Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą L. J. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nutarties.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla S. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį jis išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi panaikintas Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nutartimi nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. J. atstovės advokatės Aušros Žukienės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą L. J. atstovės, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas dėl to, kad 2005 m. sausio 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, Kelmės r., (duomenys neskelbtini), iš neveiksnaus J. B. nupirko 4,53 ha miško už 10 200 Lt, žadėdamas jam ir jo globėjai sumokėti šią sumą, tačiau sumokėjo tik 5230 Lt ir taip apgaule įgijo 4970 Lt. Tačiau baudžiamoji byla jam nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Pagal nukentėjusiojo J. B. įstatyminės atstovės L. J. atstovės advokatės A. Žukienės prašymą, vadovaujantis BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka, pakeitus kaltinimą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, S. A. kaltintas tuo, kad 2004 m., tiksliau nenustatytu laiku, suvokdamas, jog J. B. yra neveiksnus asmuo, turintis psichikos negalią, ir valdo asmeninės nuosavybės teise 4,53 ha miško Kelmės r., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, pas miškotvarkos projektų inžinierių P. K. užsakė J. B. priklausančio miško miškotvarkos projektą ir 2004 m. gruodžio 30 d. jį padarius, projekto autoriui sumokėjęs nenustatytą pinigų sumą, jį pasiėmė siekdamas gauti leidimus miškui kirsti; 2005 m. gruodžio 30 d. neteisėtai gavo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės regiono agentūros valstybinės aplinkos apsaugos inspektoriaus J. S. leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) plynam J. B. miško kirtimui 3 ha plote, 8 kvartale, 1 c sklype, iškertant iš viso 536 ktm padarinės medienos; 2005 m. sausio 5 d. UAB „A.“ patalpose Kelmėje, (duomenys neskelbtini), surašė tariamą sutartį Nr. 1 tarp UAB „A.“, atstovaujamos direktoriaus S. A., ir J. B. dėl šiam priklausančio miško 8 kvartale, 1 c sklype esančios padarinės medienos pirkimo-pardavimo iš viso už 12 000 Lt; 2005 m. sausio 17 d. neteisėtai iš Šiaulių aplinkos apsaugos departamento Kelmės regiono agentūros vyresniosios valstybinės aplinkos apsaugos inspektorės R. N. gavo leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) kirsti J. B. priklausantį mišką 8 kvartale, 1 b sklype, iškertant pavienių medžių rūšis 0,1 ha plote, iš viso 5 ktm padarinės medienos; 2005 m. sausio 17 d. UAB „A.“ patalpose sudarė sutartį Nr. 2 tarp UAB „A.“, atstovaujamos direktoriaus S. A., ir J. B. dėl šiam priklausančio miško 8 kvartale 1 b sklype esančios padarinės medienos 7 ktm pirkimo-pardavimo iš viso už 140 Lt; 2005 m. balandžio 18 d. UAB „A.“ patalpose UAB „A.“ vardu pateikė neveiksniam J. B. kasos išlaidų orderį Nr. 37 dėl tariamai J. B. išmokėtų 119 Lt, kurių šiam neišmokėjo; tada 2005 metais, tiksliai nenustatytu laiku, visiškai iškirsdamas J. B. priklausantį mišką 1 b ir 1 c sklypuose, pagrobė didelės 64 298 Lt vertės medienos, kurią nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje pardavė nenustatytiems pirkėjams, pateikdamas suklastotus ir neveiksnaus asmens pasirašytus dokumentus. Pagal šį kaltinimą S. A. išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai, konstatavę, jog S. A. veiksmuose nėra BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybių išsamiai neišnagrinėjo, įrodymus vertino atskirai, o ne kaip visumą, nenurodė motyvų, kodėl vienais jų rėmėsi, o kitus – atmetė, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė ir pats pažeidė šias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

Kasatorės nuomone, S. A. nepagrįstai išteisintas ir pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Teismai laikė neįrodyta, kad kaltinime nurodytuose oficialiuose dokumentuose S. A. pats asmeniškai įrašė tikrovės neatitinkančias žinias ir duomenis. Tačiau bylos medžiaga nėra pagrįsta, kad S. A. atsiskaitė su J. B., sumokėdamas jam sudarytose sutartyse nurodytas pinigų sumas.

