-18). Iš byloje esančio vilkiko judėjimo išrašo matyti, jog 2014 m. balandžio 7 d. nuo 7.00 val. iki 16.00 val. su minėtu vilkiku buvo važinėjamasi po Vilniaus miestą (t. 2, b.l. 28-39). Šie duomenys leidžia teigti, jog apeliantas neturėjo tyčios pagrobti ir pasisavinti vilkiką.

Iš nuteistojo D. V. parodymų taip pat nustatyta, jog jis, būdamas pas A. V. ir pamatęs, kad į Kavoliuko g. atvažiavo vilkiko savininkai, priėjo prie automobilio ir įmonės direktoriui E. G. paaiškino, kad A. N. šiuo metu girtauja ir pasiūlė E. G. nuvežti pas A. N., tačiau šis atsisakė. Grįžęs namo jis norėjo A. N. atvežti prie vilkiko. Vėliau prie vilkiko atvyko, nors matė, kad ten yra policijos pareigūnai (t. 4, b. l. 23-31). Tokius nuteistojo D. V. patvirtino liudytojai E. G., D. M., L. B. ir V. V.. Liudytojas E. G. paaiškino, jog jam atvykus prie vilkiko iš namo išėjo vyras, kuris jam pasiūlė važiuoti pas vairuotoją A. N., tačiau jis atsisakė. Taip pat paaiškino, jog nuteistasis D. V. užsirašė E. G. telefono numerį. Po to, D. V. išvažiavo su automobiliu, kurį vairavo atvažiavusi šviesiaplaukė mergina, ir po maždaug valandos laiko pats paskambino pranešti, jog dar nerado A. N., bet greit atveš ir kad vilkiko savininkai jo lauktų, po kiek laiko D. V. jam dar kartą paskambino (t. 4, b. l. 47-51). Liudytojas D. M. paaiškino, jog jis atvykdamas prie vilkiko matė, kaip nuo E. G. automobilio nueina vyriškis, kuris, kaip jam vėliau paaiškino, buvo paėmęs vilkiką (D. V.) (t. 4, b.l. 42-44). Liudytoja L. B. paaiškino, jog su D. V. atvykus į jo namus, jis budino miegantį vyrą, tačiau miegantis vyras į tai visiškai nereagavo (t. 4, b.l. 44-45). Taip pat iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo O. C. 2013 m. spalio 4 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog D. V. ir E. G. 2013 m. balandžio 7 d. vakarą ne kartą bendravo mobiliojo ryšio telefonu (t. 2, b. l. 91). Be to, liudytojas V. V. paaiškino, jog tuo metu, kai D. V. įlipo į automobilį, policijos automobilis stovėjo kieme. Liudytojo manymu, D. V. turėjo matyti, kad prie vilkiko yra atvažiavusi policija, nes buvo ne vienas policijos automobilis (t. 4, b.l. 97). Šie liudytojų parodymai patvirtina D. V. versiją ir paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog įrodyta, kad D. V. pagrobė didelės vertės svetimą turtą. Priešingai, aplinkybės, jog D. V. siūlė E. G. kartu nuvykti pas A. N., skambino pranešti E. G. naujienas apie A. N. paieškas, prie vilkiko atvyko tuo metu, kai prie jo jau buvo atvykę policijos pareigūnai, rodo, jog apeliantas neturėjo tyčios ir tikslo pagrobti vilkiką.

Išvados, kad apeliantas ruošėsi pagrobti vilkiką, neįrodo ir pirmosios instancijos teismo teiginiai apie D. V. susierzinimą, išreikštą A. N. atsisakius palikti vilkiką kelkraštyje ir nutarus jį palikti automobilių stovėjimo aikštelėje. D. V. teigė, jog vilkiką palikti kelkraštyje nukentėjusiajam siūlė tik todėl, kad jie važiavo į jo namus ir tuo metu buvo šalia jo namų, o aikštelė, kurioje palikti automobilį norėjo nukentėjusysis, buvo toli. Netikėti tokiais nuteistojo D. V. parodymais nėra pagrindo, kadangi tokius nuteistojo parodymus patvirtina byloje pateikta vilkiko judėjimo kryptis. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 7 d. 00.00 val. iki 1.00 val. vilkiku buvo važiuojama nuo Pilaitės mikrorajono iki Žirmūnų mikrorajono (nuteistasis gyveno būtent Žirmūnų mikrorajone), o po to, buvo nuvažiuota į Vilkpėdės g. 4A, Vilniuje, kur automobilis buvo paliktas stovėti iki 2013 m. balandžio 7 d. 7.00 val. (t. 2, b. l. 25-27).

