Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjai Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio pagrindu siekia įgyvendinti statytojo teises prie siurblinės statydami naują pastatą - garažą. Šiuo tikslu pareiškėjai kreipėsi į administraciją, prašydami išduoti prisijungimo sąlygas prie susisiekimo komunikacijų nuo Lvivo g. iki žemės sklypo per servitutą. Administracija skundžiamu sprendimu atsisakė išduoti prisijungimo sąlygas. Sprendimas grindžiamas šiais motyvais: tarnaujantis daiktas nepatenka į administracijos valdomas susisiekimo komunikacijas, pirmiausia turėtų būti baigtos vykdomos detaliojo plano koregavimo procedūros, nes gali keistis servituto vieta ir turinys, patekimui prie naujai statomo garažo naudotis esamomis žemės sklypo eismo jungtimis.

2024 m. vasario 29 d. Vidmanto ir N. M. įgaliotas asmuo pateikė prašymą Nr. E348-306/24 išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas projektui „Naujai statomas garažo paskirties pastatas sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)“, nurodant statytoją - V. M.. Kaip nurodė Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiojo inžinieriaus biuras, pagal prie prašymo pridėtą situacijos schemą buvo nustatyta, kad pareiškėjas nori prisijungti prie Lvivo gatvės per žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), kurį patikėjimo teise valdo Vilniaus miesto savivaldybė. Pažymėtina, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami) nėra užregistruotų susisiekimo komunikacijų. 2024 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija parengė atsakymą Nr. A51- 40423/24(2.9.4.9E-INF), kuriuo informavo įgaliotą asmenį, kad pageidaujama žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami) eismo jungtis prašyme projektuojama su žemės sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami). Šis žemės sklypas nepatenka į savivaldybės valdomas susisiekimo komunikacijas, todėl Vilniaus miesto savivaldybės prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos neišduodamos. Įgaliotas asmuo taip pat buvo informuotas, kad, vadovaujantis 2022 m. spalio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymu Nr. A30-3884/22, pradėtas rengti teritorijos tarp Konstitucijos pr. 23, Linkmenų gatvės ir Lvovo g. 56 detaliojo plano sprendinių koregavimas sklype Nr. 4 (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), kurio planavimo tikslas ir uždaviniai - nustatyti sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdą ir teritorijos naudojimo reglamentus vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu. Pažymėjo, kad vienas iš papildomų uždavinių - numatyti susisiekimo komunikacijas ir joms funkcionuoti reikalingų servitutų poreikį, vertinti nagrinėjamos teritorijos (numatomų sprendinių įtaką patiriančios) kraštovaizdį, esamas ir (ar) suplanuotas urbanistines struktūras, inžinerinę ir socialinę infrastruktūrą. Rašte nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog yra vykdomos detaliojo plano koregavimo procedūros, laikomasi pozicijos, kad pirmiausia jos turėtų būti baigtos, kadangi detaliojo plano rengimu metu gali būti pakeisti detaliojo plano sprendiniai, tarp jų ir servituto vieta bei turinys, o jo viešinimo metu - gautos visuomenės pastabos, galinčios turėti įtaką detaliojo plano sprendiniams. Raštu pareiškėjams buvo pakartotinai pasiūlyta patekimui prie naujai statomo garažo paskirties pastato naudotis esamomis žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), eismo jungtimis.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. kovo 19 d. rašto Nr. A51-40423/24(2.9.4.9E-INF), kuriuo atsisakyta pareiškėjams išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2024-01-02 iki 2024-05-01) 2 straipsnio, reglamentuojančio pagrindines įstatymo sąvokas, 44 punktą prisijungimo prie inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų sąlygos – tai statinio, žemės sklype esančių inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų prijungimo prie kitiems savininkams priklausančių inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų sąlygos, jeigu jos nenustatytos teritorijų planavimo dokumentuose.

LR statybos įstatymo 24 straipsnio 17 dalis numato, kad inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkas (valdytojas) ar naudotojas išduoda arba motyvuotai atsisako išduoti prisijungimo sąlygas per 10 darbo dienų nuo statytojo (užsakovo) prašymo išduoti šias sąlygas gavimo dienos.

Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad pareiškėjams V. M. ir N. M. 2002 m. spalio 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso pastatas – siurblinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantis (duomenys neskelbiami). Šis pastatas yra žemės sklype (duomenys neskelbiami), kurio 4702/4731 dalys nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir valstybinės žemės patikėjimo teise yra valdomos Vilniaus miesto savivaldybės bei nuomos sutarties pagrindu perduotos pareiškėjams. 2023 m. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2023 m. kovo 17 d. įsakymu nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (viešpataujantis) žemės sklypo, kuriam adresas nesuteiktas, kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), priklausančio Lietuvos Respublikai ir valdomo Vilniaus miesto savivaldybės patikėjimo teise, atžvilgiu (tarnaujantis).

Pareiškėjai nurodo, kad norėdami prie esamo pastato - siurblinės pastatyti naują pastatą – garažą, Statybos įstatymo 3 straipsnio pagrindu siekdami įgyvendinti statytojo teises, kreipėsi į atsakovę, prašydami išduoti prisijungimo sąlygas prie susisiekimo komunikacijų nuo Lvivo g. iki žemės sklypo, (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), kuriame yra jiems nuosavybės teise priklausantis pastatas – siurblinė, per žemės sklypą, (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), kuriam nustatytas servitutas (tarnaujantis).

2024 m. kovo 19 d. raštu Nr. A51-40423/24(2.9.4.9E-INF) (skundžiamas aktas) atsakovė nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos neišduodamos, nes žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), nepatenka į savivaldybės valdomas susisiekimo komunikacijas, be to, pradėtas rengti teritorijos tarp Konstitucijos per. 23, Linkmenų gatvės ir Lvivo g 56 detaliojo plano sprendinių koregavimas sklype Nr. 4 (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), kurio planavimo tikslas ir uždaviniai – nustatyti šiam sklypui komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdą ir reglamentus, taip pat numatyti susisiekimo komunikacijas ir joms funkcionuoti reikalingų servitutų poreikį. Atsakovė pasiūlė patekimui prie naujai statomo garažo paskirties pastato naudotis esamomis žemės sklypo eismo jungtimis.

Kaip paaiškėjo žodinio bylos nagrinėjimo metu, byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai, prašydami išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas, siekė prisijungti prie Lvivo gatvės per žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), tačiau iš skundžiamo atsakymo turinio matosi, kad atsakovė vertino, jog pareiškėjai nori projektuoti eismo jungtį su žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), ir nurodė, jog šis žemės sklypas nepatenka į savivaldybės valdomas susisiekimo komunikacijas. Skundžiamame rašte nėra jokių argumentų ir motyvų, kodėl pareiškėjams negali būti išduodamos prisijungimo sąlygos prie Lvivo gatvės susisiekimo komunikacijų. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad prisijungimo sąlygas prie Lvivo gatvės pareiškėjams būtų galima išduoti, jeigu žemės sklypas, esantis Konstitucijos per. 23, Vilniaus m., kuriame yra pareiškėjų pastatas – siurblinė ir numatomas statyti pastatas – garažas, betarpiškai ribotųsi su Lvivo gatve, o nagrinėjamu atveju tarp šio žemės sklypo ir Lvivo gatvės yra žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), kuriame nėra užregistruota jokių susisiekimo komunikacijų, o susisiekimo sąlygas gali išduoti tik komunikacijų savininkas (valdytojas) ar naudotojas, tačiau šių argumentų bei teisinio reglamentavimo skundžiamame rašte nėra. Atsakovės atstovė taip pat nurodė, kad Lvivo gatvės savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Taigi įvertinus išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad atsakovė pareiškėjų prašymo tinkamai neišnagrinėjo, nes pareiškėjai prašė išduoti prisijungimo sąlygas prie Lvivo gatvės komunikacijų, o atsakovė vertino prisijungimo prie žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), galimybes.

