- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-18
- Bylos Nr.
- I-5196-426/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08102-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Rūta Miliuvienė, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- A. Ž.
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant pareiškėjui A. Ž., jo atstovei D. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2-3), kuriame prašoma: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013-07-17 sprendimą Nr. (1.7)-S-2340-13; 2) įpareigoti Tarnybą priimti teigiamą sprendimą pagal pareiškėjo 2013-05-20 prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Taip pat prašė priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad 2013-05-20 kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo. Atsakovė pavedė advokatui Z. B. pateikti išvadą dėl prašymo pagrįstumo. Gavusi 2013-07-15 išvadą, kurią advokatas, pareiškėjo manymu, padarė nesusipažinęs su Trakų rajono apylinkės teisme išnagrinėta civiline byla, atsakovė nusprendė, kad nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikti teismui, todėl reikalavimas civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo yra nepagrįstas, o atstovavimas byloje neperspektyvus. Pareiškėjo teigimu, tokios Tarnybos išvados akivaizdžiai nepagrįstos ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai.
Pažymi, kad Tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, savo kompetencijos ribose turi įvertinti reikalavimo pagrįstumą tik tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas. Šio ginčo atveju, pareiškėjo nuomone, atsakovė turėjo vertinti tik tai, ar pagal jo pateiktus dokumentus ir nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų prašymui atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo parengti. Tačiau atsakovė apsiribojo tik faktinių aplinkybių vertinimu, nors tai yra teismo prerogatyva. Pabrėžė, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2012-03-14 sprendime nustatytas faktas, kad žemės sklypas, esantis SB „Klevas“ priklauso D. Ž. asmeninės nuosavybės teise, nuginčytas gali būti tik atnaujinus procesą civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinė nevykdys pažado perrašyti vyresniajam sūnui šį žemės sklypą, paaiškėjo tik tada, kai įsiteisėjo minėtas Trakų rajono apylinkės teismo sprendimas. Pareiškėjas tvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu ši aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti žinoma.
Pažymi, jog atsakovė, priimdama sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, iš esmės vertino pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių pagrįstumą ir peržengė jai teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribas, todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą.
Atsiliepimas
Tarnyba teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 28-32). Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad sprendimą priėmė objektyviai, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir kitus pateiktus dokumentus, nepažeisdama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytos tvarkos, neviršydama kompetencijos, atsižvelgdama į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principus.
Tarnyba akcentuoja, kad, kreipdamasis dėl antrinės teisinės pagalbos, A. Ž. nepateikė jokių savo poziciją (nuomonę) dėl proceso atnaujinimo pagrindžiančių dokumentų, t. y. jis tik išdėstė subjektyvų įvykusio teisminio proceso vertinimą bei aplinkybes dėl dingusių garso įrašų, buvusios sutuoktinės neteisėtų pažadų perleisti turtą sūnui ir kt. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 18 str. 1 d. numato asmenų, kurie kreipiasi dėl antrinės teisinės pagalbos, pareigą pateikti Tarnybai ne tik nustatytos formos prašymą, bet ir jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Priimant 2013-07-17 sprendimą buvo analizuojamas ne tik pareiškėjo prašymas su pridėtais dokumentais, advokato Z. B. išvada su priedais, tačiau ir advokatės R. V. bei advokatės J. Ž. (iki santuokos sudarymo buvusi pavardė – Lučinskaitė), kurios teikė A. Ž. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos, pateikti dokumentai. Tarnyba akcentuoja, kad pareiškėjo reikalavimą vertino tuo aspektu, ar jo nurodytos aplinkybės sudaro sąlygas Civilinio proceso kodekso nuostatas atitinkančio procesinio dokumento (prašymo atnaujinti procesą) parengimui, ir padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju taikytinos Įstatymo 11 str. 6 d. 1 ir 2 p. nuostatas, nes pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, o atstovavimas tokioje byloje – neperspektyvus.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė patvirtino skunde išdėstytus motyvus ir prašė jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad A. Ž. 2013-09-27 kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo (b. l. 34-39). Pagrįsdamas savo prašymą paaiškino, kad Trakų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs santuokos nutraukimo bei turto padalinimo tarp buvusių sutuoktinių bylą, iki galo neišsprendė turto padalinimo klausimo, todėl liko nepadalinto turto. Pažymėjo, kad Trakų rajono apylinkės teisme vykusio proceso metu posėdžio garso įrašas buvo daromas netinkamai ir tyčia sugadintas. Nurodo, kad Lietuvos aukščiausiasis teismas 2013-01-02 nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo kasacinį skundą, todėl mano, kad bylos nagrinėjimą tikslinga atnaujinti.
