Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-199-199/2014 pagal ieškovės I. U. ieškinį atsakovui D. U., tretiesiems asmenims D. Ž., antstolei G. A.,N.C., D. S. dėl turto ir prievolės pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

UAB „Makslita“ įsteigta 2001 m. gruodžio 22 d., įregistruota 2011 m. sausio 17 d., t. y. dar iki ginčijamo 2012 m. kovo 4 d. vekselio pasirašymo. UAB „Donvex“ akcijos buvo įsigytos 2012 metais, o UAB „Arenalas“ ir UAB „Arijonas“ įsteigtos 2012 metais, t. y. jau po to, kai D. U. buvo pasirašęs 2012 m. kovo 4 d. vekselį. Aplinkybė, kad įmonės įsteigtos jau po vekselio pasirašymo, sudaro pagrindą pripažinti, kad apeliantė apie prievoles pagal vekselį nieko nežinojo ir jų neprisiėmė. Apeliantė į įmonių steigimą investavo savo asmenines lėšas - 3 000 Lt. Kadangi įmonių akcijas apeliante įsigijo savo vardu, taip pat kaip ir transporto priemonę, už savo asmenines lėšas, tai minėtų įmonių akcijos taip pat pripažintinos asmenine apeliantės nuosavybe. Be to, D. U. prie apeliantės verslo neprisidėjo, šiose įmonėse nedirbo, apeliantė viena disponavo įmonės akcijomis vienasmeniškai.Teismo sprendimas nepripažinti asmenine prievole D. U. prievolės pagal 2012 m. kovo 4 d. vekselį yra nepagrįstas, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms bei teismų praktikai. Teismas nustatė, kad nuo 2012 m. kovo 5 d. UAB „Interlita“ akcininku, turinčiu 50 procentų įmonės akcijų, tapo V. G., tuo tarpu apeliantė 15 procentų įmonės akcijų įsigijo tik 2012 m. kovo 29 d., tačiau nurodyta aplinkybė niekaip neleidžia pripažinti, kad V. G. solidariai atsakingas pagal D. U. prievolę D. Ž., o D. U. ir V. G. verslas yra bendras jų šeimos verslas. Vien tik nustačius aplinkybę, kad apeliantė tapo UAB „Interlita“ akcininke, būtų galima pripažinti, kad V. G. verslas tapo ir apeliantės šeimos verslu.Teismas nepagrįstai, remdamasis tik apeliantės darbo UAB „Interlita“ faktu grindė išvadą, kad josir jos sutuoktinio prievolės pagal 2012 m. kovo 4 d. vekselį yra bendros. Teismas turėjo įvertinti visas aplinkybes, t. y. kad V. G. UAB „Interlita“ dirbo nuo pat įmonės įkūrimo pradžios, t. y. nuo 2010 m. pradžios, o apeliantė dirbo tik nuo santuokos sudarymo, t. y. nuo 2010 m. spalio mėnesio. Skirtingais laikotarpiais UAB „Interlita“ dirbo iki 50 darbuotojų ir visi jie gaudavo atlyginimą. Teismas nepagrįstai apeliantės darbo santykius UAB „Interlita“ priskiria šeimos verslo santykiams, kadangi UAB „Interlita“ buvo įsteigta iki apeliantės ir D. U. santuokos ir akcijos buvo asmeninė D. U. nuosavybė.Teismas nepagrįstai sprendė, kad aplinkybės, jog apeliantei nebuvo žinoma apie 57 500 Lt paskolos sumą, nėra įrodytos ar kad apeliantei naudinga nurodyti šias aplinkybes, kad išvengtų prievolės D. Ž.. Apeliantė nevengia atsakomybės pagal prievoles D. Ž., nes pats ieškinio pareiškimo faktas tik patvirtina, kad apeliantė nepripažįsta D. U. prievolės D. Ž. nei asmenine apeliantės, nei solidaria sutuoktinių prievole.Teismo išvados padarytos remiantis vien tik prieštaringais trečiojo asmens D. Ž. paaiškinimais, ignoruojant jo nurodytas bei kitas aplinkybes, paneigiančias padarytas išvadas, t. y. kad trečiasis asmuo apeliantės nėra matęs ir su ja nėra bendravęs, kad ji nedalyvavo pasirašant vekselį, o paskola suteikta siekiant padėti D. U. grąžinti asmeninę skolą, kad nesėstų į kalėjimą. Duomenys apie tai, kad D. U. 2011 m. vasario 24 d. buvo išrašęs paprastąjį vekselį UAB „Mineraliniai vandenys“1 00 000 Lt sumai ir kad skola yra 40 502 Lt, kad pagal 2012 m. vasario 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje D. U. skola valstybei yra 39 000 Lt ir prievolės likutis UAB „Capsa“, tik patvirtina aplinkybes, kokiu tikslu buvo skolinami pinigai ir kokiu pagrindu buvo išrašytas vekselis. Be to, apeliantė vekselio pasirašymo metu nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2012 m. kovo 9 d. gulėjo ligoninėje.Pagal teismų formuojamą praktiką paskola verslo poreikiams negali būti traktuojama kaip paskola, suteikta šeimos poreikių tenkinimui.D. Ž., nepareikšdamas reikalavimo apeliantei, pripažino, kad prievolė pagal 2012 m. kovo 4 d. vekselį yra asmeninė D. U. prievolė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės I. U. ieškinys atsakovui D. U., tretiesiems asmenims D. Ž., antstolei G. A., N.C., D. S. dėl turto ir prievolės pripažinimo asmenine nuosavybe. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas,o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimo dalį panaikinti ar pakeisti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turto, įgyto santuokoje, pripažinimo asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, o taip pat dėl prievolės, pagal vieno iš sutuoktinių sudarytą sandorį, pripažinimo asmenine sandorį sudariusio sutuoktinio prievole.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų kartu ir teisė, ir pareiga, todėl apeliantė, siekdama, kad teismo sprendimu būtų pripažinta, jog turtas, įgytas santuokos metu, yra jos asmeninė nuosavybė, taip pat kad prievolė pagal jos sutuoktinio sudarytą sandorį būtų pripažinta jo asmenine prievole, turėjo įrodyti šiuos jos reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiama sprendimu pripažino, kad apeliantė neįrodė, jog jos santuokos metu įgytos įmonių akcijos yra jos asmeninė nuosavybė, taip pat, kad jos sutuoktinio D. U. prievolė pagal 2012 m. kovo 4 d. paprastąjį vekselį yra asmeninė jo prievolė. Apeliantė ginčija šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti šias išvadas nepagrįstomis.Kadangi apeliaciniu skundu nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria transporto priemonė Mazda 2, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinta asmenine apeliantės nuosavybe, dėl šios teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.

Remiantis CK 3.88 straipsnio nuostatomis, turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). CK 3.89 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymai leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė I. U. ir atsakovas byloje D. U. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) (b.l. 27, t. I). Šalių santuokos metu, t. y. 2011 m. sausio 17 d. įsteigtos UAB „Makslita“, juridinio asmens kodas 3028583736, akcininke ir įmonės vadove laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2012 m. spalio 9 d. buvo apeliantė. Jai priklausė 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurios vienos nominali vertė 100 Lt (b.l. 18–19, t. I). 2012 m. spalio 2 d. paprastųjų vardinių akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi (b.l. 45–48, t. I) apeliantė jai priklausiusias UAB „Makslita“ paprastąsias vardines akcijas už 1 Lt pardavė D. S.. Taip pat nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 26 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota UAB „Arenalas“, juridinio asmens kodas 302872655, kurios akcininke laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. spalio 19 d. buvo apeliantė. 2012 m. rugsėjo 27 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi (b.l. 20–21, t. I) apeliantė 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Arenalas“ akcijų, kurios vienos nominali vertė yra 100 Lt, pardavė NerijuiChaladauskui už 1 000 Lt. Apeliantei laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. spalio 17 d. priklausė 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Donvex“, juridinio asmens kodas 302825869, akcijų, kurių vienos nominali vertė 100 Lt (b.l. 16–17, t. I). 2012 m. rugsėjo 27 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi apeliantė 100 vnt. paprastųjų vardinių minėtos įmonės akcijų pardavė N.C. (b.l. 22–23, t. I).2012 m. rugsėjo 27 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi (b.l. 24–25, t. I) apeliantė jai priklausančias 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Arijonas“ akcijų, įgytų šalių santuokos metu, pardavė N.C. už 1 000 Lt. Remiantis CK 3.88 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija preziumuojama, kad minėtų įmonių akcijos, kadangi jos įgytos apeliantės ir atsakovo D. U. santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Apeliantė, teigdama, kad ji UAB „Donvex“ akcijas įsigijo už savo asmenines lėšas, kad kitų įmonių