D. V. taip pat nuteistas už tai, jog iš A. N. striukės kišenės pavogė 100 Lt, taip pat iš vilkiko DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kabinos pavogė 1600 Rusijos rublių (tai yra 122 Lt) ir 50 eurų (tai yra 172 Lt), priklausančius A. N.. Apelianto kaltę pirmosios instancijos teismas grindė vien tik nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuose jis teigė, kad pasigedo apie 100 Lt, iš kurių viena kupiūra 50 Lt, o kitos kupiūros smulkesnės, o apžiūrint transporto priemonę pastebėjo, jog nėra pinigų - 1600 Rusijos rublių ir 50-60 eurų (t. 1, b. l. 139-143). Kitų esminių argumentų, kuriais remiantis D. V. pripažintas kaltu dėl A. N. priklausančių 394 Lt vagystės, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta. Liudytojas E. G. paaiškino, kad dieną prieš įvykį su vilkiku Vilniaus mieste buvo nuvažiuota 380 km. Iš GPS sistemos judėjimo kontrolės duomenų matyti, kad jie buvo ir čigonų tabore (t. 4, b.l. 48). Be to liudytojai J. V. ir A. V. parodė, jog nukentėjusysis A. N. visas dienas būdamas Vilniuje vartojo alkoholinius gėrimus (t. 4, b.l. 97-101, 113-117). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, o būtent, kad 2013 m. balandžio 6 d. nukentėjusysis vartojo didelį alkoholio kiekį, rūkė, po ko vėliau nukentėjusiojo šlapime rasta metamfetamino, kokaino, ekgonino metilo esterio, benzoilekgonino, pėdsakų tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties ir 0,60 promilės etilo alkoholio (Specialisto išvada t. 1. b. l. 154-155), kas lėmė jo apsvaigimą, darytina išvada, kad A. N. gali ir neatsiminti visų 2013 m. balandžio 6 d. ir 7 d. detalių, taip pat gali neatsiminti kiek, kur ir kada išleido pinigus ar kur juos pasidėjo, o vien abejotinais nukentėjusiojo parodymais, nesant kitų patikimų duomenų, negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad D. V. pagrobė A. N. priklausančius 394 Lt.

Įvertinusi visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų D. V. kaltę pagrobus didelės vertės svetimą turtą, tai yra vilkiką DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), taip pat pagrobus A. N. priklausančius 394 Lt. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai, kadangi nepadarė veikos turinčios minėto nusikaltimo požymių, todėl turi būti išteisintas (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad buvo pažeista jo teisė dalyvauti nukentėjusiojo A. N. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir, kad tuo iš esmės buvo pažeistas rungimosi principas (jis nebuvo pristatytas į atliekamos apklausos vietą; jis negalėjo užduoti nukentėjusiajam klausimų) ir tai yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2013 m. balandžio 17 d. atliko nukentėjusiojo A. N. apklausą. Lietuvos Respublikos BPK 184 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įtariamųjų ir jų gynėjų teisė dalyvauti tokioje apklausoje. Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. N. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausos protokolo, apklausoje dalyvavo prokurorė Margarita Valantiejienė ir įtariamojo gynėjas advokatas Gediminas Bukauskas. Iš apklausos protokolo taip pat matyti, jog buvo sprendžiamas klausimas ar galima atlikti nukentėjusiojo apklausą nedalyvaujant įtariamajam, visi proceso dalyviai, taip pat ir įtariamojo gynėjas, tam neprieštaravo (t. 1, b. l. 139-142). Pažymėtina, jog įtariamasis buvo kviečiamas į nukentėjusiojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau jis į minėtą apklausą vykti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad jam skauda ranką (t. 1, b.l. 136). Tačiau iš byloje 2013 m. balandžio 17 d., 9.20 val. pateiktos Lukiškių TI-K medicininės pažymos Nr. 56-144 matyti, kad šiuo metu D. V. dėl sveikatos būklės gali vykti į teismą (t. 1, b.l. 135). Kaip matyti, kaltinamojo D. V. teisė apklausti nukentėjusįjį A. N. byloje buvo užtikrinta, tačiau pats kaltinamasis atsisakė joje dalyvauti, bet to, nukentėjusiojo apklausoje dalyvavo kaltinamojo gynėjas ir jis turėjo galimybę nukentėjusiajam užduoti norimus klausimus. Taigi byloje nėra pagrindo išvadai, kad dėl D. V. nedalyvavimo apklausiant A. N. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas.

