Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-11272-426/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07834-2023-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 55.1.1; 55.1.3

2023 m. spalio 18 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Balčytienės ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, naudojant Zoom programą, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. Y. teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 23S112904, kuriuo atsisakyta išduoti jam leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2003 m. įstojo į (duomenys neskelbtini) Respublikos vidaus reikalų ministerijos akademiją, kurią baigė 2009 m., įgydamas teisininko kvalifikaciją pagal teisės specialybę. Paaiškina, kad pasibaigęs studijas, buvo pašauktas atlikti privalomąją pradinę karo prievolę. Būdamas pacifistinių pažiūrų, pradėjo domėtis galimybėmis, leidžiančiomis jos išvengti. Pareiškėjas sužinojo, kad valstybės tarnautojams nėra būtina atlikti karo prievolę. Nurodo, kad įsidarbino pasų poskyryje, tačiau, pasikeitus tvarkai, po metų vėl buvo pašauktas atlikti privalomąją pradinę karo prievolę. Skunde teigia, kad būtent kariuomenėje, stebint ir patiriant vadovybės patyčias bei smurtą, susiformavo jo opozicinės pažiūros dėl (duomenys neskelbtini) politinio režimo. Pažymi, kad karo prievolę atliko eiliniu, po atlikimo buvo suteiktas leitenanto atsargoje laipsnis. Pasibaigus karinės tarnybos minimaliam terminui, pareiškėjas išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) į Šveicariją, kurioje gyveno ir tebegyvena jo sesuo. Grįžęs į (duomenys neskelbtini) , įgytas žinias statybos srityse, pradėjo taikyti praktikoje.

Skunde teigia, kad 2020 m., prasidėjus protestams (duomenys neskelbtini), juose aktyviai dalyvavo. Politiniam režimui numalšinus protestus, gelbėdamas savo gyvybę buvo priverstas bėgti į Lenkijos Respubliką, o po kurio laiko persikėlė į Lietuvos Respubliką. Pažymi, kad įvertinus keliamą pavojų, jam humanitariniais pagrindais buvo išduotos dvi nacionalinės Lietuvos Respublikos vizos.

Pažymi, kad būdamas Lietuvos Respublikoje, dalyvavo mitinguose, piketuose, teikė pagalbą nuo (duomenys neskelbtini) politinio režimo nukentėjusiems asmenims. Kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ketinimo dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, pagrindu, tačiau prašymas nebuvo patenkintas, pripažinus jį galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas sprendimas yra teisiškai nepagrįstas. Mano, kad atsakovas neteisingai suprato ir aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką, neatliko individualaus vertinimo ir nenustatė jo elgesio, įrodančio grėsmės realumą.

Pareiškėjo nuomone, neteisingą išvadą iš dalies lėmė tai, kad atsakovas nežinojo ir net nenustatinėjo reikšmingos informacijos apie jo biografiją, todėl neturėjo galimybės jos įvertinti. Pareiškėjas supranta atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens siekį užtikrinti, kad Lietuvos Respublikoje gyventų keliamus reikalavimus atitinkantys užsieniečiai, nekeliantys grėsmės valstybei ir visuomenei. Tačiau, pareiškėjo nuomone, užsieniečiai neturi būti vertinami mechaniškai, būtina išanalizuoti visas individualias reikšmingas aplinkybes, nustatant konkrečiai, ką užsienietis dirbo, kaip ir su kuo bei kada dirbo, kokios jo vertybės, ryšiai su Lietuvos Respublika, ateities planai ir pan.

Pareiškėjas akcentuoja, kad niekada nesiėmė ir nesiims jokių veiksmų prieš Lietuvos Respubliką, kuriai dėkingas už svetingumą ir pagalbą.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas sprendimas yra deklaratyvus ir nemotyvuotas, jame konkrečiai nepaaiškinta, kodėl buvęs darbas reiškia, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Skundžiamame sprendime nepaaiškintas priežastinis ryšys tarp nustatytos faktinės aplinkybės (buvusio darbo), bet daromos išvados apie pareiškėjo tariamą grėsmę valstybės saugumui. Pasisakyta neigiamai apie (duomenys neskelbtini) politiką, tačiau nebandoma argumentuoti, kodėl pareiškėjas turi būti už ją atsakingas. Mano, kad argumentacija yra bendro pobūdžio, šabloninė ir nepaisanti jo situacijos ypatumų.

