Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

dalyvaujant nuteistajai ir privačiai kaltintojai E. Š. bei jos gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,

išteisintajai ir privačiai kaltintojai R. Š. bei jos gynėjai advokatei Kristinai Pralgauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios privačios kaltintojos E. Š. ir išteisintosios privačios kaltintojos R. Š. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-06-02 nuosprendžio, kuriuo:

R. Š. išteisinta, nepadarius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. Privačios kaltintojos E. Š. civilinis ieškinys atmestas;

E. Š. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. ir nubausta 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Privačios kaltintojos R. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir R. Š. iš E. Š. priteista 100 Lt dydžio turtinės ir 1 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Iš E. Š. taip pat priteista R. Š. 1 000 Lt dydžio atstovavimo išlaidos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. buvo kaltinama tuo, kad ji 2012 m. spalio 29 d. apie 14.30 val. Šilutėje, Tilžės g. „(duomenys neskelbtini)“, esančioje rūbų parduotuvėje, rankomis stvėrė E. Š. už pečių ir stūmė į duris, dėl ko ji, E. Š., atsitrenkė galva į duris ir taip smurtaudama R. Š. sukėlė E. Š. fizinį skausmą.

E. Š. nuteista už tai, kad ji 2012 m. spalio 29 d. apie 11.30 val., parduotuvėje, esančioje Tilžės gatvėje, Šilutėje, R. Š. dirbant šioje parduotuvėje, viešai savo tyčiniais, įžeidžiamais žodžiais, užgauliai, pažemino ir įžeidė R. Š. pašalinių žmonių akivaizdoje, tai yra: parduotuvėje esant pašaliniams asmenims E. Š. R. Š. keikė necenzūriniais žodžiais, vaikus išvadino vagimis, šaukė, kad neaišku kas vaikų tėvas, vadino „kurva“, „paleistuvė“, „aferistė“, „plėšikė“ ir pan., ir taip įžeidė R. Š.

Nuteistoji privati kaltintoja E. Š. apeliaciniu skundu prašo: išteisinti ją pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d.; pripažinti R. Š. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.; R. Š. civilinį ieškinį atmesti.

Toliau išteisintosios R. Š. apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į E. Š. elgesį teismo posėdžio metu ir po jo. Teismas neatsižvelgė į jos melavimą, išsisukinėjimą, norėjimą apkaltinti nukentėjusiąją. Dėl to ji turėjo sumokėti advokatui, jog galėtų tinkamai nuo jos apsiginti. Tai labai pakenkė jos sveikatai, o apylinkės teismas į tai neatsižvelgė, nors turėjo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pasekmes bei žalą padariusio asmens kaltę, jog E. Š. neprisipažino padariusi nusikaltimą ir dėl to nesigailėjo, nesiekė sušvelninti savo veiksmų padarinių, neprisidėjo mokant už gydymą, vengė atlyginti pareikštą civilinį ieškinį ir iki nuosprendžio paskelbimo jo neatlygino (nė dalies), todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįsta ir neteisėta.

Teismo posėdyje išteisintoji R. Š. ir jos gynėja advokatė K. Pralgauskaitė prašė pateiktą apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistoji E. Š. ir jos gynėjas advokatas A. Kvaščevičius prašė pateiktą apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintosios R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios E. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. Jos įvykdytą nusikalstamą veiką dėl viešo tyčinio R. Š. įžeidimo tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Teisėjų kolegija detaliai įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus taip pat konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl R. Š. išteisinimo.

Dėl nuteistosios E. Š. apeliacinio skundo

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertinęs nuteistosios E. Š. apeliacinį skundą daro išvadą, kad jį sudaro dvi argumentų grupės: pirma, nuteistoji įrodinėja, kad ji nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d., t. y., kad viešai savo tyčiniais žodžiais neįžeidė R. Š.; antra, nuteistoji įrodinėja, jog R. Š. sukėlė jai fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje pakankamai plačiai atskleidė įrodymų esmę ir pateikė įrodymų visumos išsamią analizę, susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistosios E. Š. kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d. Teismas nuosprendyje argumentuotai pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo, paneigė E. Š. iškeltą versiją ir remdamasis įrodymų visetu nustatė, kad E. Š. 2012 m. spalio 29 d. apie 11.30 val., parduotuvėje, esančioje Tilžės gatvėje, Šilutėje, R. Š. dirbant šioje parduotuvėje, viešai savo tyčiniais, įžeidžiamais žodžiais, užgauliai, pažemino ir įžeidė R. Š. pašalinių žmonių akivaizdoje.

