- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-05
- Bylos Nr.
- I-4648-541/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02784-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- J. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau papildė ir kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–5, 10–11).
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. minėtoje įkalinimo įstaigoje buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus ir depresiją.
Paaiškino, kad kamerose buvo kalinama po vieną arba po du asmenis, o bendras kamerų plotas (neatskaičius baldų užimamo ploto) buvo 7,3 kv. m., tad asmeniui laisvo ploto judėjimui tekdavo 1,6 kv. m. Kamerose buvo 2 dviaukštės lovos, kurios buvo be kopėtėlių, atstumas tarp lovų buvo 0 cm. Tiesioginio priėjimo prie lango nėra, kadangi prie jo stovi lova, be to, langą iš vidaus ir iš išorės dengia grotos. Tarp lango ir grotų yra šiukšlių, kurių išvalyti dėl įmontuotų grotų neįmanoma. Nors langas yra tiesioginė ventiliacija, tačiau nuo tarp lango ir grotų esančių šiukšlių sklinda smarvė. Natūrali šviesa į kamerą nepatenka dėl ant lango iš lauko pusės įmontuoto metalinio tinklo. Palangių, kurias apdergia paukščiai, taip pat išvalyti neįmanoma. Kameroje nuolat dega dieninė ir naktinė šviesos, kas, pasak mokslininkų, kenkia sveikatai. Kameros duryse yra įrengtas stebėjimo langelis, o prie kameros durų yra įrengtas tualetas, tad naudojantis tualetu neužtikrinamas privatumas pareigūnų atžvilgiu. Be to, tualetas įrengtas 1 metro atstumu nuo stalo, o gulint lovoje matosi, kaip gamtinius reikalus atlikinėja kitas asmuo. Kadangi vienintelė kameros ventiliacija yra langas, tad kameroje dėl tualeto, kuriame nebuvo ventiliacijos, nuolat tvyrodavo smarvė. Vanduo tualete arba blogai nusileisdavo, arba išvis nenusileisdavo. Spintelė maistui ir higienos reikmenims susidėti buvo prie tualeto ir kabėjo virš radiatoriaus, tad maistas dėl skleidžiamos šilumos genda. Be to, spintelės matmenys tik 30x30 cm, o daiktus joje turėjo sutalpinti du asmenys. Rūbų spintos išvis nėra, todėl daiktus teko laikyti krepšiuose po lovomis. Radijo taškas ir kabelinės televizijos kabelis kamerose yra 3 metrų aukštyje, todėl pasitildyti radiją ar pasijungti kabelį neįmanoma. Be to, ne visose kamerose buvo radijo taškas ir kabelinė. Kameros švarai palaikyti yra išduodamos šluotos be kotų, tad neaišku kaip išvalyti palovį. Indams plauti skysčio neduoda. Tualetinio popieriaus duoda tik 1 kartą per mėnesį ir tik 1 ruloną, kurio pakanka tik kelioms dienoms. Tualetinis popierius yra nekokybiškas, nevalo ir žaloja iki kraujo. Per mėnesį yra duodamas tik 1 skutimosi peiliukas ir tik 50 ml dantų pastos, kurios, jei žmogus dantis per dieną valosi 3 kartus, pakanka tik 2 savaitėms. Kameros nėra dezinfekuojamos, o administracijos teiginiai, kad kameros pastoviai dezinfekuojamos, yra melagingi. Į pasivaikščiojimo kiemelį yra vedami visi kameroje esantys asmenys ir tik 1 valandai. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimą, kadangi suimtasis ar nuteistasis turėtų 8 valandas per dieną praleisti lauke. Kameroje yra kriauklė, tačiau karštas vanduo nebuvo tiekiamas. Dušu galima pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Kameros sienos, grindys ir lubos yra avarinės būklės. Kadangi, kaip minėta, kameroje nėra tinkamos ventiliacijos, gyvenamosiose patalpose visada drėgna, išskalbti rūbai nedžiūsta ir pradeda pūti. Be to, skalbti ir džiovinti iš esmės nėra kur. Lukiškių TI-K rūbai pagal prašymą skalbiami tik kas du mėnesius. Patalynė yra sintetinė, duodamos tik dvi paklodės ir užvalkalas pagalvei, nuo kurios kyla alergija. Čiužiniai, antklodės, apklotai ir pagalvės išduodami nedezinfekuoti, juose yra parazitų (blakių, blusų ir kitų padarų), dėl ko neįmanoma užmigti. Draudžiama turėti pledus. Elektros tiekimas ribojamas, tad norint naktį atsigerti arbatos tenka laukti 6 val. ryto, kai bus įjungiamas elektros energijos tiekimas. Maisto energetinė vertė nuo 1 300 iki 1 600 kcal. Pastato konstrukcijoje buvo asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai.