Pareiškėjo manymu, skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos politikos. Apie jį sužinojo tik po jo priėmimo, ne supranta, kodėl atsakovas arba trečiasis suinteresuotas asmuo anksčiau nesikreipė į jį, kad būtų visapusiškai išnagrinėta situacija.

Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pareiškėjo manymu, turėjo aiškiai įvertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant tas aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjui. Pabrėžia, kad atsakovas neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką ir tokiu būdu pažeidė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą objektyvumo principą.

Skunde pabrėžia, kad faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjo manymu, atsakovo atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, o padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma.

Pareiškėjo vertinimu, skundžiamame sprendime nurodyta administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga, visiškai neatitinka aplinkybės, dėl kurios nuspręsta ją taikyti.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą, prašė jį patenkinti. Papildomai paaiškino, jog nepalaiko jokių ryšių su (duomenys neskelbtini) režimu, nekelia grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, jo tėvai keletą metų gyveno Druskininkuose, Vilnius jam artimesnis nei (duomenys neskelbtini) miestai.

Akcentavo, kad Baltarusijoje dirbo Pasų poskyryje, priiminėjo dokumentus, jo darbas nebuvo reikšmingas. Tarnaudamas eiliniu kariuomenėje, suprato, jog (duomenys neskelbtini) armijoje tyčiojamasi iš žmonių, juos išnaudoja. Po tarnybos buvo suteiktas atsargos leitenanto laipsnis, nes buvo pabaigęs aukštąjį mokslą.

Pareiškėjas paaiškino, jog Lenkijos Respublikos nacionalinė viza išduota darbo pagrindu. Vroclave, Varšuvoje montuodavo lubas kartu su porininku. Nori šį darbą dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas akcentavo, kad jo niekas nesieks užverbuoti, nes nežino, kur jis yra, su (duomenys neskelbtini) nepalaiko ryšių.

Atsakovas Migracijos departamentas prašo atmesti pareiškėjo skundą.

Atsiliepime nurodo, kad gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą Nr. 18-7274 (toliau – ir VSD išvada), kurioje nurodyta, kad atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Trečiojo suinteresuoto asmens VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pažymi, kad atsižvelgus į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD išvadą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad jis turėjo nacionalines vizas, galiojusias nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. liepos 14 d., prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė turėdamas Lenkijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ekonominiai ryšiai, Lietuvoje jis niekada nedirbo, neturi šeiminių ryšių su čia gyvenančiais asmenimis.

Atsiliepime atsakovas pažymi, kad priimdamas ginčijamus sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Akcentuoja, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

Atsakovas aiškina, kad ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo darbą (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje, iš VSD surinktos informacijos galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Atsakovas aiškina, kad įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, visas su juo susijusias aplinkybes bei nustatė, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – proporcinga priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.

Migracijos departamentas atsiliepime pažymi, kad ginčijamame sprendime neapsiribojo vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijami sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktiką. Mano, kad iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD nesutinka su pareiškėjo skundu. Prašo netenkinti.

VSD nuomone, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

Atsiliepime nurodo, kad vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2023 m. liepos 3 d. raštu Nr. 18-7274 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, dirbdamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.

Nurodo, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

VSD vertinimu, priimant sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, atsakovas neviršijo kompetencijos, nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai ir skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Mano, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Išklausius pareiškėjo paaiškinimą, ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2023 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 23S112904 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2023 m. balandžio 21 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2304-LLG-5399 išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, ketindamas dirbti metalinių konstrukcijų montuotoju. Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 2009 – 2010 metais dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos sistemoje.

Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad jam buvo išduotos nacionalinės vizos, galiojusios nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. liepos 14 d. Leidimai laikinai gyventi Lietuvoje nebuvo išduoti. Prašymą pareiškėjas pateikė turėdamas Lenkijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2022 m. liepos 15 d. iki 2023 m. liepos 14 d. Migracijos departamentas nenustatė pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovo naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.

Atsakovas 2023 m. liepos 3 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-7274, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi dirbdamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini), palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

Atsižvelgdamas į VSD vertinimą ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, su skundu kreipiasi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir VSAT, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Lietuvos Respublikos Policijos departamentas arba VSAT.

Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gruodžio 27 d.) (toliau – ir Aprašas) 10.31 papunktį, užsienietis asmeniškai, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Įstatymo 28 straipsnyje nustatytą instituciją, išskyrus Aprašo 111 punkte nurodytą atvejį, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Migracijos departamentą).

