Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. F. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo V. Z.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjas E. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (1.34.)-7R-2858 ir įpareigoti atsakovą išmokėti smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensaciją pagal jo prašymą.

Paaiškino, jog Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu V. Z. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę 7 m. 3 mėn. Nuosprendžiu buvo iš dalies patenkintas pareiškėjo, pripažinto nukentėjusiuoju, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo – iš V. Z. priteista 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Nurodė, kad 2010 m. spalio 22 d. buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. I-54-417/2010 dėl priteistos sumos išieškojimo iš nuteistojo, tačiau antstolis A. S. 2011 m. vasario 28 d. išdavė pažymą „Dėl žalos neišieškojimo dėl objektyvių priežasčių“, todėl pareiškėjas kreipėsi į Teisingumo ministeriją prašydamas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Pareiškėja nesutiko su Sprendimo motyvu, jog nusikaltimas padarytas ne pareiškėjui, o jo motinai, todėl Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) prasme jis negali būti pripažintas nukentėjusiuoju. Aiškino, jog jis turi teisę į žalos kompensaciją, nes Įstatymas nustato, kad teisę į smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensaciją turi tas asmuo, kuriam teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo. Pareiškėjui iš trečiojo suinteresuotojo asmens priteista atitinkama pinigų suma žalos atlyginimui, todėl jis įsitikinęs, jog turi teisę į žalos kompensavimą pagal Įstatymas 3 straipsnio 1 dalį. Nesutiko su atsakovo pozicija, jog nusikaltimas padarytas ne jo, bet motinos atžvilgiu. Pabrėžė, kad patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, ilgalaikį stresą, nes smurtas buvo naudojamas prieš artimiausią žmogų. Pareiškėjas mano, jog siekiant visapusiškos nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų teisių apsaugos, Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata turėtų būti aiškinama plečiamai, įtraukiant ir asmenis, kurie dėl smurtinio nusikaltimo patyrė žalą, nors nebuvo kaltininko sužaloti.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. 1. 39–41) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nusikaltimas padarytas ne pareiškėjui, o jo motinai, todėl atsakovas 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu netenkino prašymo. Nurodė, kad lyginant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) ir Įstatyme įtvirtintas nukentėjusio asmens sąvokas, matyti, jog jos nėra tapačios – Įstatyme įtvirtinta siauresnė sąvoka. Akcentavo, kad ginčo atveju dėl V. Z. veiksmų sužalota buvo E. F., o E. F. nukentėjusiuoju pripažintas tik dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir sukrėtimų. Nusikaltimas padarytas ne pareiškėjui, o jo motinai. Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatą aiškinti plečiamai, įtraukiant ir tuos asmenis, kurie dėl smurtinio nusikaltimo patyrė žalą, nors ir nebuvo tiesiogiai fiziškai kaltininko sužaloti, neturi teisinio pagrindo ir yra teorinio pobūdžio samprotavimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 93–85) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi ir konstatavo, kad pagal Įstatymo raidę, nukentėjusiuoju, pretenduojančiu į žalos atlyginimą, gali būti laikomas asmuo, kuriam asmeniškai padarytas smurtinis nusikaltimas. Šiuo atveju tokiu asmeniu laikyta nuo nusikaltimo nukentėjusi, vėliau mirusi, E. F.. Teismas nurodė, kad Įstatymas, įtvirtindamas asmenų teisę į žalos kompensavimą, nustato ir tam tikrus suvaržymus bei papildomas sąlygas, kurios apriboja galinčių gauti kompensaciją asmenų skaičių. Teismas nurodė, kad paduodamame prašyme kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą šio įstatymo nustatyta tvarka be kitų sąlygų turi būti nurodoma išlaikymo faktą patvirtinantys dokumentai, jeigu prašymą pateikia šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas asmuo. Akcentavo, kad iš bylos medžiagos ir pareiškėjo paaiškinimo suprantama, jog jis yra pilnametis mirusiosios sūnus. Duomenų, kad buvo išlaikomas savo motinos iki jos mirties dienos nei Teisingumo ministerijai, nei teismui nepateikė. Todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas nepripažintinas asmeniu, turinčiu teisę į smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimą. Teismas nurodė, jog neturi teisinio pagrindo plečiamai aiškinti Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį.

III.

Pareiškėjas E. F. padavė apeliacinį skundą (b. l. 96–99), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Įstatymo prasme nelaikomas nukentėjusiu nuo nusikalstamos veikos asmeniu. Remiasi BPK 28 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad jis nukentėjusiuoju buvo pripažintas dar ikiteisminio tyrimo metu, todėl mano, kad laikytinas nukentėjusiuoju BPK prasme.