Nuteistosios kaltę neabejotinai įrodo teisminio nagrinėjimo metu duoti nukentėjusiosios R. Š. parodymai, liudytojų V. V., E. M., V. T., iš dalies R. B. parodymai (b. l. 182-183, t. 1). Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria apylinkės teismo padarytam nukentėjusiosios ir šių liudytojų parodymų vertinimui, todėl iš naujo tų pačių argumentų nebeatkartoja.

Papildomai pažymėtina, kad be pačios nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, teisėjų kolegijos įsitikinimą dėl nuteistosios kaltės viešai savo tyčiniais įžeidžiamais žodžiais užgauliai pažeminus R. Š., sustiprina dvi kitos reikšmingos aplinkybės.

Pirma, byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad E. Š. 2012-11-28 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji, E. Š., 2012-10-29 11.30 val. Šilutėje, Tilžės g., esančioje R. Š. parduotuvėje necenzūriniais žodžiais iškeikė R. Š., taip pažeisdama viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Šiais savo veiksmais ji padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str. (b. l. 61, t. 1). Byloje esantis Tauragės apskrities VPK Šilutės PK 2012-11-28 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje patvirtina, jog E. Š. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 str., padarymą buvo nubausta 100 Lt dydžio bauda (b. l. 62, t. 1). Byloje esanti 2013-07-02 Pažyma apie asmens baustumą iš Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro patvirtina, jog Tauragės apskrities VPK Šilutės PK 2012-11-28 nutarimu E. Š. paskirta 100 Lt dydžio bauda buvo sumokėta 2012-12-03 (b. l. 33-34, t. 1). Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistoji E. Š. neskundė Tauragės apskrities VPK Šilutės PK 2012-11-28 nutarimo, t. y. sutiko su jame nustatytomis aplinkybės ir jai paskirta administracine nuobauda.

Taigi, administracinio teisės pažeidimo byloje yra neginčijamai nustatyta, kad E. Š., 2012-10-29 11.30 val. Šilutėje, Tilžės g., esančioje R. Š. parduotuvėje necenzūriniais žodžiais iškeikė R. Š., taip pažeisdama viešąją tvarką ir žmonių rimtį, ir taip padarė ATPK 174 str. numatytą pažeidimą.

Antra, byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent pati apeliantė (nuteistoji) atvyko į nukentėjusiosios R. Š. parduotuvę, t. y., pati nuteistoji E. Š. atvyko į tokią vietą, kurioje ji nėra laukiama, nes tiek išteisintosios, tiek nuteistosios parodymais nustatyta, jog jų tarpusavio santykiai niekada nebuvo geri. Be to, jos atvykimo tikslas nebuvo taikaus pobūdžio (b. l. 140, t. 1). Šių aplinkybių neneigia ir pati nuteistoji. Apeliantė neneigia to, kad turėjo priekaištų nukentėjusiajai, kuri yra jos buvusi marčia. Be to, teisminio nagrinėjimo metu apeliantė net pripažino, kad nukentėjusiąją viešai pavadino „plėšike“ (b. l. 140, t. 1). Visą tai leidžia teigti, jog pati nuteistoji netiesiogiai pripažįsta, kad į nukentėjusiosios parduotuvę atvyko nusiteikusi priešiškai. Šios aplinkybės teisėjų kolegijai neleidžia abejoti tuo, kad apeliantė E. Š. padarė BK 155 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, tik nepripažįsta vartojusi necenzūrinius žodžius, kuriais įžeidinėjo nukentėjusiąją.

Apeliantė E. Š. pateiktame apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad 2012-10-29 būtent 11.30 val. ji nesilankė R. Š. priklausančioje parduotuvėje, esančioje Tilžės g., Šilutėje, ir nė vienas iš apklaustųjų liudytojų nepatvirtino, kad būtent tuo metu matė ją parduotuvėje. Tačiau tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamu atveju tikslus įvykio laikas nėra teisiškai reikšmingas, svarbiausia yra tai, kad byloje surinktais ir ištirtais įrodymais yra neginčijamai nustatyta, jog 2012-10-29 dienos metu nuteistoji buvo atvykusi į nukentėjusiosios R. Š. parduotuvė ir ten ją viešai įžeidinėjo, užgauliai pažemino, girdint pašaliniams asmenims (V. V. ir V. T.). Tai kada tiksliai buvo padaryti minėti nusikalstami veiksmai (11.30 ar 13.30 val.) nagrinėjamu atveju lemiamos reikšmės neturi.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, jog E. Š. visiškai pagrįstai ir teisėtai yra pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad viešai savo tyčiniais, įžeidžiamais žodžiais, užgauliai, pažemino ir įžeidė R. Š. pašalinių žmonių akivaizdoje. Jos kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d., yra įrodyta visiškai.