Aprašo 76 punkto 3 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog užsienietis Aprašo 10.31 papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą VSD, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Aprašo 10.31 papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.

Aprašo 131 punkte nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos VSD, Lietuvos Respublikos Policijos departamento arba VSAT informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pagal Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (toliau – ir Saugumo pagrindų įstatymas) 2 straipsnį, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Šios institucijos uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, kurioje taip pat buvo vertinamas užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimas, yra konstatavęs, kad Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti kitos kompetentingos institucijos pateiktą informaciją ar ją vertinti kitaip. Taigi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD ir teikia išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina jam išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neteisingai suprato ir aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką, neatliko individualaus vertinimo ir nenustatė asmeninio jo elgesio, rodančio grėsmės realumą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų, todėl ir nagrinėjamu atveju tik vertino, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui, t. y. užtikrinti visuomenės saugumą, pasiekti.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neįrodė ir motyvuotai nepagrindė, jog jis realiai keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pažymi, kad įvertinus jam kilusį pavojų, humanitariniais pagrindais buvo išduotos dvi nacionalinės Lietuvos Respublikos vizos.

Nustatyta, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi VSD išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas 2009 – 2010 metais dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos sistemoje, todėl, akivaizdu, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) palaikyti šalies valdžią. Teismas sutinka su VSD išvada, kad (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja tos valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Taigi, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas su tokiomis išvadomis nesutinka, nurodo, kad skundžiamame sprendime konkrečiai nepaaiškinta, kodėl jo buvęs darbas reiškia, kad gyvendamas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Mano, kad skundžiamo sprendimo argumentacija yra bendro pobūdžio, šabloninė ir nepaisanti jo situacijos ypatumų.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad valstybės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020 akcentavo, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė – valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad (duomenys neskelbtini) autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „A. B. Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. A. R. (duomenys neskelbtini) , politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. D. R. keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio (duomenys neskelbtini) valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, (duomenys neskelbtini) valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „D. R. (duomenys neskelbtini) agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė R. F. ir (duomenys neskelbtini) karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, vadovaujantis 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. (duomenys neskelbtini) piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.

Taigi, kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Nagrinėjamu atveju VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2003 m. įstojo į (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos akademiją, kurią baigė 2009 m., įgydamas teisininko kvalifikaciją. Pasibaigus studijoms, buvo pašauktas atlikti privalomąją pradinę karo prievolę. Sužinojęs, kad valstybės tarnautojams nėra būtina atlikti karo prievolę, įsidarbino pasų poskyryje. Tačiau, pasikeitus tvarkai, tarnybos nepavyko išvengti. Skunde teigia, kad būtent kariuomenėje susiformavo opozicinės pažiūros dėl (duomenys neskelbtini) politinio režimo. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad įsidarbino valstybės tarnyboje tik siekdamas išvengti karo prievolės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, kad jis gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir/ar kitose tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teisėjų kolegija sutinka, jog VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie jo galimus ryšius su (duomenys neskelbtini) atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.

Nors pareiškėjui prieš tai buvo išduota viza, tačiau tai savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama konstatuoti sprendimo neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais. Tuo labiau, kad šių dokumentų išdavimo tvarka ir teisiniai pagrindai yra skirtingi. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jeigu išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju palaiko trečiojo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, jog kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Pasikeitus situacijai, (duomenys neskelbtini) karinės agresijos atveju su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.

Atsakovas nustatė, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nenustatė ir duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Remiantis VSD duomenimis, jis pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas manyti, jog surinkta pakankamai duomenų išvadai, kad asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Akcentuotina, kad R. F. ir (duomenys neskelbtini) politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė (duomenys neskelbtini) propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami čia gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti (duomenys neskelbtini) režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, neapklausė jo papildomai bei nepareikalavo pateikti papildomų paaiškinimų ir įrodymų, tačiau teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos papildomai jį apklausti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).

Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečiais papildomus paaiškinimus jis būtų pateikęs, todėl akcentuotina, kad kreipdamasis į teismą jis šią teisę pilnai realizavo, nes teismo posėdyje buvo išklausytas.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, nes Migracijos departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, šiuo atveju ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir aktualioms teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalis nustato, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta, ar tarp išvardintų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundo tenkinti, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Y. (A. Y.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.