- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-27
- Bylos Nr.
- I-2383-811/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Petkevičienė, Irena Paulauskienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- Vilniaus apygardos prokuratūros
- Atsakovas
- A. Š., Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro
- Advokatai
- Ramūnas Mikulskas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės, Broniaus Januškos ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) dalyvaujant pareiškėjui Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui Rolandui Kruopiui, atsakovei A. Š., atsakovės A. Š. atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Donatui Kilikevičiui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą atsakovams A. Š. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuotieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro notarė Dalia Jungevičienė ir VĮ Vilniaus miškų urėdija, dėl sprendimo panaikinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame pareiškime, kurį patikslino, prašo: 1) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1997-12-11 sprendimo Nr. 41-3520 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje piliečiui I. Š.“ dalį dėl 0,35 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios valstybinės reikšmės miškui; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2001-11-28 dovanojimo sutartį, kurios pagrindu ginčo žemės sklypą įsigijo A. Š., dalyje dėl 0,35 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios valstybinės reikšmės miškui (toliau – Dovanojimo sutartis); 3) taikyti restituciją – priteisti Lietuvos valstybei 0,35 ha ploto ginčo sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui (t. I b. l. 1-4, 20-23).
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4003-590/2013 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir kitiems dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų ir sandorių panaikinimo. Šioje civilinėje byloje viešojo intereso pažeidimas pasireiškė tuo, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galimai netesėtai privačion nuosavybėn buvo perleistas valstybei išimtine nuosavybės teise turintis priklausyti valstybinės reikšmės miškas. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2013-11-04 buvo gautas vien iš atsakovų atsiliepimas į pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, kuriame atsakovas nurodė, kad miškas, kurį šioje civilinėje byloje ieškovas siekia priteisti Lietuvos Respublikos valstybei, patenka ne tik į šios bylos atsakovų žemės sklypų teritoriją, bet ir į kitus du gretimus žemės sklypus, tarp jų ir į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0157:57. Prokuroro iniciatyva išnagrinėjus papildomai surinktą medžiagą, nustatytą, kad Vilniaus apskrities viršininkas 1997-12-11 sprendimu Nr. 41-3520 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje piliečiui I. Š.“ (toliau – Sprendimas) atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko J. Š. išlikusį nekilnojamąjį turtą. Sprendimo pagrindu buvo įregistruotos I. Š. nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Pagal 2001-11-28 dovanojimo sutartį Žemės sklypas buvo padovanotas A. Š.. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2013-11-27 pažymos apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis miškų žemėlapio fragmento Nr. 45108 ir 2013-11-27 pažymos apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų taksacinius rodiklius Nr. 45107 matyti, kad į 1,46 ha bendro ploto Žemės sklypą patenka 0,35 ha ploto valstybinės reikšmės miškas. Nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 4 str. 4 d. nuostatas, kuriose nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Tuo pačiu nurodo, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 6 str. ir 13 str. reikalavimai. Atkūrimo įstatymo 6 str. 2 d. nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 str. priskirtus valstybės išperkamiems. Be to, pažeistas ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 6 str., kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemės, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.7 str. nuostatas nuosavybės teise asmuo gali turėti bet kuriuos daiktus, jei jie neišimti iš civilinės apyvartos. Šiuo atveju valstybės nuosavybes esantys daiktai – valstybinės reikšmės miškai pagal CK 4.7 str. 2 d. yra išimti iš apyvartos, todėl dėl jų negali būti sudaromi jokie sandoriai, taip pat priimami administraciniai aktai, kurių pagrindu tokių daiktų nuosavybė yra perleidžiama kitiems asmenims. Todėl nurodo, kad ginčijami sandoriai taip pat pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Valstybinės reikšmės miškų plotus tvirtina Vyriausybė, tačiau miškas įgyja valstybinio miško statusą ne patvirtinus jo plotą.