Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6410-894/2015 pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos (toliau – ieškovė arba Bendrija) ieškinį atsakovei UAB „Būsto valda“ (arba atsakovė) (trečiasis asmuo – Kauno miesto savivaldybės administracija) dėl administravimo nutraukimo, dokumentacijos ir turto perdavimo bei veiksmų pripažinimo neteisėtais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriame prašo pripažinti atsakovės vykdomus daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – Namas) administravimo veiksmus neteisėtais nuo Bendrijos įsteigimo dienos, įpareigoti atsakovę nutraukti (užbaigti) Namo administravimą, įpareigoti atsakovę perduoti Bendrijai pagal perdavimo–priėmimo aktą butų ir kitų patalpų savininkų kaupiamąsias lėšas, skirtas pastatui atnaujinti ir kitoms bendrosioms reikmėms, taip pat turimus pastato statybos ir techninės inventorizacijos dokumentus, taip pat perduoti valdyti ir prižiūrėti Namo bendrojo naudojimo objektus ir nepanaudotas surinktas lėšas, Namo inventorizacijos dokumentus, darbų planus ir kitus daiktus bei išreikalauti iš atsakovės visą su daugiabučiu namu (turtu) susijusią informaciją (duomenis ir dokumentus) apie butų ir kitų patalpų savininkų kaupiamąsias lėšas, taip pat turimus pastato statybos ir techninės inventorizacijos dokumentus, Namo bendrojo naudojimo objektus ir kitą informaciją.

Ieškovė ieškinyje išreiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti naudoti ir perleisti nuosavybės teises į Bendrijai priklausantį atsakovės žinioje esantį turtą bei atlikti kitus sandorius, susijusius su Bendrijos atsakovės žinioje esančiu turtu; uždrausti atsakovei atlikti remonto, rekonstrukcijos ar renovacijos darbus, kapitalinį remontą ar kitaip pertvarkyti, statybos ar kitokius su tuo susijusius darbus bei sudaryti su tuo susijusius sandorius; sustabdyti atsakovės vykdomą daugiabučio namo administravimą; sustabdyti atsakovės vykdomą piniginių lėšų už daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas rinkimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2015-02-11 nutartimi (toliau – Nutartis) ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, jog ieškovė tiek ieškinio reikalavimą, tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašymą grindžia aplinkybe, kad Bendrija buvo įsteigta ir viešajame registre įregistruota 2014-07-02 ir kad nuo šio momento atsakovė turėjo nutraukti pastato administravimo veiksmus, perduoti daiktus ir dokumentus, reikalingus pastato administravimui. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad tarp tų pačių šalių Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjamas ir kitas ginčas civilinėje byloje Nr. 2-1526-151/2015 dėl Bendrijos pripažinimo neteisėtai įsteigta. Toje byloje ieškovė, kuri šioje byloje yra atsakovė, buvo pareiškusi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – paskirti ją laikinuoju administratoriumi. Teismas 2014-09-01 nutartimi tokį prašymą atmetė. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei kitoje byloje yra pareikštas ieškinys dėl Bendrijos pripažinimo neteisėtai įsteigta, pažymėjo, kad tol, kol minėtoje byloje nėra priimtas ir neįsiteisėjo sprendimas, pripažįstantis, kad Bendrijos įsteigimas yra neteisėtas, nėra jokio pagrindo šią Bendriją laikyti neteisėtai įsteigta ir varžyti ar riboti jos veiklą. Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo bendrijos įregistravimo viešajame registre administravimas nutrūksta. Iš esmės tokia pozicija yra suformuluota ir minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1526-151/2015 priimtoje 2014-09-01 nutartyje. Teismas inter alia pažymėjo, kad butų savininkai turi teisę priimti sprendimus dėl jų nuosavybės naudojimo ir valdymo. Administratorius yra tik subjektas, vykdantis tam tikrą funkciją – bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, kai to nedaro butų savininkai. Šis subjektas privalo veikti išimtinai patalpų savininkų interesais (CK 4.242 str. 2 d.), taigi yra pavaldus savininkų valiai. Teismas 2014-09-01 nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2-1526-151/2015), atmesdamas atsakovės prašymą skirti ją laikinuoju administratoriumi, iš esmės yra konstatavęs, kad Bendrija pastato administravimo veiksmus vykdo pati. Teismas, spręsdamas dėl kitų prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su bendrojo naudojimo objektų, piniginių lėšų, dokumentų ir daiktų perdavimu, pažymėjo, kad tokios priemonės negali būti taikomos, nes jos sutampa su paties ieškinio reikalavimais, todėl tokių priemonių taikymas iš esmės reikštų ieškinio reikalavimų įvykdymą iki sprendimo byloje priėmimo. Teismas, įvertinęs aptartas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis nurodytomis teisės normomis, nusprendė, kad ieškovė nenurodė konkrečių ir objektyvių, grėsmę sprendimo įvykdymui keliančių aplinkybių, todėl ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė kaip nepagrįstą.

