Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-06-20 · Civilinė byla Nr. e2S-1124-340/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-20
Bylos Nr.
e2S-1124-340/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-28742-2015-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
A. R.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1124-340/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28742-2015-0Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.14.8.2; 3.1.18.6; 3.3.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti atsakovo A. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-36237-600/2015 pagal ieškovės Vilniaus kredito unijos ieškinį atsakovams A. R. ir MB „Viešųjų pirkimų partneriai“ dėl skolos priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi taikė atsakovo A. R. turtui laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą neviršijant ieškinio sumos. 2015 m. gruodžio 29 d. teismo sprendimu ieškovės Vilniaus kredito unijos ieškinys atsakovams A. R. ir MB „Viešųjų pirkimų partneriai“ tenkintas visiškai. Sprendimas įsiteisėjo 2016 m. sausio 29 d.

2. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas atsakovo A. R. prašymas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-36237-600/2015 taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. gruodžio 17 d. Rygos miesto Žiemgalos apylinkės teismo sprendimu Latvijoje jam buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla. 2019 m. kovo 26 d. Rygos miesto Pardaugavos teismas priėmė sprendimą užbaigti A. R. įsipareigojimų padengimo procedūrą ir nemokumo procesą, panaikinti jo skolinius įsipareigojimus buvusiems kreditoriams, be kita ko, ir įsiskolinimą Vilniaus kredito unijai, kurios reikalavimams užtikrinti Vilniaus apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-36237-600/2015 pritaikė pareiškėjo turto atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui; išaiškino pareiškėjui, kad su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pareiškėjas gali kreiptis į Latvijos Respublikos teismą, išnagrinėjusį jo nemokumo bylą.

4. Teismas nustatė, kad pagal 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų nuostatas, jurisdikciją spręsti klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kaip ir jurisdikciją spręsti visus su nemokumo procedūra susijusius veiksmus, turi nemokumo bylą nagrinėjantis (išnagrinėjęs) teismas, šiuo konkrečiu atveju – Latvijos Respublikos teismas. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsisakė priimti, išaiškinant, kad pareiškėjas gali kreiptis į Latvijos Respublikos teismą, išnagrinėjusį jo nemokumo bylą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atskiruoju skundu atsakovas A. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti šioje byloje A. R. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Teismas skundžiamoje nutartyje sugretino dvi skirtingas situacijas ir remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi, padarė klaidingas išvadas, t. y. kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, kurios ratio decidendi yra labai panašus į nagrinėjamos bylos faktinę fabulą, bei kad pagal Reglamento 1346/2000 nuostatas, jurisdikciją spręsti klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kaip ir jurisdikciją spręsti visus su nemokumo procedūra susijusius veiksmus, turi nemokumo bylą nagrinėjantis (išnagrinėjęs) teismas, šiuo konkrečiu atveju – Latvijos Respublikos teismas. Pažymi, jog šie du minimi atvejai yra visiškai skirtingi: Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nagrinėjama situacija dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kai yra iškelta bankroto byla Latvijoje ir patvirtintas mokumo atkūrimo planas, t. y. dar vyksta bankroto procesas ir dar nėra galutinio teismo sprendimo užbaigti bankroto procesus ir panaikinti likusius skolinius įsipareigojimus. Šiuo, A. R., atveju yra prašoma ne įsiterpti į vykstantį bankroto procesą (kas tikėtina sukeltų painiavos) ar kažkurią bankroto proceso stadiją, o panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kurios pagal dabartinę situaciją neatlieka absoliučiai jokios paskirties. Kadangi A. R. bankroto procesai Latvijoje jau yra užbaigti, nebeliko pagrindo taikyti areštą turtui, nes nėra likusių skolinių prievolių kreditoriams, t. y. visi iki tol buvę skoliniai įsipareigojimai įsiteisėjusiu Latvijos teismo sprendimu yra panaikinti. Kaip matyti iš pridedamo Latvijos Respublikos teismo sprendimo, A. R. yra atleistas ir būtent nuo tų reikalavimų vykdymo, kurie buvo priteisti įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje e2-36237-600/2015, ir kuriems užtikrinti buvo pritaikytos apelianto dabar prašomos panaikinti laikinosios apsaugos priemonės.

5.2. Latvijos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos naikinti Lietuvos Respublikos teismo priimtų procesinių dokumentų, nes net teorinių sąlygų sudarymas užsienio valstybių teismams kištis į valstybės teismų sistemą, pažeistų konstitucinius valstybės, o taip pat teismų nepriklausomumo principus. Vadinasi, nagrinėjamoje situacijoje Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgdamas į automatiškai įsiteisėjusį Latvijos teismo sprendimą dėl bankroto procedūrų užbaigimo ir likusių skolinių įsipareigojimų panaikinimo, privalo Lietuvos teismo nutartimi išspręsti klausimą dėl jau nebeaktualių laikinųjų apsaugos priemonių. Kitos valstybės teismas negali savavališkai įsikišti ir panaikinti Lietuvos valstybės teismo priimtos nutarties.