Pareiškėjas paaiškina, kad, siekdamas surinkti nežmoniškų gyvenimo sąlygų įrodymus, su prašymais pateikti informaciją kreipėsi į visus valstybės administravimo subjektus, tačiau buvo atsisakoma siųsti pareiškėjo prašymus, nurodant, kad pareiškėjas gaus nuobaudą, jei dar kartą skųs. O tais atvejais, kai skundą pavykdavo išsiųsti, atitinkamas viešojo administravimo subjektas atsisakydavo pateikti informaciją arba teikdavo netikslią ar melagingą informaciją.
Pareiškėjas savo poziciją grindžia nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais, teismų praktika.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdyje skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad kameros nebuvo sutvarkytos. Kalėjime pareiškėjas susirgo nepagydoma liga, kamerose nebuvo palaikoma tinkama temperatūra, visą laiką buvo šalta. Įkalinimo įstaigos personalo prisišaukti nebuvo įmanoma, kadangi nebuvo atitinkamo personalo kiekio, vyko darbuotojų streikai.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–34).
Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Dėl kamerų remonto atsakovės atstovas paaiškino, kad kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Dėl švaros palaikymo kamerose ir vykdomų patikrinimų atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena: valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekavo sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpino Ūkio skyriaus inspektoriai, atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais, į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) visada buvo išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-157 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime aprūpinimo indų plovimo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonėmis“, per mėnesį buvo išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcinuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1-278 „Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašu“, į kameras buvo išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų įrengimo atsakovės atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos, buvo įrengti stalai, komplekte su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio.
Dėl grotų įrengimo atsakovės atstovas nurodė, kad visų įstaigos gyvenamųjų kamerų langų angose buvo įrengtos grotos. Gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turi būti įrengtos iš lauko ir iš vidinės pusės tam, kad apsaugotų nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo užtikrinimo atsakovės atstovas paaiškino, kad gyvenamosiose kamerose Nr. Nr. 252–257, Nr. 386–395 ir gyvenamosiose kamerose Nr. 406–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Dėl ventiliacijos ir vėdinimo atsakovės atstovas pažymėjo, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dėl apšvietimo atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis apšvietimas yra viena iš priemonių, kuri buvo skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti.
Dėl išvedimo į dušą ir karšto vandens tiekimo atsakovės atstovas paaiškino, kad, vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Dušuose buvo nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Dėl patalynės išdavimo atsakovės atstovas paaiškino, kad visiems nuteistiesiems (suimtiesiems) buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje čiužiniai, pagalvės ir antklodės buvo dezinfekuojami kiekvieną darbo dieną.
Dėl skalbimo atsakovės atstovas paaiškino, kad grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Teisės aktai džiovyklės įrengimo kamerose nenumatė.
Dėl pasivaikščiojimo atsakovės atstovas nurodė, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems / nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore.
Dėl asbesto atsakovės atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai buvo nepavojingi. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. papunktį, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. – naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus kituose objektuose. Pastatytuose objektuose šiferio lakštai nėra draudžiami. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti buvo įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. III korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai buvo pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas buvo baigtas keisti ir I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose.
