Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.7.2.4; 1.1.8.1.1; 1.2.17.1; 2.3.7; 2.4.6.4.2; 2.4.7.

2007 m. gegužės 18 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pagal LR BK 199 str. 1 d. išteisinta nenustačius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinama tuo, kad 2006 m. rugpjūčio 11 d., 10 val. 30 min., pėsčiomis vykdama per Šumsko pasienio kontrolės punktą, esantį ties valstybės sienos ženklais Nr.1102 ir Nr.1103, kelyje Nr.101 Vilnius – Šumskas, Kalvelių seniūnijos Šumsko kaime, Vilniaus rajone, iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ne per muitinės postą, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, viršijančius 250 MGL dydžio sumą – 21100 JAV dolerių (56488,92 Lt) kupiūromis po 100 JAV dolerių, paslėpusi juos krepšyje, rankinėje ir užrašų knygutėje, tokiu būdu išvengdama muitinės kontrolės, ir šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 199 str. 1 d.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 28 d. nuosprendžiu nustatė, kad neįrodyta T. J. tiesioginė tyčia padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir T. J. išteisino, nenustačius jo dalyvavimo padarant usikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos prokuratūros apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados, jog nenustatytas T. J. dalyvavimas padarant šią nusikalstamą veiką, neatitinka bylos aplinkybių ir išteisinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai. Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei konstatavo teismas, T. J. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu vienoje iš apklausų ji parodė, kad net nežinojo, jog egzistuoja tokia taisyklė kaip pinigų deklaravimas vežant juos per pasienio punktą, kitos apklausos metu jau parodė, kad žinojo, jog per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nedeklaruojant galima vežtis 10 000, tačiau nežinojo kokios valiutos. Vienos apklausos metu ji parodė, kad, kai pasienietis jos punkte paklausė, ar ji gabena ką nors, ji nespėjo jam nieko atsakyti ir pareigūnas pareikalavo viską išimti iš tašės ir rankinuko. Kitos gi apklausos metu ji parodė priešingai, kad pasienietis jai neuždavė jokių klausimų ir nieko neklausė apie gabenamus draudžiamus ar deklaruotinus daiktus, nors ji prieš patikrinimą ruošėsi pasakyti apie nešamus pinigus. Teisme gi ji parodė, kad JAV dolerius būtų deklaravusi, tačiau nespėjo, nes ją sustabdęs pasienietis, paprašius parodyti nešamus daiktus ir pamatęs pinigus, apkaltino ją kontrabandos gabenimu.

Apeliaciniu skundu prokuroras taip pat atkreipia dėmesį, kad pinigus - 21 100 JAV dolerių T. J. buvo išdėliojusi per tris vietas - 10 000 JAV dolerių buvo įdėti tarp drabužių medžiaginiame krepšyje, 10 000 JAV dolerių - rankinuke, o 1100 JAV dolerių - užrašų knygutėje, o toks gabenimo būdas irgi rodo, kad ji tikrai nesiruošė pinigų deklaruoti.

Tuo tarpu liudytojas R. M. , kurio parodymai šioje byloje yra esminiai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė įvykio aplinkybes. Patikrinęs T. J. pasą, jis jos paklausė, ar ji neturinti draudžiamų ar deklaruojamų daiktų. Pastarajai atsakius neigiamai ir pradėjus nervintis, liudytojui kilo įtarimas, kad ji gali gabenti kažką draudžiamo, todėl jai buvo primygtinai pasiūlyta parodyti rankinę ir tašę. Vienintelė aplinkybė, ko liudytojas R. M. neparodė ikiteisminio tyrimo metu, o nurodė teisme, yra ta, kad Šumsko pasienio kontrolės punkte pareigūnai tuo metu atlikinėjo visų atvykstančių į Lietuvą asmenų turimų daiktų apžiūrą. O būtent šios aplinkybės ir nežinojo ir daiktų patikrinimo nesitikėjo T. J. , kuri į Šumsko pasienio kontrolės punktą atvyko pirmą kartą. Liudytojas R. M. taip pat teisme parodė, kad atvykstančiajam asmeniui pareiškus, jog jis gabena deklaruotinus daiktus, jam yra pasiūloma vykti per tą artimiausią pasienio kontrolės punktą, kuriame yra muitinės postas. T. J. jam prieš patikrinimą tokių duomenų nepateikė. R. M. per postą vykusią T. J. matė pirmą kartą, iki tol jos nepažinojo, piktumų neturėjo, todėl jam nebuvo ir tikslo pastarąją apkalbėti. Netikėti liudytojo R. M. parodymais pagrindo nėra. Jo parodymus patvirtino ir liudytojas Z. K. , kuriam R. M. viską papasakojo tuoj pat po įvykio.