įsteigimui taip pat buvo panaudotos jos asmeninės lėšos, kreipėsi į teismą prašydama pripažinti šių įmonių akcijas iki jų perleidimo tretiesiems asmenims apeliantės asmenine nuosavybe. Taigi apeliantė bylos nagrinėjimo teisme metu turėjo paneigti įstatyme įtvirtintą prezumpciją ir įrodyti, kad šios akcijos buvo įsigytos asmeninė nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio reikalavimo pripažinęs, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog apeliantė tiek akcijų įsigijimui, tiek įmonių steigimui, t. y. jų įstatinio kapitalo formavimui, panaudojo savo asmenines lėšas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada neturi pagrindo nesutikti. Nors apeliantė teigė, kad įmonių steigimui bei akcijų įsigijimui buvo panaudotos asmeninės jos lėšos, kurias jai padovanojo tėvai ir senelė, lėšos, kurias ji pasiskolino iš N. C., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai šių aplinkybių nepatvirtina, o be to, apeliantės nurodytos aplinkybės dėl lėšų, skirtų įmonių įsteigimui bei akcijų įsigijimui, kilmės yra prieštaringos. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad ji įįmonių steigimą investavo savo asmenines lėšas - 3 000 Lt, tačiau tuo pačiu nurodo, kad įmonių steigimui ji iš N. C. pasiskolino papildomai 27 000 Lt. Byloje esančioje 2012 m. rugpjūčio 6 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad apeliantė pasiskolino iš N. C. 27 000 Lt sumą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2012 m. spalio 14 d. (b.l. 26, t. I). Tuo pačiu apeliantė nurodė, kad pagal jos ir N. C. susitarimą įmonės bus steigiamos įstatinį kapitalą formuojant santykiu 10 ir 90, todėl apeliantė įmonių įsteigimui turėjo panaudoti tik jos nurodytą 3 000 Lt sumą, dėl ko nėra aišku, kokiu pagrindu ir tikslu įmonių įstatinio kapitalo formavimui jai reikėjo skolintis iš N. C. papildomai 27 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šiuos apeliantės nurodytų aplinkybių prieštaravimus ir apeliantės aplinkybes dėl lėšų kilmės įmonėms įsteigti vertino kritiškai. Byloje esančiuose pinigų dovanojimo aktuose (b.l. 29–30, t. I) nurodyta, kad apeliantės motina bei senelė būsimų sutuoktuvių proga dovanoja apeliantei po 15 000 Lt, tačiau šie pinigų dovanojimo aktai surašyti 2011 m. lapkričio 2 d., t. y. praėjus beveik metams po apeliantės santuokos su D. U., o kartu ir jau esant įsteigtai UAB „Makslita“. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, kaip apeliantei vėliau padovanotos lėšos galėjo būti panaudotos iki tol įsteigtos įmonės įstatiniam kapitalui suformuoti. Be to, net ir pripažinus, kad apeliantei minėtais dovanojimo aktais buvo padovanotos konkrečios pinigų sumos, byloje nėra įrodymų, kad šios lėšos buvo panaudotos įmonės akcijoms įsigyti ar įmonėms įsteigti, t. y. suformuoti steigiamų įmonių įstatinius kapitalus. Nesant byloje neginčijamų įrodymų, kad įmonių akcijoms įsigyti ar įmonių įstatiniam kapitalui suformuoti apeliantė būtų panaudojusi savo asmenines lėšas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė nepaneigė įstatyme įtvirtintos santuokos metu sutuoktinių įgyto turto bendrumo prezumpcijos. Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad apeliantė įmonių akcijas įsigijo savo vardu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad įmonių akcijos buvo įsigytos asmeninėnapeliantės nuosavybėn. Kaip jau buvo nurodyta, nepriklausomai nuo to, abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu yra įgytas turtas po santuokos sudarymo, preziumuojama, kad toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Turto teisiniam režimui reikšmės neturi ir tai, ar apeliantės sutuoktinis dirbo jos įsteigtose įmonėse ar ne, taip pat aplinkybė, kad apeliantė vienasmeniškai pardavė ginčo akcijas tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, ar ginčo akcijų perleidimo sutartys sudarytos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, turint ar ne kito sutuoktinio sutikimą, todėl negalima spręsti, kad vien ta aplinkybė, kad ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutartis sudarė apeliantė savo vardu, patvirtina faktą, kad ji vienasmeniškai disponavo ginčo akcijomis, o kartu, kad ši aplinkybė patvirtina šių akcijų priklausymą apeliantei asmeninės nuosavybės teise. Aplinkybės, kada buvo įsteigtos įmonės ar įsigytos ginčo akcijos, t. y. prieš 2012 m. kovo 4 d. vekselio sudarymą ar po to, nesudaro reikšmės sprendžiant dėl akcijų priklausomybės nuosavybės teise. