Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 ir 10 p. - laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

- pagal BK 286 str. - laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 187 str. 1 d. - laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš V. V. priteista nukentėjusiesiems T. A. ir Z. J. po 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 27 d., apie 23.04–23.15 val., savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, laikydamas rankose į Vilniaus apskrities VPK (duomenys neskelbtini) patrulius Z. J. ir T. A. nukreiptą lygiavamzdį medžioklinį šautuvą „IŽ 27 E“ Nr. (duomenys neskelbtini), nevykdydamas teisėtų pareigūnų reikalavimų padėti ginklą, įžeidinėjo juos necenzūriniais žodžiais ir grasino nužudyti nušaunant, tokiu būdu pasipriešino valstybės tarnautojams, tuo metu kai jie, uniformuoti, vykdydami tarnybą pagal grafiką, atlikdami viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims, atvykę pagal M. V. pranešimą dėl šeimyninio konflikto, pareikalavo padėti šaunamąjį ginklą ir nusiraminti.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pat vietoje, pasipriešinęs valstybės tarnautojams, pasikėsino nužudyti du asmenis dėl jų tarnybos pareigų vykdymo, o būtent: 2009 m. rugsėjo 27 d., apie 23.04–23.15 val., savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, siekdamas išvengti sulaikymo, turėdamas tikslą nužudyti du policijos pareigūnus dėl jų tiesioginių tarnybos pareigų vykdymo, laikydamas rankose horizontaliai ištiestą, į patrulių Z. J. ir T. A. pusę nukreiptą lygiavamzdį šautuvą „IŽ 27 E“ Nr. (duomenys neskelbtini), užtaisytą 16-o kalibro medžiokliniais šoviniais, nevykdydamas teisėtų pareigūnų reikalavimų padėti ginklą, siekdamas sukliudyti Z. J. ir T. A. teisėtai veiklai vykdant tarnybines pareigas, iš ne didesnio kaip 5 metrų atstumo tyčia iššovė du šūvius iš lygiavamzdžio šautuvo „IŽ 27 E“ Nr. (duomenys neskelbtini) į patrulių Z. J. ir T. A. pusę, tačiau į juos nepataikė, o vienu iš šūvių pataikė į tarnybinio automobilio „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio Vilniaus apskrities VPK, žymėto skiriamaisiais policijos ženklais, priekinį kairės pusės žibintą, sugadindamas automobilio žibintą, 381,15 Lt vertės, ir langų plovimo skysčio bakelį, 173,46 Lt vertės, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pareigūnams perbėgus per kelią ir pasislėpus griovyje, jis, sekdamas paskui, išėjo ant asfaltuoto kelio ir tamsoje išgirdęs pareigūnų balsus, iš artimo atstumo (apie 10 m) į jų pusę iš lygiavamzdžio šautuvo „IŽ 27 E“ Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia iššovė trečią šūvį, bet nepataikė, ir savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes Z. J. ir T. A. pasislėpė.

Nuteistasis V. V. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir jį pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 10 p. ir 286 str. išteisinti. Taip pat prašo atmesti nukentėjusiųjų T. A. ir Z. J. civilinius ieškinius. Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės. Jis nesikėsino nužudyti policijos pareigūnų ir savo kaltę pripažįsta tik dėl to, kad netyčia šaudamas į grindinį, galėjo sugadinti tarnybinį policijos automobilį.

Teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų T. A. ir Z. J. nenuosekliais ir prieštaraujančiais vieni kitiems parodymais. Skundo autorius aptaria paminėtų asmenų pokalbių su (duomenys neskelbtini) PK budėtoju stenogramas ir teigia, kad liudytoja M. V. nenurodė, jog apeliantas, būdamas girtas, ketina ar grasina panaudoti ginklą, o policijos pareigūnai nurodė, jog apeliantas šaudo, neminėdami, jog pastarasis kėsinasi juos nužudyti. Be to, šiems pokalbiams prieštarauja nukentėjusiojo T. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje apklausoje.