Atsakovės atstovas pažymėjo, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose buvo įrengti radijo taškai.
Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovės atstovo teigimu, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Atsakovės atstovui apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 109,110).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. gegužės 23 d.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Savo ruožtu, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju kalintų asmenų skaičių (b. l. 21–34). Iš šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 27 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas – 7,38 m² ir joje buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 137, kurios plotas – 7,75 m² ir joje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. rugsėjo 11 d. kameroje Nr. 137 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. rugsėjo 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 196, kurios plotas – 7,94 m² ir joje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. spalio 11 d. kameroje Nr. 196 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. spalio 12 d. kameroje Nr. 196 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. spalio 13 d. iki 2018 m. spalio 17 d. kameroje Nr. 196 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. spalio 18 d. kameroje Nr. 196 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. spalio 19 d. iki 2018 m. spalio 25 d. kameroje Nr. 196 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. spalio 26 d. kameroje Nr. 196 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. spalio 27 d. iki 2018 m. lapkričio 18 d. kameroje Nr. 196 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 135, kurios plotas – 8,02 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d. kameroje Nr. 135 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. gruodžio 19 d. kameroje Nr. 135 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. sausio 3 d. kameroje Nr. 135 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. sausio 4 d. kameroje Nr. 135 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. sausio 5 d. iki 2019 m. sausio 16 d. kameroje Nr. 135 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. sausio 17 d. kameroje Nr. 135 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. sausio 18 d. iki 2019 m. sausio 20 d. kameroje Nr. 135 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. sausio 21 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 278, kurios plotas – 7,92 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. sausio 22 d. kameroje Nr. 278 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. sausio 23 d. kameroje Nr. 278 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. sausio 24 d. iki 2019 m. vasario 6 d. kameroje Nr. 278 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. vasario 7 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 267, kurios plotas – 7,63 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. vasario 10 d. kameroje Nr. 267 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. vasario 11 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2019 m. balandžio 1 d. pareiškėjas atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. balandžio 2 d. kameroje Nr. 107 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. balandžio 3 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2019 m. gegužės 22 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių TI-K) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. gegužės 23 d. pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus.
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad Lukiškių TI-K naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) 14.2 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šių taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Iš atsiliepime į skundą nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 107, Nr. 137, Nr. 196, Nr. 135, Nr. 278, Nr. 267 ir Nr. 122.
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio mėnesio pranešime „Dėl J. G. skundo“ (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 37–40). Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą – kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Iš Pranešimo matyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.
Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 127 dienas. Antra vertus, pažymėtina, kad, kaip byloje nustatyta, dalį laiko pareiškėjas kamerose praleido vienas, todėl šiomis dienomis jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš to, jog dėl blogos ventiliacijos kamerose buvo šalta, neplaikoma tinkama temperatūra, kamerose visada drėgna, išskalbti rūbai nedžiūsta ir pradeda pūti, o dėl prastos ventiliacijos ir dėl to, jog pačiuose tualetuose neįrengta atskira ventiliacija, kamerose tvyrojo nemalonūs kvapai iš tualeto. Kameroje nepakanka natūralios šviesos, kadangi kameros langas uždengtas tinklu. Be to, nemalonus kvapas sklisdavo nuo tarp lango ir grotų esančių šiukšlių, kurių buvo neįmanoma ištraukti. Kameros sienos, grindys ir lubos – avarinės būklės, o tualetuose vanduo arba blogai nusileisdavo, arba išvis nenusileisdavo.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.
Pranešime nurodyta, kad Vilniaus PN nebuvo finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui; tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama didelio drėgmės susidarymo ir nemalonaus kvapo (b. l. 37–40). Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus.
Rašytiniai bylos duomenys ir paties pareiškėjo skundas patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus. Tai atitinka ir aptartą teisinį reglamentavimą, pagal kurį Lukiškių TI-K nėra numatyta pareiga įrengti atskiras ventiliacijos sistemas kiekvienoje kameroje. Todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nėra nustatyti.