Prokuroro nuomone, teismas nepagrįstai daug dėmesio skyrė neišlikusiems Šumsko punkto vaizdo įrašams, nes pats T. J. atvykimo į pasienio punktą faktas neginčijamas, o įrašų įrodomoji reikšmė būtų abejotina. Tokiu būdu, pasak prokuroro, visos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad T. J. veikė tiesiogine tyčia ir padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Prokuroro teigimu, per Šumsko pasienio punktą jos niekas nevarė, o ji pati laisvai galėjo pasirinkti kitą sienos perėjimo punktą, kuriame yra muitinė, ir ten deklaruoti gabenamus JAV dolerius, ko T. J. ir pati nepaneigė privalėjusi ir žinojusi daryti. Pagaliau, ji turėjo galimybę paklausti pareigūnų apie pinigų gabenimo tvarką, tačiau, ji to nepadarė, o pasirinko kitą - nusikalstamą būdą pinigams įvežti - gabenti juos kontrabandos būdu. Į jos amžių, silpną regėjimą ir kitas ligas atsižvelgtina tik skiriant bausmę.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 28 d. nuosprendį, kuriuo T. J. pagal LR BK 199 str. 1 d. išteisinta, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: T. J. pripažinti kalta pagal LR BK 199 str. 1 d. ir nuteisti ją 60 MGL (7500 Lt) bauda, o 21100 JAV dolerių konfiskuoti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintoji ir jos gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad neįrodyta T. J. tiesioginė tyčia padarant LR BK 199 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir nepagrįstai ją išteisino, nenustačius dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, todėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 28 d. išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį T. J. atžvilgiu, iš esmės vadovavosi vien tik pačios išteisintosios parodymais apie tyčios išvengti muitinės kontrolės nebuvimą jos veiksmuose. Vilniaus apygardos teismo nuomone, šis T. J. tvirtinimas bylos duomenimis nepaneigtas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad T. J. veika vengiant muitinės kontrolės buvo padaryta veikiant tiesiogine tyčia, t. y. ji suvokė, kad nepateikdama muitinės kontrolei vežamos daugiau kaip 250 MGL dydžio pinigų sumos, išvengs muitinės kontrolės ir norėjo taip elgtis.

Išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad T. J. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme yra nuoseklūs, pakankamai motyvuoti ir neprieštaringi, pirmutiniai parodymai iš esmės nesiskiria nuo vėlesnių parodymų. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti negalima, nes T. J. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra skirtingi. Antai apklausta praėjus šiek tiek daugiau kaip trims valandoms po įvykio 2006 m. rugpjūčio 11 d. T. J. , dalyvaujant advokatui Z. S. , parodė, kad nežinojo esant tokiai taisyklei kaip pinigų deklaravimas vežant juos per punktą, o pasieniečiui jos paklausus, ar ji ką nors gabena, nespėjo nieko jam atsakyti ir pasienietis iš karto pareikalavo viską išimti iš tašės ir rankinuko. Tačiau jau 2006 m. rugsėjo 8 d. vykusios apklausos, dalyvaujant advokatui A. M. , metu T. J. pareiškė, kad jokių klausimų pasienietis jai neuždavė ir nieko apie gabenamus draudžiamus ar deklaruotinus daiktus neklausė, o iš karto liepė padėti tašę ant stalo ir išimti nešamus daiktus (šių parodymų T. J. laikėsi ir 2006 m. rugsėjo 11 d. vykusios akistatos su liudytoju R. M. metu). Tokiu būdu 2006 m. rugsėjo 8 d. įtariamosios apklausos metu bei 2006 m. rugsėjo 11 d. įtariamosios akistatos su liudytoju R. M. metu duoti parodymai apie pasieniečio R. M. veiksmus yra iš esmės skirtingi nuo 2006 m. rugpjūčio 11 d. įtariamosios apklausos metu duotų parodymų. Be to, nors 2006 m. rugpjūčio 11 d. apklausos metu T. J. parodė, kad nežinojo esant tokiai taisyklei kaip pinigų deklaravimas vežant juos per pasienio kontrolės punktą ir kad punkte nėra muitinės (taip ji parodė ir 2006 m. gruodžio 13 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu), tačiau 2006 m. rugsėjo 8 d. vykusios įtariamosios papildomos apklausos metu parodė mananti, kad nedeklaruojant galima vežtis 10 000, tačiau nežinojo kokios valiutos. Visgi, nežiūrint akivaizdžių 2006 m. rugpjūčio 11 d. duotų pirminių parodymų prieštaravimų 2006-09-08 bei 2006-09-11 duotiems parodymams, 2006-10-30 vykusios apklausos metu T. J. liko prie visų savo parodymų, duotų 2006-08-11, 2006-09-08 bei 2006-09-11 vykusių apklausų metu. Negana to, 2006 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje kaltinamoji parodė, kad pareigūnas nieko neklausė, ar ji ką nors vežanti, o apklausos protokole neteisingai užrašyta. Tačiau pažymėtina, jog po kiekvienos ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos protokolu yra pasirašiusi tiek T. J. , tiek jos gynėjas, patvirtindami, jog protokolai perskaityti ir surašyti teisingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 2.3 p. nurodyta, kad muitinės kontrolės išvengimu laikomas neteisingų duomenų apie gabenamus daiktus pateikimas, kuris apima ir daiktų deklaravimą žodžiu ar veiksmu. Tokiu būdu T. J. parodymuose esant aiškiems neatitikimams dėl pareigūno R. M. veiksmų bei išteisintosios reakcijos į juos, o taip pat dėl T. J. pareigos deklaruoti vežamus pinigus žinojimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos prieštaravimus pripažįsta esminiais, o išteisintosios parodymus vertina kritiškai kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atitinkamai kolegija T. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