Abiejų nukentėjusiųjų parodymuose, įvykio vietos apžiūros protokole, ikiteisminio tyrimo pareigūno 2009-09-29 tarnybiniame pranešime ir skundžiamame nuosprendyje yra nurodytas skirtingas šūvių skaičius. Apelianto parodymus apie šūvių skaičių ir šautuvo vamzdžio laikymo kryptį patvirtina specialisto išvada.

Nurodydamas įvykio metu buvusius atstumus nuo žemės iki policijos automobilio bei savo ūgį, apeliantas teigia, kad jis, šaudamas nuosprendyje nurodytu būdu (horizontaliai), niekaip negalėjo pataikyti į paminėto automobilio žibintą.

Be to, abiejų nukentėjusiųjų parodymuose ir jų patikrinimo vietoje metu užfiksuotiems duomenims apie šautuvo vamzdžio laikymo kryptį šūvių metu, prieštarauja specialisto išvadai bei elementariai logikai. Nukentėjusysis T. A. nenurodė į ką konkrečiai buvo nukreiptas ginklas. Todėl apeliantas tvirtina, kad, iššovęs vieną šūvį, negalėjo būti nukreipęs ginklo vienu metu ir į T. A., ir į Z. J.. Abu nukentėjusieji nematė kur buvo iššauti kiti (antras ir trečias) šūviai ir neparodė, jog šie šūviai buvo nukreipti į juos.

Byloje šie prieštaravimai nepašalinti ir tuo pačiu nepaneigti apelianto parodymai, kad jis nesikėsino į pareigūnų gyvybes ir tokio tikslo ar motyvo neturėjo.

Aptardamas savo parodymus apie įvykio konflikto pradžią ir tuo metu buvusią savo sveikatos būklę, apeliantas teigia, kad jis nesuvokė, jog į kiemą atvyko policijos pareigūnai, o automobilio šviesoms jį apakinus, nematė, jog atvyko būtent teisėsaugos darbuotojai. Teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą skirti teismo psichiatrijos ekspertizę.

Nukentėjusiųjų parodymuose nurodytas įvykio aplinkybes apie policijos automobilio šviesas ir variklio darbą paneigia apelianto, liudytojų A. V. ir M. V. parodymai.

Apelianto nuomone, nukentėjusiųjų pirmuosiuose parodymuose nurodytos aplinkybės apie automobilio šviesas, netiesiogiai patvirtina jo nurodytas aplinkybes, kad įvykio metu jis buvo apakintas šių šviesų.

Pažymėdamas savo kaip medžiotojo stažą bei šovinių, kuriais šaudė įvykio metu, tipą, teigia, kad šios aplinkybės paneigia skundžiamo nuosprendžio išvadą apie apelianto tyčios rūšį ir turinį. Taip pat nepagrįsta ir teismo išvada, kad nusikaltimo apeliantas nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

Skundo autorius teigia, kad nuosprendis negali būti grindžiamas tik nukentėjusiųjų subjektyviu suvokimu, jog buvo pasikėsinta į jų gyvybę. Be to, baigiamajame akte nėra nurodytas motyvas, dėl kurio neva apeliantas kėsinosi į nukentėjusiųjų gyvybes.

Apeliantas mano, kad nepagrįsta ir teismo išvada dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 286 str. Dėl patirto streso ir kūno sužalojimų, apakintas automobilio šviesų, jis nesuvokė, kad priešinosi policijos pareigūnams, manė, jog atvažiavo jo sūnus, kuris nori vėl jį mušti. Tai, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios priešintis policijos pareigūnams, patvirtina aplinkybė, jog tuo metu kai jis suvokė, kad kieme stovi policijos automobilis, grįžo į namą ir ginklą padėjo į seifą. Taip pat jis nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu priteistais civiliniais ieškiniais.

Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartimi nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. spalio 11 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Šioje nutartyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad V. V. būtų turėjęs sumanymą ar ketinimų nužudyti ar sužaloti policijos pareigūnus. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir nesigilino į tai, ar buvo šauta į žemę ir orą, kaip teigia nuteistasis, o šią neaiškią situaciją interpretavo nuteistojo nenaudai, taip iš esmės perkeldamas savo nekaltumo įrodinėjimo naštą nuteistajam. Tokia pozicija iškreipia konstitucinę nekaltumo prezumpcijos sampratą. Kasacinėje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 str. 3 d. nurodyto reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, dėl ko nebuvo išsamiai išnagrinėtos reikšmingos bylos aplinkybės, kas sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis nuosprendžio dalies dėl jo nuteisimo pagal BK 187 str. 1 d. neginčija.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. V. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 286 str., t. y. už pasipriešinimą valstybės tarnautojams – Vilniaus apskrities VPK (duomenys neskelbtini) patruliams T. A. ir Z. J., vykdantiems tarnybines pareigas.

Apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje teismo išvadų dėl nuteistojo tyčios turinio, o tuo pačiu ir kaltės bei veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Nuteistasis paminėtos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių t. y. atliktų veiksmų pobūdžio, apimties (išskyrus trečią šūvį) intensyvumo iš esmės neginčija. Apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas išteisinti pagal BK 286 str. faktiškai siejamas tik su apelianto nuomone netinkamu jo tyčios turinio nustatymu (nurodoma, kad V. V. nesuvokė, jog priešinasi policijos darbuotojams).

Šis skundo argumentas neatitinka tikrovės.

Galima sutikti su apelianto teiginiais, kad iki šaudymo iš medžioklinio šautuvo pradžios nuteistasis buvo apakintas policijos automobilio šviesų. Tačiau ši aplinkybė nėra lemiama nustatant, kad jis suvokė, jog priešinasi policijos pareigūnams.

Nukentėjusieji T. A. ir Z. J. ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad prieš pirmą šūvį ar iš karto po jo t. y. prieš antrą šūvį, jie rėkė, kad yra policininkai, reikalavo padėti ginklą, tačiau nuteistasis į tai nereagavo, plūdosi, sakė, kad nušaus (1 t. 104-105, 108-109, 119-121, 124-125, b. l., 2 t. 145-147, 147-150 b. l., 3 t. 17-20, 20-22 b. l.). Šiuos nukentėjusiųjų parodymus iš esmės patvirtino ir liudytojai M. V. ir A. V., kurių negalima įtarti noru apkalbėti nuteistąjį. Paminėti liudytojai nurodė, kad apeliantas buvo įspėtas, jog atvažiavo policija. Kad pastarasis suvokė šią aplinkybę vienareikšmiškai patvirtina nuteistojo pasakyti žodžiai ,,tau ir policija nepadės“, o taip pat policijos darbuotojų įžeidinėjimas, juos vadinant ,,mentais“.

Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusieji įvykio metu vilkėjo policijos uniformas su specialiomis šviesą atspindinčiomis juostomis. Todėl netgi esant menkam šviesos stiprumui (degant automobilio pažibinčiams) šios detalės buvo aiškiai matomos. Tokią išvadą kolegija daro ne prielaidos, o visuotinai žinomo fakto pagrindu.

Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad pirmo ir antro šūvio metu V. V. buvo prie pat automobilio, pažymėto specialiais skiriamaisiais ženklais. Tai patvirtina specialisto išvada dėl šūvio į automobilio žibintą atstumo (2 t. 44-49 b. l.). Todėl jis neabejotinai suprato, kad tokiu automobiliu galėjo atvykti tik policijos pareigūnai, o ne jo sūnus.

Taigi, šių įrodymų ir aplinkybių, kurių papildomai įrodinėti nereikia, visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad V. V. suvokė, jog priešinosi policijos darbuotojams, vykdantiems viešojo administravimo funkcijas, nevykdė jų teisėtų reikalavimų padėti ginklą, įžeidinėjo juos, grasino nužudyti nušaunant ir norėjo taip veikti (priešintis policijos pareigūnams).