Dėl pareiškėjų teiginių, kad kamerų sienos ir lubos avarinės būklės teismas pažymi, jog atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Į bylą pateiktame Pranešime taip pat nurodyta, kad smulkūs gyvenamųjų kamerų remonto darbai (pvz.: pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užuolaida, užglaistomos sienos ir pan.) buvo atliekami nedelsiant. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo paaiškinimais.
TĮIET 14.1 papunktis nustato, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turi būti įrengtos iš lauko ir iš vidinės pusės tam, kad apsaugotų nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.
Dėl tarp lango ir grotų buvusių šiukšlių, teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl priemonių šiukšlėms išvalyti išdavimo.
Teismas taip pat pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su netinkama temperatūra kamerose, nepakankamu kamerų natūraliu apšvietimu, drėgmės reikalavimų pažeidimais, su tuo, kad kamerų sienos, lubos ir grindys – avarinės būklės, tualetuose nenusileido arba blogai nusileido vanduo ir su tuo, kad neįmanoma buvo išimti tarp lango ir grotų esančių šiukšlių, nuo kurių sklido blogas kvapas. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kamerų, kuriose buvo pareiškėjo nurodomi pažeidimai. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, drėgmės, netinkamos temperatūros, kamerų lubų, sienų ir grindų avarinės būklės bei blogą kvapą skleidusių šiukšlių, buvusių tarp lango ir grotų, taip pat teiginiai, kad tualetuose vanduo nenusileisdavo arba blogai nusileisdavo, laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad kamerose nebuvo karšto vandens, o nusiprausti po šiltu vandeniu buvo galima tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių.
Pagal HN 134:2015 reikalavimus karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas). Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, Lukiškių TI-K neprivalėjo užtikrinti karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias patalpas.
Higienos normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, suimtieji ir nuteistieji dušu gali naudotis iki 15 minučių. Pranešime nurodyta, kad į dušus nuolat tiekiamas karštas vanduo (b. l. 37–40). Taigi minėtoje pataisos įstaigoje buvo įrengtos dušo patalpos, kurios buvo aprūpintos karštu vandeniu, be to, Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu buvo patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka, todėl teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K laikytiems asmenims buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše.
Kita vertus, remiantis LVAT praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų, privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir, esant asmens sveikatos sutrikimams, užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Be to, situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą).
Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus (b. l. 74–90), dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta minėtuose teisės aktuose, todėl teismas sprendžia, kad atsakovės atstovas tinkamai užtikrino pareiškėjui galimybę pasinaudoti dušu.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad Lukiškių TI-K vienam mėnesiui išduodavo tik 1 tualetinio popieriaus ruloną, kurio pareiškėjui užtekdavo vos kelioms dienoms, be to, tualetinis popierius buvo prastos kokybės. Taip pat per mėnesį duodamas tik 1 skutimosi peiliukas ir tik 50 ml dantų pastos, kurios, jei žmogus dantis per dieną valosi 3 kartus, pakanka tik 2 savaitėms.
Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Aprūpinimo normos). Vadovaujantis šiuo įsakymu pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturėjo jokių higienos priemonių, iš karto buvo išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas, į kurį įeina rankšluostis (1 vnt.), tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis (1 vnt.) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml). Jei suimtasis (nuteistasis) su savimi turėjo ne visas nurodytas higienos priemones, buvo išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių jis neturi. Vėliau higienos reikmenys, avalynė ir drabužiai buvo išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
Suimtiesiems (nuteistiesiems) vyrams išduotų skalbimo miltelių (400 g) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) – 1 mėn.
Teismui nepateikti jokie įrodymai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nemokus ar dėl šios priežasties būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas su prašymais dėl netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis (dėl dantų pastos, skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus) būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją. Pažymėtina, jog pareiškėjas neneigia, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K jam buvo išduodamas tualetinis popierius, skutimosi peiliukai bei dantų pasta, taigi darytina išvada, kad Lukiškių TI-K Aprūpinimo normų dėl higienos normų išdavimo nepažeidė. Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja išduodamo tualetinio popieriaus techninės charakteristikos, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo tualetinio popieriaus kokybės, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, nes šis komitetas išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.
Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 antrojoje bendrojoje ataskaitoje (toliau – ir Ataskaita) [CPT/Inf (92)3] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells), užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Taigi minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose (t. y. už kameros ribų ir šis laikas apima įvairią veiklą kalinimo metu, pvz., darbą, sportą, švietimą ir pan.), o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Taip pat pažymėtina, kad Ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 48 punkte nurodoma, jog reikalavimas, kad kalintiesiems būtų leidžiama kiekvieną dieną mažiausiai vieną valandą mankštintis lauke yra pripažįstamas pakankamu. Vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas skunde neįvardijo jokių imperatyvaus (privalomojo) pobūdžio teisės aktų, kurie jam suteiktų teisę į ilgesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimo laiką, taip pat EŽTT sprendimų, kuriuose toks pasivaikščiojimo laikas būtų buvęs pripažintas nesuderinamu su Konvencijos 3 straipsniu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų buvęs pailgintas pasivaikščiojimo laikas (pvz., dėl jo sveikatos būklės pagal gydytojo išvadą arba už dorą elgesį). Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau teigia, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K įvykdė savo pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo klausimu nenustatyta. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.
Pareiškėjo teigimu, maisto energetinė vertė nuo 1 300 iki 1 600 kcal.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl to, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose yra asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai.
Atsakovės atstovas nesutinka su šia pareiškėjo nurodyta aplinkybe ir teigia, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu (2002 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 102 redakcija, galiojusi nuo 2002 m. sausio 27 d.) uždraudė Lietuvos Respublikos teritorijoje naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Vilniaus Universiteto Onkologijos Instituto Vėžio profilaktikos ir kontrolės cpentro epidemiologinės grupės vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rūta Petrauskaitė-Everatt yra nurodžiusi, kad, kol asbesto turintys statiniai ar gaminiai yra neliečiami, asbestas didesnio pavojaus nekelia. Tačiau tuos statinius griaunant, o asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai. Žmogui įkvepiant asbesto plaušelių, jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi (viešai prieinama informacija: http://www.sveikaszmogus.lt/Profilaktika-2874-Asbesto_pavojai_ka_turime_zinoti).
Bylos medžiaga nepatvirtina, kad asbestas sukėlė žalą pareiškėjo sveikatai (b. l. 74–90), be to, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Taigi, teismo nuomone, net ir darant prielaidą, kad Lukiškių TI-K konstrukcijose yra aptartos draudžiamos medžiagos, jos negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų. Tokią teismo išvadą patvirtina LVAT praktika (žr., pvz., 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015). Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl asbesto naudojimo Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose ir dėl sukelto pavojaus pareiškėjo sveikatai, laikytini neįrodytais, nepagrįstais, todėl teismas jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje nuolat dega dieninė ir naktinė šviesos, o mokslininkų teigimu, nuolatinis elektrinis apšvietimas kenkia sveikatai. Nakties metu elektros tiekimas ribojamas, tad norint naktį atsigerti arbatos tenka laukti 6 val. ryto, kai bus įjungiamas elektros energijos tiekimas.
Nors pareiškėjas skundžiasi nuolatiniu kamerų apšvietimu, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pagal TIĮET 14.3 papunktį, kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įrengiamas dieninis ir naktinis apšvietimas yra viena iš priemonių, kuri buvo skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Dėl nurodytų priežasčių konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus šiuo aspektu nėra pagrindo.