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą nurodo su juo nesutinkanti. Teigia, kad tam, jog miesto miškas būtų laikomas valstybinės reikšmės mišku, jis turėjo būti konkrečiai priskirtas valstybinės reikšmės miškui. Konstitucinio Teismo praktika, pagal kurią nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, suformuota tik 2007-09-06 nutarimu. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems subjektams. Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Pagal Sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus preliminariai žemės reformos žemėtvarkos projektas turėjo būti suderintas su miškų urėdija, jeigu projektuojamas sugrąžinti ar perduoti privatinėn nuosavybėn žemės sklypas yra miškų urėdijoms priskirtose naudotis teritorijose. Šiuo atveju parengtas laikinas žemės sklypo planas M 1:10000 1996-12-04 suderintas su Vilniaus miškų urėdija. Šiame plane nurodytas Vyriausybės 1995-06-14 nutarimas Nr. 825 „Dėl Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo, kuris reglamentuoja miškų ūkio organizavimą tik privačiuose miškuose, šių miškų miškotvarkos projektų rengimą, jų naudojimą, atkūrimą ir apsaugą, taip pat miškų savininkų teises ir pareigas, susijusias su privačių miškų tvarkymu, priežiūra ir naudojimu. Teigia, kad 1996-05-03 „Žemės sklypo (ų) skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktas“ taip pat 1996-12-04 suderintas su Vilniaus miškų urėdija. Mano, kad kompetentinga institucija nematė jokių kliūčių nuosavybės teisių atkūrimui į žemės sklype, kurio projektinis Nr. 183₁, buvusį 0,40 ha ploto mišką. Priešingu atveju dokumentai būtų suderinti su pastaba, kad planuojamas suteikti piliečiui miško plotas yra valstybinės reikšmės miško dalis. Teigia, kad žemės sklypas pagal jo dislokaciją identifikuojančius duomenis laikinajame žemės sklypo plane tuo metu priklausė Kyviškių kadastrinei vietovei (kodas 4142), kuri buvo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Suformuotas žemės sklypas įregistruotas Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje 1998-01-10 ir jam suteiktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas prieš įregistruodamas atitinkamus duomenis registre, patikrino pateiktų duomenų teisingumą, ypač duomenų, nurodančių žemės sklypo dislokaciją ir jo priskyrimą atitinkamai administracinei teritorijai, ir nustatė, kad registruojamas žemės sklypas buvo (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 str. 4 d. 1 p. buvo nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybę sudaro šios kadastro vietovės : Vilniaus miestas Nr. 0101 ir Grigiškės Nr. 7937, o 2 p. buvo nustatyta, kad savivaldybės ribos nustatomos pagal Vilniaus miesto Nr. 0101 ir Grigiškių Nr. 7937 kadastro vietovių išorines ribas. Teigia, kad NŽT neturi duomenų, kada šio žemės sklypo kadastro numeris iš (duomenys neskelbtini) pasikeitė į kadastro numerį Nr. (duomenys neskelbtini). Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė A. Š. atsiliepime į pareiškimą nurodo su pastaruoju nesutinkanti (t. I b. l. 54-62). Teigia, kad 1996-07-18 laikinajame I. Š. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) plane nurodyta, kad žemės sklypas yra Vilniaus apskrityje, Vilniaus rajone, Rokantiškių kaime. Į šį žemės sklypą ginčijamu Sprendimu ir atkurtos nuosavybės teisės I. Š. pagal jo prašymą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Rokantiškių kaime, Šatrininkų seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje. Taigi, nuosavybės teisė buvo atkurta į nekilnojamąjį turtą, esantį ne miesto teritorijoje, o Vilniaus rajone, kaimo vietovėje. To nedraudė ir šiuo metu nedraudžia jokie teisės aktai, kas šiuo atveju ir buvo teisėtai padaryta. Teigia, kad atkūrimo procesas vyko prieš 16 metų, iki šiol niekada nebuvo ginčytas nei prokuratūros, nei kitų valstybės valdžios institucijų. Tai, kad po Sprendimo priėmimo teritorija, kurioje yra Žemės sklypas, tapo miesto teritorija, nesudaro pagrindo Sprendimą pripažinti neteisėtu. Sprendimas jo priėmimo metu atitiko teisės aktų reikalavimus, nebuvo pažeisto jo priėmimo procedūros, todėl yra teisėtas. Be to, iš Vilniaus rajono Grigaičių agrarinės reformos tarnybos 1996-05-03 išvados matyti, kad I. Š. tėvui priklausė ir miškas, jis buvo privatus, todėl ir buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra. Teigia, kad Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarime nurodyta, jog valstybinės reikšmės miškai Konstitucijoje traktuojami kaip išimtine nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, anaiptol nereiškia, kad jie, priklausę tam tikriems asmenims ir vėliau pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, būtinai turi būti paimti valstybės nuosavybėn. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra vienareikšmiškai pasisakęs, kad iš teisėto žemės su mišku įgijėjo, net jei miškas yra miesto teritorijoje, šios miško žemės valstybei nusavinti negalima, nebent miškas būtų ypatingos reikšmės bei svarbos (LVAT 2013-03-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-499/2013). Atsakovei priklausantis miškas yra nedidelio ploto – 35 arai, nepriklauso draustinio, rezervato, regioninio parko teritorijai, todėl negali būti valstybės nusavintas, į jį nuosavybės teisės atkurtos teisėtai. Mano, kad šioje byloje negalima restitucija, nes atsakovės padėtis nepagrįstai pablogėtų, o Lietuvos Respublikos – pagerėtų, atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas priimtas teisėtai. Panaikinus Sprendimą, būtų pažeisti teisėtų lūkesčių principai, atsakovės teisės, lex retro non agit, principas, todėl nėra galimybės taikyti restitucijos. Tuo pačiu nurodo, kad iš pareiškėjo pateikto išrašo matyti, kad žemės miško plotas užima ne 0,35 ha, bet 0,32 ha. Todėl neaišku, kodėl pareiškėjas prašo priteisti valstybei 0,35 ha žemės sklypo plotą. Mano, kad pareiškėjas gali reikšti reikalavimą tik dėl 0,32 ha ploto. Teigia, kad miškas yra žemės sklypo viduryje ir dalina žemės sklypą į dvi dalis. Tuo atveju, jeigu valstybei būtų priteistas miškas, sklypas būtų padalintas į tris dalis ir taip maksimaliai apribotų atsakovės teisę naudotis savo nuosavybe, nes perskirtų žemės sklypą. Į atsakovei priklausantį žemės sklypą įsiterptų valstybinis miškas, kuris visada teisėtai priklausė atsakovės seneliui ir į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės. Tuo pačiu teigia, kad nėra pagrindo pripažinti Dovanojimo sutarties negaliojančia, nes teisėtai atkūrus nuosavybės teises savininkas dovanojimo sutartimi turėjo visas teises dovanojimo būdu perleisti žemės sklypą atsakovei. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tuo pačiu nurodo, kad prokuroras praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. nustatytą terminą skundui paduoti, nes Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4003-590/2013 pradėta Vilniaus apygardos prokuratūrai gavus Aplinkos ministerijos 2013-02-06 raštą Nr. (16-1)-D8-1020 su išsamiais duomenimis apie tariamą viešojo intereso pažeidimą Abiejose bylose sprendžiamas klausimas dėl to paties miško skirtingų dalių grąžinimo Lietuvos Respublikai. Teigia, kad šio miško tariamai neteisėtas perdavimas privatiems asmenims, tarp jų ir atsakovams, atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, prokurorui tapo žinomas 2013-02-08 gavus nurodytą Aplinkos ministerijos raštą. Lyginant ieškinį ir Aplinkos ministerijos prašymą dėl viešojo intereso gynimo, matyti, kad visi ieškinyje išdėstyti argumentai yra paremti Aplinkos ministerijos rašte išdėstytais teiginiais. Prokuroras turėjo galimybę nepažeisdamas įstatyminio termino kreiptis į teismą. Prokuroras teisę kreiptis į teismą įstatyme numatytais terminais galėjo realizuoti iki 2013-03-08, tačiau to nepadarė - ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pateiktas tik 2013-12-04, t. y. net devyniais mėnesiais praleidus vieno mėnesio terminą. Todėl mano, kad administracinė byla turėtų būti nutraukta (I t. b. l. 155-156). Tuo pačiu atsakovė mano, kad pareiškėjas praleido ir CK 1.125 str. 1 d. nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškimą nurodo sutinkanti su jame išdėstytais motyvais ir prašo skundą patenkinti. Teigia, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos 2013-11-28 raštu Nr. R2-3386 pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruota Vilniaus miškų urėdijos Migūnų girininkijos 585 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 23, kurio dalis patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškų tarnybos 2013-11-27 pažyma Nr. 45107, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2013-11-27 Nr. 45108 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,35 ha miškų plotas (miesto miškas – valstybinės reikšmės miškas). Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias teisės aktų normas: Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 5 str. 6 d. 3 p., Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 str., Žemės įstatymo 6 str. Nurodo, kad Sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėtas ir turi būti pripažintas negaliojančiu. Pripažinus negaliojančiu Sprendimą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija (t. I b. l. 51-53).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro notarė Dalia Jungevičienė atsiliepime nurodo, kad ginčas byloje kilo iš esmės dėl nuosavybės teisių į Žemės sklypą I. Š. teisėtumo ir pagrįstumo, bet ne dėl pačios dovanojimo sutarties sudarymo bei jos patvirtinimo notarine tvarka. Prašo bylą nagrinėti savo nuožiūra.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė pareiškimą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovė A. Š. palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškimą atmesti.
