Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Dirvono, Rositos Patackienės, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjui E. F., atsakovo atstovui advokato padėjėjui Raimondui Mažuliui, atsakovo atstovui V. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. F. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. Z. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo kompensuoti padarytą žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas prašo panaikinti atsakovo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr.(1.34)-7R-2858 ir įpareigoti išmokėti smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensaciją pagal jo prašymą.

Skunde (b.l. 1-4) nurodo, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu trečiąjį suinteresuotąjį asmenį pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 135 str. 2 d. 3 p., 140 str. 1 d. ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę 7 m. 3 mėn. Iš dalies patenkintas nukentėjusiojo (pareiškėjo) civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo- iš V. Z. priteista 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. 2010 m. spalio 22 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. I-54-417/2010 dėl priteistos sumos išieškojimo iš nuteistojo. Antstolis A.Selzniovas 2011 m. vasario 28 d. išdavė pažymą „Dėl žalos neišieškojimo dėl objektyvių priežasčių“. Pareiškėjas aiškina, jog kreipėsi į LR Teisingumo ministeriją prašydamas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą. Šios institucijos 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu prašymas atmestas.

Sprendime atsakovas nurodė, jog nusikaltimas padarytas ne pareiškėjui, o jo motinai, todėl LR Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau SNPŽKĮ ir Įstatymas) jis negali būti pripažintas nukentėjusiuoju. E. F. nesutinka su tokia atsakovo pozicija. Mano, jog jis turi teisę į žalos kompensaciją, nes LR SNPŽKĮ nustato, kad teisę į smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensaciją turi tas asmuo, kuriam teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo. Pareiškėjui iš trečiojo suinteresuotojo asmens priteista atitinkama pinigų suma žalos atlyginimui, todėl jis įsitikinęs, jog turi teisę į žalos kompensavimą pagal LR SNPŽKĮ 3 str. 1 d. Nesutinka su atsakovo pozicija, jog nusikaltimas padarytas ne jo, bet motinos atžvilgiu. Skunde pabrėžia, kad patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, ilgalaikį stresą, nes smurtas buvo naudojamas prieš artimiausią žmogų. Pareiškėjas mano, jog siekiant visapusiškos nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų teisių apsaugos, LR SNPŽKĮ 2 str. 2 d. nuostata turėtų būti aiškinama plečiamai, įtraukiant ir asmenis, kurie dėl smurtinio nusikaltimo patyrė žalą, nors nebuvo kaltininko sužaloti.

Atsakovas nesutinka su skundo reikalavimu. Prašo atmesti. Atsiliepime (b.l. 39-41) nurodo, jog LR Teisingumo ministerijoje 2011 m. kovo 4 d. gautas E. F. prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą. Išnagrinėjus prašymą nustatė, jog Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu V. Z. nuteisė už E. F. sunkų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo sukėlimą. Nusikaltimas padarytas ne pareiškėjui, o jo motinai, todėl atsakovas 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu netenkino prašymo.

Lyginant LR BPK ir Įstatyme įtvirtintas sąvokas, matyti, jog jos nėra tapačios. Pagal LR BPK nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas bet kuris asmuo, patyręs fizinę, turtinę ar moralinę žalą. Pagal Įstatymą – tik tas asmuo, kuriam buvo padarytas nusikaltimas. Taigi, Įstatyme įtvirtinta sąvoka žymiai siauresnė. Ginčo atveju dėl V. Z. veiksmų sužalota buvo E. F., o E. F. nukentėjusiuoju pripažintas tik dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir sukrėtimų. Nusikaltimas padarytas ne pareiškėjui, o jo motinai. Atsakovas mano, jog jo sprendime padaryta tinkama išvada.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas Įstatymo 2 str. 2 d. nuostatą aiškinti plečiamai, įtraukiant ir tuos asmenis, kurie dėl smurtinio nusikaltimo patyrė žalą, nors ir nebuvo tiesiogiai fiziškai kaltininko sužaloti, neturi teisinio pagrindo ir yra teorinio pobūdžio samprotavimas.

Atsakovas prašo atmesti skundą. Nurodo, kad antrasis reikalavimas išvestinis iš pirmojo, tačiau, jei teismas nuspręstų patenkinti pirmąjį reikalavimą, įpareigoti atsakovą išmokėti kompensaciją nebūtų pagrindo, nes sprendimus dėl žalos kompensavimo priima ne teismas, o Teisingumo ministerija. Panaikinus skundžiamą sprendimą, Teisingumo ministerija turėtų nagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, o ne iš karto mokėti kompensaciją.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti.

