Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslino (I t., b. l. 2–5, 108–111), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3518 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje piliečiui R. Š.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 41-3518) dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,04 ha žemės (toliau – ir Ginčo žemės sklypas), esančios žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią valstybinės reikšmės miškui; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2002 m. sausio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu J. M. įsigijo 48/100 dalis žemės sklypo, ta apimtimi, kuria į šį sklypą patenka 0,04 ha ploto Ginčo žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis valstybinės reikšmės miškui; 3) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu J. M. įsigijo 8100/15600 dalis žemės sklypo ta apimtimi, kuria į šį sklypą patenka 0,04 ha ploto Ginčo žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis valstybinės reikšmės miškui; 4) taikyti restituciją ir priteisti Lietuvos valstybei 0,04 ha Ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui; 5) taikyti restituciją ir priteisti J. M. iš Lietuvos valstybės 51 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu Nr. 41-3518 Vilniaus apskrities viršininkas atkūrė R. Š. nuosavybės teises į buvusio savininko J. Š. išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šio sprendimo pagrindu buvo įregistruotos R. Š. nuosavybės teisės į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje. J. M. pagal 2002 m. lapkričio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 48/100 dalis Ginčo žemės sklypo, o pagal 2004 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 8100/15600 dalis Ginčo žemės sklypo. Į Ginčo žemės sklypą, kurio bendras plotas 1,5599 ha, patenka 0,04 ha valstybinės reikšmės miško. Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė: Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems (Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad miškus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperka valstybė ir už juos atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams); Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 4.7 straipsnį, asmuo nuosavybės teise gali turėti tik tuos daiktus, kurie neišimti iš apyvartos. Išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai (šiuo atveju valstybinės reikšmės miškai) yra išimti iš apyvartos (CK 4.7 straipsnio 2 dalis), todėl konstatuotina, kad dėl jų negali būti sudaromi jokie sandoriai, taip pat priimami administraciniai aktai, kurių pagrindu tokių daiktų nuosavybės teisė yra perleidžiama kitiems asmenims. Todėl ginčijami sandoriai taip pat pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento. Ginčo žemės sklypą dviem minėtomis ginčijamomis sutartimis R. Š. perleido J. M. Visą Ginčo žemės sklypą R. Š. pardavė J. M. už 2 000,00 Lt. Šiuo atveju valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Iš J. M. priteisus Lietuvos valstybės nuosavybėn 0,04 ha žemės sklypą, priklausantį valstybinės reikšmės miškui, jai iš Lietuvos valstybės priteistina dalis, kuri yra proporcinga kainai, sumokėtai už visą žemės sklypą. Prašoma priteisti Ginčo žemės sklypo dalis (0,04) 2,56 proc. viso žemės sklypo, todėl 2,56 proc. nuo kainos, kurią J. M. sumokėjo R. Š., sudaro 51,00 Lt.