Atsakovės A. Š. atstovas advokatas Ramūnas Mikulskas palaikė atsakovės atsiliepime išdėstytus argumentus, papildomai paaiškino, kad nuo 1997 m., kai buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra praėjęs gana ilgas terminas - net 16 metų. Prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, kad J. Š. atkurtos nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos jo turėtą žemę, bet ne grąžinant ją kitoje vietoje, jokių J. Š. neteisėtų veiksmų atkuriant nuosavybę nenustatyta. Prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2095-146/2015 ir pareiškimo netenkinti.
Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovas Donatas Kilikevičius palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškimo netenkinti – vadovautis LVAT 2015-12-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2095-146/2015. Tuo pačiu nurodė, kad net jeigu ir būtų nustatyta, kad viešąjį interesą ginantis prokuroras nepažeidė ABTĮ nustatyto termino pareiškimui paduoti, mano, kad 16 metų nuo nuosavybės teisių atkūrimo yra pernelyg ilgas laikas, kai gali būti ginamas viešasis interesas.
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovė Lina Mikuckienė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškimą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Byla nutrauktina.
Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko 1997-12-11 sprendimo Nr. 41-3520 dalies, kuria I. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,40 ha valstybinės reikšmės mišką, patenkantį į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ginčo žemės sklypas), bei dėl šio administracinio akto pagrindu sudaryto civilinio sandorio teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 1997-12-11 sprendimu Nr. 41-3520 piliečiui I. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko J. Š. valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį Rokantiškių k., Šatrininkų sen., Vilniaus r., Vilniaus apskrityje, grąžinant natūra 1,15 ha žemės ir 0,40 ha miško ir 0,13 ha žemės bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininkiais K. Š. ir R. Š. (I t., b. l. 76-77). Vilniaus apygardos prokuratūroje 2013-11-04 buvo gautas vieno atsakovų atsiliepimas į pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, kuriame atsakovas nurodė, kad miškas, kurį šioje byloje ieškovas siekia priteisti Lietuvos valstybei, patenka ne tik į šios bylos atsakovų žemės sklypų teritoriją, bet ir į kitus du gretimus žemės sklypus, tarp jų – žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, Vilniaus miesto apylinkės teismui 2013-12-04 pateikė ieškinį (I t. b. l. 1-4), prašydamas pripažinti Vilniaus apskrities viršininko 1997-12-11 sprendimo Nr. 41-3520 dėl nuosavybės teisių atkūrimo Ginčo žemės sklype dalį ir šio sprendimo pagrindu sudarytus civilinius sandorius neteisėtais bei taikyti restituciją natūra.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-01-13 nutartimi bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (I t. b. l. 133–135).
Dėl asmens teisės kreiptis į teismą.
