Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo I. V. 24 907,32 Eur paskolos, 5104,53 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2015 m. birželio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė paskolino atsakovui 86 000 Lt sumą buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Butas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atsakovo vardu. Pinigų perdavimo atsakovui faktą patvirtina 2012 m. sausio 29 d. mokėjimo nurodymas, kuriame nurodyta, kad 86 000 Lt mokami D. S. už atsakovo perkamą butą pagal 2012 m. sausio 27 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. 2014 m. gruodžio 3 d. atsakovas parengė ir pasirašė paskolos sutartis, siekdamas nustatyti kuo vėlesnį paskolos grąžinimo terminą, kurių ieškovė nepasirašė, nes nepriimtinos sąlygos. Tai patvirtina, kad atsakovas pripažino skolos ieškovei faktą. Skolos grąžinimo terminas dokumente, patvirtinančiame pinigų perdavimą, nebuvo nurodytas, kadangi šalių santykiai buvo artimi. 2015 m. gegužės 4 d. raštu ieškovė kreipėsi į atsakovą, reikalaudama grąžinti paskolą. Pagal CK 6.873 str. 2 d. atsakovas skolą turėjo grąžinti iki 2015 m. birželio 4 d., tačiau iki šiol to nepadarė. Pagal CK 6.872 str. 1 d. ieškovė už naudojimąsi paskolinta suma laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. birželio 3 d. paskaičiavo 5594,53 Eur palūkanų. Teismo posėdžio metu ieškovė sumažino ieškinio reikalavimą dėl palūkanų. Nurodė, kad ieškovė pripažįsta, jog atsakovas jai grąžino 490 Eur, todėl šią sumą išskaičiavo iš prašomų priteisti palūkanų sumos, ir prašė priteisti iš atsakovo 5104,55 Eur palūkanų. Ieškovė nurodė, kad pervedant atsakovui 86 000 Lt sumą, šalys vedė bendrą ūkį, nebuvo tartasi nei dėl šios sumos grąžinimo sąlygų, nei dėl palūkanų, apie tai pradėta svarstyti, kai šį klausimą iškėlė notarė. Tuomet buvo kalbėta apie 4-5 skolos grąžinimo terminą, palūkanų norma – 5-6 proc. Ieškovės teigimu paskoliniai santykiai tarp šalių atsirado nuo mokėjimo pavedimo atlikimo. Ieškovės prašymu 2014 m. rugsėjo mėn. atsakovas pasirašė vekselį 86 000 Lt sumai, grąžinimo terminas iki 2016 m. rugsėjo mėn. Vekselis nėra išlikęs. Nepripažino, jog atsakovas jai gražinęs 2604,17 Eur paskolos dalį, kadangi suvestinėje nurodytais mokėjimais nebuvo dengiama 86 000 Lt skola. Ieškovė be 86 000 Lt sumos pervedė atsakovui ir kitą sumą, kadangi šalys dirbo kartu, buvo atsiskaitoma (el. b. l. 100). Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui įsigyjant butą, esantį (duomenys neskelbtini), jis gyveno su ieškove kartu. Esant būtinumui sumokėti už įsigyjamą butą, ieškovė geranoriškai pasiūlė pradinę įmoką pardavėjui sumokėti iš savo asmeninių lėšų. 2012 m. sausio 29 d. pavedimu ieškovė į pardavėjo sąskaitą pervedė 86 000 Lt. Nei iki minėto pavedimo, nei po jo, jokie susitarimai iki 2014 m. rugsėjo mėn. dėl ieškovės sumokėtų lėšų grąžinimo ieškovei nebuvo sudaromi, apie jokius paskolos santykius nebuvo kalbama. Pašlijus šalių asmeniniams santykiams, 2014 m. rugsėjo mėn. ieškovė pateikė atsakovui jos parengtą vekselį dėl 2012 m. sausio 29 d. sumokėtų lėšų grąžinimo iki 2015 m. pabaigos. Šalys neketino gyventi kartu, atsakovas pasirašė vekselį. 