Pareiškėjas advokatui Z. B. pateikė išsamius paaiškinimus, kuriuose, be kita ko, pažymėjo, jog Trakų rajono apylinkės teismas savo sprendime nurodė, kad sodas, esantis SB „Klevas“, Elektrėnų m., Elektrėnų sav. , yra registruotas žmonos vardu ir yra jos nuosavybė (b. l. 51-55). Tačiau, pareiškėjo teigimu, šis turtas buvo įgytas santuokoje. Taip pat paaiškino, kad prisidėjo prie sodo (padovanoto uošvės) namo statybos, o teisminio nagrinėjimo metu ginčo dėl šio turto nekėlė, nes su buvusia žmona buvo sutarę, jog jis bus perrašytas vyriausiajam sūnui.
Advokatas Z. B. 2013-06-11 pateikė tarnybai išvadą, kurioje pažymėjo, kad A. Ž. prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl, vadovaujantis Įstatymo 11 str. 6 d. 1 p. pareiškėjui antrinė teisinė gynyba negali būti teikiama (b. l. 48-50).
Tarnybos 2013-07-17 sprendimu Nr. (1.7.)-S-2340-13 pareiškėjo prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo atmestas vadovaujantis Įstatymo 11 str. 6 d. 1, 2 p. nuostatomis, t. y. konstatavus, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje yra neperspektyvus (b. l. 5-9).
Byloje spręstinas ginčas dėl A. Ž. skundo reikalavimų panaikinti Tarnybos 2013-07-17 sprendimą bei įpareigoti atsakovę suteikti pareiškėjui prašomą antrinę teisinę pagalbą pagrįstumo ir teisėtumo.
Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Tarnybos 2013-07-17 įsakymo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, pažymėtina, kad teisminėje praktikoje ne kartą akcentuota, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 str. 6 d. numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-31 sprendimas adm. b. Nr. A822–1082/2011, 2010-12-02 nutartis adm. b. Nr. A756–1390/2010).
Įstatymo 11 str. 6 d. (redakcijos, galiojusios iki 2014-01-01, t. y. skundžiamo sprendimo priėmimo metu), be kita ko, buvo nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.); atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).
Įstatymo 11 str. 6 d. 1 ir 2 p. taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Taigi, Tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintinais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, o turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-04-26 nutartis adm.b. Nr. A492–1681/2012).
Kaip minėta, A. Ž. 2013-09-27 Tarnybai pateiktame prašyme paaiškino, kad Trakų rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje santuokos nutraukimo bei turto padalinimo byloje (civ. b. Nr. 2-42-239/2012) nebuvo padalintas visas pareiškėjui ir buvusiai sutuoktinei D. Ž. bendrosios nuosavybės teisėmis priklausantis turtas. Nurodė, kad tokia faktinė bei teisinė situacija susiklostė dėl pastarosios kaltės, nes skyrybų metu nepadalintas turtas, t. y. sodo sklypas, kuris buvo registruotas buvusios sutuoktinės vardu, turėjo būti perleistas vyresniajam sūnui.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismo 2012-03-14 sprendime (civ. b. Nr. 2-42-239/2012) konstatuota, kad žemės sklypas, esantis SB „Klevas“, Elektrėnų m., Elektrėnų sav. (unikalus Nr. 7930-0001-0225) nuosavybės teise priklauso ieškovei D. Ž., todėl šis turtas nebuvo įtrauktas į bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis turėtą bei dalintiną turtą (b. l. 74-80).
