Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2015-10-12 · Civilinė byla Nr. 2A-1323-253/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-10-12
Bylos Nr.
2A-1323-253/2015
Teisminio proceso Nr.
2-43-3-00740-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Maškevičienė, Albina Pupeikienė, Žydrūnas Bertašius
Ieškovas
UAB „Gelvora“
Atsakovas
R. D.

Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-1323-253/2015

Teisėjas Vaclovas Jurjonas (Proceso Nr. 2-43-3-00740-2015-1)

Procesinio sprendimo kategorija (S) 2.5.8.10; 2.5.29.1; 2.5.29.2; 3.3.1.21.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. spalio 12 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žydrūno Bertašiaus, Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-05-06 sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. D. 964,05 Eur skolą, 495,71 Eur paskaičiuotų palūkanų, 250,66 Eur delspinigių, 131,83 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8,5 proc. sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos 964,05 Eur nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-07-19 AB SEB bankas ir atsakovas R. D. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 0450518054285-61 (toliau – Vartojimo kredito sutartis), pagal kurią AB SEB bankas suteikė atsakovui sutartyje numatyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas. Tačiau atsakovas įsipareigojimų nevykdė, dėl ko AB SEB bankas nutraukė sutartį su atsakovu ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei kitus mokėjimus. Ieškovė su AB SEB banku pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, kuria AB SEB bankas perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovo skolą. Ieškovė apie tai informavo atsakovą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovas prievolės nevykdė.

Žemesnės instancijos teismas

Šilutės rajono apylinkės teismas 2015-05-06 sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš R. D. UAB „Gelvora“ naudai 964,05 Eur skolos, 165,24 Eur palūkanų, 125,33 Eur delspinigių, 8,5 proc. metinių palūkanų nuo 964,05 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-03-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 1 254,62 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2015-03-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 131,83 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų ir 37,64 Eur žyminio mokesčio; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Gelvora“ pateikė įrodymus, jog atsakovas nevykdo sutarties, todėl laikytina, jog nevykdydamas savo prievolės, ją pažeidė ir turi atlyginti ieškovės turėtus nuostolius. Teismas nustatė, kad reikalavimo perleidimo momentu mokėtinų palūkanų dydis sudarė 79,16 Eur, o nuo reikalavimo perleidimo ieškovė apskaičiavo už 2009-11-06 – 2014-11-10 (už 1830 d., 8,5 proc.) laikotarpį mokėtinas palūkanas – 416,55 Eur. Vadovaudamasis CK 6.874 str. 1 d., atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, į tai, kad byloje pateiktas tik vienintelis 2009‑11-19 ieškovės pranešimas atsakovui dėl įsiskolinimo ir daugiau nepateikta jokių duomenų, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama nuo tada susigrąžinti skolą, bei remdamasis CK 1.5 str., 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d., teismas nutarė mažinti sutartimi nustatytas palūkanas dviem trečdaliais, t. y. nuo 495,71 Eur iki 165,24 Eur. Taip pat teismas konstatavo, kad Vartojimo kredito sutartyje numatytas delspinigių dydis (0,1 proc. už dieną) yra aiškiai per didelis ir, atsižvelgiant į skolos sumą, ieškovei leistų nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, dėl to ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo tenkino iš dalies – delspinigius, sumažino nuo 0,1 iki 0,05 proc. nuo nesumokėto kredito per dieną, kaip atitinkančius minimalius įstatyminius nuostolius. Tad delspinigiai sumažinti iki 125,33 Eur.