2014 m. lapkričio pabaigoje atsakovas, įvertinęs finansines galimybes, ieškovei pateikė paskolos sutarties projektą dėl lėšų grąžinimo per ilgesnį laiką, pasiūlė mokėti skolą periodinėmis išmokomis. Ieškovei nepasirašius pateiktos paskolos sutarties, atsakovas suprato, jog skolą turi grąžinti taip, kaip nustatyta vekselyje. Visą laika šalys tarėsi tik dėl ieškovės sumokėtų lėšų jai grąžinimo – 86 000 Lt be jokių palūkanų. Nurodė, kad nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki atsiliepimo pateikimo dienos, atsakovas ieškovei yra grąžinęs 490 Eur. Atsakovas bei jo atstovė teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš atsakovo ieškovei 20 303,15 Eur bei bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas sutinka, jog yra skolingas ieškovei 86 000 Lt, tačiau dalį šios sumos - 2604,17 Eur (el. b. l. 100) (į šią sumą įeina ir atsiliepime nurodyti 490 Eur), atsakovas yra grąžinęs, todėl skola sudaro 22 303,15 Eur. Sąskaitos suvestinėje (el. b. l. 100) nurodytos sumos yra mokėtos būtent už 86 000 Lt skolą, kitų skolinių įsipareigojimų atsakovas ieškovei neturėjo. Paaiškino, kad atsakovas 2014 m. rugsėjo mėn. pasirašė vekselį 86 000 Lt sumai, terminas 2 metai. Buvo pasirašytas ir antras vekselis tai pačiai 86 000 Lt sumai 3 metams. 2012 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimo atlikimo metu šalys vedė bendrą ūkį, nebuvo kalbama, kad tie pinigai yra skolinami, apie perkamą butą buvo kalbama kaip apie bendrą būstą. Vekseliai yra dingę. Paaiškino, kad atsakovas iš esmės nesutinka su jokiomis palūkanomis, kadangi niekada dėl jų nebuvo tartasi. Paskolos teisiniai santykiai atsirado tuomet, kai šalys pradėjo gyventi atskirai, kai pradėjo spręsti asmeninių lėšų grąžinimo klausimą. Konkretus momentas, nuo kurio susiklostė paskolos santykiai - 2014 m. gruodžio 3 d., kai atsakovas pasirašė paskolos sutartis. Būtent nuo šio momento ir turėtų būti skaičiuojamos palūkanos, jeigu teismas manytų, jog jos turi būti priteistos. Pinigai buvo pervesti buto įsigijimui, todėl taikytinos tikslinės palūkanų normos, suteikiant komerciniams bankams paskolas būsto įsigijimui ilgesniam nei 1 metų laikotarpiui. Nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki ieškinio pateikimo dienos, taikant 3,12 proc. metinių palūkanų normą už 181 dieną, palūkanos sudarytų 385,53 Eur.

Apeliaciniu skundu atsakovas I. V. pašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys dėl 5104,53 Eur palūkanų ir skolos dalies 2604,17 Eur sumai priteisimo panaikinti, ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje ieškovės ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl 24907,32 Eur skolos priteisimo, nepagrįstai konstatavo, jog ieškovei 2012 m. sausio 29 d. bankiniu pavedimu pervedus 86 000 Lt sumą, kaip buto, atsakovo įsigyto asmeninės nuosavybės teise, kainos dalies sumokėjimą buto pardavėjui, tarp ieškovės ir atsakovo susiformavo paskoliniai teisiniai santykiai ir atsirado iš šių santykių kildinamos teisinės pasekmės, tame tarpe ir atsakovo prievolė mokėti palūkanas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs ir įvertinęs faktines aplinkybes, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, ko pasekmėje netinkamai taikė materialinės teisės normas, nustatančias šalių tarpusavio teises ir pareigas šiems santykiams pasibaigus. Bylos nagrinėjimo metu nustatytos, ginčo šalių pripažintos ir teismo konstatuotos aplinkybės, jog ieškovei atliekant mokėjimo pavedimą (2012-01-29) ir vėliau šalis siejo artimi santykiai, jie vedė bendrą ūkį, mokėjimo pavedimu pervesti pinigai buvo skirti butui, kuriame jie kurį laiką kartu gyveno, įsigijimui, šio pavedimo atlikimo momentu ir vėliau ginčo šalys nei apie atsakovo įsipareigojimą ar valią mokėjimo pavedimu pervestus