Kaip dar vieną proceso pažeidimą kasatorė nurodo tai, kad, patenkinęs nukentėjusiosios šalies prašymą pakeisti kaltinimą, pirmosios instancijos teismas neištyrė vienos iš naujame kaltinime nurodytų veikų, būtent: tai, kad S. A., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. balandžio 18 d. UAB „A.“ patalpose, esančiose Kelmėje, (duomenys neskelbtini), pateikė neteisėtą nenumeruotą kasos išlaidų orderį, kuriame nurodė, jog tariamai sumokami neveiksniam J. B. 10 200 Lt, tačiau jų nesumokėjo. Dėl to buvo esmingai pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, reglamentuojantis nuosprendžio surašymą, t. y. BPK 305 straipsnis. Dėl neteisėtai neištirtos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neaprašytos veikos paaiškinimai buvo išdėstyti apeliacinės instancijos teisme 2012 m. vasario 23 d. posėdyje, tačiau tai nebuvo užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole ir vėliau aptarta teismo priimtoje nutartyje, nors pastabos dėl posėdžio protokolo teismo buvo pripažintos teisingomis ir pridėtos prie teisiamojo posėdžio protokolo. Kasatorės vertinimu, šioje situacijoje, kai pirmosios instancijos teismas neišsamiai atliko įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalėjo jį atlikti ir ištirti žemesnės instancijos teismo netirtas aplinkybes. To neatlikęs apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo J. B. atstovės pagal įstatymą L. J. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) ir veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek nusikalstamos veikos subjektyvieji, tiek objektyvieji požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Vienas iš subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių yra kaltė – asmens psichinis santykis su pavojinga veika ir padariniais.

BK 178 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už vagystę – tyčinį neteisėtą neatlygintiną svetimo turto užvaldymą ir jo pasisavinimą (pagrobimą). Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad grobdamas svetimą turtą jis veika prieš turto savininko valią, numato, kad jis dėl to patirs materialinės žalos, ir to nori. Taigi vagystės atveju kaltininkas suvokia, kad jam svetimą turtą paima prieš savininko ar jo valdytojo valią. Dėl to vagyste turėtų būti pripažįstami ir tie atvejai, kai kaltininkas išvilioja ar kitokiu būdu paima ir pasisavina turtą iš mažamečių vaikų, psichikos ligonių, visiškai girtų asmenų, nes jų sutikimas negali būti pripažįstamas savanorišku. Kai kaltininkas veiksmais, kurie atitinka apgaulės požymius, užvaldo turtą ar įgyja teisę į jį iš asmens, kuris dėl amžiaus, fizinių ar psichinių trūkumų, nervinio sukrėtimo, girtumo, narkotinių medžiagų poveikio ir pan. negali teisingai suprasti kaltininko veiksmų, o kaltininkas šias aplinkybes suvokia ir jomis pasinaudoja, jo veika kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, o kaip vagystė.

Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (tarp jų – ir reikšmingas asmens kaltei konstatuoti) pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką, taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. BPK 20 straipsnyje išdėstytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau, kaip pagrįstai nurodama kasaciniame skunde, šių reikalavimų nesilaikė abiejų instancijų teismai.

Nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra teisingai išdėstytos teorinės veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnį nuostatos tuo atveju, kai vagystės būdu turtas grobiamas iš psichinę negalią turinčio asmens, tačiau šis teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, padarė išvadas, kurių negalima laikyti pagrįstomis ir teisingomis, nes jos padarytos išsamiai neištyrus ir neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių ir įrodymų taip, kaip reikalaujama pagal BPK 20 straipsnio nuostatas.

Byloje nekeliamas ginčas dėl to, kad S. A., kaip UAB „A.“ atstovas, pagal su J. B. sudarytas pirkimo pardavimo sutartis įgijo iš jo stataus miško. Byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis J. B. serga psichine liga – paranoidine šizofrenija. Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. kovo 27 d. sprendimu dėl šios psichinės negalios jis pripažintas neveiksniu, o to paties teismo tų pačių metų balandžio 25 d. nutartimi jam paskirta globėja ir jo turto administratorė L. J. Taigi šie duomenys neabejotinai leidžia konstatuoti ir teismai to neneigė, kad dėl nustatytos psichinės negalios J. B. negalėjo teisingai suprasti S. A. veiksmų sudarant miško pirkimo pardavimo sandorius bei atliekant kitus teisiškai reikšmingus veiksmus. Tuo tarpu išvadas dėl to, ar S. A. šias aplinkybes suvokė ir jomis pasinaudojo, t. y. ar yra kaltas dėl nukentėjusiojo turto užvaldymo vagystės būdu, teismai padarė pažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatas.

Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai netinkamai ištyrė ir išsamiai neįvertino liudytųjų S. N., L. J. parodymų apie J. B. psichikos negalią ir kitų bylos duomenų, leidžiančių patvirtinti ar paneigti tai, ar S. A. suvokė reikšmingus nukentėjusiojo psichikos trūkumus ir tuo pasinaudojo. Teismų liko neįvertintos liudytojo S. N. nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusiojo J. B. mąstymas iškreiptas, paralogiškas, jis nesuvokia realybės, atsako ne į temą, suvokimas apie pinigus bei turtą iškreiptas, jis negalėjo suprasti sudaromų sutarčių prasmės; kad jis turi psichikos negalią, gali suvokti ir ne specialistas. Tai, kad J. B. turi psichikos negalią, kurią patvirtina jo išorinė išvaizda, teisme duodami parodymus patvirtino ne tik liudytojas S. N., bet ir nukentėjusiojo J. B. įstatyminė atstovė L. J., liudytojas P. K., tačiau šios liudytojų nurodytos aplinkybės kitų bylos duomenų kontekste liko neįvertintos. Pažymėtina, kad, tvarkant miško pirkimo pardavimo dokumentus, buvo reikalinga gauti miškotvarkos projektą, leidimus kirsti mišką. Tačiau aplinkybės, ar J. B. galėjo pats pasirūpinti šių dokumentų gavimu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas tinkamai netyrė, nevertino liudytojo S. N. parodymų, kad J. B. tokiais dokumentais pats pasirūpinti negalėjo. Teismai nevertino ir liudytojo P. K. parodymų, kad miškotvarkos projekto rengimui reikalingus dokumentus pateikė V. K. ir prašė parengti tokį projektą, o už projekto parengimą ir sumokėjo. Teismai nevertino ir to, kad šias liudytojo P. K. nurodytas aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir pats S. A., nors vėliau apklausiamas teisme keitė parodymus nurodydamas, kad, atėjęs pas jį tartis dėl miško pirkimo pardavimo, J. B. turėjo visus reikalingus dokumentus – ne tik nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, pasą, bet ir miškotvarkos projektą, leidimus kirsti mišką, tačiau tai prieštarauja kitų liudytojų (P. K., I. S.) parodymams, kad miško kirtimui reikalingi dokumentai buvo gauti padedant UAB „A.“ darbuotojams ar kitiems su S. A. susijusiems asmenims. Taip pat teismai nevertino aplinkybių, patvirtinančių, kad pats S. A. apžiūrėjo J. B. mišką ir pasiūlė už jį mokėtiną pinigų sumą, kurios dydžio atitikimo rinkos kainai teismai neanalizavo. Tai, kad, pasak teismų, ši kaina nebuvo simbolinė, dar nereiškia, jog jos dydis nesuponuoja tam tikrų reikšmingų bylai aplinkybių, apibūdinančių S. A. suvokimą tariantis su nukentėjusiuoju dėl esminių sandorių sąlygų. Priimant sprendimus, neatsižvelgta ir į tai, kad S. A. vadovaujama įmonė užsiima prekyba mediena, todėl jam buvo žinomos miško ir medienos rinkos kainos. Pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant apie asmens savo atliekamų veiksmų suvokimą, reikšmingos aplinkybės yra ir jo išsilavinimas bei gyvenimiška patirtis, tačiau iš teismų sprendimų matyti, kad tokie S. A. asmenines savybes apibūdinantys faktiniai duomenys nebuvo aptarti ir įvertinti darant išvadas dėl šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių nustatymo.

Pasisakius bylos duomenų vertinimo taisyklių, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje, aspektu, laikytina, kad teismų išvados dėl įrodymų vertinimo nėra pagrįstos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl teismų sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Taip pat konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas, aiškinant asmens psichinio santykio su padaryta veika ir padariniais turinį, pritaikytas netinkamai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką kaip vagystę pagal BK 178 straipsnį kaltininkas neprivalo žinoti asmens neveiksnumo fakto, pakankama, kad jis suvoktų reikšmingus nukentėjusio asmens psichikos trūkumus, trukdančius šiam suprasti priimamus sprendimus ar valdyti savo veiksmus. Tuo tarpu iš teismų spendimų turinio matyti, kad teismai iš esmės įrodinėjo išteisintojo S. A. žinojimą apie nukentėjusiojo J. B. neveiksnumą, nors pagal įstatymą tokio konkretaus žinojimo nereikalaujama.

Pagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad teismai neištyrė vienos iš pakeistame kaltinime nurodytos veikos epizodų. Iš bylos duomenų matyti, kad byla teismui buvo perduota prokurorui surašius kaltinamąjį aktą, pagal kurį išteisintasis S. A. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tačiau nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą L. J. atstovė teisme ne kartą reiškė prašymus dėl kaltinimo pakeitimo. Paskutiniame 2010 m. gruodžio 11 d. šios atstovės pateiktame kaltinime S. A., be kita ko, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas dėl to, kad, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. balandžio 18 d. UAB „A.“ patalpose, esančiose Kelmėje, (duomenys neskelbtini), pateikė neteisėtą nenumeruotą kasos išlaidų orderį, kuriame nurodė, jog tariamai sumokami neveiksniam J. B. 10 200 Lt, tačiau jų nesumokėjo. Vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi („Nagrinėjimo teisme ribos“), byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas, nurodydamas, kuo S. A. kaltinamas ir aprašydamas pakeistame kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, nenurodė minėto veikos epizodo, taigi pažeidė BPK 255 straipsnio reikalavimus, nes nagrinėjo bylą ne pagal pateiktą (pakeistą) kaltinimą.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad teismų padaryti esminiai įrodymų vertinimo taisyklių, išdėstytų BPK 20 straipsnyje, pažeidimai ir netinkamas baudžiamojo įstatymo aiškinimas bei taikymas sutrukdė teismams priimti teisingus ir pagrįstus sprendimus, todėl bylą perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.