Todėl šioje dalyje tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Nuteistojo skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netyrė jo psichinės būsenos, t. y. nepaskyrė teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės.

Tokia ekspertizė buvo paskirta apeliacinės instancijos teismo (2 t. 214-215 b. l.). Ekspertizės išvada yra aiški, motyvuota ir nekelianti jokių abejonių. Ekspertai konstatavo, kad V.V. įvykio metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad tuo metu dėl patirtų sužalojimų jis galėjo būti trauminės kilmės sąmonės sutrikimo ar dėl susidariusios situacijos laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje ir stipraus emocinio susijaudinimo, t. y. fiziologinio afekto ar kitoje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai (3 t. 1-6 b. l.).

Tačiau pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas V. V. pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 ir 10 p., netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Netinkamas įrodymų vertinimas nulėmė neteisingą tyčios turinio nustatymą, o tai savo ruožtu sąlygojo nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio šioje dalyje priėmimą.

Ilgametėje teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-442/2006, 2K-500/2007) laikomasi nuostatos, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant kaltininko apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę. Taip pat kvalifikuojama veika, nesukėlusi jokių padarinių (šovė ir nepataikė), jei tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybės atėmimą.

Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Taip pat pagal atsiradusius padarinius kvalifikuojama veika ir tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesioginė tyčia (kasacinės nutartys 2K-281/2008, 2K-109/2009, 2K-260/2009). Jeigu nustatoma, kad asmuo veikė tiesioginė neapibrėžta arba netiesiogine tyčia ir dėl jo veikimo jokių padarinių nekilo, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip pasikėsinimas nužudyti.

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jo pobūdį, vietą (jei tokie sužalojimai padaryti), nusikalstamų veikų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą bei po jo padarymo ir pan.

Byloje yra nustatyta (to neginčija ir apeliantas), kad jis įvykio metu šaudė iš legaliai laikomo lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo. Byloje taip pat nustatyta, kad vienas šūvis pataikė į tarnybinio automobilio kairės pusės žibintą ir langų plovimo skysčio bakelį. Kitų dviejų šūvių kryptys byloje tiksliai nėra nustatytos. Po įvykio V. V. iš savo namų pasišalino. Kitos dienos (2009 m. rugsėjo 28 d.) ryte jis buvo sulaikytas V. K. namuose.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tyčios turinį ir kryptingumą, rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais, kad V. V. šaudė ,,į jų pusę“ ir tai darė intensyviai (iššovė tris kartus). Tačiau šių aplinkybių aiškiai nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog nuteistasis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. turėjo tikslą nužudyti policijos darbuotojus.

Byloje yra duomenų, kad V. V. yra geras šaulys, kuris gali pataikyti į bėgantį žvėrį iš 300 metrų atstumo (3 t. 14 b. l.). Todėl nerealu manyti, kad jis netgi po konflikto su sūnumi metu patirtų sužalojimų nesugebėtų iš 5 metrų atstumo pataikyti į stovintį žmogų.

Iš nukentėjusiųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, seka, kad pamatę nuteistąjį su ginklu rankose, jie išlipo iš automobilio ir pasislėpė už atidarytų priekinių durelių. Po to sekusius nuteistojo veiksmus nukentėjusieji apibūdino nevienareikšmiškai, t. y. nurodė, kad V. V. šovė ,,į mus“, ,,į mūsų pusę“, ginklą laikė nukreipęs ,,į mus“, ,,į automobilio pusę“.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pašalinti šiuos prieštaravimus nukentėjusiųjų parodymuose dėl objektyvių priežasčių (dėl patirto streso ir ilgo laiko, praėjusio nuo įvykio) nepavyko. Tokiu būdu iš nukentėjusiųjų parodymų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad apeliantas šaudė konkrečiai į juos ar į vieną iš jų, tačiau nepataikė. Būtent tokia išvada padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartyje (3 t. 102-108 b. l.).