Dėl ribojamo elektros tiekimo nakties metu teismas pažymi, kad LVAT 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-949-858/2015, spręsdamas dėl elektros tiekimo į Lukiškių TI-K kamerų kištukinius lizdus miegui skirtu metu, konstatavo, kad tokiu elektros tiekimo apribojimu yra siekiama pozityvių tikslų: užtikrinti režimą kalinimo įstaigoje, saugoti ir užtikrinti kitų asmenų teisę į poilsį. Tokia priemonė bendrąja prasme yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamiems tikslams užtikrinti. Išimtys iš bendros tvarkos gali būti taikomos, jeigu toks elektros tiekimas yra būtinas asmeniui siekiant įgyvendinti, užtikrinti jam Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamas teises. Asmuo tokiais atvejais turi teisę kreiptis į įkalinimo įstaigą, nurodydamas aplinkybes dėl elektros tiekimo kameroje, kuris dienotvarkėje numatytu metu yra traktuojamas kaip nepertraukiamam miegui skirtas laikas, o įkalinimo įstaiga, remdamasi jai suteikta diskrecijos teise, turi pareigą įvertinti tokį pateiktą prašymą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas su prašymais dėl elektros tiekimo miegui skirtu metu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Pažymėtina, kad jokios objektyvios aplinkybės, dėl kurių ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo būtinas elektros tiekimas miegui skirtu metu, skunde taip pat nėra nurodytos. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad kamerų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kaip antai, kamerose esančios dviaukštės lovos neturi kopėtėlių, kamerose nėra spintos, skirtos rūbams susidėti, spintelė higienos reikmėms ir maisto produktams susidėti yra per maža ir įrengta netinkamai – ji kabo ant sienos virš radiatoriaus ir priešais tualetą.
TĮIET 14.6. punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba (14.9 punktas). Teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato reikalavimo kiekvienoje kameroje įrengti spintą rūbams laikyti, tačiau numato galimybę įrengti dėžę po lovą asmeniniams daiktams laikyti. Todėl pareiškėjo nurodomi teiginiai, kad jis turėjo laikyti rūbus po lova ir dėl to patyrė neturtinę žalą, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad teisės aktai taip pat nereglamentuoja kokioje kameros vietoje turėtų būti įrengiama spintelė higienos reikmėms ir maisto produktams laikyti, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini.
Pareiškėjas nurodo, kad radijo taškas ir kabelinės televizijos kabelis sumontuoti 3 m aukštyje, dėl ko jų pasiekti buvo praktiškai neįmanoma, o kai kuriose kamerose radijo taškų išvis nebuvo.
Atsakovės atstovas pažymėjo, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose buvo įrengti radijo taškai.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl per aukštai įrengto radijo taško ir kabelinės televizijos kabelio kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kad pareiškėjas dėl radijo taško įrengimo būdo būtų patyręs žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose radijo taškų nebuvo. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo nusiskundimai yra per menki ir pernelyg trumpalaikiai, kad sukeltų žymias neigiamas pasekmes, kurias galima būtų pripažinti jo patirta neturtine žala, todėl nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo šiuo aspektu.
Pareiškėjas teigia, kad jam į kamerą buvo išduodamas netinkamas inventorius švarai palaikyti (šluotos be kotų), neduodamas skystis indams plauti.
HN 134:2015 37 punktas nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pažymėtina, kad patys nuteistieji yra atsakingi už švaros palaikymą kamerose. Atsakovės atstovas nurodė, jog reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visuomet yra išduodamas į kiekvieną kamerą. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų ir unitazų valymui bei universalus valiklis, tinkantis indams plauti, visą laiką yra išduodami į kameras. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl netinkamų priemonių kamerai valyti išdavimo bei jų neišdavimo, nenurodė nei kada, nei kokiose kamerose būnant pareiškėjui nebuvo išduotas reikiamas valymo priemonių kiekis. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog kameras Nr. 104 – Nr. 125 imtinai valo asmenys, atliekantys valytojo pareigas, todėl į šias kameras valymo inventorius neišduodamas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas šioje apimtyje laikomas nepagrįstu.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog patalynė yra sintetinė, duodamos tik dvi paklodės ir užvalkalas pagalvei, nuo kurios kyla alergija. Čiužiniai, antklodės, apklotai ir pagalvės išduodami nedezinfekuoti, juose yra parazitų (blakių, blusų ir kitų padarų), dėl ko neįmanoma užmigti. Draudžiama turėti pledus.
