- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-30
- Bylos Nr.
- e2-14793-1185/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04606-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Simona Čėsnienė
- Ieškovas
- E. G.
- Atsakovas
- valstybės įmonei Turto bankas
- Kategorijos
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. G., atstovaujamo globėjos D. A., ieškinį atsakovei valstybės įmonei Turto bankas dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovas E. G., atstovaujamas globėjos D. A., kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei VĮ Turto bankas, prašydamas pripažinti butą (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), asmenine B. L., mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybe. Ieškovas nurodė, kad butą B. L. nuosavybės teise įgijo 2005 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, 2006 m. vasario 7 d. sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko anūkui ieškovui, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovas po savo senelės B. L. mirties priėmė jos palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, tačiau negali paveldėjimo bylą tvarkančiam notarui pateikti įrodymų, kad turtas, kurį pretenduoja paveldėti, yra asmeninė palikėjos B. L. nuosavybė. Ieškovas taip pat nurodė, kad butas įgytas formaliai galiojant palikėjos B. L. ir J. L. santuokai, todėl pagal įstatymo prezumpciją laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių B. L. ir ieškovo senelio J. L. nuosavybe, tačiau B. L. su sutuoktiniu J. L. nevedė bendro ūkio, negyveno bendro gyvenimo ir net nesimatė nuo 1944 m., kai jos sutuoktinis buvo išvežtas priverstiniams darbams į (duomenys neskelbtini), o pasibaigus Antrajam pasauliniam karui J. L. emigravo į duomenys neskelbtini, ten gyveno ir mirė (nėra žinoma tiksli mirties data; spėjama mirties data – duomenys neskelbtini) Ieškovas laikėsi pozicijos, kad J. L., kuris tikėtina buvo miręs, ne tik neišreiškė jokios savo valios, sutikimo, noro įsigyti butą, bet ir neturėjo jokio intereso įgyti ką nors bendra, niekaip neprisidėjo prie turto įsigijimo ir, tikėtina, niekuomet net nesužinojo apie buto įsigijimą, o turtas buvo įgytas asmeninėmis B. L. lėšomis ir pastangomis, gyvenant vienai.
Atsiliepimas
2. Atsakovė VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į ieškinį ir prašė jį išnagrinėti teismo nuožiūra.
3. Ieškovo E. G., atstovaujamo globėjos D. A., atstovė advokatė J. G. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti visiškai. Atstovė paaiškino, kad, pradėjus ginčo buto paveldėjimo procedūras pas notarą, jis paaiškino, kad, nesant J. L. mirties faktą patvirtinančio dokumento vien Gyventojų registro duomenys apie J. L. mirties datą palikimą tvarkančiam notarui yra nepakankami asmeninei B. L. nuosavybei konstatuoti, todėl butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atstovė taip pat paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registre butas įregistruotas tik B. L. vardu, jis įgytas už asmenines jos lėšas – gautą tikslinę kompensaciją, kurios suma sutampa su ginčo buto kaina, aiškiai išreikšta jos valia įgyti butą asmeninės nuosavybės teise. Atstovė nurodė, kad neįrodinėja J. L. mirties fakto, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis nuo 1944 m. nebuvo grįžęs į Lietuvą ir, atstovės nuomone, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo miręs, nes Gyventojų registre nurodyta, kad B. L. mirė našle, jai buvo mokama našlės pensija, o B. Ž. parengtoje knygoje „duomenys neskelbtini“ yra duomenys apie J. L. mirties datą. Atstovė taip pat nurodė, kad nuo ginčo buto įsigijimo juo naudojosi tik B. L., ji sudarė sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, leido gyventi bute ieškovui.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai
Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe
4. Nagrinėjamu atveju Gyventojų registro duomenys patvirtina, kad B. L., mirusi (duomenys neskelbtini), buvo sudariusi santuoką su J. L.. Gyventojų registre yra įregistruoti duomenys apie J. L. gimimo datą (duomenys neskelbtini) ir mirties datą (duomenys neskelbtini), įregistruota, kad B. L. mirė našle. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad B. L. 2005 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo butą (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini). B. L. 2006 m. vasario 7 d. sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko anūkui ieškovui, o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovas po savo senelės B. L. mirties priėmė jos palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti. Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarė N. M. 2024 m. rugpjūčio 26 d. išdavė liudijimą, kad ieškovas priėmė B. L. palikimą. Nors ieškovo seneliai faktiškai kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė nuo 1944 m., ginčo turtas buvo įgytas po Gyventojų registre nurodytos ieškovo senelio mirties datos, tačiau Gyventojų registre nėra J. L. mirties faktą patvirtinančio dokumento. Kaip nurodė ieškovas, ginčo buto kainą jo senelė sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis – savo tiksline kompensacija, aiškiai išreikšdama valią įsigyti butą asmeninės nuosavybės teise, o J. L. ne tik kad neprisidėjo prie buto įsigijimo, bet ir apie tai, kad jo senelė įsigijo butą, nežinojo ir negalėjo žinoti, nes tikėtina sandorio sudarymo dieną buvo miręs. Ieškovas prašė ginčo turtą pripažinti jo senelės asmenine nuosavybe, todėl ieškovo ieškinio reikalavimo dalykas, nesant patikimų įrodymų apie santuokos pabaigą ginčo sandorio sudarymo metu, yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės režimo turtui prezumpcijos paneigimas.
5. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumcija, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).
6. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą asmenine sutuoktinių nuosavybe laikoma turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas ar lėšas gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Vadinasi, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn.
7. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą asmenine sutuoktinių nuosavybe laikoma lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu.
8. Kaip minėta, ieškovas siekia, kad ginčo turtas, įgytas nesant patikimų įrodymų apie B. L. ir J. L. santuokos pabaigą ginčo sandorio sudarymo metu, būtų pripažintas B. L. asmenine nuosavybe, nurodydamas, kad ginčo butas buvo įgytas už B. L. asmenines lėšas, ieškovo senelei aiškiai išreiškus valią įgyti butą asmeninėn nuosavybėn.
9. Pasisakant dėl to, ar ieškovas įrodė, kad egzistuoja sąlygos paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, pirmiausia svarbu įvertinti B. L. 2005 m. spalio 11 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu ji įsigijo ginčo butą, tekstą. Sutartyje nurodyta, kad ji sudaryta tarp pardavėjų ir pirkėjos B. L., dalyvaujant Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus Būsto fondo poskyrio vedėjai pagal Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl gyvenamosios patalpos įsigijimo išlaidų kompensavimo B. L.“. Be to, sutarties 3 punkte nurodyta, kad butas parduotas už 30 000,00 Lt, kurie bus sumokėti pardavėjoms pagal minėtą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą, o 4 punkte nurodyta, kad B. L. patvirtino, kad minėtu įsakymu paskirtos kompensacijos likutis yra 13 000,00 Lt. 2005 m. spalio 14 d. susitarimas patvirtinti sutarties įvykdymą patvirtina, kad pagal ginčo sutartį B. L. visiškai atsiskaitė su pardavėjomis, t. y. kad buto kaina buvo sumokėta pagal minėtą įsakymą.
10. Kaip minėta, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl gyvenamosios patalpos įsigijimo išlaidų kompensavimo B. L.“ ieškovo senelei paskirta gyvenamosios patalpos įsigijimo išlaidų kompensacija, ši kompensacija paskirta asmeniškai ieškovo senelei. Todėl, teismo vertinimu, lėšos, už kurias buvo įsigytas ginčo butas, pripažintinos asmeninėmis ieškovo senelės lėšomis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Kaip minėta, kompensacija buvo panaudota sumokant visą ginčo butą, t. y. ginčo butas įsigytas išimtinai tik už šias lėšas. Atsižvelgiat į tai darytina išvada, kad egzistuoja pirmoji sąlyga, kurią būtina nustatyti, siekiant paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, t. y. ginčo turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių, t. y. ieškovo senelės, asmenines lėšas.