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į teismą siekdamas apginti viešąjį interesą. Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta prokurorų pareiga kreiptis į teismą nustačius asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 str. nustatyta pareiga valstybei rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūrėti, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Konstitucinis Teismas 2005-05-13 nutarime yra nurodęs, kad pagal Konstitucijos 54 str. 1 d. nuostatas natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, o jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė pareiga.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis procesas, kurio tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota tinkamu, teisėtu ir skaidriu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuosavybės teisių atkūrimu iš esmės siekiama bent iš dalies atkurti socialinį teisingumą, buvusį iki Lietuvos Respublikos okupacijos ir po jos sekusio nekilnojamojo turto nacionalizavimo. Nuo jo skaidrumo, teisėtumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus. Visuomenės interesą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyktų skaidriai ir teisėtai, pagrindžia ir ypatingas nuosavybės teisių atkūrimo objektas, t. y. žemė, miškai ir vandens telkiniai. Šių objektų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, egzistavimo bei visuomeninių ryšių palaikymo ir sklaidos terpė, žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-01-15 nutartis a. b. Nr. A180-48/2007, 2011-06-20 nutartis a. b. Nr. A525-2279/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-04-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-291/2006, 2009-10-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-397/2009).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad byloje kilęs ginčas yra tiesiogiai susijęs su tinkamo miškų naudojimo režimo bei nuosavybės teisių atkūrimo proceso užtikrinimu, todėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas ir prokuroras, vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 d., Prokuratūros įstatymo 9 ir 19 str. įtvirtintą pareigą, turi teisę kreiptis į teismą.
Dėl kreipimosi į teismą viešajam interesui ginti termino.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d., jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjas teigia, kad apie viešąjį interesą, ginamą šioje administracinėje byloje, jis sužinojo 2013-11-04 gavęs atsakovo atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl ieškinio dalyko pakeitimo Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-4003-590/2013. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad prokuroras surinko duomenis iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos (t. I b. l. 5-18) ir ieškinį teismui pateikė 2013-12-04. Pareiškėjo teigimu, jis nepraleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatyto termino, nes iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2013-03-01 raštu Nr. 49SJ-(14.49.105)-407 pateiktų žemės sklypų bylų patvirtintų kopijų (II t. b. l. 124-165) nebuvo galimybės nustatyti, kad ginčo miško sklypas priskirtas valstybinės reikšmės miškams.
Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka dėl žemiau nurodytų motyvų.
Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nustatyta, kad „teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.“
Teismas sprendžia, kad nagrinėjamam ginčui aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, suformuota iš esmės analogiškose bylose nagrinėjant apeliacine tvarka administracines bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitiems J. Š. vaikams - K. Š. ir R. Š. į buvusio savininko J. Š. (brolių K. Š., R. Š. ir I. Š. tėvo) valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį Rokantiškių k., Šatrininkų sen., Vilniaus r., Vilniaus apskrityje Vilniaus apskrities viršininko 1997-12-11 sprendimais Nr. 41-3518 ir Nr. 41-3519 (2015-12-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1615-858/2015 ir 2015-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2095-146/2015).
Nagrinėjamoje byloje faktinės ginčijamo sprendimo ir prokuroro kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo aplinkybės iš esmės sutampa su apeliacine tvarka nagrinėtoje LVAT administracinėje byloje Nr. A-2095-146/2015 konstatuotomis aplinkybėmis: visi sprendimai, kuriais broliams K., R. ir I. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo J. Š. valdytą nekilnojamąjį turtą priimti tą pačią dieną - 1997-12-11; prokuroras sužinojimo apie viešąjį interesą, ginamą šioje administracinėje byloje, momentą sieja su 2013-11-04 gautu atsakovo atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl ieškinio dalyko pakeitimo Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-4003-590/2013, prokuroras į teismą dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi 2013-12-04.