Šalies argumentai

Ieškovė UAB „Gelvora“ pateikė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti 2015-05-06 Šilutės rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti 330,47 Eur palūkanų ir papildomai iš atsakovo priteisti 330,47 Eur palūkanų bei visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad teismas nepagrįstai darė išvadą, jog apeliantė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. Pažymi, kad CK nenumato kreditoriaus pareigos imtis konkrečių veiksmų, siekiant išieškoti skolą ikiteismine tvarka. Tinkamą kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą užtikrina CK 1.125 str. nurodyti ieškinio senaties terminai, kurių apeliantė nepraleido, todėl teigti, kad apeliantė negynė savo teisių, nėra pagrindo. Taip pat ieškovės nuomone, Vartojimo kredito sutartyje numatytos 8,5 proc. sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Be to, metinė kredito grąžinimo norma sudaro 9,3 proc. per metus, t. y. daug mažesnis dydis už numatytąjį Vartojimo kredito įstatyme, nors šis nagrinėjamam ginčui ir netaikytinas. Pažymi, kad teismo sprendimas yra prieštaringas. Teismas sumažino ieškovės prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, iš kitos pusės, nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė Vartojimo kredito sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas, nes šį ieškovės reikalavimą laikė teisėtu ir pagrįstu.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Vadovaujantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gelvora“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių dalimi, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo 330,47 Eur palūkanų. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to teisėjų kolegija nagrinėja, vertina ir pasisako dėl apeliaciniu skundu apskųstos sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005-07-19 tarp AB SEB banko ir R. D. sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 0450518054285-61 (b. l. 13–17). Šios sutarties pagrindu AB SEB bankas suteikė atsakovui sutartyje numatyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis kreditą grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles. Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį, AB SEB bankas nutraukė šią sutartį su atsakovu. Ieškovė UAB „Gelvora“ ir AB SEB bankas 2009-11-09 pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09‑20-83, kuria AB SEB bankas perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 0450518054285-61 (b. l. 6, 18–20). Ieškovė UAB „Gelvora“ atsakovą informavo apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, tačiau atsakovas jų neįvykdė. Atsakovui R. D. pareikštame ieškinyje dėl skolos priteisimo be kitų reikalavimų ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo ir 495,71 Eur palūkanas.

Apeliantės nuomone, Vartojimo kredito sutartyje nustatytos 8,5 proc. sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja įstatymas, protingumo bei sąžiningumo principams, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašomas priteisti palūkanas laikė neprotingai didelėmis. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas sumažinti sutartimi nustatytas palūkanas, rėmėsi CK 1.5 str., CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. Pažymėtina, kad CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. nuostatos reglamentuoja teismo teisę mažinti netesybas. Kaip numato CK 6.71 str. 1 d., netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). CK 1.5 str. reglamentuoja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Tuo aspektu palūkanas pagal prievoles reglamentuojančio CK 6.37 str. 3 d. numato, kad atvejais, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 str. 1 d., 6.872 str. reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 str. nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 str. 2 d. nustatytos procesinės palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015).

Ieškovės reikalavimas atsakovui dėl palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 str. 1 d. įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios bendrosios normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. CK 6.872 str. 1 d. be kita ko nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Nagrinėjamu atveju 2005-07-19 Vartojimo kredito sutarties Nr. 0450518054285-61 specialiosios dalies 2.4 punkte buvo susitarta dėl 8,5 proc. dydžio palūkanų normos. Tad šios sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.

Vadovaujantis CK 6.221 str. 3 d., sutarties nutraukimas neturi įtakos sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). CK 6.872 str. 2 d. numato, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies 9 p. numatyta sąlyga, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja tol, kol kredito gavėjas grąžins visą kreditą, sumokės palūkanas, banko nustatytus mokesčius ir netesybas. Ši sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjo pareiga mokėti pelno palūkanas išliko iki visiško kredito grąžinimo. Toks vertiniams atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Atsakovas visos kredito sumos negrąžino, todėl nuo negrąžintos kredito sumos turėjo mokėti palūkanas.

Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 str. 1 d. 4 p. ir 6.213 str. 1 d. pagrindu, nes ieškovė, prašydama priteisti palūkanas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra t. y. sumokėti Vartojimo kredito sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Todėl sutarties šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne minėto CK 6.37 str. 3 d. nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau tam turi būti nustatytas teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

Vartojimo kredito sutartis sudaryta šalims laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 str. 1 d.). CK 6.228 str. 1 d. nuostatoje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 str. 2 d. suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokiu pagrindu reikalavimai ar atsikirtimai pareikšti nebuvo. Šioje byloje atsakovas R. D. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, nesutikimo su reiškiamais reikalavimais nepareiškė, taip pat nebuvo reiškiama reikalavimų dėl sudarytos Vartojimo kredito sutarties sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo.