2015-02-19 ieškovė pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Nutartį ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Bendrija prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (nesusijusias su finansais ar kitų namų administravimu, ar vykdomos didesnės ūkinės veiklos dalies ribojimais, ar kitokiais ribojimais, kurie ženkliai apsunkintų atsakovės veiklą) grindė tuo, kad: 1. Atsakovė piktybiškai, siekdama neteisėtai praturtėti, nevykdydama teisės aktų reikalavimų nuo 2014-07-02 iki šiol neteisėtai vykdė ir toliau vykdo daugiabučio namo administravimą ir neteisėtai bei nepagrįstai nuolat reikalauja iš šio namo gyventojų piniginių lėšų, susijusių su šių daugiabučio namo neteisėtu ir nepagrįstu administravimu bei bendro naudojimo objektų technine priežiūra, remontu už laikotarpio nuo 2014-07-02 iki šiol, kas akivaizdu iš prie ieškinio pateiktų dokumentų. 2. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius, pagal jungtinės veiklos sutartį įgaliotas asmuo ar pastato statytojas privalo per 30 dienų nuo bendrijos registravimo perduoti įsteigtai bendrijai nepanaudotas butų ir kitų patalų (pastatų) savininkų kaupiamąsias lėšas, skiltas pastatui (pastatams) atnaujinti ir kitoms bendrosioms reikmėms, taip pat turimus pastato (pastatų) statybos ir techninės inventorizacijos dokumentus. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo Nr. 603 „Dėl Daugiabučių namų patalpų savininkų (bendrasavininkių) bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo (Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo)“ (toliau – Pavyzdiniai nuostatai) 14 punkte nustatyta, kad administravimas pasibaigia įregistravus daugiabučio namo savininkų bendriją ir jos įstatus. 4. Pavyzdinių nuostatų 15 punkte įtvirtinta, kad, pasibaigus administravimui, administratorius perdavimo ir priėmimo aktu perduoda įsteigtai daugiabučio namo savininkų bendrijai ar jungtinės veiklos sutarties dalyviams valdyti ir prižiūrėti namo bendrojo naudojimo objektus ir nepanaudotas surinktas lėšas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-02-02 nutarimu Nr. 125 ,,Dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos“. 5. CK 4.84 straipsnio 10 dalis reglamentuoja, jog administravimas pasibaigia CK 4.250 straipsnio nustatytais pagrindais, taip pat įregistravus gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatus arba sudarius jungtinės veiklos sutartį. 6. Atsakovė nevykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-02-02 nutarimo Nr. 125, kadangi Bendrijai (žodžiu bei daugelį kartų raštu pareikalavus) neperdavė jokių dokumentų, neteikia informacijos, vykdo įvairius nepagrįstus ir nesuderintus remonto darbus (nors Bendrija daugelį kartų raštu ir žodžiu reikalavo jokių darbų neatlikinėti nesuderinus su Bendrija). 7. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-03-04 įsakymu Nr. A-788 (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-03-12 įsakymo Nr. A-899 redakcija) buvo patvirtinti Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, kurių 17 punkte nustatyta, kad administravimas pasibaigia įregistravus daugiabučio namo savininkų bendriją ir jos įstatus. Šių nuostatų 18 punkte numatyta, kad, pasibaigus administravimui, administratorius pagal perdavimo ir priėmimo aktų perduoda įsteigtai daugiabučio namo savininkų bendrijai ar jungtinės veiklos sutarties dalyviams valdyti ir prižiūrėti namo bendrojo naudojimo objektus ir nepanaudotas surinktas lėšas, namo inventorizacijos dokumentus, darbų planus, su administruojamu namu susijusias sutartis, patalpų savininkų susirinkimų ir balsų skaičiavimo komisijos posėdžių protokolus, nebaigtų darbų aktus, kitus dokumentus ir daiktus (vėliavas, bendrojo naudojimo patalpų raktus irt. t.). 8. Atsakovė iš Bendrijos gyventojų neteisėtai reikalauja piniginių sumų už bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Bendrija dėl tokios atsakovės neteisėtos veikos negali planuoti ir vykdyti jokios ūkinės ir finansinės veiklos, patyrė ir patiria turtinę ir neturtinę žalą. 9. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesiėmus šių priemonių, Bendrijos turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, kas apsunkintų teismo sprendimo vykdymą bei užvilkintų bylos nagrinėjimą, atlikti remonto, rekonstrukcijos, renovacijos darbai nepagrįstai padidintų Bendrijos namo vertę ir keltų grėsmę operatyviam administravimo pabaigimui, būtų apsunkinta galimybė vykdyti sprendimą bei suteiktų pagrindą atsakovei reikalauti nuostolių atlyginimo iš Bendrijos, be to, nukentėtų Bendrijos interesai, nes atsakovės reikalavimų procedūra užsitęstų ir Bendrija negalėtų įgyvendinti nustatyto tikslo dėl kurio ji buvo įkurta. Dėl atsakovės atliktų ar planuojamų atlikti, ar sudarytų sandorių dėl statybos, remonto ar rekonstrukcijos darbų ir su tuo susijusių atsakovės reikalavimų Bendrijos veikla komplikuotųsi, užsitęstų bylinėjimasis ir pan. Nepritaikius minėtų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė turės galimybę sudaryti įvairias sutartis, pavyzdžiui – statinių atnaujinimo projektų rengimo, statybos (rekonstrukcijos) darbų, statinių ilgalaikės nuomos, įkeitimo ir daugybę kitų sutarčių, kurios neabejotinai apsunkintų galimai palankų ieškovui teismo sprendimo vykdymą. 10. Ieškinyje keliami reikalavimai susiję su reikalavimu taikyti laikinąją apsaugos priemonę uždrausti remontuoti, rekonstruoti, atlikti kapitalinį remontą ar kitaip pertvarkyti šiuos statinius, kadangi atlikus statybos darbus Bendrijai galimai tektų papildoma našta bylinėjantis su atsakove. 11. Atsakovė ir toliau neteisėtai ir nepagrįstai administruoja Bendrijos namą, vykdo priežiūros ir remonto darbus bei planuoja atlikti remontą (tokiais veiksmais atsakovė didina Bendrijos patiriamus turtinius nuostolius), siekiant užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas būtina imtis priemonių ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jų nepritaikius pasunkės teismo sprendimo vykdymas arba pasidarys nebeįmanomas.