Maža to, iš nuteistųjų parodymų matyti, kad antro ir trečio šūvio krypties jie iš viso nematė. Tokia išvada seka ir iš pokalbių tarp Z. J. ir T. A. bei PK darbuotojų išklotinių (2 t. 54-57 b. l.). Šių pokalbių turinys, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, rodo, kad nukentėjusieji tiksliai nematė kokia kryptimi buvo šaudoma (,,į mūsų pusę“, ,,(necenzūrinis žodis) jį žino, tamsu“).

Nuteistasis V. V. niekada nedavė parodymų, kad šovė į nukentėjusiuosius, siekdamas juos nužudyti. Priešingai, jis nurodė, kad vieną kartą šovė į orą, o kitą – į žemę. Pagal BPK 20 str. prasmę kaltinamojo ar nuteistojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (nevaržomi priesaikos ir atsakomybės už melagingų parodymų davimą, gali laisvai rinktis gynybos taktiką, visada byloje turi interesų), taip pat yra įrodymai. Norint juos atmesti, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nustatyti kokie kiti patikimi įrodymai paneigia kaltinamojo ir nuteistojo parodymus. Kolegija daro išvadą, kad tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai, iš Lietuvos teismo ekspertizių centro Trasologinių ir balistinių ekspertizių skyriaus specialisto išvados (2 t. 44-49 b. l.), kurios įrodomosios vertės pirmosios instancijos teismas visai neatskleidė, matyti, kad automobilio kairiosios pusės priekinio žibinto pažeidimas buvo padarytas vienu šūviu, 5 mm skersmens grankulkėmis, šaunant iš lygiavamzdžio ginklo iš 2,5-3 m atstumo. Šūvio metu šovusysis ir ginklas automobilio atžvilgiu buvo iš priekinio ir dešinės pusės esant ginklo vamzdžiui nukreiptam žemyn, t. y. 20-25⁰ kampu iš priekio atgal ir 30-35⁰ kampu iš dešinės į kairę.

Paminėta specialisto išvada leidžia neabejotinai teigti, kad bent vienas iš trijų šūvių buvo paleistas ne į nukentėjusiuosius, stovėjusius už priekinių automobilio durelių ar jo galo, nes tokiu atveju (šautuvą laikant horizontaliai), automobilio pažeidimai būtų padaryti ženkliai didesniame aukštyje. Ši specialisto išvada ir paaiškinimai apie savaiminio šūvio negalimumą savo ruožtu taip pat paneigia nuteistojo teiginius, kad į automobilį jis pataikė netyčia, t. y. granulėms rikošetavus nuo žemės.

Kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais dalyje dėl šūvių skaičiaus. Nors ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant nuteistojo kaltės ir atsakomybės klausimus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šūvių skaičių nustatė teisingai. Ta aplinkybė, kad įvykio vietoje buvo rastos tik dvi šovinių tūtelės, šios išvados nepaneigia. Akivaizdu, kad viena tūtelė galėjo būti nerasta arba likti šautuvo vamzdyje po paskutinio šūvio, o vėliau nuteistojo išmesta. Tai neprieštarauja pačio nuteistojo parodymams, kad jis prisimena ne visas įvykių aplinkybes.

Kaip jau minėta, likusių dviejų šūvių kryptis bylos duomenimis nėra nustatyta. Taip pat nėra nustatyta pirmu ar antru šūviu buvo padaryti pažeidimai automobilyje. Šių neaiškumų pašalinimui byloje buvo išnaudotos visos galimybės, tačiau to padaryti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepavyko. Todėl, vadovaujantis konstituciniu nekaltumo prezumpcijos principu, šie neaiškumai ir abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai.