LVAT 2015-12-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2095-146/2015 konstatavo, kad „bet kuriame iš šių sprendimų, nepriklausomai nuo to, su kuriuo susipažįstama pirmiau, yra pirminė informacija, jog į buvusio savininko J. Š. išlikusį nekilnojamąjį turtą Rokantiškių kaime (žemę ir mišką) atkurtos nuosavybės teisės trims pretendentams (pavardės nurodytos įvardijant bendrasavininkius) būtent natūra (turėtoje vietoje).” Minėtoje LVAT nutartyje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad „prokuroras nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. (kreipimosi į teismą tikrinamoje byloje dienos) rinkdamas duomenis dėl galimo viešojo intereso pažeidimo Sprendimu Nr.41-3518 atkuriant R. Š. nuosavybės teises į atitinkamą J. Š. nuosavybės dalį, be kita ko, 2013 m. lapkričio 18 d. raštu (I t., b.l.126) reikalavo iš Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus duomenų apie nuosavybės teisių atkūrimą 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimais Nr.41-3518, Nr.41-3520 į to paties savininko (J. Š.) žemę (sklypų kadastriniai Nr. 0101/0157:57, Nr. 0101/0157:58) kitiems pretendentams (R. Š. ir I. Š.), nors, kaip jau buvo minėta, pirminius duomenis apie nuosavybės teisių atkūrimą į J. Š. žemę natūra tos pačios datos Sprendimu Nr. 41-3519 galimai grąžinant atitinkamą valstybinio miško plotą prokuroras iš šios institucijos buvo gavęs 2013 m. kovo 5 d. kartu su K. Š. nuosavybės teisių atkūrimo į sklypą (kadastrinis Nr. 0101/0157:258) bylos kopija. Minėti duomenys teisėjų kolegijai suteikia pakankamą pagrindą išvadoms, kad duomenis, jog galimai buvo pažeistas viešasis interesas Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-3518 atkuriant R. Š. nuosavybės teises į žemę natūra prokuroras turėjo ir galėjo surinkti per laikotarpį nuo 2013 m. vasario 6 d. rašte iki 2013 m. balandžio 2 d., t. y. per tą patį laikotarpį per kurį surinko duomenis, pakankamus kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo prašant panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 atitinkamą dalį.“ Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatavo, kad „termino paduoti skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3518 eigos pradžia ABTĮ 33 straipsnio prasme turi būti skaičiuojama nuo 2013 m. balandžio 2 d.“.
Taigi, minėtoje nutartyje LVAT pasisakė ir apie šioje nagrinėjamoje byloje ginčijamo sprendimo, t. y. 1997-12-11 sprendimo Nr. 41-3520, kuris buvo išreikalautas iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus kartu su 1997-12-11 sprendimu Nr. 41-3518, sužinojimo ir galėjimo sužinoti datą, todėl vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 str. 4 d. teismas sprendžia, kad šioje byloje ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 1997-12-11 sprendimo Nr. 41-3520 eigos pradžia ABTĮ 33 straipsnio prasme turi būti skaičiuojama taip pat nuo 2013 m. balandžio 2 d.
Pareiškėjas – prokuroras, ginantis viešąjį interesą, į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 4 d., t. y. tą pačią dieną, kaip ir LVAT apeliacine tvarka išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-2095-146/2015, kurioje teismas nustatęs, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, ir nėra pagrindo jo atnaujinti, administracinę bylą nutraukė.
Nagrinėjamuoju atveju prokuroras neprašė atnaujinti termino skundui dėl viešojo intereso paduoti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroras Rolandas Kruopis gynė viešąjį interesą ir administracinėje byloje Nr. A-2095-146/2015, teismo posėdžio metu jis turėjo žinoti apie minėtoje byloje priimtą procesinį sprendimą, be to, jis yra profesionalus teisininkas, todėl preziumuotina, kad jis žinojo apie savo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui nagrinėjamoje byloje paduoti, tačiau ja nepasinaudojo.
Prokuroro teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad 2013-03-05 iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos gautų duomenų – būtent Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų plano ištraukos (II t. b. l. 127) nebuvo matyti, kad ginčo sklypas priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, nėra svarbi nagrinėjamuoju atveju, nes iš šio plano matyti, kad miško sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės R. Š., dėl kurių pagrįstumo LVAT pasisakė 2015-12-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2095-146/2015, taip pat nepriskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad prokuroras praleido skundo viešajam interesui ginti padavimo terminą, todėl administracinė byla nutrauktina (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 p.). Kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai laikytini nebeaktualiais, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 p., 102 str., 105-106 str., teismas
nutaria:
administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą atsakovams A. Š. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuotieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro notarė Dalia Jungevičienė ir VĮ Vilniaus miškų urėdija, dėl sprendimo panaikinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu nutraukti.
Nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.