Dėl D. V. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. V. teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytą nusikalstamą veiką, kadangi jo veika nebuvo padaryta veikiant tyčia. Jo manymu, veika galėtų būti kvalifikuojama tik pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą D. V. nuteistas už tai, kad asmeniui sunkiai sutrikdė sveikatą, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, tai yra, kad jis 2013 m. balandžio 7 d. apie 13.25 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kirtimų g. 41, Vilniuje, su vilkiku be puspriekabės DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančiu Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės įmonei „G“, kai H. H. už kurą sumokėjo suvenyriniais JAV doleriais, o šiam pastebėjus apgaulę, D. V. vieną kartą iššovė iš revolverio ALFA Nr. 2620037722 į H. H. pusę, bet nepataikė bei pastūmė jį po vilkiku DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir juo pervažiavo H. H. dešinės kojos blauzdą, padarydamas plėštinę žaizdą dešinės blauzdos srityje su dešinio blauzdikaulio daugiafragmentiniu segmentiniu lūžiu (atviru) ir dešinio šeivikaulio lūžiu, odos nubrozdinimus kairio kelio srityje ir tokiu būdu siekdamas pasišalinti iš įvykio vietos ir nuslėpti kitą nusikaltimą, sunkiai sutrikdė H. H. sveikatą.

D. V. prisipažįsta, jog padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje, nurodęs, kad panaudojo apgaulę prieš H. H., o būtent atsiskaitė už dyzelinį kurą suvenyriniais JAV doleriais. Taip pat neneigia, jog sužalojo H. H.. Tačiau teigia, kad tai padarė ne tyčia, bet dėl neatsargumo.

Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą. Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl neatsargumo.

Nuteistojo apeliacinio skundo prašymas pakeisti nuosprendį, perkvalifikuojant jo veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punkto į Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, prieina prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Iš esmės vienintelis šių dviejų nusikalstamų veikų atribojimo požymis – skirtinga kaltės forma, kuria jos padaromos, tai yra tyčia ir neatsargumas. Apie kaltės turinį, formą, rūšį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal byloje nustatytas ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes.