11. Toliau pasisakant dėl to, ar ieškovas įrodė, kad egzistuoja sąlygos paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, svarbu įvertinti, kokios aplinkybės egzistavo B. L. 2005 m. spalio 11 d. sudarant ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį. Kaip nurodė ieškovas, jo senelė su sutuoktiniu J. L. faktiškai išsiskyrė 1944 m., kai jis karo metu pasitraukė į vakarus, o vėliau išvyko į (duomenys neskelbtini), todėl sutuoktiniai gyveno atskirai nuo 1944 m. Šiaulių regioninio valstybės archyvo 2024 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad 1952-1957 m. civilinių bylų rodyklėse dėl santuokos nutraukimo nėra užregistruotos B. L. ir J. L. pavardės, tačiau yra duomenys, kad pagal B. L. 1952 m. balandžio 7 d. prašymą 1952 m. balandžio 24 d. civilinėje byloje dėl J. L. pripažinimo mirusiu buvo priimtas sprendimas pripažinti jį mirusiu, tačiau sprendimas buvo panaikintas. Liudytoja apklausta S. P., B. L. proanūkė, parodė, kad prosenelė yra pasakojusi, kad turėjo vyrą, kuris karo metu pabėgo į (duomenys neskelbtini) ir niekada į Lietuvą nebuvo grįžęs. B. Ž. knygoje „(duomenys neskelbtini)“ esantys duomenys apie ieškovo senelės ir jos sutuoktinio ryšius, kurie laikytini netiesioginiais įrodymais, iš esmės patvirtina, kad ieškovo senelė buvo susidariusi pagrįstą įsitikinimą, kad jos sutuoktinis (duomenys neskelbtini) sukūrė kitą šeimą, o vėliau ir mirė (tikėtina iki (duomenys neskelbtini)), ir dėl to aiškiai suprato, kad jokio bendro gyvenimo su sutuoktiniu negyvena, todėl bet kokį turtą, taigi ir ginčo butą, ieškovo senelė įgijo manydama, kad jį įsigyja asmeninės nuosavybės teise. Teismo vertinimu, visos šios aplinkybė patvirtina, kad ginčo turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovo senelės valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Vėlesni ieškovo senelės veiksmai, kai ji 2005 m. gruodžio 23 d. sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su buities abonementu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2006 m. sausio 30 d. sudarė šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutarties priedą „Šilumos perdavimo tinklų, šilumos įrenginių nuosavybės, šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros ribų ir tiekimo – vartojimo ribos nustatymo aktas“, kreipėsi dėl našlės pensijos gavimo ir jai buvo paskirta ir mokama našlės pensija, šią teismo padarytą išvadą patvirtina.
12. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, laikytina, kad ieškovas paneigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės režimo ginčo turtui prezumpciją. Todėl ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai ir pripažintina, kad B. L., mirusi (duomenys neskelbtini), butą ((duomenys neskelbtini)), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), 2005 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 4 dalimi, gali nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendrosios taisyklės yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis.
14. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo procesas išsiskiria tuo ypatumu, kad teismas turi pareigą savo iniciatyva, t. y. net be atskiro šalies prašymo ar pareiškimo, paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias atitinkamos bylos procese. Taigi bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-319-684/2023).
15. Kasacinio teismo išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimai nėra šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, t. y. bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas vertintina kaip savarankiška teismo veikla, bylos nesprendžiant iš esmės, tačiau, išsprendus bylą dėl materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma ir dėl procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo – bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-1075/2019).
16. Nagrinėjamu atveju ieškovas už ieškinį sumokėjo 50,00 Eur žyminį mokestį, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 25 d. nutartimi ieškovas buvo atleistas nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Ieškinyje ieškovas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepareiškė. Nagrinėjamu atveju nenustatytas valstybės įgaliotos institucijos – šiuo atveju atsakovės, netinkamas procesinis elgesys. Todėl ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 50,00 Eur žyminis mokestis, ir likusi žyminio mokesčio dalis, nuo kurios mokėjimo ieškovas buvo atleistas, iš atsakovės nepriteistini Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 4 dalies pagrindu.
17. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 4,04 Eur ir yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (8,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Todėl jų atlyginimo valstybei klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 259, 260, 263, 265, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti visiškai.
Pripažinti, kad B. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini), butą (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), 2005 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.