Pagal HN 134:2015 42 punktą, draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (HN 134:2015 43 punktas). Čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (HN 134:2015 41 punktas). Aprūpinimo normų 3 punktas nustato, kad suimtajam (nuteistajam), atvykus į laisvės atėmimo vietą, nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės – jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei.
Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė buvo netinkama naudoti. Teismas atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokios medžiagos patalynė nuteistiesiems turi būti išduodama. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kokybės patalynės yra deklaratyvaus pobūdžio, apibendrinti, nesiejant pareiškėjo teigiamų padarytų pažeidimų su individualiomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis. Be to, Pranešime pažymėta, kad visiems į Vilniaus PN atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės buvo dezinfekuoti įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje, Vilniaus PN esančioje dezinfekavimo kameroje čiužiniai, pagalvės ir antklodės buvo dezinfekuojami kiekvieną darbo dieną (b. l. 37–40). Taip pat Pranešime pažymėta, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai buvo naikinami, Vilniaus PN administracija buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Atsižvelgiant į tai, abejoti atsakovės atstovo nurodomomis aplinkybėmis teismas neturi teisinio pagrindo, o pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kokybės patalynės ir minkštojo inventoriaus atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas pažymi, kad pledų išdavimo teisės aktai nenumato, todėl ši skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėjas teigia, kad skalbti rūbus ir juos džiovinti iš esmės nėra kur. Be to, Lukiškių TI-K rūbai pagal prašymą skalbiami tik kas du mėnesius.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte, be kita ko, nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
Atsakovės atstovo pateiktame Pranešime pažymėta, kad suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gavo išskalbtą patalynės komplektą, rankšluosčius ir apatinius drabužius; Vilniaus PN išduoti patalynės komplektai, asmeniniai patalynės komplektai ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę; drabužiai, rankšluosčiai ir patalynės komplektai iš skalbyklos suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Pranešime taip pat nurodyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų viršutiniai drabužiai į skalbyklą buvo priimami vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Tie suimtieji ir nuteistieji, kurie asmeninėje sąskaitoje neturėjo pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną.
Teismas abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis neturi pagrindo, tad pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu atmetamos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnų prisišaukti neįmanoma dėl personalo stokos ir darbuotojų streikų. Taip pat Lukiškių TI-K pareigūnai atsisako priimti arba siųsti pareiškėjo prašymus bei skundus, grasina, kad skirs nuobaudą.
Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl to, jog jam nepavyko išsikviesti pareigūnų, buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję išsikviesti pareigūnus. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl to, jam nepyko išsikviesti pareigūnų, jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kokia nors neturtinė žala.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kokius konkrečius veiksmus ar sprendimus norėjo skųsti, kada tai buvo, kokie pareigūnai jam grasino ar neleido pateikti skundų ar prašymų, taigi šios aplinkybės laikomos subjektyvaus pobūdžio, juolab, kad pareiškėjas netrukdomai pateikė skundą teismui. Atsižvelgiant į tai, atsakovės neteisėtų veiksmų šiuo atžvilgiu nenustatyta.
Pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdyje teigė, kad būdamas Lukiškių TI-K susirgo nepagydoma liga. Dėl šio argumento teismas pažymi, kad šis pareiškėjo teiginys yra abstraktus ir deklaratyvus, pareiškėjas nenurodė, kokia būtent liga susirgo, taip pat nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Iš bylą pateiktų pareiškėjo medicininių dokumentų nematyti, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų būtų apsirgęs nepagydoma liga (b. l. 74–90). Kadangi bylos medžiaga nepatvirtina šių pareiškėjų teiginių, teismas juos atmeta kaip nepagrįstus.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 180 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 5 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. G. (J. G.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 180 Eur (šimtą aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.