Atsakovė 2015-02-18, t. y. jau po skundžiamos nutarties priėmimo, atliko Bendrijos namo stogo remonto darbus (duomenų apie tai Bendrijai neteikia), nors buvo raštu reikalauta neatlikinėti jokių darbų. Atsakovė visiškai nekreipia dėmesio į teisėtus Bendrijos reikalavimus, neteikia jokios informacijos ir duomenų, savavališkai vykdo darbus akivaizdžiai padidintomis kainomis, tokiu būdu didina Bendrijos nuostolius, kas trukdo operatyviam administravimo pabaigimui, apsunkina galimybę vykdyti būsimą teismo sprendimą bei suteikia pagrindą reikalauti nuostolių atlyginimo. Vien šių aplinkybių pakanka taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba bent dalį jų. Tai, jog kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1526-151/2015 atsakovė prašė paskirti ją laikinuoju administratoriumi, bet teismas 2014-09-01 nutartimi tokį prašymą atmetė (Bendrija apie tai neinformuota), tik patvirtina Bendrijos teisę reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje, kadangi atsakovė kitoje byloje pati pripažino, kad ji tik teismui leidus galėjo laikinai administruoti Bendrijos namą, tačiau, ignoruodama 2014-09-01 nutartį, toliau vykdo neteisėtą administravimą, priežiūrą, remontą ir lėšų rinkimą.

Įvertindamas šias aplinkybes, teismas privalėjo bent dalinai apriboti atsakovės veiksmus. To nepadarius, Bendrijos nuostoliai tik padidėjo, kadangi 2015-02-18 atsakovė atliko nepagrįstus stogo remonto darbus ir toliau reikalauja bei renka lėšas. Teismas leido atsakovei ir toliau neteisėtai praturtėti Bendrijos sąskaita bei didėti Bendrijos nuostoliams. Be to, skundžiama nutartis trukdo ir užkerta kelią Bendrijai vykdyti bet kokią veiklą (atsakovė neperdavė ir neperduoda dokumentų, turto ir kt.).

Teismas Nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo Bendriją laikyti neteisėtai įsteigta ir varžyti ar riboti jos veiklą ir kad administravimas nutrūksta nuo Bendrijos įregistravimo.

Tačiau teismas Nutartimi netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių prisidėjo prie Bendrijos veiklos ribojimo ir varžymo, nes atsakovė piktybiškai iki šiol vykdo administravimą ir kitus su tuo susijusius neteisėtus veiksmus (remontą, renka lėšas ir kt.). Jeigu Bendrija galėtų veikti, o atsakovė būtų sustabdžiusi administravimą, tai ieškinys su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebūtų teikiamas. Bendrija ieškinį su prašymu pateikė siekdama apsiginti ir įgyvendinti jai suteiktas teises bei prisiimti pareigas, o to be teismo pagalbos neįmanoma padaryti dėl neteisėtų, piktybiškų, kenkėjiškų veiksmų atsakovės, kuri siekia kuo labiau užvilkinti bylos Nr. 2-1526-151/2015 procesą (nepagrįstai teikia iš esmės analogiškus neva tai patikslintus ieškinius, pateikė jau keturis) ir kuo labiau praturtėti Bendrijos sąskaita. Atsakovė neperveda sukauptų lėšų, renka lėšas, atlieka nebūtinus, nepagrįstus ir nesuderintus darbus. Nutartyje teisingai nurodyta, kad butų savininkai turi teisę priimti sprendimus dėl nuosavybės naudojimo ir valdymo, o administratorius privalo veikti patalpų savininkų interesais, nes yra pavaldus jų valiai. Šių teismo nurodytų aplinkybių tikrai pakanka taikyti bent dalį laikinųjų apsaugos priemonių.

Kadangi teismas susipažino su kitos tame pačiame teisme esančios civilinės bylos Nr. 2-1526-151/2015 medžiaga, todėl turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovė savo pareigas ignoruoja ir nekreipia dėmesio į savininkų valią (atsakovei buvo pateikti daugkartiniai prašymai tiek žodžiu, tiek raštu neatlikti jokių darbų nesuderinus su Bendrija, tame tarpe ir daugumos savininkų parašais patvirtinti prašymai). Šioje byloje ieškinyje Bendrija nurodė, kad atsakovė ir toliau pažeidžia teisės aktų reikalavimus, todėl prašo teisminės pagalbos įgyvendinti jos teises. Taigi, teismas iš vienos pusės pritaria Bendrijos teisėms, o iš kitos pusės, atsisakydamas tik laikinai apriboti atsakovės veiksmus ar dalį jų, apriboja ir užkerta kelią Bendrijai veikti ir gintis bei padeda atsakovei toliau nepagrįstai veikti savo nuožiūra. Pažymėtina, kad ieškinys pateiktas būtent dėl to, kad atsakovei visiškai nė motais nei 2014-09-01 teismo nutartis, nei Bendrijos savininkų teisės. Civilinėje byloje Nr. 2-1526-151/2015 Bendrija teiktuose atsiliepimuose visuomet argumentuotai pabrėžė, kad būtina riboti atsakovės veiksmus. Teismai nesigilino į tai ir nevertino visų aplinkybių.

Nutartyje pažymėta, kad 2014-09-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1526-151/2015 konstatuota, kad Bendrija pastato administravimą vykdo pati. Taigi, ir dėl šios aplinkybės teismas privalėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (ar jų dalį). Vien tai, kad teismas atsižvelgė į kitą bylą ir iš esmės pripažįsta Bendrijos teises, sudaro pagrindą ginti Bendriją, nes jeigu nereikėtų teismo įsikišimo, ieškinys nebūtų pateiktas. Ieškinio pateikimas rodo, kad atsakovė nekreipia dėmesio nei į teismo sprendimus, nei į teisės aktų reikalavimus ir užkerta kelią Bendrijos veiklai. Tos aplinkybės, kad atsakovė vykdo administravimą, renka lėšas ir atlieka remontus, sudaro pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms, kadangi Bendrijos padėtis dėl neteisėtos ir neribojamos atsakovės veiklos sunkėja, blogėja, didėja nuostoliai, o tai apsunkins ir kliudys teismo sprendimų įgyvendinimą.