Iš nukentėjusiojo H. H. ir nuteistojo D. V. parodymų matyti, jog D. V. už dyzelinį kurą atsiskaičius suvenyriniais JAV doleriais H. H. iš karto pastebėjo apgaulę, todėl užšoko ant vilkiko kopėtėlių ir pabandė sulaikyti siekiantį pasišalinti D. V.. Kaip teigė nuteistasis, bijodamas, kad bus sulaikytas, jis išsitraukė revolverį ALFA Nr. 2620037722, ir šovė, tačiau šovė į orą, o ne į H. H.. D. V. teigimu, jis norėjo nukentėjusįjį tik pagąsdinti. Nors D. V. ir teigia, kad tuo nesiekė nukentėjusiojo H. H. nei nužudyti, nei sužaloti, vis tik toks šaunamojo ginklo panaudojimas rodo kryptingą nuteistojo norą bet kokia kaina išsisukti nuo atsakomybės dėl prieš nukentėjusįjį padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo D. V. parodymus, kad jis tik iššovė į orą ir nukentėjusįjį tik nustūmė nuo vilkiko, tačiau ne po vilkiku, paneigia nukentėjusiojo H. H. parodymai. Nukentėjusysis H. H. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant D. V. gynėjui, parodė, jog D. V. padavus jam pinigus už kurą, jis iškarto pastebėjo, kad doleriai suklastoti ir paklausė D. V., ką jis čia duoda. Tuo metu D. V. įjungė pavarą ir vilkikas pajudėjo iš vietos. Jis, užšokęs ant laiptelio, griebė už vairo, o D. V. iš miegamos vietos išsitraukęs pistoletą nusitaikė ir nesitaikydamas iššovė į jo pusę, bet jo ar automobilio stiklų nekliudė. Jis tuo metu viena ranka laikėsi už durelių. D. V. pradėjus jį stumti koja, jis pradėjo kristi, tačiau viena ranka dar laikėsi už durelių rankenos, o jo kojos vilkosi žeme. D. V. sukinėjo mašiną į šonus. Tokioje padėtyje jį tempė, apie 6 metrus, kol jis nukrito. Jam nukritus, pamatė, kad D. V. vilkiku jam pervažiavo kojas. Po to, D. V. žvilgtelėjo į jį, uždarė dureles ir išvažiavo (t. 1, b.l. 88-91). Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kad apeliantas nedalyvavo apklausoje ir negalėjo užduoti nukentėjusiajam klausimų. Tai iš tikrųjų taip, tačiau atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistasis neprašė šį nukentėjusįjį iškviesti į apklausą, taip pat į tai, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausiant nukentėjusįjį dalyvavo D. V. gynėjas ir teise užduoti klausimus naudojosi, taip pat į tai, kad nukentėjusysis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje ir jam atsisakius atvykti į teismą to padaryti nėra galimybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad minėtame nukentėjusiojo H. H. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokole esančiais duomenimis, galima remtis kaip įrodymu. Abejoti šio nukentėjusiojo parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas įvertina ir liudytojo N. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b.l. 101) ir, kuriuose liudytojas paaiškino, kad apie 13.10 val. pamatė, jog „Mercedes-Benz“ automobilio vairuotojas stovi ant DAF vilkiko kabinos laiptelių. Tuo metu DAF vilkikas staigiai pajudėjo iš stovėjimo vietos, o „Mercedes-Benz“ vairuotojas laikėsi už DAF durų. Tada DAF vairuotojas tikriausiai durimis arba koja nustūmė „Mercedes-Benz“ vairuotoją ir pastarasis nukrito ant važiuojamosios dalies. DAF automobilis nesustojęs pasišalino. „Mercedes-Benz“ vairuotojas gulėjo ant važiuojamosios dalies ir prašė pagalbos (t. 1, b.l. 163). Nors minėto liudytojo parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi, tačiau yra reikšmingi teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi, kadangi jie paneigia aukščiau aptartus nuteistojo parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2005, Nr. 2K-412/2008, Nr. 2K-206/2008, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-113/2011).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atmestinas nuteistojo argumentas, jog jam inkriminuojama nusikalstama veika numatyta Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte buvo padaryta neatsargia kaltės forma. Tokią kvalifikacijos galimybę eliminuoja nustatytos faktinės bylos aplinkybės, jog nukentėjusiajam pastebėjus apgaulę, D. V. šovė ir nestabdydamas transporto priemonės bet kokiomis priemonėmis siekė atsikratyti H. H., tai yra tokia veika nebuvo atsitiktinė, neapgalvota, o buvo dėsninga prieš tai sekusių eilės veiksmų pasekmė. Šiuo atveju D. V. nors ir galbūt nenorėjo tokių padarinių kokie kilo, tai yra sunkiai sutrikdyti H. H. sveikatą, kas atitiktų veikimą tiesiogine tyčia, tačiau suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, stumdamas H. H. nuo judančios transporto priemonės laiptelių, bei kraipydamas vairą numatė galimus padarinius, tai yra, jog dėl tokio veiksmo gali būti sutrikdyta sveikata ir sąmoningai leido jiems atsirasti (kitaip būtų sustabdęs transporto priemonę, ar ėmęsis elementarių atsargumo priemonių). Šiuo atveju taip pat būtina vertinti ir nuteistojo elgesį po veikos padarymo. Kaip matyti iš H. H. ir N. P. parodymų, po to kai H. H. nukrito nuo vilkiko laiptelių, nuteistasis nesustojo pažiūrėti, kur yra H. H. ir ar jam nieko neatsitiko, o tik pasižiūrėjo ir užsidaręs vilkiko dureles nuvažiavo. Toks nuteistojo elgesys po veikos padarymo taip pat rodo abejingumą padariniams, kuriems buvo sąmoningai leista kilti, kas atitinka netiesioginės tyčios turinį. Taigi, nustatytos aplinkybės, tai yra tai, kad nuteistasis būdamas vilkiko vairuotoju, žinodamas vilkiko vairavimo specifiką bei jo matmenis, sėdėdamas vilkiko kabinoje ir pavojingai jį manevruodamas, nustūmė nukentėjusįjį nuo kabinos ant žemės, patvirtina, jog D. V. suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitą žmogų sužaloti, ir nors ir nenorėjo sužaloti, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Taigi D. V. veikė netiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nusikalstamos veikos kvalifikaciją kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, nes apeliantui panaudojus apgaulę prieš nukentėjusįjį H. H., tai yra padarius kitą nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl minėtos veikos D. V. sutinka ir savo kaltės neginčija), ir bijodamas, kad bus sulaikytas, vieną kartą iššovė iš turimo ginklo ir nustūmė nukentėjusįjį H. H. nuo vilkiko laiptelių, o nukentėjusiajam nukritus ant žemės, vilkiku pervažiavo jo koją, taip ji sunkiai sužalojo. Taigi buvo stengiamasi nuslėpti nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad D. V. padarė Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyta nusikalstamą veiką.