Nuteistoji E. Š. apeliaciniu skundu taip pat prašo pripažinti R. Š. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. Tačiau toks apeliacinio skundo reikalavimas yra nepagrįstas.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl R. Š. išteisinimo.

BK 140 str. 1 d. nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu R. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį pagrįstai išteisinta, kadangi neįrodyta, jog ji padarė veiką, turinčią šios nusikalstamos veikos požymių.

Šilutės rajono apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas R. Š. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. pažymėjo, jog teismas tiki R. Š. parodymais ir nurodyta įvykių eiga, nes jos parodymus patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog be pačios E. Š. parodymų ir išvestinių įrodymų, kurių šaltinis yra pati E. Š., byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad R. Š. stūmė E. Š. ir šiai atsitrenkus į duris, E. Š. buvo sukeltas fizinis skausmas.

Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino ir sulygino ne tik E. Š., R. Š. ir liudytojų parodymus, bet ir išsamiai analizavo byloje esančias fotonuotraukas, kuriuose užfiksuotas koridorius, per kurį įeinama į R. Š. parduotuvę, esančią Tilžės g., Šilutėje, bei durys, esančios R. Š. parduotuvėje, adresu Tilžės g., Šilutėje (b. l. 187-188, t. 1).

Apeliantė E. Š. kaltina R. Š., kad ji minėtoje rūbų parduotuvėje, rankomis stvėrė jai už pečių ir stūmė į duris, dėl ko ji, E. Š., atsitrenkė galva į duris ir taip smurtaudama R. Š. sukėlė jai, E. Š., fizinį skausmą. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tokį R. Š. pareikštą kaltinimą.

Iš byloje esančio Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2014-03-06 Komisijinės ekspertizės akto Nr. EKG 478/14 (03) matyti, kad teismo medicinos ekspertai nustatė, jog netrukus po konflikto 2012-10-29 E. Š. apžiūrėję gydytojai sužalojimo žymių neužfiksavo, todėl veika kvalifikuotina kaip fizinio skausmo sukėlimas. E. Š. yra pagyvenusio amžiaus, serga lėtinėmis širdies ir kraujagyslių sistemos, virškinamojo trakto, stuburo distrofinėmis degeneracinėmis bei nervų ligomis, seniau buvo patyrusi galvos smegenų traumą. 2013-09-11 atlikus galvos smegenų kompiuterinį tomografinį tyrimą, E. Š. diagnozuota ūmi lakunarinė išemija galvos smegenų kairėje kaktinėje skiltyje – ištikusį išeminį insultą sąlygojo galvos smegenų pamato arterijų aterosklerozė, insulto negalima sieti su 2012-10-29 patirta psichoemocine trauma, nes insultas išsivystė ne iš karto po įvykio, o praėjus apie 10,5 mėn. E. Š. senai serga depresija, miego sutrikimais, po 2012-10-29 ši liga paūmėjo, tačiau vadovaujantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 13.1. punktu, vertinant kūno sužalojimą arba susargdinimą bei sveikatos sutrikdymo mastą, įtakos neturi turėti ankstesnių ligų paūmėjimas (b. l. 164, t. 1).

Įvertinus šį Komisijinės ekspertizės aktą galimą daryti vienareikšmišką išvadą, kad po minimo 2012-10-29 konflikto E. Š. apžiūrėję gydytojai jokių sužalojimo žymių neužfiksavo, o tai, kad E. Š. galėjo patirtį fizinį skausmą R. Š. tariamai ją pastūmus, byloje nepatvirtina jokie duomenys. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, jog liudytoja R. B. pastūmimo fakto nematė, liudytojas A. Š. konflikto taip pat nematė, o įvykio aplinkybes jam nurodė pati E. Š.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apylinkės teismo padarytomis išvadomis sutinka ir konstatuoja, kad R. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. išteisinta pagrįstai, kadangi teisėjai įrodymus turi vertinti ir nuteisti asmenį tik tada, kai ištyręs juos visiškai įsitikina kaltinamojo kaltumu. Šiuo konkrečiu atveju yra priešingai, byloje apskritai nėra jokių duomenų (išskyrus pačios apeliantės E. Š. parodymus), kad išteisintoji R. Š. stumdama ar kitaip smurtaudama būtų sukėlusi jai fizinį skausmą, todėl R. Š. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinta visiškai pagrįstai.

Dėl visų išvardytų motyvų nuteistosios E. Š. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Atsižvelgiant į tai, kad išteisintoji R. Š. taip pat pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir prašo iš naujo įvertinti jos patirtą neturtinę žalą, t. y. padidinti priteistos sumos dydį, todėl teisėjų kolegija dėl E. Š. apeliacinio skundo reikalavimo atmesti R. Š. civilinį ieškinį pasisakys toliau nagrinėdama išteisintosios R. Š. apeliacinį skundą.