Vertinant, kad tarp sutarties šalių sudaryta Vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, minėtos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos pagrindu mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.). 2005-07-19 sudarytos Vartojimo kredito sutarties 2.5 punkte nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 9,3. Nors Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo 2011-04-01, o Vartojimo kredito sutartis sudaryta 2005‑07‑19 ir šiai sutarčiai nurodyti kredito kainą apibrėžiantys kriterijai tiesiogiai netaikytini, tačiau įstatymo nuostatos yra reikšmingos kaip vertinamasis kriterijus, sprendžiant dėl pelno palūkanų dydžio pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Šiuo atveju Vartojimo kredito sutartyje nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis yra ženkliai mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme. Be to, vadovaujantis Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojusiais palūkanų normų dydžiais, nustatyta, jog palūkanų norma vartojimo paskoloms nuo vienerių metų fiksuojant pradinę normą 2005 m. liepos mėnesį buvo 8,36 procento, t. y. sutartyje numatytas palūkanų dydis iš esmės atitiko vidutines palūkanų normas, galiojusias Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu. Konstatuotina, kad pagrindo mažinti sutarties šalių Vartojimo kredito sutartyje nustatytą palūkanų normą nėra. Įvertinus suteikto kredito dydį 5 000 Lt (1 448,10 Eur) bei bylos duomenis, kad atsakovas prisiimtas prievoles netinkamai vykdo nuo 2007 m. liepos mėn. (b. l. 21), t. y. itin ilgą laikotarpį, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir nesant kitų įrodymų dėl palūkanų normos nepagrįstumo, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino paskaičiuotas sutartines pelno palūkanas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų skolai išsiieškoti. Nustatyta, kad 2009-11-19 pranešimu dėl reikalavimo perleidimo ieškovė UAB „Gelvora“ atsakovą informavo apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo padengti įsiskolinimus. Be to, iš byloje esančios ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinės nustatyta, kad neregistruotu paštu siųsti pranešimai, trumposios SMS žinutės, skambinta telefonu. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovas nagrinėjant bylą procese aktyviai nedalyvavo, neteikė atsiliepimų ir neginčijo Vartojimo kredito sutarties sąlygų, byloje nėra kitų įrodymų, leidžiančių paskaičiuotų palūkanų sumą pripažinti neteisėta ir nepagrįsta, daro išvadą, kad ieškiniu prašomos priteisti 495,71 Eur mokėjimo (pelno) palūkanos yra protingos ir pagrįstos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo materialinių teisės normų, reglamentuojančių pelno palūkanų priteisimą, taikymo yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iki 165,24 Eur sumažinta prašomų priteisti pelno palūkanų suma, ir padidinti priteistą šių palūkanų sumą, priteisiant ieškovei 495,71 Eur sutartines palūkanas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Ieškovė UAB „Gelvora“ prašė priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. CPK 93 str. 5 d. numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės ieškinį, jai iš atsakovo priteisė 37,64 Eur žyminį mokestį. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovė pateikė įrodymus apie pirmosios instancijos teisme sumokėtą 191 Lt (55,32 Eur) žyminį mokestį, atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėjus šią civilinę bylą patenkinta 93 procentai ieškinio reikalavimų, iš atsakovo ieškovei priteistinas 51,45 Eur žyminis mokestis.

Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo priteistinas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-05-06 sprendimą už akių pakeisti.

Padidinti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo R. D. priteistų palūkanų dydį nuo 165,24 Eur iki 495,71 Eur, nurodyti, kad 5 proc. metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-03-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo skaičiuotinos nuo 1 585,09 Eur sumos, taip pat padidinti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo R. D. pirmosios instancijos teisme priteistą žyminį mokestį nuo 37,64 Eur iki 51,45 Eur.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo R. D. priteisti 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Teisėjai Albina PupeikienėŽydrūnas BertašiusAušra Maškevičienė