Atsakovo atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais motyvais, mano, jog sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Skundas netenkintinas.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų matyti, jog E. F. nesutinka su atsakovo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (1.34)-7R-2858 (b.l. 7), kuriuo LR Teisingumo ministerija atsisakė tenkinti jo 2011 m. kovo 3 d. prašymą (b.l. 43-46) kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą. Pagrindinis motyvas, kuriuo rėmėsi atsakovas- nusikaltimas padarytas ne E. F., o jo motinai. LR Teisingumo ministerija, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi Įstatymo 3 str. 1 d. nuostata, jog teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl žalos atlyginimo ar pašalinimo (Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo Įstatymas, 2005 m. birželio 30 d. Nr. X-296 Vilnius). Rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu (b.l. 10-17) V. Z. (trečiąjį suinteresuotąjį asmenį) pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 135 str. 2 d. 3 p., 140 str. 1 d. ir paskyrė galutinę bausmę laisvės atėmimą septyneriems metams ir trims mėnesiams. Kaltinamasis nuteistas už tai, kad smurtiniais veiksmais sutrikdė sveikatą šeimos nariui, o būtent pareiškėjo motinai E. F.. E. F. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, priteisė 20 000 lt. Taigi, pareiškėjui buvo atlyginta patirta moralinė žala, nes dar Klaipėdos apskrities VPK 2009 m. spalio 16 d. nutarimu (b.l. 24) jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Išnagrinėjus baudžiamą bylą I-osios ir apeliacinės instancijos teismuose ir nuosprendžiui įsiteisėjus, Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. spalio 22 d. E. F. išdavė vykdomąjį raštą Nr. I-54-417/2010 (b.l. 25-28). Teismo antstolis, išnaudojęs visa galimybes išieškoti skolą iš nuteistojo V. Z., surašė Pažymą dėl žalos neišieškojimo dėl objektyvių priežasčių (b.l. 29). Joje nurodyta, kad skolininkas nedirba, sąskaitų bankuose, nekilnojamojo turto, transporto priemonių jo vardu neregistruota. Teismo antstolis konstatavo, jog nėra galimybės išieškotojo naudai išieškoti priteistos žalos.

Tuomet pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl kompensavimo smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo Įstatymas. ( 2005 m. birželio 30 d. Nr. X-296 Vilnius). Siekiant nustatyti, ar atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą pasielgė teisingai, būtina išaiškinti asmenų, kuriems kompensuotina žala pagal šį Įstatymą, ratą. Nukentėjęs asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kitas Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje teisėtai nuolat gyvenantis asmuo, o Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais – ir kitas asmuo, kuriam padarytas smurtinis nusikaltimas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Taigi, pagal Įstatymo raidę, nukentėjusiuoju, pretenduojančiu į žalos atlyginimą, gali būti laikomas asmuo, kuriam asmeniškai padarytas smurtinis nusikaltimas. Šiuo atveju tokiu asmeniu laikyta nuo nusikaltimo nukentėjusioji, vėliau mirusi, E. F..

1983 m. Europos konvencijoje dėl kompensacijos smurtinių nusikaltimų aukoms numatyta, kad valstybė privalo kompensuoti dėl tyčinių smurtinių nusikaltimų patirtus nuostolius, jei nukentėjusysis miršta, jam padaromas sunkus kūno sužalojimas arba sutrikdoma sveikata (Konvencijos 2 str.).

LR SNPŽKĮ, įtvirtindamas asmenų teisę į žalos kompensavimą, nustato ir tam tikrus suvaržymus bei papildomas sąlygas, kurios apriboja galinčių gauti kompensaciją asmenų skaičių. Įstatymo 3 str. 1 d. išvardinti asmenys, turintys teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą, būtent - nukentėję asmenys ir nukentėjusių asmenų, kurių gyvybė buvo atimta smurtiniais nusikaltimais, sutuoktiniai ir išlaikytiniai. Įstatyme duotas išlaikytinių apibrėžimas –tai nukentėjusio asmens nepilnamečiai vaikai, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai, kurie buvo nukentėjusio asmens išlaikomi arba turėjo teisę gauti išlaikymą jo mirties dieną, taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties (Įstatymo 2 str. 3 d.). Paduodamame prašyme kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą šio įstatymo nustatyta tvarka be kitų sąlygų turi būti nurodoma išlaikymo faktą patvirtinantys dokumentai, jeigu prašymą pateikia šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas asmuo. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo paaiškinimo, suprantama, jog jis yra pilnametis mirusiosios sūnus. Duomenų, kad buvo išlaikomas savo motinos iki jos mirties dienos nei LR Teisingumo ministerijai, nei teismui nepateikė. Iš to darytina išvada, jog pareiškėjas nepripažintinas asmeniu, turinčiu teisę į smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimą.

Apibendrinant išdėstytą, pripažintina, jog teismas neturi teisinio pagrindo plečiamai aiškinti LR SNPŽKĮ 2 str. 2 d. Darytina išvada, jog atsakovas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo skunde keliamus reikalavimus nėra teisinio pagrindo, todėl jis atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi LR ABTĮ 85-88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo E. F. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.