Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 12–17) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pateikdami pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, jog per visą kalėjimo laiką ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Pažymėjo, kad už švarą kamerose atsakingi patys nuteistieji, o švarai palaikyti yra išduodamas atitinkamas inventorius ir priemonės, taip pat pažymėjo, kad administracija yra sudariusi sutartis su bendrovėmis dėl buitinių kenkėjų naikinimo. Nurodė, kad remontas kamerose atliekamas pagal turimus finansinius ir darbo resursus. Sanitarinio mazgo įrengimo, ventiliacijos reikalavimai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Dėl pareiškėjų prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad pareiškėjai savo argumentus grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.

Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas (b. l. 13) tvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015-06-16 iki 2015-09-24.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų higienos reikalavimų.

Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 42 paras ir visą laikotarpį pareiškėjas išbuvo nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto (3,6 kv. m.) vienam asmeniui reikalavimo, todėl darytina išvada, kad Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjo teigimu, jam nepatogumų taip pat kėlė ir tai, kad kamerose įrengta sanitarinė zona neužtikrino asmens privatumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Paminėta nuostata tvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m. tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms.

Dėl oro, ventiliacijos trūkumo kameroje bei sanitariniame mazge pažymėtina, jog, kaip nustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010, nustatančios laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, 24 punkte, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atkreiptina, jog, kaip nustatyta šios normos 2 punkte, ši higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tuo tarpu jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K pastatas yra senos statybos, todėl, kaip teisingai nurodė atsakovės atstovas, kamerose ventiliacija galima tik per kamerų langus. Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6.10 punktas taip pat reglamentuoja tinkamą kamerų vedinimą per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, kaip jau minėta, Lukiškių TI-K kamerų vedinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 62 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 dalyje taip pat nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Taigi, kaip nurodė ir atsakovės atstovas Lukiškių TI-K remontai atliekami pagal finansinius ir darbo resursus bei pagal poreikį. Šias aplinkybes tvirtina byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, iš kurių matyti patikrinimo metu konstatuoti pažeidimai bei duomenys apie pažeidimų pašalinimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo abejoti Lukiškių TI-K administracijos veiksmais siekiant, kad bausmes atliekantiems nuteistiesiems būtų užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus yra nepagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas skunde teismui, būtent žalos padarymo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, jog buvo kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundo argumentais Lukiškių TI-K administracijos veiksmų neteisėtumo neįrodė (viena iš būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei kilti), atitinkamai pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo T. O. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.