pinigus grąžinti ieškovei, nei apie šių pinigų grąžinimo sąlygas bei palūkanas iš esmės nekalbėjo. Atsakovo nuomone, būtent šios - šalių tarpusavio santykius ir elgesį nustatančios aplinkybės patvirtina, kad tiek 2012 m. sausio 29 d., tiek ir vėliau, tarp šalių buvo susiklostę bendro gyvenimo – partnerystės santykiai, atitinkantys bendrą partnerių jungtinę veiklą, paremtą vieningais partnerių interesais ir tikslais. Šalims iš esmės nei vienai neginčijant to fakto, kad nuo 2014 m. pradžios tarp šalių buvo nuolatiniai nesutarimai, o 2014 m. lapkričio – gruodžio mėn. šalys galutinai nutraukė bet kokius ryšius ir sprendė klausimus analogiškus nutraukiant partnerystės (šeimos) teisinius santykius, darytina išvada, kad būtent šiuo metu šalių faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai pasibaigė ir atsirado jungtinės veiklos (partnerystės) pabaigos teisinės pasekmės. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad pasibaigus partnerystės teisiniams santykiams, ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl jos sumokėtų už būstą lėšų grąžinimo. Vykdant derybas, atsakovas 2014 m. rudenį ieškovei išdavė vekselius, o po to ir pasirašė 2014 m. gruodžio 3 d. paskolos sutartį, taip patvirtindamas savo valią grąžinti ieškovei jos 2012 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu sumokėtas lėšas. Toks ieškovės reikalavimas bei atsakovo valia iš esmės atitiko LR CK 6.978 str. 2 d. nurodytas jungtinės veiklos pasibaigimo pasekmes, o vekselių ir paskolos sutarties sudarymas – atsakovo valios įforminimą rašytine forma. Pažymėjo tai, kad vekselių ir paskolos sutartimis buvo įformintas atsakovo skolinis įsipareigojimas ieškovei, o ne atsakovo pripažinimas tarp šalių egzistavus paskolinius teisinius santykius nuo 2012 m. sausio 29 d. Šalių susitarimo dėl to, jog ieškovei būtų grąžinta daugiau nei ji perdavė buto, kuriame iki bendro gyvenimo pabaigos gyveno kartu su atsakovu, įsigijimui, tarp šalių nebuvo. Tai patvirtina ir šalių paaiškinimai apie tai, kad nei vekseliuose, nei paskolos sutartyje, nebuvo nustatyti jokie kitokie mokėjimai (tame tarpe ir palūkanos), taip pat tai, jog byloje nėra įrodymų, kad ieškovė iki 2015 m. gegužės mėn. (iki pasirengimo teisminiam ginčo sprendimui) būtų prašiusi atsakovą sumokėti palūkanas ar kitas – papildomas išmokas. Pagal paskolos sutarties sampratą (CK 6.870 str.), nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalis turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą. Šiuo gi atveju, tai, jog ieškovė 2012 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu pinigines lėšas pervedė tiesiogiai buto pardavėjui, bei tai, kad butas buvo įgytas siekiant ginčo šalims jame gyventi, patvirtina, kad šalys kooperuodamos savo turtą bendram tikslui (būsto, kuriame šalys kartu ir gyveno, įsigijimui) veikė bendrai ir ieškovės lėšos nebuvo perduotos tiesiogiai atsakovui ir perduotos išimtinai tik jo poreikių patenkinimui. Atsakovo nuomone, aukščiau nurodytos ir bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, patvirtina, kad 2012 m. sausio 29 d. (mokėjimo atlikimo momentu) bei vėliau (iki 2014 m. rudens) tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos, dėl ko sprendžiant ginčą turėjo būti taikytos ne paskolinius, o jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius ir jų pasibaigimą reglamentuojančios teisės normos. Kvalifikavus teisinius santykius, kaip jungtinės veiklos (partnerystės), nesant šalių susitarimo, jog pasibaigus šiems teisiniams santykiams, partneriui (šiuo atveju ieškovei) turi būti grąžinta daugiau nei šis partneris įnešė į bendrą veiklą (sumokėtas atlyginimas už jo turto naudojimą bendrai veiklai ir interesams), sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovės naudai priteistos 5104,53 Eur palūkanos, yra nepagrįsta, dėl to naikintina. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs tarp šalių egzistavus paskolinius teisinius santykius nurodė, kad CK 6.872 str. 1 d. nurodytos palūkanos nediferencijuojamos pagal paskolos tikslą, dėl ko atsakovo argumentai dėl tikslinių paskolų palūkanų taikymo, tuo atveju, jei teismas manytų, kad atsakovas turi prievolę mokėti palūkanas, laikytini nepagrįstais. Atsakovo nuomone, tokios teismo išvados yra nepagrįstos, dėl to, kad minėta teisės norma konkrečių palūkanų normų nenustato, o nukreipia į Lietuvos banko skelbiamas vidutines palūkanų normas konkrečiu laikotarpiu. Pagal teismui pateiktus išrašus iš Lietuvos banko viešų duomenų bazių matyti, jog skelbiamos vidutinės palūkanų normos yra diferencijuojamos, atsižvelgiant į suteikiamų paskolų tikslą (vartojimo, būsto įsigijimui ir t.t.). Atsakovo nuomone, nustačius paskolos suteikimo tikslą, tikslinių vartojimo palūkanų taikymas CK 6.872 str. nuostatų nepažeistų. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas paaiškino, jog pablogėjus šalių santykiams nuo 2013 m. pabaigos, ieškovei primenant apie jos sumokėtas lėšas įsigyjant butą, atsakovas, esant ieškovės prašymams, jai mokėjimo pavedimu pervesdavo atitinkamas sumas, ir jo valia vykdant šiuos mokėjimus buvo ginčo sumos dalies grąžinimas. Būtent dėl šios priežasties, atsakovas atlikdamas mokėjimo pavedimus, mokėjimo paskirtyje nurodydavo, jog konkrečiu mokėjimu yra apmokama atsakovo skola ieškovei. Jokių kitų skolinių įsipareigojimų atsakovas ieškovei neturėjo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas būtų įsipareigojęs ar turėtų kokias nors kitas pinigines prievoles jos atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, jog ieškovė dėl šios aplinkybės yra tik nurodžiusi, kad su ja nebuvo tinkamai atsiskaityta jai vykdant darbo funkcijas atsakovo vadovaujamoje įmonėje. Šie ieškovės argumentai yra nepagrįsti, kadangi esant turtinių pretenzijų darbdaviui, šios pretenzijos spręstinos tarp darbdavio ir darbuotojo, atsakovas, nors ir būdamas įmonės vadovas, nėra ir negali būti šio ginčo šalis. Atsakovo nuomone, esant išreikštai atsakovo valiai, jog šie mokėjimai atlikti grąžinant ieškovei ginčo skolą, teismui nusprendus, jog šie mokėjimai nėra ginčo sumos grąžinimas, susidarytų situacija, jog atsakovas įgytų teisę reikalauti iš ieškovės šių sumų grąžinimo, iš esmės tik įrodinėjant tai, kad ieškovė šias sumas gavo be jokio teisinio pagrindo, o tai prieštarautų faktui, jog atsakovo mokėjimai buvo atlikti esant atsakovo valiai grąžinti ieškovei jos buto įsigijimui panaudotas lėšas. Atsakovas, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki ieškinio pateikimo dienos, grąžinant ginčo skolą yra sumokėjęs ieškovei bendrą 2604,17 Eur sumą. Ieškovė šių lėšų gavimo fakto neginčijo, taip pat bylos nagrinėjimo metu sutiko, kad 2015 m. atsakovo sumokėti 490 Eur (mokėjimo paskirtis „skola“, t. y. tokia pati, kaip ir atliekant kitus mokėjimus, kuriais atsakovas apmokėjo ginčo skolos dalį) yra susiję su ginču (ieškovė šia suma sumažino reikalavimus prašomų priteisti palūkanų dalyje). Atsižvelgiant į tai, kad tik po atsiliepimo pateikimo atsakovui buvo išduotas išrašas (2016-01-14) iš jau uždarytos atsiskaitomosios sąskaitos SEB banke, ir tik tada atsakovas galėjo atlikti paskaičiavimus bei pateikti teismui įrodymus apie faktiškai sumokėtas sumas apmokant ginčo skolą, atsakovui nurodžius atsiliepime mokėjimus 490 Eur, o ne 2604,17 Eur sumai, negali būti laikoma atsakovo paaiškinimų nenuoseklumu, leidžiančiu daryti išvadą, jog šie mokėjimai nėra susiję su ginčo suma. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė su apeliaciniu skundu nesutiko, prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai: kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien aplinkybė, jog pinigų pervedimo momentu ir iki pat tol kol šalys nesipyko (pabrėžė, kad atsakovas yra naudojęs smurtą prieš ieškovę), jokių palūkanų ieškovė nereikalavo realiuoju laiku, nepaneigia CK 6.872 str. 3 d. įtvirtintos prezumpcijos, jog jeigu paskolos sutarties dalykas yra pinigai, tuomet paskolos sutartis yra atlygintinė. Skunde nurodytas argumentas, kad nei apie pinigų grąžinimo sąlygas, nei palūkanas pavedimo atlikimo metu ir vėliau ginčo šalys nesitarė, yra nepagrįstas, kadangi kalba dėl paskolos grąžinimo, tiek dėl palūkanų, bei paskolinių santykių įforminimo, buvo nuolat. Netgi notarė, kuri tvirtino apelianto įsigyjamo buto sandorį, matydama paskolos buvimo faktą, siūlė tai įforminti atskiru rašytiniu susitarimu, kas ir buvo siekiama padaryti, bet apeliantas manipuliuodamas įvairiomis aplinkybėmis, visą laiką to vengė. Nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog 2012 m. sausio 29 d. pinigų pervedimo metu tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, siekiant sukurti bendrą dalinę nuosavybę, o ne paskoliniai teisiniai santykiai. Vienas iš esminių jungtinės veiklos sutarties požymių yra bendras dalyvių tikslas ir interesas - tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Šiuo atveju faktinės aplinkybės - buto įsigijimas vieno iš asmenų vardu, bei 2014 m. gruodžio mėnesį paskolos sutarčių iš apelianto pusės pasirašymas, patvirtina, kad tai nebuvo jungtinė veikla (partnerystė) ir šalys šį teisinį santykį visą laiką suprato vienodai (netgi pateikdamas atsiliepimą į ieškinį apeliantas patvirtino paskolinių, o ne partnerystės santykių buvimą). Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas - tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Šiuo konkrečiu atveju visuma faktinių aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai, o apelianto pozicija dėl partnerystės santykių atsirado tik vėlesnėje teisminio ginčo nagrinėjimo stadijoje. Nagrinėjamos bylos atveju tarp šalių susiklostę santykiai, atliekant mokėjimo pavedimą, galėtų būti kvalifikuojami kaip jungtinės veiklos sutartis, siekiant įgyti bendrą turtą, pagal CK 6.969 str. 1 d., o ne paskoliniai teisiniai santykiai, jeigu šalis būtų siejęs bendras siekiamas tikslas - sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams. Taigi nagrinėjamos bylos atveju būtina nustatyti sutarties šalių valią, t. y. ar šalys susitarė dėl konkretaus įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise. Nagrinėjamos bylos atveju pinigų perdavimo atsakovui tikslas nebuvo bendros nuosavybės kūrimas. Mokėjimo paskirtyje nurodyta aiškiai, kad nekilnojamas turtas įgyjamas asmenine atsakovo nuosavybe. Ieškovė ir atsakovas niekada net nesvarstė ir nebuvo išreiškę jokio ketinimo įgyti turtą bendros nuosavybės teise, nuo pat pinigų pervedimo momento tiek ieškovė, tiek atsakovas