Teismas Nutartyje laikė, kad dalies prašytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas reikš ieškinio reikalavimų įvykdymą iki sprendimo priėmimo. Ieškovė nurodo, kad nesiėmus minėtų priemonių nebus įmanoma tinkamai išnagrinėti bylos, kadangi atsakovė neteikia jokių dokumentų, duomenų ar informacijos ir nereaguoja į Bendrijos prašymus. Be to, pirmiau aptartos Nutartyje konstatuotos aplinkybės rodo, kad Bendrijos reikalavimai pagrįsti, todėl iki sprendimo priėmimo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (ar jų dalį), sprendimo įvykdymas nepasunkės, Bendrijos nuostoliai nedidės ir pan.

Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašo panaikinti Nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

2015-03-09 atsakovė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama atmesti ieškovės atskirąjį skundą ir palikti galioti Nutartį. Ieškovė nurodo, kad, kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgoje Nr. AC-34-2, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kitaip tariant, ieškinys turi būti pagrįstas įrodymais, kuriuos preliminariai įvertinus galima nustatyti tikimybę, jog ieškinys gali būti tenkinamas ir priimamas ieškovui palankus teismo sprendimas.

Ieškovė teigia, kad atsakovė piktybiškai, siekdama neteisėtai praturtėti, nevykdydama teisės aktų reikalavimų nuo 2014-07-02 iki šiol neteisėtai vykdė ir toliau vykdo daugiabučio namo administravimą. Tokiais pareiškimais ieškovė aiškiai kaltina atsakovę neteisėtos veikos vykdymu. Kaip žinia, pagal Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu" (Konstitucijos 31 str.). Taigi ieškovės pareiškimas apie atsakovės siekį neva neteisėtai praturtėti, t. y. įvykdyti BK apibrėžtą baudžiamąjį nusižengimą (BK 189¹ str.), taip pat neteisėtai vykdomą daugiabučio namo administravimą, yra, visų pirma, nepagrįstas, kadangi nėra priimtas teismo sprendimas, patvirtinantis atitinkamų atsakovės veiksmų neteisėtumą. Dar daugiau, toks pareiškimas gali būti netgi laikytinas pažeidžiančiu atsakovės, kaip juridinio asmens, dalykinę reputaciją, kuri yra pastarojo teisė pagal CK 1.114 ir 2.24 str. Taigi akivaizdu, kad ieškovė, siekdama įrodyti savo ieškinio reikalavimo pagrįstumą, klaidina teismą, savo nuomonę apie atsakovės kaltumą vykdant teisei priešingas veiklas pateikdama kaip faktą.

Didžioji dalis ieškovės skunde pateiktų argumentų tėra deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kurie visi nurodo tą patį – jog nuo 2014-07-02 buvo įregistruota Bendrija, todėl nuo tos dienos pasibaigė atsakovės vykdytas šio namo administravimas ir atsakovė nevykdo to pasekmėje kylančių prievolių perduoti Bendrijai su namo administravimu susijusią dokumentaciją ir lėšas, toliau nepagrįstai vykdo administravimo veiklą. Atsakydama į tokius teiginius atsakovė nurodo kelias esmines aplinkybes, suponuojančias ieškovės teiginių nepagrįstumą.

Pirma, atsakovės vertinimu, Bendrijos įsteigimas yra neteisėtas. Bendrijos steigimo iniciatoriai nesilaikė Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodomo imperatyvus reikalavimo, kad jeigu bendrija steigiama daugiabučiame name, kurio bendrojo naudojimo objektus administruoja CK nustatyta tvarka paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius, bendrijos steigimo iniciatoriai prieš 30 dienų iki numatomos bendrijos steigiamojo susirinkimo dienos turi raštu pranešti pastato bendrojo naudojimo objektų administratoriui ir (ar) pastato statytojui apie numatomą bendrijos steigiamojo susirinkimo šaukimo datą. Tuo tarpu atsakovė, kaip ginčo namo bendrojo naudojimo objektų administratorius, apie numatomą steigiamojo susirinkimo datą buvo informuota tik 2014-05-20, o steigiamasis susirinkimas įvyko 2014-06-02. Taigi, administratorius apie susirinkimą buvo informuotas tik prieš 13 dienų, nepaisant minėto imperatyvaus įstatymo reikalavimo pranešti prieš 30 dienų. Tokiais savo veiksmais Bendrijos steigėjai pažeidė imperatyvią bendrijų steigimo taisyklę ir galimai siekė, kad atsakovė nespėtų tinkamai pasirengti būsimam susirinkimui ir užtikrinti jos teisėtumo (ši administratoriaus pareiga numatoma Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 7.6 punkte). Be to, į atsakovę, kaip namo administratorių ir namo patalpų savininkų interesus atstovaujantį asmenį, kreipėsi didelė dalis namo gyventojų su prašymu imtis teisinių veiksmų, kadangi, jų nuomone, ieškovės, kaip juridinio asmens, įsteigimas yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai būtent ir buvo inicijuotas teisminis ginčas, kuriuo siekiama nustatyti ieškovės, kaip juridinio asmens, teisėtumą.