Atkreiptinas dėmesys, kad grynųjų pinigų, viršijančių 10 tūkst. litų sumą ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, deklaravimas įvežant juos į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, yra keleivio pareiga ir tai yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2007 m. vasario 13 d. išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-7-226/2007. Ši pareiga nurodyta LR Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1331 (2004-11-25 nutarimo Nr. 1493 redakcija) ,,Dėl kliento tapatybės bei kelių tarpusavyje susijusių operacijų su pinigais nustatymo, taip pat informacijos apie operacijas su pinigais ar sandorius pateikimo ir į Lietuvos Respubliką įvežamų bei iš jos išvežamų grynųjų pinigų kontrolės tvarkos“ 4 punkte, kur pažymėta, jog į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežami grynieji pinigai, kurių vienkartinė suma viršija Pinigų plovimo prevencijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodytą sumą, turi būti deklaruojami raštu Lietuvos Respublikos muitinėje teisės aktų nustatyta tvarka. Atitinkamai LR Pinigų plovimo prevencijos įstatymo (2004-04-30 red.) 14 str. 2 d. nurodyta grynųjų pinigų vienkartinė suma, viršijanti 10 000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Be to, aukščiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje pažymėta, kad keleivio pareigos deklaruoti per LR valstybės sieną gabenamus pinigus realizavimo tvarką reglamentuoja Muitinės departamento prie LR finansų ministerijos 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 423 (2006-06-30 įsakymo Nr. 1B-438 redakcija) ,,Dėl į Lietuvos Respubliką įvežamų ir iš jos išvežamų pinigų kontrolės“, kurio 1.2. punkte nurodoma: ,,Keleiviai, įveždami į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išveždami iš jos į trečiąsias šalis ar veždami per ją tranzitu, kai vyksta iš trečiųjų šalių arba į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumas, viršijančias 10 tūkst. litų arba jas atitinkančias sumas užsienio valiuta, privalo visus šiuos grynuosius pinigus deklaruoti užpildydami 2 keleivio deklaracijos egzempliorius“. Tokiu būdu deklaruoti aukščiau nurodytas ribas viršijančias pinigų sumas yra keleivio pareiga, o iniciatyva deklaruoti gabenamas minėtas pinigų sumas privalo būti iš keleivio pusės. Išteisintoji visada tvirtino, jog nežinojo, kad punkte nėra muitinės, tačiau tai konkrečiu atveju neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes tiek liudytojas R. M. , tiek ir liudytojas Z. K. patvirtino, kad žmogui informavus apie didelę pinigų sumą, kurią reikia deklaruoti, jis nukreipiamas eiti per kitą postą, kur yra muitinė arba iškviečiama mobilioji muitinė. Visgi tiek liudytojų R. M. , tiek ir pačios išteisintosios parodymais neabejotinai nustatyta, kad pati T. J. gabenamos deklaruotinos pinigų sumos nedeklaravo nei raštu, nei žodžiu, nei veiksmu. Tiesa, išteisintosios gynėjas pažymi, kad, pareigūnui pareikalavus, T. J. iš karto pati pateikė pasieniečiui R. M. privalomus pateikti muitinei daiktus, viršijančius 250 MGL dydžio sumą, o tai neva įrodo, kad pinigų ji neslėpė ir patikrinimo nevengė. Tačiau iš liudytojo R. M. parodymų aišku, kad išteisintoji iš viso nenorėjo rodyti daiktų, aiškindama, kad yra Europos Sąjungos pilietė, o daiktus (tarp jų ir pinigus) išėmė tik paklususi teisėtam pareigūno reikalavimui. Tokiu būdu minėti išteisintosios veiksmai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, negali būti interpretuojami kaip savanoriškas gabenamų pinigų deklaravimas veiksmu, nes iš liudytojo R. M. parodymų aišku, kad pinigų išėmimas bei parodymas buvo priverstinis paklusimas teisėtam pareigūno reikalavimui, neturint išeities išvengti patikrinimo, nors pareigą ir galimybę pranešti apie deklaruotinus grynuosius pinigus ar bent pasiteirauti apie jų deklaravimą T. J. turėjo prieš patekdama į pasienio juostos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 5 p. nurodyta, kad privalomus pateikti muitinei daiktus gabenant ne per muitinių postus, nusikaltimas yra baigtas nuo tų daiktų patekimo į Lietuvos Respublikos valstybės pasienio juostos ribas momento), prie kurių (matoma iš 2006-08-30 įvykio vietos apžiūros protokolo bei prie jo esančių fotonuotraukų) yra informacinė lenta su joje iškabinta informacija keleiviams, kur nurodyta asmenų, kertančių valstybės sieną, pareiga pranešti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams apie su savimi turimus daiktus, kuriuos gabenti per valstybės sieną be leidimų draudžiama. Tuo tarpu minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo 5.2 p. nurodyta, jog gabenant privalomus pateikti muitinei daiktus į Lietuvos Respublikos teritoriją per muitines, nusikaltimas yra baigtas nuo jų įvežimo į Lietuvos Respublikos teritoriją ir nepateikimo muitinės kontrolei ar kitokio jos išvengimo momento. Atitinkamai iš 2006-08-30 įvykio vietos apžiūros protokolo, liudytojo R. M. parodymų aišku, kad patikrinimas vyko jau Lietuvos Respublikos teritorijoje T. J. pareiškus, kad neveža jokių draudžiamų ar deklaruotinų daiktų. Todėl net ir preziumuojant, kad T. J. nežinojo poste nesant muitinės, teigti, kad ji neturėjo tyčios išvengti muitinės kontrolės nėra pagrindo.

Atitinkamai teismas neturi pagrindo abejoti pasieniečio R. M. parodymais, kurie išliko nuoseklūs ir logiški nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Jokio suinteresuotumo bylos baigtimi R. M. neturi, nes einančių per pasienio postą asmenų patikrinimas buvo tiesioginė jo pareiga, kurią atlikdamas nepagrįstai apkaltinti per pasienio kontrolės punktą einantį žmogų jis neturėjo jokio pagrindo. Be to, nors ir netiesiogiai, tačiau pasieniečio R. M. parodymus patvirtina liudytojo Z. K. parodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas liudytojo R. M. parodymus pagrįstai pripažįsta įrodymais bei jais vadovaujasi skirtingai nei išteisintosios parodymais, kurių pakeitimą teismas vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės bei atgauti konfiskuotiną didelę pinigų sumą.

Išteisintosios gynėjo teigimu, Šumsko pasienio kontrolės punkte 2006-08-11 daryto vaizdo įrašo neišsaugojimas vertintinas kaip įrodymo, patvirtinančio T. J. nekaltumą, sunaikinimas. Visgi teismas tokį gynėjo teiginį vertina tik kaip gynybos poziciją, kurios nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad 2006-09-12 tarnybiniu pranešimu, pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės ikiteisminio skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2006-09-11 paklausimą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kenos užkardos vadas nurodė, kad 2006-08-11 Šumsko pasienio kontrolės punkto vaizdo įrašas neišliko. Vadovaujantis Kenos užkardoje sumontuotos vaizdo stebėjimo sistemos darbo organizavimo instrukcijos, patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės vado 2005-10-13 įsakymu Nr. 8-467, 19 punktu, Šumsko vaizdo stebėjimo sistemos gauta informacija laikoma skaitmeniniame archyvavimo įrenginyje nuo 15 dienų iki 1 mėnesio, po to informacija automatiškai ištrinama. Be to, minėtos instrukcijos 23 p. nurodyta, kad vaizdo stebėjimo medžiaga pateikiama tik pagal raštišką užklausimą. Tokiu būdu LR VRM Vilniaus rinktinės ikiteisminio skyriaus vyriausiajai tyrėjai 2006-09-11 kreipiantis į Vilniaus rinktinės Kenos užkardos vadą, 2006-08-11 Šumsko pasienio kontrolės punkto vaizdo įrašas buvo ne sunaikintas, o tiesiog neišlikęs. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepakankamai operatyviai, tačiau neišlikęs vaizdo įrašas šiuo atveju nėra kliūtis priimti teisingą nuosprendį. Teisėjai vertina byloje esančius įrodymus vadovaudamiesi vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu 2006-08-11 Šumsko pasienio kontrolės punkto vaizdo įrašo byloje nėra ir jis negali būti atkurtas, todėl negali vadovautis nesančiu abejotiną reikšmę byloje galėjusiam turėti vaizdo įrašui (be garso) bei spėti apie T. J. kaltę ar nekaltumą jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu. Tokiu būdu vaizdo įrašas negali būti pripažįstamas nei išteisintosios kaltę pagrindžiančiu, nei ją patvirtinančiu įrodymu, kadangi jo tiesiog nėra. Iš kitos pusės, teismas privalo išsamiai ir nešališkai ištirti byloje esančius įrodymus bei įrodymų tyrimo pagrindu pagal vidinį įsitikinimą padaryti išvadą apie įrodymų pakankamumą T. J. kaltei LR BK 199 str. 1 d. numatytai nusikalstamai veikai įrodyti.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad T. J. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno 250 MGL dydį viršijančią pinigų sumą užsienio valiuta ir to neginčija pati išteisintoji. Be to, anksčiau išdėstytais įrodymais nustatyta, kad gabendama deklaruotiną grynųjų pinigų sumą per Šumsko kontrolės punktą, tačiau jų nedeklaruodama, T. J. išvengė muitinės kontrolės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 6 p. nurodyta, kad kontrabandos nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kadangi kontrabandos nusikaltimo sudėtis yra formali, tai nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Tuo tarpu 2006-09-08 vykusios įtariamosios papildomos apklausos metu T. J. patvirtino, nors tiksliai nežinanti, tačiau mananti kad per sieną nedeklaruojant galima vežtis 10 000, bet nežinanti kokios valiutos (iš 2006-08-11 kratos protokolo matoma, kad kratos metu paimta 21 100 JAV dolerių). Tai, kad žinojo, jog žmonės deklaruoja pinigus, T. J. patvirtino ir pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu. Tokiu būdu T. J. , gabendama 250 MGL dydį viršijančią pinigų sumą užsienio valiuta, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, tačiau apie savo ketinimą deklaruoti neparodė nei raštu, nei žodžiu, nei veiksmu. Priešingai, liudytojo R. M. bei jo parodymus patvirtinančiais liudytojo Z. K. parodymais nustatyta, kad R. M. pasiteiravus, ar T. J. neturi su savimi draudžiamų ar deklaruotinų daiktų, ji atsakė, kad tokių daiktų neturi (nors gabenamų pinigų deklaravimas buvo būtent išteisintosios pareiga). Tokiu būdu aukščiau aptartų įrodymų, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pakanka konstatuoti, kad T. J. , per Šumsko pasienio kontrolės punktą iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją gabendama 250 MGL dydį viršijančią pinigų sumą užsienio valiuta, tačiau jos nedeklaruodama, suvokė pavojingą savo veikos pobūdį bei tai, kad tokiu būdu išvengs muitinės kontrolės bei to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia, ir tokiu būdu padarė LR BK 199 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Tokiu būdu teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatyta: T. J. 2006 m. rugpjūčio 11 d., 10 val. 30 min., pėsčiomis vykdama per Šumsko pasienio kontrolės punktą, esantį ties valstybės sienos ženklais Nr.1102 ir Nr.1103, kelyje Nr.101 Vilnius – Šumskas, Kalvelių seniūnijos Šumsko kaime, Vilniaus rajone, iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ne per muitinės postą, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, viršijančius 250 MGL dydžio sumą – 21100 JAV dolerių (56488,92 Lt) kupiūromis po 100 JAV dolerių krepšyje, rankinėje, užrašų knygutėje, tačiau jų nedeklaruodama ir tokiu būdu išvengdama muitinės kontrolės, ir šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 199 str. 1 d.

