Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Darius Pranka teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal apelianto nukentėjusiojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. II-62-992/2020, kuria A. Š. skundas atmestas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1–ojo policijos komisariato 2019 m. gruodžio 3 d. nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjos Ž. C. atžvilgiu pradėta administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 481 straipsnio 1 dalyje, bylos teisena dėl to, kad Ž. C. 2019 m. gegužės 14 d., apie 09 val. 05 min., (duomenys neskelbtini), važiuojant automobiliu, kelyje įvykus konfliktui su kitu vairuotoju, parodė įžeidžiantį ir nešvankų gestą (vidurinįjį rankos pirštą) taip išprovokuodama konfliktinę situaciją su A. Š.. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2019 m. gruodžio 3 d. nutarimu buvo nutraukta (nepradėta) administracinio nusižengimo bylos teisena. Nutarimas priimtas vadovaujantis ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktu, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgus į principą, kad visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (b. l. 6–7).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Apygardos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1–ojo policijos komisariato 2019 m. gruodžio 3 d. nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną Nr. 12-ANR_N-2802-2019 paliktas nepakeistas, yra teisinga ir pagrįsta.

6. Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai byloje įrodymų pagrindu yra konstatuojama, kad jo padaryta veika atitinka jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtį. Administracinio nusižengimo sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties (ANK 591 straipsnio 1 punktas).

7. ANK 481 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių, kiti tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. Taigi administracinei atsakomybei pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį atsirasti yra būtina nustatyti bent vieną iš šių alternatyvių veiksmų. Sprendžiant, ar buvo padarytas šiame straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas, svarbu atsižvelgti į konkrečių veiksmų pobūdį, pavojingumą, t. y. į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atliktų veiksmų pobūdį, jų intensyvumą ir trukmę, dėl jų kilusius padarinius ir veikos padarymo vietos specifiką. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinio nusižengimo sudėtis yra formalaus pobūdžio. Kitaip tariant nėra privaloma nustatyti, ar dėl asmens neteisėto veikimo buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir žmonių rimtis – atsakomybę užtraukia neteisėtų veiksmų atlikimas, kuriais vien jau siekiama pažeisti tvarką ir rimtį.

8. Institucijos nutarimu Ž. C. atžvilgiu buvo nutraukta administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, pradėta gavus Vilniaus apskrities VPK Imuniteto valdybos tarnybinį pranešimą apie tai, kad ji galimai padarė vieną iš ANK 481 straipsnio 1 dalyje įvardytų alternatyvių veikų – necenzūrinių gestų naudojimą viešojoje vietoje kuriuo siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Nutarime konstatuojama, kad pranešimo patikslinimo metu negauta patikimų ir abejonių nekeliančių duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, jog Ž. C. veiksmais buvo pažeista viešoji tvarka bei sutrikdyta viešoji rimtis, todėl administracinio nusižengimo teisena nutraukiama (b. l. 6–7).

9. Pažymima, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, būtina ištirti ir vertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes (ANK 563 straipsnis), įrodymus vertinti laikantis 569 straipsnio, kuriame nustatyta, kad administracinio nusižengimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, reikalavimų. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto sprendimo priėmimą.

10. Apeliaciniu skundu ginčijama skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog nutarimą priėmusi institucija byloje surinko pakankamai patikimų duomenų, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog Ž. C. padarė jai inkriminuojamus veiksmus, už kuriuos atsakomybė numatyta ANK 481 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad duomenų, kuriais vadovaujantis galima tik numanyti, jog nusižengimas galbūt galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, jog šiuo atveju administracinio nusižengimo, numatyto ANK 481 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai (Ž. C. veika ir jos padariniai) akivaizdžiai atitinka ANK 481 straipsnio 1 dalies sudėtį. Nurodoma, kad minėtų Ž. C. nepadorių gestų rodymas A. Š. buvo besitęsiantis tyčinis veiksmas. Apeliantas nurodė du momentus, kada A. Š. pastebėjo šiuos gestus. Pirma, jam bandant iš šalutinio kelio įsukti į pagrindinį kelią (bandant atlikti dešinį posūkį), esant automobilių spūsčiai, nenorėdama jo įleisti, Ž. C. ne tik naudojo garsinį automobilio signalą, tačiau ir rodė kito automobilio vairuotojui A. Š. ištiestus abiejų rankų viduriniuosius pirštus (tai A. Š. tikina pamatęs per šoninį automobilio langą, kai atsisuko). Antra, A. Š. iš šalutinio kelio T formos sankryžoje pasukus į dešinę pusę, į pagrindinį kelią, ir matomumui (saulės švietimo kampui) akivaizdžiai pasikeitus A. Š., jo teigimu, per automobilio salono bei šoninį kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlius aiškiai matė Ž. C. ištiestus viduriniuosius rankų pirštus. Nors Ž. C. neigia rodžiusi nepadorius gestus, tačiau šią aplinkybę patvirtina ne tik jo paaiškinimas tyrimo metu ir parodymai apylinkės teisme, tačiau ir tas faktas, kad būtent parodžius ginčo gestus A. Š. priėjo prie Ž. C. automobilio.

12. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Sutinkama su atsiliepimo į apeliacinį skundą pozicija, jog byloje esančių įrodymų nepakanka tam, kad konstatuoti, jog Ž. C. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 481 straipsnio 1 dalyje, minėtomis aplinkybėmis, tai yra ji viešoje vietoje rodydama įžeidžiantį ir nešvankų gestą (vidurinįjį rankos pirštą) išprovokavo konfliktinę situaciją su A. Š. ir tokiu būdu pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas teisingai pastebėjo, jog tyrimo metu nustatytų prieštaravimų tarp Ž. C. bei A. Š. nurodytų aplinkybių nepavyko pašalinti, nebuvo nustatyta su šiuo įvykiu susijusių liudytojų, abu vairuotojai važiavo vieni, nebuvo nustatyta kitų įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių Ž. C. ar A. Š. nurodytas aplinkybes. Dėl šios priežasties padaryta pagrįsta išvada, jog šiomis aplinkybėmis nei vienas iš įrodymų negali būti vertinamas kaip turintis didesnę įrodomąją vertę. Apeliantas apeliaciniame skunde vadovaujasi savo subjektyviu aplinkybių vertinimu bei savo paaiškinimais, kuriuos jau buvo pateikęs apylinkės teismui ir kuris juos išanalizavęs padarė pagrįstas minėtas išvadas. Naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių apylinkės teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog Ž. C. padarė administracinį nusižengimą, apeliaciniame skunde nenurodyta.

14. Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamu atveju neginčijama, jog tarp šalių buvo kilęs konfliktas. Byloje iš esmės neginčijama aplinkybė, jog Ž. C. neleido A. Š. automobiliu įsukti į Rinktinės g., Vilniuje (daryti posūkį į dešinę). A. Š. vairuojamas automobilis įvažiavo prieš Ž. C. automobilį. Vis dėlto byloje be A. Š. paaiškinimų daugiau nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tokioje konfliktinėje situacijoje Ž. C. ne iškėlė abiejų rankų delnus į šonus, o rodė nepadorius gestus, tuo labiau, kad kiekvieno asmens elgesys konfliktinėje situacijoje gali būti individualus ir skirtingas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima atmesti ir Ž. C. paaiškinimo, jog iškeldama rankas ji norėjo parodyti A. Š., kad jo nepraleis (b. l. 21), kas irgi būtų laikoma natūralia jos reakcija į susidariusią situaciją. Apeliaciniame skunde nurodomas teiginys, jog A. Š. įsukus į Rinktinės g., Vilniuje, pasikeitė saulės švietimo kampas, yra logiškas, tačiau pačio apelianto nurodomo fakto, jog jis per automobilio salono bei šoninį kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlius aiškiai pamatė Ž. C. ištiestus vidurinius rankų pirštus, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Taip pat aplinkybė, kad A. Š. priėjo prie Ž. C. automobilio, nebūtinai reiškia, kad Ž. C. jam rodė nepadorius ženklus. Taigi galima pritarti apylinkės teismo vertinimui, kad situacijoje, kurioje yra esminių prieštaravimų tarp galimai administracinį nusižengimą padariusio asmens ir galimai nukentėjusio asmens ir nesant objektyvios galimybės šių prieštaravimų pašalinti, vienos ar kitos šalies parodymų nebepakanka. Nesant kitų įrodymų, objektyviai patvirtinančių ar paneigiančių vienos iš šalies nurodytas aplinkybes, vieno asmens parodymais kito asmens kaltė negali būti grindžiama

15. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai, ir teisėtai bei pagrįstai institucijos nutarimą paliko nepakeistą, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

A. Š. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. II-62-992/2020 palikti galioti nepakeistą.