Taigi, byloje nėra patikimų ir neginčijamą įrodomąją vertę turinčių įrodymų, kad nuteistasis, šaudydamas įvykio vietoje, taikėsi į nukentėjusiuosius ir tokiu būdu siekė juos nužudyti. Bylos faktinės aplinkybės ir jau aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis neturėjo tyčios atimti nukentėjusiesiems gyvybę, nes priešingu atveju (veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia) jis turėjo visas galimybes realizuoti savo nusikalstamą ketinimą, tačiau to nepadarė. Nesant būtinojo nusikaltimo sudėties požymio (tiesioginės apibrėžtos tyčios), V. V. baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą nužudyti negalima. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas. Byloje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kuriuo V. V. pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 10 p. išteisintinas.

Kolegija daro išvadą, kad nusikalstamų veikų, numatytų BK 286 str. ir 187 str. 1 d., pavojingumas, įvertinus jų padarymo aplinkybes, šaunamojo ginklo panaudojimą, šiuo atveju buvo ženkliai didesnis nei tipinis tokios rūšies nusikalstamų veikų pavojingumas. Ši ir kitos BK 54 str. 2 d. numatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai už paminėtų nusikalstamų veikų padarymą nuteistajam paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes.

Kolegija neturi teisinio pagrindo (BPK 320 str. 4 d.) griežtinti nuteistajam pagal BK 286 str. ir BK 187 str. 1 d. paskirtas laisvės atėmimo bausmes, nors ši nuosprendžio dalis taip pat kelia pagrįstų abejonių.

Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas BK 63 str. 5 d. 2 p. pagrindu griežčiausią bausmę, paskirtą pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 ir 10 p., apėmimo būdu subendrino su švelnesnėmis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 286 str. ir 187 str. 1 d.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. V. nuteisimo pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 ir 10 p., bausmės paskirtos pagal BK 286 str. ir 187 str. 1 d. lieka nesubendrintos. Abi pastarosios nusikalstamos veikos priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 str. 3 d.). Todėl bausmės, paskirtos už šias veikas, subendrintinos dalinio sudėjimo būdu.

V. V. sulaikytas 2009 m. rugsėjo 28 d. (1 t. 18 b. l.). 2009 m. rugsėjo 30 d. jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (1 t. 48 b. l.). Suėmime nuteistasis laikomas iki šiol.

Sutinkamai su BK 66 str. 1 d., teismas skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas, privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Todėl V. V. į laisvės atėmimo bausmę įskaitytinas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. sausio 16 d. ir laikytina, kad jis paskirtą bausmę yra atlikęs.

Apeliaciniame skunde prašoma atmesti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos padarymo.

Tenkinti šį prašymą nėra teisinio pagrindo.

Išteisinus V. V. pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 ir 10 p., tačiau atmetus jo skundo dalį dėl išteisinimo pagal BK 286 str., nuteistojo realiai atliktų veiksmų apimtis nepasikeitė. Nuteistasis pasipriešino policijos darbuotojams, naudojo šaunamąjį ginklą, grasino nužudyti, t. y. elgėsi itin agresyviai ir įžūliai. Abu nukentėjusieji turėjo pagrindą manyti, jog jų gyvybei gresia pavojus. Tai reiškia, kad jie patyrė dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, kurių piniginė satisfakcija – 3000 Lt kiekvienam atitinka sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir, netgi išteisinus V. V. dėl pasikėsinimo nužudyti, savo dydžiu nėra aiškiai per didelė.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalį dėl V. V. nuteisimo pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 10 p., panaikinti ir šioje byloje priimti naują nuosprendį.

V. V. pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 10 p. išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. V. paskirtų bausmių bendrinimo BK 63 str. 5 d. 2 p. pagrindu.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., V. V. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 286 str. ir 187 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., į paskirtosios bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtą laiką (nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. sausio 16 d.) ir laikyti, kad šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę V. V. yra atlikęs.

Kardomąją priemonę – kardomąjį kalinimą V. V. panaikinti ir jį iš suėmimo paleisti teismo salėje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.