LR BK 199 str. 1 d. sankcijoje numatytos alternatyvinės bausmės: bauda arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma skirti baudą, o vadovaujantis LR BPK 320 str. 4 d., apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti išteisintosios padėties labiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde, todėl T. J. už LR BK 199 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką skirtina bauda. Be to, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į tai, kad, nors T. J. padaryta veika ir priskiriama sunkiems tyčiniams nusikaltimams, tačiau jos pavojingumas, atsižvelgiant į kontrabandos dalyką bei jo dydį, nėra didelis. Kartu atsižvelgtina į tai, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, baigtas, nėra nei atsakomybę sunkinančių, nei ją lengvinančių aplinkybių, o taip pat į T. J. garbų amžių. Be to, atsižvelgiama į tai, kad už kontrabandos nusikaltimą kartu su bausme privalomai skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, todėl, kolegijos nuomone, bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus baudą, kurios dydis būtų artimas LR BK 47 str. numatytam baudos minimumui.

Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 8.1 p. kontrabandos dalykas (21100 JAV dolerių) konfiskuotinas LR BK 72 str. 2 d. 3 p. pagrindu. Kardomosios priemonės – dokumento (Lietuvos Respublikos piliečio paso Nr. 20640696) paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikintinos, išnykus tam reikalingoms sąlygoms.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 94 str. 1 d. 1 p., 297, 301-305, 308 str., 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 331 str. 2 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

T. J. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 199 str. 1 d. ir jai paskirti 10 MGL (1300 litų) dydžio baudą.

Kardomąsias priemones – dokumento (Lietuvos Respublikos piliečio paso Nr. 20640696) paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, - 21100 JAV dolerių, konfiskuoti.

Bankines pinigų pakuotes (du celofaninius maišelius, 4 kartoninio popieriaus juosteles su užrašais rusų kalba ir dvi popierines juosteles) sunaikinti.

Pareiškimą Nr. 02/06 grąžinti T. J. .