D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį dėl vilkiko vagystės išteisinus (apie tai pasisakyta ankstesnėje šio nuosprendžio dalyje), pakeistinas D. V. Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytų veikų aprašymas, vietoj teiginio, kad jis nurodytas nusikalstamas veikas padarė „su pagrobtu vilkiku“, nurodant, kad nurodytas nusikalstamas veikas padarė „su vilkiku“. (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl D. V. paskirtų bausmių

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. V. taip pat teigia, kad perkvalifikavus jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, turi būti paskirta švelnesnė laisvės atėmimo bausmė ir taikant Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas jos vykdymas turi būti atidėtas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskirtų laisvės atėmimo bausmių yra pagrįsta ir teisėta.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatas, pirmą kartą už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą teisiamam asmeniui paprastai skiriamos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Nors Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalies sankcija numato ne tik terminuoto laisvės atėmimo, bet ir alternatyvias švelnesnių rūšių bausmes, D. V. pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė, nes yra teistas Lenkijos valstybės Šamotulų rajono teismo 2012 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, ne kartą baustas ir už administracinių teisės pažeidimų padarymą. Apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam D. V., įvertino Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes: nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes (D. V. 2012 m. Lenkijoje teistas už vagystę, (t. 5, b.l. 31-37), 2012 metais 6 kartus baustas administracine tvarka (t. 3, b.l. 16-32); įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį (padarė nesunkų ir labai sunkų nusikaltimus); jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir pagrįstai D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis (bausmės vidurkis 1 metai, 7 mėnesiai ir 15 dienų), o pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri lygi sankcijos vidurkiui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirtosios bausmės tinkamai individualizuotos, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nėra aiškiai per griežtos, todėl jų švelninti nėra pagrindo.

Priėmus dėl D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį išteisinamąjį nuosprendį, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį dėl D. V. paskirtų bausmių subendrinimo. D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintinos vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu apėmimo būdu.

Kadangi D. V. nuteistas ir už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte, padarymą negali būti tenkinamas apelianto prašymas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą pagal Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį, nes bausmės vykdymo atidėjimas negalimas nuteisus asmenį už labai sunkų nusikaltimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį dėl D. V. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį ir D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių .

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir 182 straipsnio 1 dalį paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir D. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pakeisti nuosprendžio nustatomojoje dalyje D. V. Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytų veikų aprašymą, vietoj teiginio, kad jis nurodytas nusikalstamas veikas padarė „su pagrobtu vilkiku“, nurodant, kad nurodytas nusikalstamas veikas padarė „su vilkiku“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.