5.3. Antstolė B. P., vykdžiusi skolų išieškojimą Vilniaus kredito unijos naudai, 2019 m. gegužės 30 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą Nr. 0171/15/03202 ir vykdomąją dokumentą (teismo vykdomasis raštas e2-36237-600/2015, kurį 2015 m. rugpjūčio 26 d. išdavė Vilniaus miesto apylinkės teismas) grąžino išieškotojui. 2019 m. gegužės 30 d. taip pat buvo pakeista vykdomosios bylos būsena iš „vykdoma“ į „užbaigta“. Tuo tarpu areštų registre vis dar yra matomi įrašai apie 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštus.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

3. Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-36237-600/2015 pagal ieškovės Vilniaus kredito unijos ieškinį atsakovams A. R. ir MB „Viešųjų pirkimų partneriai“ dėl skolos priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi taikė atsakovo A. R. turtui laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą neviršijant ieškinio sumos.

4. Byloje taip pat nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškovės Vilniaus kredito unijos ieškinys atsakovams A. R. ir MB „Viešųjų pirkimų partneriai“ tenkintas visiškai. Sprendimas įsiteisėjo 2016 m. sausio 29 d., ieškovei 2016 m. vasario 1 d. buvo išduotas vykdomasis raštas.

5. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO Turto arešto aktų registro duomenų matyti, jog Turto arešto aktu Nr. 2015038930 yra įregistruotos atsakovo turtui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

6. CPK 150 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo.

7. Atsakovas A. R. neginčija, kad šioje byloje priimtas teismo sprendimas nėra įvykdytas. Taigi, atsakovo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas prieš tai minėtu pagrindu nėra pasibaigęs.

8. Apeliantas teismui pateiktu prašymu prašo panaikinti jo atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones motyvuodamas tuo, kad 2015 m. gruodžio 17 d. Rygos miesto Žiemgalos apylinkės teismo sprendimu Latvijoje jam buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, o 2019 m. kovo 26 d. Rygos miesto Pardaugavos teismas priėmė sprendimą užbaigti A. R. įsipareigojimų padengimo procedūrą ir nemokumo procesą bei panaikinti jo skolinius įsipareigojimus buvusiems kreditoriams, be kita ko, ir įsiskolinimą Vilniaus kredito unijai.

9. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo A. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, konstatavęs, kad remiantis 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas 1346/2000) nuostatomis, jurisdikciją spręsti klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kaip ir jurisdikciją spręsti visus su nemokumo procedūra susijusius veiksmus, turi nemokumo bylą nagrinėjantis (išnagrinėjęs) teismas, šiuo konkrečiu atveju – Latvijos Respublikos teismas.

10. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsisakė priimti nepagrįstai.

11. Pažymėtina, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos teismų praktika, reglamentuojančia situaciją, kai laikinąsias apsaugos priemones, taikomas Lietuvos Respublikos teismuose, prašoma panaikinti vis dar vykstant kitoje valstybėje narėje fizinio asmens bankroto bylai. Tuo tarpu, kaip matyti iš byloje esančio Latvijos Respublikos Rygos miesto Pardaugavos teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo motyvuojamosios bei rezoliucinės dalies, 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu buvo paskelbtas A. R. nemokumo procesas, o minėtu 2019 m. kovo 26 d. sprendimu nuspręsta užbaigti A. R. įsipareigojimų padengimo procedūrą ir nemokumo procesą, o taip pat panaikinti A. R. įsipareigojimus AB „4finance“, valstybės įmonei „Turto bankas“, AB „SEB bankas“, Valstybiniam studijų fondui ir Vilniaus kredito unijai, kurie nebuvo įvykdyti įsipareigojimų padengimo procedūros metu. Taigi, bylos duomenys patvirtina, jog apelianto nemokumo procesas Latvijos Respublikos teisme jau yra užbaigtas priėmus galutinį sprendimą apelianto nemokumo byloje. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo nurodytame Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų preambulės (16) punkte taip pat reglamentuojama situacija dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjant kitoje valstybėje narėje bankroto bylą, bet ne ją išnagrinėjus. Tokiu būdu nėra pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo motyvams, kad Latvijos Respublikos teismas, užbaigęs fizinio asmens bankroto bylą, vis dar turėtų jurisdikciją panaikinti asmens atžvilgiu kitoje šalyje šios šalies teismo taikomas laikinąsias pasaugos priemones. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1559-236/2018).

12. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo ne atsisakyti priimti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, o jį priimti ir vertinti, ar apelianto prievolė grąžinti skolą kreditoriui Vilniaus kredito unija pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą yra pasibaigusi tuo pagrindu, jog Rygos miesto Pardaugavos teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu užbaigė nemokaus apelianto įsipareigojimų padengimo procedūrą ir atleido jį nuo likusių neįvykdytų įsipareigojimų padengimo plane nurodytų skolinių įsipareigojimų.

13. CPK 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Kadangi pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrįstumo iš viso nenagrinėjo, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad egzistuoja pagrindas šio klausimo išsprendimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartį panaikinti ir atsakovo A. R. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Teisėja Tatjana Žukauskienė