Skundžiamu raštu atsakovė priminė pareiškėjams, kad pradėtas rengti teritorijos tarp Konstitucijos pr. 23, Linkmenų gatvės ir Lvovo g. 56 detaliojo plano sprendinių koregavimas sklype Nr. 4 (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), kurio planavimo tikslas ir uždaviniai - nustatyti sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami) komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdą ir teritorijos naudojimo reglamentus vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu ir gali keistis detaliojo plano sprendiniai, tarp jų servituto vieta bei turinys.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad teritorijos tarp Konstitucijos per. 23, Linkmenų gatvės ir Lvovo g. 56 detalusis planas ir jo sprendiniai patvirtinti 2017 m. spalio 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1184, detaliuoju planu suformuotame sklype Nr. 04 (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), nustatytas servitutas eiti, važiuoti transporto priemonėmis, inžineriniams tinklams aptarnauti, servituto plotas 132 kv. m.

Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2024-01-02 iki 2024-05-01) 17 straipsnio 2 dalis numato, kad detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol suplanuotai arba didesnei teritorijai, į kurią patenka anksčiau suplanuota teritorija, parengiami ir patvirtinami nauji (juos keičiantys) to paties lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose nustatomas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas, arba šie detalieji planai pripažįstami netekusiais galios šio įstatymo 27 straipsnio 6 dalyje nurodyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, detalieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Detalieji planai suteikia teisę valstybės ir savivaldybių institucijoms veikti planuojant lėšas.

Byloje nėra ginčo, kad teritorijos tarp Konstitucijos per. 23, Linkmenų gatvės ir Lvovo g. 56 detaliojo plano sprendinių koregavimo procesas nėra baigtas, taigi 2017 m. spalio 11 d. Tarybos sprendimu patvirtintas detalusis planas ir juo nustatytas servitutas galiojo ir ginčijamo akto priėmimo metu. Atsakovė nenurodė, koks teisės aktas, reglamentuojantis teritorijų planavimą, draudžia išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas, jeigu vykdomas detaliojo plano sprendimų koregavimo procesas.

Atsakovė teigia, kad ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio, pats savaime nesukeliantis pareiškėjams jokių teisinių padarinių.

Viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami jiems pavestas funkcijas, be kita ko, turi teisę priimti administracinius sprendimus ir pareigą vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau - VAĮ). Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išvardinti principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Pažymėtina, jog administravimo subjekto priimtame individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13, 20 ir 57 straipsniai). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010).

Pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos numatytos VAĮ 10 straipsnyje. Viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta (10 straipsnio 5 dalis): atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. kovo 19 d. raštas Nr. A51-40423/24(2.9.4.9E-INF) laikytinas individualiu administraciniu aktu. Pareiškėjai prašė išduoti jiems prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas, skundžiamu raštu faktiškai atsisakyta tai padaryti, t. y. šis raštas pareiškėjams sukelia tam tikras teisines pasekmes. Vilniaus miesto savivaldybės administracija šiuo atveju veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jos atsakymas turėjo atitikti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus. Atsakovė tik atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė teisės aktus ir argumentus, kodėl negali būti išduodamos prisijungimo prie Lvivo gatvės susisiekimo komunikacijų sąlygos, tačiau administracinio akto priėmimo argumentai pagal įstatymą privalo būti nurodomi administraciniame akte ar jo sudedamosiose dalyse, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui teisėtu.

Vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką, ne kartą yra pasiakęs, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2019 m. balandžio 24 d. nutartis Nr. eA-4013-492/2019 ir kt.).

Kadangi skundžiamas aktas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. kovo 19 d. raštas Nr. A51-40423/24(2.9.4.9E-INF) naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Panaikinus šį sprendimą atsakovė privalo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų pateiktą prašymą išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas projektui „Naujai statomas garažo paskirties pastatas sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)“.

Likusieji argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš atsakovės jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjų atstovas pateikė teismui prašymą ir PVM sąskaitą - faktūrą, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjai byloje turėjo tokias bylinėjimosi išlaidas: sumokėjo 23 Eur dydžio žyminį mokestį bei patyrė 762,30 Eur (su PVM) išlaidų teisinei pagalbai, t. y. už pasiruošimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teismo posėdyje; viso prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra 785,30 Eur.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis CPK nuostatomis.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos, bylai taikytina 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Rekomendacijų 8.19 papunktyje numatyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo posėdžiui valandą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 0,1 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 9 p. numato, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.