2. Nurodo, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, jog teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys ir šiame įstatymo straipsnyje sąvoka „nukentėjęs asmuo“, skirtingai nei Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nesusiaurinama papildomu kriterijumi, todėl pareiškėjas pagrįstai mano, jog atitinka visas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje bei 4 straipsnyje numatytas sąlygas, kurioms esant smurtiniu nusikaltimu padaryta žala kompensuojama. Mano, kad Įstatyme esančių sąvokų dviprasmiškumas turėtų būti vertinamas ir aiškinamas pareiškėjo naudai, kadangi priešingu atveju būtų pažeidžiami pareiškėjo teisėti ir pagrįsti lūkesčiai.

3. Nesutinka su tuo, jog teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą turi tik asmenys, kuriems tiesiogiai padarytas nusikaltimas. Paaiškina, kad Įstatyme nėra specialių normų, kurios reglamentuotų smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą tais atvejais, kai padaromi nusikaltimai, numatyti BK 129, 130, 131, 133, 134 straipsniuose (nužudymas, nužudymas labai susijaudinus, naujagimio nužudymas, sukurstymas nusižudyti, padėjimas nusižudyti). Todėl mano, kad minėtų smurtinių nusikaltimų atlikimo atveju patirta žala kompensuojama bendra Įstatymo nustatyta tvarka.

4. Pažymi, kad BK 129–134 straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos Teisingumo ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakyme Nr. 1R-88 nurodytos kaip nusikalstamos veikos, dėl kurių padaryta žala kompensuojama pagal Įstatymo nuostatas. Akcentuoja, kad BK 129–134 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų būtina pasekmė – žmogaus mirtis, todėl šių nusikalstamų veikų atlikimo atveju tiesiogiai smurtą patyrę asmenys negali kreiptis dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo. Todėl teigia, kad atsakovo pozicija, jog tik tiesiogiai fizinį smurtą patyrę asmenys turi teisę į padarytos žalos kompensavimą Įstatymo nustatyta tvarka, yra nepagrįsta.

5. Pažymi, kad smurtiniu nusikaltimu žala padaroma ne tik asmenims, kurie buvo tiesiogiai fiziškai sužaloti, tačiau ir tiesiogiai fizinį smurtą patyrusių asmenų artimiesiems. Mano, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos, ir turėtų būti laikomas asmeniu, kuriam padarytas nusikaltimas. Pažymi, kad nors V. Z. prieš pareiškėją fizinio smurto nepanaudojo, pareiškėjas nuo nusikalstamos veikos nukentėjo.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 106–108) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Paaiškina, kad Teisingumo ministerija, priimdama skundžiamą sprendimą, neginčijo fakto, jog E. F. buvo pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamajame procese, bet teigė, kad vien šio fakto nepakanka atsirasti teisei į smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimą.

2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog, remiantis Įstatymu, nukentėjusiuoju, pretenduojančiu į žalos atlyginimą, gali būti laikomas tik tas asmuo, kuriam asmeniškai buvo padarytas smurtinis nusikaltimas.

3. Nurodo, kad apeliantas remiasi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi bei 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir daro prielaidą, jog įstatymų leidėjas, pirmuoju atveju nenumatydamas papildomo kriterijaus, siekė, jog žala būtų kompensuojama visiems be išimties asmenims, kuriems ta žala buvo priteista, o ne tik asmenims, kuriems buvo padarytas nusikaltimas. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog šie straipsniai yra skirtinguose skirsniuose ir reglamentuoja skirtingas žalos kompensavimo sąlygas. Akcentuoja, jog pareiškėjas kreipėsi dėl žalos atlyginimo ne avansu, o įprastine tvarka, todėl Įstatymo 8 straipsnio nuostatos jo atžvilgiu negali būti taikomos.

4. Paaiškina, kad kreipiantis dėl žalos atlyginimo avansu, teismas dar nebūna išsprendęs klausimo dėl žalos priteisimo iš nusikaltimą padariusio asmens ar asmenų, todėl įstatymų leidėjas nustatė dvi asmenų grupes, kurios gali pretenduoti į žalos atlyginimą: nukentėję asmenys, kuriems buvo padaryti smurtiniai nusikaltimai, ir nukentėjusių asmenų, kurių gyvybė buvo atimta smurtiniais nusikaltimais, sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, tėvai, įtėviai ir išlaikytiniai. Toks teisinis reglamentavimas buvo nustatytas tam, kad į žalos kompensavimą avansu galėtų pretenduoti ne tik tie asmenys, kuriems tiesiogiai buvo padarytas smurtinis nusikaltimas, bet ir artimiausi nužudyto asmens giminaičiai. Šiuo atveju formuluotė „nukentėję asmenys, kuriems padaryti smurtiniais nusikaltimai“ galbūt iš tiesų yra ne visai tiksli teisinės technikos požiūriu, tačiau ji jokiu būdu nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas įgijo teisę į žalos kompensavimą.