Civilinio proceso kodekso 3.118 str. 1 d., be kita ko, nustatyta, kad dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno, ir kito asmeninis turtas. Taigi, pasitvirtinus A. Ž. nurodytoms aplinkybėms, t. y. konstatavus, kad ginčo žemės sklypas priklausė pareiškėjui bei jo buvusiai sutuoktinei bendrosios nuosavybės teisėmis, galimai buvo pažeistos Civilinio kodekso 3.118 str. 1 d. nuostatos, taip pat ir pareiškėjo teisė į teisingą santuokoje įgyto turto padalinimą.
Byloje nėra jokių duomenų, kuriais būtų grindžiamas minėto turto priskyrimas D. Ž.. Taip pat jokiais įrodymais nepaneigti A. Ž. nurodyti motyvai, jog buvusių sutuoktinių bendru sutarimu šis turtas turėjo būti perleistas jų sūnui ir dėl šios priežasties nebuvo įtrauktas į bendro turto balansą. Kaip nurodo pareiškėjas, tai, jog turtas sūnui nebus perleistas, paaiškėjo jau įsiteisėjus teismų sprendimams, t. y. po skyrybų bei turto padalinimo bylos išnagrinėjimo.
Pagal Civilinio proceso kodekso 366 str. 1 d. 2 p., procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
Lietuvos aukščiausiojo teismo praktikoje dėl Civilinio proceso kodekso 366 str. 1 d. 2 p. taikymo ne kartą išaiškinta, kad pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje. Civilinio proceso kodekso 366 str. 1 d. 2 p. taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų
išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui.
Iš skundžiamo Tarnybos 2013-07-17 sprendimo matyti, kad jame buvo analizuojama, ar A. Ž. 2013-09-27 pateiktame prašyme nurodytos aplinkybė atitinka Civilinio proceso 366 str. 1 d. 2 p. nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, pateiktas teisinis vertinimas. Kaip minėta, Įstatymo 11 str. 6 d. 1 ir 2 p. taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 6 d. 2 p. taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Toks vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atliekamas konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste (2014-08-27 nutartis adm. b. Nr. A556-2183/2014). Visais atvejais pareiškėjo nurodytų aplinkybių, taip pat pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrįstumas bei teisėtumas turi būti įvertintas ši prašymą nagrinėjančio teismo.
Teisėjų kolegijos nuomone A. Ž. nurodytos aplinkybės gali būti vertinamos Civilinio proceso kodekso 366 str. 1 d. 2 p. taikymo prasme, todėl nagrinėjamu atveju gali būti parengtas motyvuotas, pagrįstas ir Civilinio proceso kodekso nuostatas atitinkantis prašymas dėl proceso atnaujinimo.
Atsižvelgus į tai pripažintina, kad Tarnyba 2013-07-17 sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nelaikytinas pagrįstas ir teisėtas, todėl naikintinas, o atsakovė įpareigotina priimti sprendimą, kuriuo A. Ž. būtų suteikta antrinė teisinė pagalba.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje buvo atstovaujamas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-07-11 sprendimu paskirtos advokatės.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 45¹ str. 1 d. nustatyta, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
Nei pareiškėjas, nei Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba detalių apskaičiavimų, patvirtinančių byloje patirtas išlaidas, teismui nepateikė. Todėl, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje gali būti išspręstas Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. nustatyta tvarka, pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (2011-09-05 sprendimas adm. b. Nr. A62–1367/2011 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45¹ str., 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
Pareiškėjos A. Ž. skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-07-17 sprendimą Nr. (1.7)-S-2340-13.
Įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą, kuriuo A. Ž. būtų suteikta antrinė teisinė pagalba pagal pareiškėjo 2013-05-20 pateiktą prašymą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.