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantė, įsigydama įmonės akcijas ar steigdama įmones, būtų aiškiai išreiškusi valią įmonių akcijas įsigyti savo asmeninėn nuosavybėn, todėl, atsižvelgiant ir į pirmiau nurodytus argumentus, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo akcijų priklausymo sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise yra pagrįsta.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl prievolės pagal 2012 m. kovo 4 d. paprastąjį vekselį pobūdžio, nurodo, kad byloje esantis 2012 m. kovo 4 d. paprastasis vekselis (b.l. 8–10, t. I) patvirtina, kad apeliantės sutuoktinis byloje atsakovas D. U. įsipareigojo pagal nurodytą vekselį iki 2012 m. kovo 18 d. sumokėti D. Ž. 57 500 Lt. Kadangi iki nurodytos datos vekselio davėjas nurodytos pinigų sumos D. Ž. nesumokėjo, pagal 2012 m. kovo 22 d. Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notaro vykdomąjį įrašą (b.l. 97, t. I) nuspręsta išieškoti iš viso iš atsakovo D. U. 57 795,95 Lt. Bylos duomenys patvirtina, kad minėtas vykdomasis dokumentas 2012 m. rugpjūčio 28 d. priimtas vykdyti antstolės G. A. kontoroje (b.l. 100, t. I) ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Apeliantė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti prievolę pagal nurodytą paprastąjį vekselį asmenine jos sutuoktinio prievole teigdama, kad pagal vekselį, kuriuo iš esmės buvo įforminta paskolos sutartis, gautos piniginės lėšos buvo panaudotos siekiant užtikrinti stabilią UAB „Interlita“ veiklą ir įneštos į šios įmonės sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad atsakovo D. U. iš D. Ž. pasiskolintos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, todėl sprendė, kad nėra pagrindo prievolės pagal 2012 m. kovo 4 d. vekselį laikyti asmenine atsakovo prievole, kadangi apeliantė neįrodė asmeninio šios prievolės pobūdžio.

CK 3.109 straipsnio 1 dalyje nurodytos prievolės, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros - dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartiscivilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK3.109 str. 1-3 d.).

Kaip jau buvo nurodyta, apeliantė, prašydama prievolę pagal nurodytą vekselį pripažinti asmenine sutuoktinio prievole, turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą, t. y. visų pirma tai, kad iš D. Ž. pasiskolintą sumą atsakovas panaudojo UAB „Interlita“ veiklai vystyti ir kad šias pinigines lėšas atsakovas įnešė į minėtos įmonės sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys patvirtina tam tikrus piniginius įnašus į UAB „Interlita“ sąskaitą 2012 m. sausio 4 d., 2012 m. vasario 28 d., 2012 m. kovo 5 d. ir 2012 m. kovo 18 d., tačiau nepatvirtina aplinkybių, kas darė šiuos įnašus, o kartu ir aplinkybės, kad D. U. iš D. Ž. paskolintus 57 500 Lt įnešė į įmonės sąskaitą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti, kadangi į bylą pateiktuose įmonės sąskaitos išrašuose nėra nurodytas asmuo, kuris konkrečiai nurodytomis datomis darė įnašus į įmonės sąskaitą. Be to, apeliantei ir atsakovui teigiant, kad pagal 2012 m. kovo 4 d. vekselį gauti pinigai buvo panaudoti UAB „Interlita“ reikmėms juos įnešant į įmonės sąskaitą, kadangi buvo sunki įmonės finansinė padėtis, bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nurodyta, kad pinigai į įmonės sąskaitą buvo įnešti 2012 m. vasario 28 d. (b.l. 148–153, t. I), taigi dar iki 2012 m. kovo 4 d. paprastojo vekselio išrašymo, kas taip pat sudaro pagrindą abejoti iš D. Ž. paskolintų lėšų panaudojimu UAB „Interlita“.Apeliaciniame skunde nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada nėra ginčijama. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, net ir nustatęs pirmiau nurodytas aplinkybes, darė prielaidą, kad iš D. Ž. pasiskolintos lėšos galėjo būti įneštos į UAB „Interlita“ sąskaitą, bet vis tiek sprendė, kad nėra pagrindo prievolę pagal 2012 m. kovo 4 d. vekselį laikyti asmenine atsakovo prievole, kadangi šios lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, t. y. šeimos verslui. Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada teigiant, kad UAB „Interlita“ negali būti laikoma šeimos verslu, nes įmonės akcijas atsakovas įsigijo dar iki santuokos sudarymo. Tačiau pirmosios instancijos teismui nustačius aplinkybes, kad minėtos įmonės akcininkais santuokos metu buvo ne tik atsakovas, bet ir apeliantė, kad minėtoje įmonėje dirbo abu sutuoktiniai, kad pajamas iš minėtos įmonės veiklos taip pat gavo abu sutuoktiniai, pagrįstai sprendė, kad minėta įmonė gali būti laikoma šeimos verslu, dėl ko net ir pripažinus, kad gautos lėšos buvo panaudotos šiai įmonei pagrįstai sprendė, kad šių lėšų panaudojimas buvo susijęs su šeimos interesais ir šeimos poreikių tenkinimu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog įmonių verslo plėtros interesai siejasi su šeimos interesais ir jos poreikių tenkinimu tais atvejais, kai sutuoktiniai yra privačių juridinių asmenų dalyviai, valdantys didelius įmonių akcijų paketus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2009).

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog minėtos įmonės akcininku buvo ir dar trečias asmuo V. G., kad įmonėje dirbo ir daugiau darbuotojų, kurie gaudavo darbo užmokestį, dėl ko tokiu atveju turi būti pripažinta, kad ir V. G. yra atsakingas pagal D. U. prievolę D. Ž., nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl šeimos verslo yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl V. G. atsakomybės pagal D. U. sudarytus sandorius, todėl nurodyti argumentai nelaikytini turinčiais reikšmės priimto teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Apeliantės nurodytas argumentas, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog apeliantei nebuvo žinoma apie 57 500 Lt paskolos sumą, nėra įrodyta, negali būti laikomas pagrįstu, kadangi vien tik aplinkybė, jog apeliantė nedalyvavo vekselio pasirašymo metu, nesudaro pagrindo spręsti, kad jai nebuvo žinomas sandorio sudarymo faktas. Trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, kad jis paskolą suteikė šeimos poreikiams tenkinti, t. y. verslui vystyti, kad jam buvo žinoma, jog apeliantė taip pat yra verslininkė, kad jis pažinojo apeliantę ir jai buvo žinoma apie prieš tai trečiojo asmens suteiktą paskolą, kad ji nedalyvavo vekselio pasirašymo metu, nors ir turėjo atvykti, sudaro pagrindą spręsti, kad labiau tikėtina, jog apeliantei buvo žinoma apie sandorio sudarymą, nei kad nežinoma. Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo išvada, jog apeliantė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė prievolės pagal 2012 m. kovo 4 d. vekselį asmeninį pobūdį, yra nepagrįsta.Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus ir pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad paskolos sumabuvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, konstatuotina, kad remiantis CK 3.109 straipsnio nuostatomis pagrįstai apeliantės reikalavimas pripažinti prievolę pagal 2012 m. kovo 4 d. paprastąjį vekselį asmenine D. U. prievole netenkintas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui, nepasisakytina.

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteistina už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis ir jos turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašė priteisti jam iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas –400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Byloje esantys duomenys patvirtina trečiojo asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 54–55, t. II), todėl atmetus apeliacinį skundą jos trečiajam asmeniui priteistinos iš apeliantės (CPK 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti D. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) iš I. U., a.k. (duomenys neskelbtini) 400 Lt (keturis šimtus litų) (115,85Eur) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.