5. Nurodo, kad pareiškėjo motina E. F. nebuvo nužudyta. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendyje yra aiškiai nurodyta, kad V. Z. sukėlė pareiškėjo motinai E. F. fizinį skausmą ir padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, be to, ir pasisakydamas dėl pareiškėjo civilinio ieškinio pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad ne kaltinamojo nusikalstamais veiksmais buvo atimta E. F. motinos gyvybė. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas buvo netenkintas. Nurodo, kad analizuojant Įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, matyti, kad reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl sveikatos sutrikdymo, gali tik tas asmuo, kuriam buvo padarytas sveikatos sutrikdymas.

6. Teigia, kad apeliacinio skundo teiginys, jog pareiškėjas turėtų būti laikomas asmeniu, kuriam padarytas smurtinis nusikaltimas, taip pat nėra pagrįstas. Nurodo, kad BK 135 straipsnyje yra numatyta atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y., už žmogaus sužalojimą ar susargdinimą, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Duomenų, jog tokias pasekmes patyrė pareiškėjas, byloje nėra.

7. Paaiškina, kad dvasiniai išgyvenimai ir sukrėtimai yra neturtinės žalos išraiška, tačiau tai nereiškia, jog kiekvienas asmuo, patiriantis neigiamą dvasinį poveikį, galėtų būti pripažįstamas nuo smurtinio nusikaltimo nukentėjusiu asmeniu. Pažymi, kad 1983 m. Europos konvencijos dėl kompensacijos smurtinių nusikaltimų aukoms, kurios pagrindu buvo priimtas Įstatymas, 2 straipsnyje nustatyta, kad valstybė turi kompensuoti žalą asmenims, patyrusiems sunkų kūno sužalojimą ar sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog nėra teisinio pagrindo plečiamai aiškinti Įstatymą, todėl priėmė teisėtą sprendimą skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra pareiškėjo E. F. teisė gauti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-54-417/2010 jam priteistos, tačiau neatlygintos, neturtinės žalos kompensavimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymu.

Nustatyta, kad E. F. 2011 m. kovo 1 d. prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir prašė kompensuoti 13 000 Lt neturtinės žalos (b. l. 43–46). Teisingumo ministerija 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (1.34.)-7R-2898 atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą vadovaudamasi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, nes pareiškėjo nepripažino nuo smurtinio nusikaltimo nukentėjusiu asmeniu Įstatymo prasme, kadangi nusikalstama veika buvo padaryta ne jam (E. F.), o jo motinai (b. l. 7). Pareiškėjas su tokiu Teisingumo ministerijos sprendimu nesutiko ir kreipėsi į teismą, nes mano, kad jam, vadovaujantis Įstatymu, turi būti kompensuota smurtiniu nusikaltimu padaryta ir neatlyginta žala.

Ginčo teisinius santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas nustato atvejus, kai iš specialaus valstybės fondo asmenims, nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų ir negavusių žalos atlyginimo iš už žalą atsakingų asmenų, kompensuojama turtinė ir (ar) neturtinė žala. Kartu Įstatyme nustatytos sąlygos asmenims, turintiems teisę į tokią kompensaciją ir apibrėžta jos gavimo tvarka.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas asmenų, turinčių teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą pagal Įstatymą, ratas – tai nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo. Šiame apibrėžime vartojama sąvoka – nukentėję asmenys – yra išaiškinta Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje – tai nuo smurtinio nusikaltimo nukentėję asmenys – Lietuvos Respublikos piliečiai, kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, kiti Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje teisėtai nuolat gyvenantys asmenys, o Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais – kiti asmenys, kuriems padarytas smurtinis nusikaltimas.

Byloje yra kilęs ginčas dėl šios sąvokos aiškinimo – atsakovas šią sąvoką aiškina nurodydamas, kad Įstatymo prasme nukentėjusiu asmeniu laikytinas tik tas asmuo, kuriuo atžvilgiu buvo įvykdyta nusikalstama veika, tuo tarpu pareiškėjas mano, kad Įstatyme įtvirtinta nukentėjusio asmens sąvoka turėtų būtų aiškinama plečiamai, apimant ir baudžiamojoje byloje nukentėjusiaisiais pripažintus asmenis.