Antra, nepaisant įstatymo nuostatos, jog juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre (CK 2.63 str. 1 d.), registruojant ieškovę, kaip juridinį asmenį, nebuvo tinkamai įsitikinta steigimo dokumentų atitiktimi teisės aktų reikalavimams, jų tikrumu, todėl Bendrijos steigimo iniciatoriai steigimo dokumentus tikrinusiam notarui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu nesąžiningu būdu jį suklaidino. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovės, kaip juridinio asmens, įsteigimo, kuris įtakoja iš esmės visus be išimties ginčo namo patalpų savininkus, teisėtumas gali būti patikrintas tik teismo keliu. Dėl to, kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl ieškovės, kaip juridinio asmens, įsteigimo teisėtumo klausimo, nėra pagrindo teigti, kad atsakovės atliekami veiksmai, kuriais siekiama užtikrinti daugiabučio namo patalpų savininkų turto išsaugojimą ir vykdyti privalomuosius teisės aktų reikalavimus dėl namo techninės priežiūros, yra neteisėti ir kokiu nors būdu pažeidžia ieškovės interesus. Galiausiai, tokią išvadą patvirtina ir tai, kad pačioje 2015-02-11 nutartyje nurodyta, jog kol kas nėra priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, įtvirtinančio, ar Bendrija yra įsteigta teisėtai (byloje pagal atsakovės ieškinį ieškovei), atitinkamai nėra pagrindo ieškovei konstatuoti, jog nuo Bendrijos įregistravimo atsirado prievolė atsakovei nutraukti administravimo veiksmus bei vykdyti kitus su tuo susijusius įsipareigojimus.

Ieškovė teigia neva dėl atsakovės toliau vykdomo namo administravimo ieškovė negali planuoti ir vykdyti jokios ūkinės ir finansinės veiklos, patyrė ir patiria turtinę ir neturtinę žalą. Pagal CPK 178 straipsnio nustatytą tvarką šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė, siekdama pagrįsti savo ieškinio reikalavimą, privalo pagrįsti jame išdėstytas aplinkybes, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, kad atsakovės veikla apskritai būtų neteisėta, ar kad ji kokiu nors būdu trukdytų ieškovei planuoti ir vykdyti ūkinę finansinę veiklą, o tuo labiau verstų ieškovę patirti turtinę ir neturtinę žalą, kaip ieškinyje klaidingai teigiama. Be kita ko, ieškovei puikiai žinoma apie vykstantį teisminį procesą, kuriame beveik pusė ginčo namo patalpų savininkų pasisako prieš ieškovės įsteigimą ir jos veiklos vykdymą, todėl ji turėjo suvokti, kad neišsprendus Bendrijos įsteigimo teisėtumo klausimo pareikštas ieškinys negali būti laikomas pagrįstu.

Ieškovė nurodo, jog, nesiėmus šių priemonių, Bendrijos turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims; atlikti remonto, rekonstrukcijos, renovacijos darbai nepagrįstai padidintų Bendrijos namo vertę ir keltų grėsmę operatyviam administravimo pasibaigimui, Bendrijai galimai tektų papildoma našta bylinėjantis su atsakove; atsakovė turės galimybę sudaryti įvairias sutartis, kurios neabejotinai apsunkintų galimai palankų ieškovei teismo sprendimo vykdymą. Visgi ieškovė nenurodo, kokiu būdu ir pagrindu bei koks konkrečiai turtas galėtų būti perleistas kitiems asmenims. Pagal ginčo atveju aktualias CK normas, buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka (CK 4.83 str. 4 d.). Taigi, vadovaujantis pacituotu imperatyviu teisiniu reglamentavimu, neabejotina, kad ieškovės pateikiami teiginiai, neva atsakovė savavališkai, be butų savininkų valios galės sudarinėti kažkokius sandorius ar perleisti Bendrijos turtą neįvardintiems tretiesiems asmenims, yra ne tik nepagrįstas, bet ir aiškiai neteisingas. Atitinkamai jis nesudaro jokio realaus pagrindo abejoti teismo sprendimo neįvykdytinumu.

Ieškovė taip pat deklaruoja, jog nukentėtų Bendrijos interesai, nes atsakovės reikalavimų procedūra užsitęstų ir Bendrija negalėtų įgyvendinti nustatyto tikslo, dėl kurio ji buvo įkurta. Visgi atsakovė pažymi, jog Bendrijos įsteigimo teisėtumo klausimas yra šiuo metu vis dar sprendžiamas, todėl šiam momentui toks ieškovės argumentas yra laikytinas teisiškai nereikšmingu bei neturėtų būti teismo vertinamas apskritai. Dar daugiau, kaip ir ankstesnių teiginių, taip ir šio ieškovė nepagrindžia jokiais konkrečiai pavyzdžiais ar įrodymais.

Ieškovė teigia, jog atsakovė neteisėtai administruoja Bendrijos namą ir tokiais veiksmais didina Bendrijos patiriamus turtinius nuostolius; atsakovė savavališkai vykdo darbus akivaizdžiai padidintomis kainomis, tokiu būdu didina bendrijos nuostolius. Tai, ar daugiabučio namo administravimas yra vykdomas teisėtai ar neteisėtai, yra teismo kompetencijos klausimas, todėl ieškovė neturi teisės be jokių turimų įrodymų kaltinti atsakovę teisei priešinga veika. Be to, ieškovės pareiškimai (kaltinimai) vėlgi nėra pagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis, nei taikytinomis teisės normomis. Teigdama, jog darbai yra vykdomi neva padidintomis kainomis, ieškovė turėjo savo poziciją pagrįsti pateikdama teismui tai patvirtinančius dokumentus, kaip pavyzdžiui, atsakovės pirktų su daugiabučio namo tvarkymu susijusių darbų sąskaitas bei palyginimui tų pačių darbų kainas, siūlomas rinkoje kitų tiekėjų. Visgi neabejotina, kad ieškovė teismui teikia melagingus teiginius, todėl negalėjo jų paremti jokiais faktiniais įrodymais. Dar daugiau, nuostoliai yra piniginė žalos išraiška (CK 6.249 str. 1 d.), taigi neabejotina, kad jei ieškovė manytų, jog ji dėl kažkokių atsakovės veiksmų patyrė žalą, savo teises bei turtinius interesus gintų teisme reikšdama reikalavimą dėl deklaruojamų nuostolių atlyginimo. Visgi atsižvelgiant į tai, kad jokie nuostolius (ar žalą) pagrindžiantys dokumentai teismui nepateikti, jie taip pat laikytini deklaratyvia ir nepagrįsta nuomone.