pinigų perdavimą traktavo kaip paskolą, atsakovui įsigyti butą asmenine nuosavybės teise. Minėtos aplinkybės patvirtina faktą, jog tarp ieškovės ir atsakovo susiformavo ne jungtinės veiklos santykiai, turint tikslą įgyti turtą bendra daline nuosavybe, o paskolos teisiniai santykiai. Nepaneigdami savo pozicijos dėl to, jog šalių santykiai neatitiko jungtinės veiklos teisinių santykių, kadangi šalys nekūrė bendro ūkio, pasireiškiančio lėšų bendrumu, neturėjo tikslo įgyti bendros nuosavybės, pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu šalis būtų sieję tokie teisiniai santykiai, t.y. jungtinė veikla, tai nereiškia, jog šalys siekė nekilnojamąjį turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kaip minėta, mokėjimo paskirtyje nurodyta pinigų pervedimo paskirtis aiškiai parodo tikruosius šalių ketinimus ir tikslus - turto įgijimas asmenine apelianto nuosavybe. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinęs, jog net ir šalis siejantys jungtinės veiklos teisiniai santykiai savaime nereiškia, kad visas tokios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010- 11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyminis teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tuo labiau tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės - asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, - reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011). Šiuo atveju iš esmės nėra keliamas klausimas dėl dalies turte nustatymo, kas taip pat neabejotinai patvirtina paskolinių santykių buvimą ir patvirtina atsakovo išdėstytą poziciją jo rengtose 2014 m. gruodžio 3 d. paskolos sutartyse. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vėlesniais savo veiksmais abi šalys sutiko ir pripažino, jog tarp jų susiformavo paskolos teisiniai santykiai. Tai patvirtina ir byloje esančios atsakovo parengtos paskolos sutartys, kurių ieškovė nepasirašė, atsižvelgdama į tai, kad jos netenkino sutarties sąlygos. Be to, paskolinių santykių egzistavimą atsakovas patvirtino 2014 m. rudenį, išrašydamas ieškovės naudai vekselį 86 000 Lt sumai, tokiu būdu išreikšdamas įsipareigojimą grąžinti paskolos sumą. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog vekselių ir paskolos sutartimis buvo įformintas atsakovo skolinis įsipareigojimas ieškovei, 2014 m. lapkričio - gruodžio mėn. nutraukus partnerystės teisinius santykius, o ne atsakovo pripažinimas tarp šalių egzistavus paskolinius teisinius santykius nuo 2012 m. sausio 29 d. Pastarąjį argumentą paneigia paties atsakovo veiksmai, t.y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodytos aplinkybės. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas laikėsi pozicijos, jog jau yra grąžinęs ieškovei 2604,17 Eur. Pastarajai aplinkybei įrodyti buvo pateikęs atliktų mokėjimų suvestinę už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. kovo 26 d. Nepaisant to, jog anot atsakovo, paskolos teisiniai santykiai tarp šalių susiformavo tik 2014 m. rudenį, atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teigė, kad skolą pradėjo grąžinti dar 2013 m. lapkričio 12 d., kas paneigia atsakovo argumentą, jog paskolos teisiniai santykiai tarp šalių susiformavo tik 2014 m. rudeni, ir parodo apelianto pozicijos nenuoseklumą ir siekį bet kokiu būdu išvengti prievolės vykdymo. Nepagrįstas ir skunde nurodytas argumentas, kad tai, jog piniginės lėšos buvo pervestos buto pardavėjui, o ne tiesiogiai atsakovui, rodo, kad lėšos nebuvo perduotos