Dėl išteisintosios privačios kaltintojos R. Š. apeliacinio skundo

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji R. Š. pareiškė civilinį ieškinį dėl 908,97 Lt dydžio turtinės ir 10 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 85-91, t. 1).

Byloje ištirtais įrodymais neginčijamai yra nustatyta, kad E. Š. 2012 m. spalio 29 d. apie 11.30 val., parduotuvėje, esančioje Tilžės gatvėje, Šilutėje, R. Š. dirbant šioje parduotuvėje, viešai savo tyčiniais, įžeidžiamais žodžiais, užgauliai, pažemino ir įžeidė R. Š. pašalinių žmonių akivaizdoje, tai yra: parduotuvėje esant pašaliniams asmenims E. Š. R. Š. keikė necenzūriniais žodžiais, vaikus išvadino vagimis, šaukė, kad neaišku kas vaikų tėvas, vadino „kurva“, „paleistuvė“, „aferistė“, „plėšikė“ ir pan., ir taip įžeidė R. Š. Įvertinus tai, kad E. Š. yra pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, todėl yra pagrindas išspręsti byloje nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį (BPK 115 str.).

Byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus Komisijinės ekspertizės 2014-03-06 akte Nr. EKG 477/14 (03) konstatuota, kad po nurodomo įvykio 2012-10-29 R. Š. gydytojai išrašė tuo pačius širdies ir kraujagyslių sistemą veikiančius vaistus, smegenų kraujotaką ir veiklą gerinančius vaistus bei cholesterolio kiekį kraujyje mažinančius medikamentus arba jų analogus, kuriais R. Š. buvo gydoma iki 2012-10-29. Po 2012-10-29 R. Š. buvo išrašytas iki tol netaikytas medikamentas – nervų sistemą ir psichiką veikiantis vaistas – antidepresantas Cipralex (Escitalopramum). Nuo 2013-04-11 R. Š. gydėsi ambulatoriškai dėl depresijos organinių nuotaikos (afektinių) sutrikimų (diagnozės kodas – F 06.3), todėl jai pastoviai buvo skiriamas vaistas Escitalopramas (analogas Cipralex) (b. l. 158-161, t. 1).

Atsižvelgiant į šiuos faktinius duomenis, Šilutės rajono apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstas išvada apie tai, jog R. Š. dabartinė situacija – ginčų sprendimas teisme, ligos, kuriomis serga taip pat gali sukelti emocinę įtampą, be to, ir tai, kad naujas vaistas paskirtas tik praėjus keletui mėnesių po įvykio. Todėl vadovaujantis protingumo ir teisingumo principu, visiškai pagrįstai turtinės žalos atlyginimui R. Š. iš nuteistosios E. Š. priteisė 100 Lt dydžio sumą. Keisti, t. y. didinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos dydį nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo, kadangi pareikštą 908,97 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo reikalavimą, R. Š. grindė pateiktais vaistų pagal receptus įsigijimo kvitais. Minėtu Komisijinės ekspertizės aktu yra objektyviai nustatyta, jog tik vienas papildomas, nervų sistemą veikiantis vaistas – Cipralex buvo paskirtas po 2012-10-29.

Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės bylos Nr. 3K-3-371/2003, 2K-533/2005, 2K-669/2006).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (Baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (Baudžiamojo proceso kodekso 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė (nukentėjusioji) nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu (1 000 Lt) ir prašo priteisti jai 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iš nuteistosios priteistas neturtinės žalos nukentėjusiajai dydis nagrinėjamu atveju yra optimalus (teisingas ir protingas). Tokia išvada darytina įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nusikalstamos veikos pavojingumą, jos intensyvumą ir dėl jos kilusias pasekmes.

Atmesdama nukentėjusiosios reikalavimą padidinti priteistos neturtinės žalos sumą, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nuteistosios išsakyti įžeidžiantys žodžiai buvo pasakyti uždaroje erdvėje (privačioje, pakankamai nedidelėje parduotuvėje), kurioje tuo metu buvo tik keletas asmenų. Šiuo atveju taip pat svarbu, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie bent jau leistų manyti, kad dėl nuteistosios įžeidimo būtų kaip nors realiai sumenkinta nukentėjusiosios dalykinė reputacija, realiai pakenkta jos įvaizdžiui ar panašiai.

Kartu atkreiptinas išteisintosios dėmesys ir į tai, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas. Nagrinėjamu atveju didinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms tenkinti išteisintosios R. Š. apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl jis atmestinas.

Tenkinti nuteistosios E. Š. ir išteisintosios R. Š. apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistosios privačios kaltintojos E. Š. ir išteisintosios privačios kaltintojos R. Š. apeliacinius skundus atmesti.