Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-09-27 · Administracinė byla Nr. A-2695-520/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-12-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-09-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-09-27
Bylos Nr.
A-2695-520/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02140-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2695-520/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02140-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovė, Šiaulių TI) 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 2 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Didžiąją laiko dalį pareiškėjas turėjo sėdėti ar gulėti, tačiau sėdėti pareiškėjui buvo sunku, nes turi stuburo disko išvaržą. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Šiaulių TI jo neaprūpina kanceliarinėmis priemonėmis, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, pareiškėjas vedamas pasivaikščioti anksti ryte apie 8 val., kiemelyje nėra suolo atsisėsti, kiemelyje buvo nemalonus kvapas. Sportuoti pareiškėjas buvo vedamas vieną kartą per mėnesį. Pareiškėjas pažymėjo, kad sanitariniame mazge nėra ventiliacijos, higienos priemonės išduodamos prasčiausios kokybės, per pusę metų išduodavo tik vieną porą kojinių. Gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, nuo dirbtinio apšvietimo sutriko pareiškėjo regėjimas. Parduotuvės asortimentas labai skurdus, todėl pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI direktorių dėl prekių asortimento, kainos parduotuvėje per didelės. Pareiškėjui nebuvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai ir išvykos į namus.

Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko jo psichikos, psichologinė ir emocinė būklė, turėjo kreiptis į gydytojus bei psichologus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs orientacinio dydžio kompensaciją už gyvenimą nežmoniškomis sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,14 iki 6,27 kv. m. Atsakovė atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai.

Atsakovė laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų laikymo sąlygų. Pareiškėjo pretenzijos atsakovei laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodė, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo sąlygų, teisės į sportą, suteikiamų pasimatymų, aprūpinimo higienos priemonėmis. Atsakovės nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 2 d., Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 48 (plotas 18,81 kv. m) ir Nr. 93 (plotas 18,23 kv. m). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, nustatytos kameros ploto normos, tačiau ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant vienam asmeniui nustatytos kameros ploto normos. Kadangi pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovei, todėl šias aplinkybes teismas aiškintino pareiškėjo naudai ir konstatavo, jog ginčo laikotarpiu iš viso 1 dieną pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų, pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo nemalonus kvapas, teismas pažymėjo, jog patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-153 teismas nustatė, kad patikrinimo metu (2015 m. balandžio 20 d.) paskirstymo ir karantino kamerose nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 22, 26, 28, 62 punktų pažeidimai. Teismo vertinimu, nors pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės, teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė, kad patalpos, kuriose jis buvo laikomas, išskyrus nustatytus pažeidimus, neatitiko higienos normų reikalavimų.

Dėl pasivaikščiojimo lauke trukmės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, pažymėjo, jog iš pareiškėjo skundo matyti, kad jam buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį nei 1 valandos pasivaikščiojimą gryname ore, todėl teismas šiuos argumentus atmetė. Nustatęs, kad pasivaikščiojimo kiemeliai, į kuriuos pasivaikščioti vienu metu vedami visi toje kameroje esantys asmenys, yra nuo 17,31 iki 23,43 kv. m dydžio, o suolelių įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose teisės aktai nenustato, teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo teiginių, kad buvo per mažai vietos pasivaikščioti ir nebuvo galimybių sėdėti.

Atsiliepimas

Nors pareiškėjas nurodė, kad sportuoti jis buvo vedamas vieną kartą per mėnesį, tačiau teismas, vadovaudamasis atsakovo atsiliepimu į skundą ir Šiaulių TI direktoriaus įsakymu „Dėl suimtųjų laisvalaikio užimtumo programos patvirtinimo“, nustatė, jog Šiaulių TI laikomiems suimtiesiems (nuteistiesiems) vykdoma Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią suimtiesiems (nuteistiesiems) organizuojamos įvairios laisvalaikio užimtumo priemonės, kurios numatomos skyriaus darbo planuose. Kiekvieną mėnesį organizuojama po renginį, kuriame gali dalyvauti visi pageidaujantys suimtieji (nuteistieji). Taip pat pagal galimybes ir sudarytus grafikus suimtieji (nuteistieji) vedami į stalo teniso salę ir į treniruoklių salę bei krepšinio aikštelę. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos dėl galimybės sportuoti, nes pareiškėjas neteikė skundų ar prašymų.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Šiaulių TI jo neaprūpina kanceliarinėmis priemonėmis, higienos priemonės išduodamos prasčiausios kokybės, kojines išduoda vieną porą per pusę metų, teismas rėmėsi Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmenine sąskaita Nr. 1476, iš kurios nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vidutiniškai buvo aprūpinamas kas mėnesį. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl neišduotų higienos priemonių ar kanceliarinių prekių, nes jis ginčo laikotarpiu Šiaulių TI neteikė prašymų ar skundų dėl to ir byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl šių daiktų išdavimo pareiškėjui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatęs, kad pareiškėjas negauna pajamų, neturi sąskaitoje lėšų, yra nemokus ir dėl to neturėjo galimybės ginčo laikotarpiu pirkti prekių Šiaulių TI parduotuvėje, sprendė, jog pareiškėjas neįrodė, kad Šiaulių TI parduotuvėje esančių prekių asortimentas ar jų kainos galėjo pareiškėjui sukelti kokių nors nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti neturtinę žalą.