Ieškovė be kita ko teigia, jog atsakovė atlieka neteisėtus, piktybiškus, kenkėjiškus veiksmus, tačiau joks konkretus veiksmas nėra įvardijamas, o juo labiau nėra pateikiami jokie tą patvirtinantys įrodymai, kas vėlgi leidžia suprasti, kad ieškovė tiesiog manipuliuoja deklaratyviomis sąvokomis.

Galiausiai, kol nėra pripažinta, kad atsakovės atliekamas namo administravimas yra neteisėtas, jis laikomas teisėtu, todėl uždraudus atsakovei vykdyti jai įstatymais priskirtą veiklą vėliau būtų pagrindas tokį atsakovės neveikimą skųsti teismine tvarka, reikalaujant atlyginti dėl to jau realiai patirtus nuostolius. Taigi vien jau šiuo pagrindu atsakovė negali būti įpareigota nutraukti jai priskirtos daugiabučio namo administravimo veiklos.

Atskirajame skunde nurodyta, jog ieškovės nurodytų aplinkybių tikrai pakanka taikyti bent dalį laikinųjų apsaugos priemonių. Tokia ieškovės pozicija parodo ne tik tai, kad ji pati sutinka, jog ne visos jos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra reikalingos. Dar daugiau, toks jos pripažinimas leidžia daryti išvadą, kad ji pati nelaiko esant būtinomis kažkurias konkrečias jos prašytas taikyti priemones. Taigi akivaizdu, kad ieškovė pati suvokia, jog nepagrindžia būtinumo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kas objektyviai lemia, jog jas pritaikius būtų nepagrįstai apribotos atsakovės teisės, o tai prieštarauja šių priemonių taikymo principams, pabrėžiamiems kasacinio teismo praktikos, pagal kurią siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (LAT 2010-12-15 Apžvalga Nr. AC-34-2).

Galiausiai pats teismas Nutartyje pabrėžė, kad kitos ieškovės prašomos taikyti priemonės, susijusios su bendrojo naudojimo objektų, piniginių lėšų, dokumentų ir daiktų perdavimu, negali būti taikomos, nes jos sutampa su paties ieškinio reikalavimais, todėl tokių priemonių taikymas iš esmės reikštų ieškinio reikalavimų įvykdymą iki sprendimo priėmimo. Tas yra pasakytina apie visas ieškovės prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jos visos yra neatsiejamai susiję su atsakovės vykdomu namo administravimu ir jomis apskritai yra siekiama jį nutraukti. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus, jog ieškinys ir yra reiškiamas dėl šio administravimo nutraukimo, darytina pagrįsta išvada, kad visų ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės reikštų ieškinio reikalavimų įvykdymą iki sprendimo priėmimo, kas negali būti daroma šioje proceso stadijoje.

Kaip pažymima LAT praktikoje, ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, turi būti taikomas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (LAT apžvalga). Nagrinėjamoje byloje ir byloje, kurioje atsakovė ginčija Bendrijos įsteigimo teisėtumą, yra pateikti iš esmės priešpriešiniai ieškovės ir atsakovės reikalavimai – atitinkamai patvirtinantys atsakovės vykdomo administravimo teisėtumą arba jį paneigiantys. Atsižvelgiant į tai, kad Kauno apylinkės teismo 2014-09-01 nutartimi buvo atmestas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovei ir vadovaujantis minėtais taikytinais teisės principais, manytina, jog teismas objektyviai ir pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei šioje civilinė byloje.

LAT yra išaiškinęs, jog laikinųjų apsaugos priemonių procese itin svarbu apsaugoti šalių interesų pusiausvyrą, t. y. užtikrinant būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau varžyti atsakovės teises; ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti (LAT Apžvalga).

Atsižvelgdama į tokius teismo išaiškinimus bei aukščiau išdėstytus atsakovės argumentus, atsakovė prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Nutartį.

2015-03-09 trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, nurodęs, kad tokia apimtimi, kokia prašo ieškovė, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ginčo atveju gali pažeisti ne tik atsakovės, bet ir daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų interesus, todėl teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių. Vilniaus apygardos teismo 2014-11-19 nutartyje c. b. Nr. 2S-2324-467/2014 yra konstatuota, jog „laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).“ Kauno apygardos teismas 2013-12-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2453-657/2013 konstatavo, kad „teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai susijęs su proporcingumo principu, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.“ Taigi, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti ieškovės prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovei pranašumo atsakovės atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovės valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismo sprendimas imtis laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, nes formalus teisingumas nėra tas teisingumas, kurį teismai yra įpareigoti vykdyti.

Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1526-151/2015 dėl Bendrijos pripažinimo neteisėtai įsteigta. Tik įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriame būtų konstatuota, jog Bendrija įsteigta nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, atsakovė privalėtų teisės aktų nustatyta tvarka perduoti lėšas ir dokumentus, susijusius su daugiabučiu gyvenamuoju namu. Šiuo metu civilinė byla Nr. 2-6410-894/2015 turėtų būti stabdoma, kol nebus išnagrinėta ir neįsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1526-151/2015, kadangi neišsprendus Bendrijos įsteigimo teisėtumo klausimo negali būti sprendžiamas dokumentų bei lėšų Bendrijai perdavimo klausimas ir tuo labiau daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nutraukimo klausimas, nes LAT suformuotoje teisminėje praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimas yra viešasis interesas, todėl manytina, kad jis negali būti priešpastatomas prieš žmogiškųjų išteklių ar papildomų finansinių išlaidų padidėjimą ilgesnį bylos nagrinėjimo laiką ar kitokius motyvus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, įvertinus tai, kad daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimas yra viešasis interesas, turėtų daugiau neigiamų pasekmių, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Įvykus avarijai ar gedimui gyvenamajame daugiabučiame name ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, atsakovė negalėtų vykdyti bendrojo naudojimo administratoriaus pareigų, nes laikinosios apsaugos priemonės varžytų jo veiksmus, ir tuo pačiu, Bendrija, kuriai nėra perduoti dokumentai ir lėšos, susijusios su daugiabučiu gyvenamuoju namu, bei nebaigta nagrinėti ir neįsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1526-151/2015 dėl Bendrijos įsteigimo teisėtumo, taip pat negalėtų tinkamai veikti, ko pasėkoje nebūtų tinkamai valdomi bendrojo naudojimo objektai, todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra galimos didesnio masto neigiamos pasekmės, nei nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, atsižvelgiant į proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, siekį užtikrinti viešąjį visuomenės interesą, nes atsiradus viešojo intereso pažeidimams bus pažeidžiami ne tik atsakovės, bet ir daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų interesai, laikytina, jog žalos mastas būtų mažesnis netaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje civilinėje byloje, be to, ieškovei nenurodžius konkrečių ir objektyvių, grėsmę teismo sprendimo įvykdymui keliančių aplinkybių, teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu, kadangi LAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso šalis nuo galimųjų teisių pažeidimų ateityje.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo bylos aplinkybes, įvertino, ar reikalavimo laikinosios apsaugos priemonės adekvačios siekiamam tikslui, ar jos nepažeis proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų ir viešojo intereso, ir, netenkindamas ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstai nesirėmė nemotyvuotais ieškovės argumentais, samprotavimais ir padarė pagrįstą išvadą, kad iš ieškovės nurodytų argumentų nėra pagrindo padaryti išvadą, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Kol vyksta civilinė byla Nr. 2-1526-151/2015 dėl Bendrijos įsteigimo teisėtumo, atsakovė yra daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administratorius, kuris pagal Pavyzdinius nuostatus vykdo administratoriui priskirtas funkcijas, tame tarpe kaupti ieškovės nurodytas lėšas bei vykdyti bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugą, t. y. įgyvendinti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra. Be to, net ir bylų nagrinėjimo metu teisme laikotarpiu joks daugiabutis gyvenamasis namas negali likti be daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administravimą vykdančio subjekto, nes tai prieštarautų CK 4.84 straipsnio 1 dalies nuostatai, kurioje numatyta, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka sprendžiamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnyje nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje (b. l. 3-6, civilinės bylos Nr. 2-6410-894/2015 dalis) prašo pripažinti atsakovės vykdomus daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune administravimo veiksmus neteisėtais nuo Bendrijos įsteigimo dienos, įpareigoti atsakovę nutraukti (užbaigti) Namo administravimą, įpareigoti atsakovę perduoti Bendrijai pagal perdavimo–priėmimo aktą butų ir kitų patalpų savininkų kaupiamąsias lėšas, skirtas pastatui atnaujinti ir kitoms bendrosioms reikmėms, taip pat turimus pastato statybos ir techninės inventorizacijos dokumentus, taip pat perduoti valdyti ir prižiūrėti Namo bendrojo naudojimo objektus ir nepanaudotas surinktas lėšas, Namo inventorizacijos dokumentus, darbų planus ir kitus daiktus bei išreikalauti iš atsakovės visą su daugiabučiu namu (turtu) susijusią informaciją (duomenis ir dokumentus) apie butų ir kitų patalpų savininkų kaupiamąsias lėšas, taip pat turimus pastato statybos ir techninės inventorizacijos dokumentus, Namo bendrojo naudojimo objektus ir kitą informaciją.

Tuo tarpu teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė siekia, kad atsakovei būtų uždrausta naudoti ir perleisti nuosavybės teises į Bendrijai priklausantį atsakovės žinioje esantį turtą bei atlikti kitus sandorius, susijusius su Bendrijos atsakovės žinioje esančiu turtu; uždrausti atsakovei atlikti remonto, rekonstrukcijos ar renovacijos darbus, kapitalinį remontą ar kitaip pertvarkyti, statybos ar kitokius su tuo susijusius darbus bei sudaryti su tuo susijusius sandorius; sustabdyti atsakovės vykdomą daugiabučio namo administravimą; sustabdyti atsakovės vykdomą piniginių lėšų už daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas rinkimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog ieškovė tiek ieškinio reikalavimą, tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašymą grindžia aplinkybe, kad Bendrija buvo įsteigta ir viešajame registre įregistruota 2014-07-02 ir kad nuo šio momento atsakovė turėjo nutraukti pastato administravimo veiksmus, perduoti daiktus ir dokumentus, reikalingus pastato administravimui. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad tarp tų pačių šalių Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjamas ir kitas ginčas civilinėje byloje Nr. 2-1526-151/2015 dėl Bendrijos pripažinimo neteisėtai įsteigta.

Apeliantė atskirąjį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje, Bendrijos turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, kas apsunkintų teismo sprendimo vykdymą bei užvilkintų bylos nagrinėjimą, atlikti remonto, rekonstrukcijos, renovacijos darbai nepagrįstai padidintų Bendrijos namo vertę ir keltų grėsmę operatyviam administravimo pabaigimui, būtų apsunkinta galimybė vykdyti sprendimą bei suteiktų pagrindą atsakovei reikalauti nuostolių atlyginimo iš Bendrijos, be to, nukentėtų Bendrijos interesai, nes atsakovės reikalavimų procedūra užsitęstų ir Bendrija negalėtų įgyvendinti nustatyto tikslo, dėl kurio ji buvo įkurta. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė turės galimybę sudaryti įvairias sutartis, pavyzdžiui – statinių atnaujinimo projektų rengimo, statybos (rekonstrukcijos) darbų, statinių ilgalaikės nuomos, įkeitimo ir daugybę kitų sutarčių, kurios neabejotinai apsunkintų galimai palankų ieškovui teismo sprendimo vykdymą.