Nustatyta, kad 2010 m. gegužės 7 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu V. Z. buvo pripažintas kaltu padaręs BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 140 straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimus – sukėlė fizinį skausmą ir sunkiai sutrikdė sugyventinės E. F. sveikatą (b. l. 10–17). Nuosprendyje taip pat buvo padaryta išvada, kad tiesioginio priežastinio ryšio tarp nukentėjusiosios (E. F.) patirtos sunkios galvos smegenų traumos ir jos mirties nėra. Šiuo nuosprendžiu pareiškėjui E. F. – nukentėjusiajam baudžiamojoje byloje – iš nuteistojo V. Z. buvo priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 14 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pakeitė 2010 m. gegužės 7 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. Z. buvo paskirta bausmė už BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą (b. l. 18–23). Šie nuosprendžiai yra įsiteisėję.

Vertindama baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažinto pareiškėjo teisę į teismo nuosprendžiu priteistos, tačiau neatlygintos neturtinės žalos kompensavimą, visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo tvarką nustato specialusis įstatymas (lex specialis) – Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje yra įtvirtinti Įstatyme vartojamų sąvokų išaiškinimai, todėl aiškinant įstatyme vartojamus terminus, pirmiausia turi būti vadovaujamasi šiame Įstatyme pateikiamais apibrėžimais.

Įstatymų leidėjas, apibrėždamas subjektą, turintį teisę į žalos kompensavimą pagal Įstatymą, vartoja „nuo smurtinio nusikaltimo nukentėjusio asmens“ sąvoką, todėl BPK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nukentėjusiojo sąvoka negali būti tapatinama su nuo smurtinio nusikaltimo nukentėjusio asmens sąvoka, įtvirtinta Įstatyme. Aiškindama sąvoką „nuo smurtinio nusikaltimo nukentėję asmenys“ teleologiniu (teisės normos tikslo), lingvistiniu (kalbiniu) bei sisteminiu teisės aiškinimo metodais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tai asmenys, į kuriuos buvo nukreiptas smurtinis nusikaltimas – smurtinio nusikaltimo aukos. Todėl nukentėjusio asmens bei nukentėjusiojo (baudžiamajame procese) apibrėžimai nesutampa, BPK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nukentėjusiojo sąvoka (nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos), kaip teisingai pažymėjo atsakovas, yra platesnė nei įtvirtinta Įstatyme. Vadinasi tai, kad pareiškėjas baudžiamojoje byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir konstatuota, kad dėl mamos sveikatos sutrikdymo jis patyrė neigiamas pasekmes, todėl buvo nuspręsta jam priteisti neturtinę žalą, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis pripažintinas ir nukentėjusiu asmeniu Įstatymo prasme.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas pasirinko kompensuoti ne visais nusikaltimais padarytą žalą, o tik smurtiniais, be to, žala pagal Įstatymą kompensuojama tik smurtinių nusikaltimų aukoms, taip pat nukentėjusių asmenų, kurių gyvybė buvo atimta smurtiniais nusikaltimais, sutuoktiniams, vaikams, įvaikiams, tėvams, įtėviams ir išlaikytiniams (Įstatymo 7 str. 2 d.). Nėra pagrindo plečiamai aiškinti Įstatyme įtvirtintą nukentėjusio asmens sąvoka, kuri, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra aiški ir nedviprasmiška.

Nustatyta, kad dėl V. Z. nusikalstamos veikos buvo sutrikdyta pareiškėjo motinos E. F. sveikata (įsiteisėjusiais 2010 m. gegužės 7 d. Klaipėdos apygardos teismo ir 2010 m. spalio 14 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiais konstatuota, kad jos gyvybė nebuvo atimta smurtiniu nusikaltimu), todėl ji, o ne pareiškėjas turėtų teisę kreiptis dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo. Pažymėtina, kad teisė kreiptis dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo Įstatymo nustatyta tvarka nėra paveldima (Įstatymo 3 str. 2 d.). Paveldima gali būti tik teisė į kompensaciją, jeigu miršta Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo, kuris buvo pateikęs prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą (Įstatymo 3 str. 2 d.).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Teisingumo ministerija pagrįstai pareiškėjo nepripažino nuo smurtinio nusikaltimo nukentėjusiu asmeniu ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neturi teisės į neturtinės žalos kompensavimą vadovaujantis Įstatymu. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo E. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.