išimtinai atsakovo poreikių tenkinimui. Pažymėtina, kad piniginės lėšos pervestos už butą, kurį atsakovas įgijo asmeninės nuosavybės teise, todėl neturi reikšmės aplinkybė, kam tos lėšos buvo pervestos, t.y. tiesiogiai atsakovui ar buto pardavėjui, kadangi rezultatas lygiavertis - buto įgijimas asmeninės nuosavybės teise. Tuo tarpu faktas, kad įgijus butą šalys jame kartu gyveno, negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos, sukuriant bendrą turtą, įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014). Paskolos sutartis yra realinė - ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Atsižvelgiant i tai, pirmosios instancijos teismas pagristai atmetė atsakovo argumentus apie tai, kad paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta tik 2014 m. gruodžio 3 d., kai jis parengė ir pasirašė paskolos sutartis, kurios ieškovės nebuvo pasirašytos, ir konstatavo, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė nuo 2012 m. sausio 29 d. t.y. mokėjimo pavedimo, kuriuo perduoti pinigai, atlikimo dienos. Taigi nuo 2012 m. sausio 29 d. ieškovei atsirado teisė reikalauti iš atsakovo palūkanų. Atsakovas taip pat ginčija prašomų priteisti palūkanų skaičiavimo normą, nurodydamas, kad pinigai buvo pervesti buto įsigijimui, todėl turėtų būti taikomos tikslinės palūkanų normos. CK 6.872 str. nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Taigi, nepagrįstas apelianto argumentas, kad minėta teisės norma nenustato konkrečių palūkanų normų, priešingai, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, įstatymas imperatyviai nurodo, kokios palūkanos skaičiuotinos šalims nesusitarus dėl jų dydžio, ir jos nediferencijuojamos pagal paskolos tikslą, t.y. palūkanos skaičiuojamos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Skunde nurodoma, jog pablogėjus šalių santykiams nuo 2013 m. pabaigos atsakovas ieškovei mokėjimo pavedimais pervesdavo atitinkamas sumas ir jo valia vykdant šiuo mokėjimus buvo ginčo sumos dalies grąžinimas. Atsakovo teigimu, būtent dėl šios priežasties, atsakovas atlikdamas mokėjimo pavedimus, mokėjimo paskirtyje nurodydavo, jog konkrečiu mokėjimu yra apmokama atsakovo skola ieškovei. Tokiu būdu, anot atsakovo, jis ieškovei yra grąžinęs 2604,17 Eur skolos. Taigi, skunde atsakovas ir vėl nurodo, kad skolą pradėjo grąžinti 2013 m., nors tame pačiame skunde teigia, kad paskoliniai santykiai tarp šalių susiklostė tik 2014 m. rudenį. Tuo tarpu atsiliepime į ieškinį atsakovas apskritai buvo nurodęs, kad yra grąžinęs 490 Eur. Vieni atsakovo argumentai neigia kitus, o būtent - siekdamas sumažinti skolos dydį atsakovas teigia skola pradėjęs gražinti 2013 m., tuo tarpu, siekdamas išvengti palūkanų mokėjimo, teigia, kad paskoliniai santykiai susiklostė tik 2014 m rudenį. Tokie atsakovo veiksmai rodo akivaizdų siekį bet kokiu būdu išvengti prievolių vykdymo. Pagal bendrąją įrodymų naštos paskirstymo taisyklę iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose skolininkui nustatyta pareiga įrodyti, jog jis paskolą grąžino (CPK 178 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pozicijos keitimą, nenuoseklumą, pagrįstai konstatavo, jog nesant kitų įrodymų, kad mokėjimo pavedimai, atlikti nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d., buvo skirti padengti būtent įsiskolinimą pagal ginčo sutartį, vien aplinkybė, jog mokėjimuose nurodyta įmokos paskirtis „skola“ nėra pakankama konstatuoti, jog šiais pavedimais atsakovas grąžino dalį ginčo skolos.