Apeliacinės instancijos vertinimu, ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė, kad, byloje tų priemonių nepritaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas (CPK 144 str., 178 str.).

Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių ėmimosi būtinumas. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovei pranašumo atsakovės atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovės valios. Pagrindo varžyti kito asmens (atsakovės) teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismo sprendimas imtis laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, nes formalus teisingumas nėra tas teisingumas, kurį teismai yra įpareigoti vykdyti. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Nagrinėjamu atveju pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų užtikrintas ne teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus ieškovei, įvykdymas, bet iš anksto būtų patenkinta dalis ieškovės reikalavimų. Tokia situacija, apeliacinės instancijos teismo nuomone, kai ieškovė savo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrindė jokiais svariais argumentais, kurie sudarytų prielaidas manyti, jog tuo atveju, jeigu ginčas būtų išspręstas ieškovės naudai, dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymo jau nebus įmanoma ar bus labai sunku įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš dalies sutampa su paties ieškinio reikalavimais. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste būtina atkreipti dėmesį ir į tą aplinkybę, kad, pritaikius minėtas ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės būtų suvaržytos ne tik atsakovės, bet ir daugiabučio namo gyventojų teisės ir teisėti interesai. Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjamas ginčas civilinėje byloje Nr. 2-1526-151/2015 dėl Bendrijos pripažinimo neteisėtai įsteigta, t. y. ieškiniu prašoma pripažinti 2014-06-02 Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos steigiamojo susirinkimo sprendimus negaliojančiais, nustatant, jog Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija laikytina neteisėtai įsteigta bei teismo sprendimu atkurti daugiabučio namo esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, UAB „Būsto valda“, kaip bendrojo naudojimo objektų administratoriaus, įgaliojimus (taikyti restituciją). Esant tokiai situacijai, kai teisme kitoje byloje sprendžiama dėl pačios ieškovės, kaip juridinio asmens, įsteigimo teisėtumo, ieškovės argumentai Bendrijos interesų pažeidimo nelaikytini pagrįstais ir galinčiais nulemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

Apeliantės teiginiai, kad dėl atsakovės toliau vykdomo namo administravimo ieškovė negali planuoti ir vykdyti jokios ūkinės ir finansinės veiklos, patyrė ir patiria turtinę ir neturtinę žalą, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas pagrįsti savo ieškinio reikalavimą, privalo pagrįsti jame išdėstytas aplinkybes, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas kokiu nors būdu trukdytų ieškovui planuoti ir vykdyti ūkinę finansinę veiklą.

Įvertinus ginčo pobūdį, apelianto skundo argumentus, atsiliepimuose išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovas nenurodė konkrečių ir objektyvių, grėsmę sprendimo įvykdymui keliančių aplinkybių.

LAT suformuotoje teisminėje praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimas yra viešasis interesas, todėl jis negali būti priešpastatomas prieš žmogiškųjų išteklių ar papildomų finansinių išlaidų padidėjimą ilgesnį bylos nagrinėjimo laiką ar kitokius motyvus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, įvertinus tai, kad daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimas yra viešasis interesas, turėtų daugiau neigiamų pasekmių, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Įvykus avarijai ar gedimui gyvenamajame daugiabučiame name ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, atsakovė negalėtų vykdyti bendrojo naudojimo administratoriaus pareigų, nes laikinosios apsaugos priemonės varžytų jo veiksmus, ir tuo pačiu, Bendrija, kuriai nėra perduoti dokumentai ir lėšos, susijusios su daugiabučiu gyvenamuoju namu, bei nebaigta nagrinėti ir neįsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1526-151/2015 dėl Bendrijos įsteigimo teisėtumo, taip pat negalėtų tinkamai veikti, ko pasėkoje nebūtų tinkamai valdomi bendrojo naudojimo objektai, todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra galimos didesnio masto neigiamos pasekmės, nei nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, atsižvelgiant į proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, siekį užtikrinti viešąjį visuomenės interesą, nes atsiradus viešojo intereso pažeidimams bus pažeidžiami ne tik atsakovės, bet ir daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų interesai, laikytina, jog žalos mastas būtų mažesnis netaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje civilinėje byloje, be to, ieškovei nenurodžius konkrečių ir objektyvių, grėsmę teismo sprendimo įvykdymui keliančių aplinkybių, teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu, kadangi LAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso šalis nuo galimųjų teisių pažeidimų ateityje.

Apeliantė taip pat teigia, jog atsakovė neteisėtai administruoja Bendrijos namą. Tačiau pažymėtina, jog tai, ar daugiabučio namo administravimas yra vykdomas teisėtai ar neteisėtai, yra šioje byloje pareikšto ieškinio dalykas. Pirmosios instancijos teismui padarius visiškai pagrįstą išvadą, jog ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė, kad, byloje tų priemonių nepritaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nebėra prasmės vertinti tikėtino ieškinio pagrįstumo, nes tikėtinas ieškinio pagrįstumas yra aktualus tik nustačius grėsmę sprendimo įvykdymui.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Apeliantei išaiškintina, jog prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas neužkerta kelio jai bet kurioje civilinio proceso stadijoje kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones paaiškėjus aplinkybėms, galinčioms turėti įtakos būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 str. 3 d.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.