Teismas konstatavo, kad suimtųjų teisę pasimatyti įtvirtina SVĮ 22 straipsnis, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XI skyriuje reglamentuojama suimtųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis tvarka ir sąlygos. Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su prašymu skirti jam ilgalaikį pasimatymą, kuris pareiškėjui nebuvo suteiktas, nurodyti nesuteikimo motyvai bei išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas Šiaulių TI sprendimo neskundė. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A261-526/2014 pateiktus išaiškinimus, jog ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuose laikytinas proporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone, konstatavo, kad atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją ir pareiškėjo teisės į pasimatymus su šeimos nariais Šiaulių TI ginčo laikotarpiu nepažeidė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie jo sveikatą ir sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai dėl analogiškų aplinkybių kitu laikotarpiu būnant Šiaulių TI yra išnagrinėti Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1423-362/2015.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, teismas sprendė, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo formos, atsižvelgė į tai, kad: nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, t. y. pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, tik 1 dieną, higienos normų pažeidimai buvo trumpalaikiai (karantino ir paskirstymo kamerose); byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu; pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore; pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito; pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti; jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichikos savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavęs, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, darė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkintino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III.

Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, t. y. tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 3,6 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą. Jeigu pareiškėjo patirtas skausmas būtų įvertintas atsižvelgiant į tai, jog asmeniui turi tekti 3,6 kv. m kameros ploto, neįskaitant baldų užimamo ploto, tai akivaizdu, kad būtų padaryta išvada, jog pareiškėjas patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neobjektyvus ir šališkas.

3. Pareiškėjas skunde iš viso neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja EŽTT praktikai. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pavyzdžiui, EŽTT Canali byloje skyrė 34 000 Lt (9 847,08 Eur) neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovė paaiškina, kad yra net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų, įskaitant ir pažeidimo fakto pripažinimą. Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. J. už kalinimą nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 2 d. iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus 1 dieną pažeistą vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą bei Higienos normos HN 76:2010 22, 26, 28 ir 62 punktų pažeidimus karantino ir paskirstymo kamerose. Dėl to pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės nuostatas ir nepagrįstai nesirėmė EŽTT praktika. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (pasivaikščiojimų trukme ir sąlygomis, aprūpinimu higienos priemonėmis, asortimentu ir prekių kainomis parduotuvėje, pasimatymų (ne)suteikimu ir kt.), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2065-624/2015 ir Nr. A-1677-442/2015). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovės nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 48 (plotas 18,81 kv. m) ir Nr. 93 (plotas 18,23 kv. m), kuriose tik 1 dieną pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, neturi pagrindo abejoti šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nes iš Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 2 d. pažymos „Dėl A. J.“ (b. l. 63–67) matyti, jog tik 2015 m. vasario 20 d. vakare tikrinant kameroje Nr. 48, kurios plotas 18,81 kv. m, buvusių asmenų skaičių, užfiksuota, kad kameroje yra 6 asmenys, t. y. vienam asmeniui teko apie 3,14 kv. m kameros ploto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusi kameros ploto norma buvo pažeista tik 1 dieną. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo artimas minimaliam 3,6 kv. m plotui, tačiau šioje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, tačiau nepateikia jokių šį teiginį patvirtinančių argumentų. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, teisingai nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas tik 1 dieną, kai buvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m asmeniui turintį tekti kameros plotą. Nors pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akto Nr. EP-153 duomenis, pažymėjo, kad patikrinimo metu (2015 m. balandžio 20 d.) karantino ir paskirstymo kamerose buvo nustatyti Higienos normos HN 76:2010 22, 26, 28 ir 62 punktų pažeidimai, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų buvęs laikomas 2015 m. balandžio 20 d. tikrintose kamerose, kuriose užfiksuoti pažeidimai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas visiškai be jokio teisinio pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Įvertinusi minėtą Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtame skunde pats pareiškėjas kaip reikalavimo teisinį pagrindą nurodė CK 6.250 ir 6.271 straipsnius. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi CK, Įsakyme įtvirtintomis nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali byloje, apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pareiškėjas skunde be jokio pagrindo teigė, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensaciją už gyvenimą nežmoniškomis sąlygomis, kurią turi priteisti nacionaliniai teismai. Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos kompensavimo formos, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirta 34 000 Lt (9 847,08 Eur) kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šiuo atveju kameros ploto normos pažeidimas ir nustatyti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai pareiškėjui galėjo sukelti tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais, nes neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kameros ploto normos pažeidimas buvo trumpalaikis, t. y. pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, tik 1 dieną; byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu; pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore; pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito; pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti; jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichikos savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatyti Higienos normos HN 76:2010 22, 26, 28 ir 62 punktų pažeidimai negalėjo sukelti pareiškėjui neturtinės žalos, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų buvęs laikomas būtent tose kamerose, kuriose šie pažeidimai buvo užfiksuoti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai, išskyrus ploto kameroje trūkumą, nepasitvirtino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu abstraktaus pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo kalinimo sąlygas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas iš dalies tenkintas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas, priimtas iš esmės išnagrinėjus bylą, yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo teigti, kad teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir šališkai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė