Alytaus apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės UAB „Egidijus ir Vytautas“ atstovei advokatei V. P., atsakovės UAB „Cedrus“ atstovui advokatui V. P., trečiojo asmens UAB „Ignolita“ atstovui advokatui A. S.,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės UAB „Egidijus ir Vytautas“ ieškinį atsakovei UAB „Cedrus“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų, UAB „Ignolita“, IF P&C Insurance AS Lietuvos Respublikoje veikianti per IF P&C Insurance AS flilialą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovės UAB „Egidijus ir Vytautas“ atstovė advokatė V. P. teismo posėdžio metu prašė tenkinti ieškinį, papildomai paaiškino, kad atsakovė atsako kaip vežėjas, nes sutarties vykdymo perleidimas trečiajam asmeniui, neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės. Atsakovė bando susiaurinti savo atsakomybę, tačiau ji atsako už trečiojo asmens netinkamą veikimą. Vežėjas turėjo užtikrinti, kad krovinys nestovėtų tris dienas be priežiūros. Atsakovė neįsitikino vežėjo patikimumu, nepasirūpino, kad krovinys būtų kuo greičiau grąžintas gavėjui. Atsakovė tinkamai neįvykdė sutarties, kadangi nebendradarbiavo. Jeigu būtų tyčinis padegimas, tuomet būtų akivaizdu, kad vežėjas to numatyti negalėjo, tačiau tyčinio padegimo įrodymų byloje nėra, ikiteisminio tyrimo metu nustatytas savaiminis užsidegimas. Tiek vežėjas, tiek ekspeditorius neužtikrino rizikos laipsnio, nenuvežė krovinio į Ignaliną, į savo sandėlius, o paliko mokomoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Tačiau pastarosios taisyklėse numatyta, kad aikštelė neatsako už žalą. Automobilių stovėjimo aikštelė neteikia krovinio saugojimo paslaugos ir apskritai aikštelė, kurioje buvo paliktas krovinys, neįtraukta į saugojimo aikštelių sąrašą. Vairuotojams pagal pareigines instrukcijas buvo draudžiama palikti krovinį nesaugomoje aikštelėje. Taip pat vairuotojas aikštelėje krovinį galėjo palikti ne prie senų, padėvėtų automobilių. Gaisro aplinkybes sename automobilyje galima buvo numatyti. Jeigu vairuotojas būtų nepalikęs automobilio aikštelėje, būtų išvengęs gaisro pasekmių. Atsakovė nekontroliavo vežimo proceso, t. y. netinkamai organizavo maršrutą, nustatė netinkamą maršruto trukmę, nebendradarbiavo, nekontroliavo vežimo proceso. Vežėjas galėtų būti atleistas nuo atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, tačiau gaisras nėra nenugalima jėga (t. 1 b. l. 79).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmetamas.

2016 m. sausio 1 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta Krovinių ekspedicijos sutartis Nr. 2016-01. Šalys susitarė, kad atsakovė įsipareigoja ekspedijuoti užsakovo krovinius Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių tarptautiniais ir vietiniais transporto maršrutais visomis transporto rūšimis (t. 1 b. l. 5-6). Atsakovė, organizuodama krovinio ekspediciją, 2016 m. gruodžio 19 d. sudarė su trečiuoju asmeniu Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. E02076 (A02067) pervežti buitinei technikai maršrutu Italija-Lietuva. Krovinys turėjo būti pristatytas Lietuvoje 2016 m. gruodžio 27 d. (t. 1 b. l. 7). K. I. buvo pakrautas ir gabenamas pagal 2016 m. gruodžio 21 d. CMR važtaraštį Nr.0009432 (t. 1 b. l. 8). Pervežimo metu, trečiojo asmens vilkiko Volvo FH (duomenys neskelbtini) su priekaba GL 669 vairuotojas K. B. 2016 m. gruodžio 24 d. 10.53 val. vilkiką su priekaba paliko saugomoje aikštelėje Islandijos pl. 201-203, Kaune, priklausančioje VšĮ ,,Automobilių stovėjimo aukštelės“ (t. 2 b. l. 52). 2016 m. gruodžio 24 d. 19.15 val. kilo gaisras minimoje automobilių stovėjimo aikštelėje, kurio metu visiškai sudegė transporto priemonių sąstatas (duomenys neskelbtini) ir ieškovui priklausantis krovinys (t. 1 b. l. 49).

Atsakovė nesutikimą su ieškinio reikalavimais grindžia tuo, kad šalys ekspedicijos sutartimi susitarė, jog atsakovė krovinio ekspediciją vykdys siaurąja prasme, t. y. atsakovės pareiga susideda tik iš krovinio pervežimo organizavimo bei operatyvaus reagavimo į aplinkybes, trukdančias krovinio išsiuntimui ir ekspedicijai. Ginčas byloje kilo dėl atsakovės, kaip ekspeditorės, pareigų vykdant šią sutartį bei jos atsakomybės apimties.

Byloje nėra ginčo, kad ne pati atsakovė vežė ieškovės krovinį pagal šalių sudarytą krovinių ekspedicijos sutartį, o buvo sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis su kitu faktiniu vežėju – trečiuoju asmeniu UAB „Ignolita“.

Šalių sudarytoje ekspedicijos sutartyje nustatyta, kad sutartyje nenustatytos šalių teisės ir pareigos apsprendžiamos pagal valstybių vežėjų teritorijose galiojančias teisės normas (4.3 punktas). Krovinių ekspedijavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) šeštosios knygos XLI skyriaus normos. Pagal šio skyriaus 6.284 straipsnio, įtvirtinančio krovinių ekspedijavimo ir krovinių ekspedijavimo sutarties sąvokas, 1 dalies nuostatą krovinių ekspedijavimas – krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių ekspedijavimo sutartyje; krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.284 straipsnio 3 dalis).

Krovinių ekspedicijos sutartimi atsakovė prisiėmė pareigą organizuoti vežimo darbus. Ekspedicijos sutarties 1.1 punkte nustatyta, kad užsakovas paveda ekspeditoriui, o ekspeditorius įsipareigoja ekspedijuoti užsakovo krovinius Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių tarptautiniais ir vietiniais transporto maršrutais visomis transporto rūšimis.

CK 6.828 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ekspeditorius savo prievolei įvykdyti turi teisę pasitelkti trečiuosius asmenis, jeigu sutartis nenustato, kad sutartį ekspeditorius privalo įvykdyti asmeniškai. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarties vykdymo visiškas ar dalinis perdavimas tretiesiems asmenims neatleidžia ekspeditoriaus nuo atsakomybės užsakovui už sutarties vykdymą. CK 6.826 straipsnio 2 dalis numato, jeigu ekspeditorius įrodo, kad ekspedicijos sutartis pažeista dėl to, kad buvo neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta vežimo sutartis, tai ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas. Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, į tai, kad sutartyje nebuvo nustatytas asmeninis atsakovės sutarties įvykdymas, akivaizdu, kad atsakovė, pasitelkdama trečiuosius asmenis ekspedijavimo sutarties įvykdymui sutarties nepažeidė, tačiau už pastarųjų veiksmus atsako pati atsakovė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju krovinio pervežimui taikytina CMR konvencija, nes krovinys buvo vežtas kelių transporto priemone (CMR konvencijos 1 straipsnio 2 dalis), vežimo paslaugos suteiktos atlygintinai (už užmokestį) ir krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis). Krovinio pervežimui išduotas važtaraštis, patvirtinantis vežimo sutarties sudarymą (CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalis).

Sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Tam, kad būtų konstatuota, jog pervežime dalyvaujantys asmenys yra vienos sutarties šalys, turi būti nustatyta, kad jie yra įsipareigoję vienas kito atžvilgiu ir tarpusavyje suderinę valią (pasiekę konsensusą), t. y. susitarę dėl esminių tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys. 6.808 straipsnis). Pažymėtina, kad nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR konvencijos 4, 9 straipsniai, CK 6.808 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nuosekliai išaiškinti tarptautinio vežimo teisiniuose santykiuose dalyvaujančių ekspeditoriaus, susitariančiojo vežėjo ir faktinio vežėjo atribojimo kriterijai. Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas. Kita vertus, vien tai, kad CMR važtaraštyje vežėju nurodytas ne susitariantysis vežėjas, bet kitas asmuo, ir tai, kad krovinį faktiškai veža ne susitariantysis vežėjas, bet kitas asmuo, nepaneigia siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo susitarimu nustatytos siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo atsakomybės apimties pagal sutartį.

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006). Būtent siuntėjo ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui apimtį ir šiam garantuoja, kad netinkamos sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. Nurodytas teisinis reglamentavimas skirtas siekiant didesnės siuntėjo interesų apsaugos, todėl konstatuotina, kad jeigu siuntėjo sutartis su ekspeditoriumi yra dėl krovinio pervežimo, ekspeditorius įsipareigoja būti tiek tarpininkas, tiek vežėjas. Įsipareigojęs veikti tokiu būdu ekspeditorius prisiima atsakomybę užsakovui už vežimą nepriklausomai nuo to, ar jis tas prekes veš savo transporto priemonėmis ar pasitelks kitą asmenį faktiniam krovinio pervežimui. Kitoks šių CMR konvencijos nuostatų aiškinimas nepagrįstai sumažintų joje gana griežtai ginamas siuntėjo teises ir jų apsaugos galimybes nuostolių atlyginimo atvejais.

Krovinių ekspedicijos sutartimi ieškovė su atsakove susitarė dėl vežimui būtinų dokumentų perdavimo ekspeditoriui, savo ruožtu ekspeditorius įsipareigojo pateikti užsakovui krovinių vežimo sąlygas, įkainius, važiavimo maršrutą. Taip pat ir atsakomybė numatyta už veiksmus dėl užsakovo ir ekspeditoriaus kaltės. Todėl teismas vertina, kad ekspedijavimo sutartimi buvo suderintos esminės krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais sąlygos, buvo pasiektas šalių susitarimas dėl krovinio pervežimo, išreikšta vieninga šalių valia dėl tarptautinio krovinio vežimo sutarties sudarymo. Tarptautinio krovinių vežimo transportavimo važtaraštyje (CMR) vežėju nurodytas UAB „Ignolita“, tik patvirtina, kad faktinis krovinio vežėjas buvo būtent UAB „Ignolita“, kuri pagal CMR važtaraštį priėmė krovinį savo atsakomybėn, t. y. kad UAB „Cedrus“ kroviniui pervežti pasitelkė trečiąjį asmenį UAB „Ignolita“, tačiau važtaraštis niekaip nepaneigia ieškovės ir atsakovės tarptautinio vežimo teisinių santykių, fakto, kad siuntėjas tarėsi su atsakove ir suvokė ją kaip vežėją. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovei sudarant ekspedicijos sutartį su atsakove, ji suprato, kad ir už ekspedijavimą, ir už vežimą atsakinga atsakovė – suvokė ją kaip vežėją. Ieškovė su trečiuoju asmeniu jokių susitarimų nesudarė ir kad pastarasis bus faktinis krovinio vežėjas nežinojo. Trečiasis asmuo UAB „Ignolita“ atsiliepime taip pat nurodė, kad iš ilgamečio ieškovės ir atsakovės bendradarbiavimo akivaizdu, kad ieškovė sudarydavo sutartis ir naudodavosi tik atsakovės paslaugomis. Jokių sutarčių su trečiuoju asmeniu UAB ,,Ignolita“ konkrečiam krovinio vežimui ieškovė nėra sudariusi. Taip pat ieškovės ir atsakovės sudarytoje krovinių ekspedicijos sutarties 5.3 punkte numatyta, kad užsakovas įsipareigoja apmokėti ekspeditoriui už paslaugas 100 procentų išankstiniu mokėjimu pagal ekspeditoriaus pateiktą sąskaitą. Kas teismo nuomone reiškia, jog sutarta sumokėti už visą konkretų pervežimą, sutartyje nėra išskirta, kad mokama tik už jo ekspedijavimą. Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovė UAB „Cedrus“ įsipareigojo pervežti krovinį, buvo susitariantysis vežėjas CMR konvencijos prasme ir atsako už savo kroviniui pervežti pasitelktus trečiuosius asmenis, t. y. šiuo atveju už UAB „Ignolita“ (jo vairuotojų) veiksmus prieš krovinio siuntėją (CMR konvencijos 3 straipsnis).

CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktas numato bendruosius vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindus - vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.

Į bylą yra pateiktos dvi įvykusio gaisro, kurio metu buvo visiškai sugadintas ieškovės krovinys, ekspertizės, iš kurių išvadų akivaizdu, kad gaisras kilo autovežio puspriekabės (platformos) krovinio ,,Fiat Ducato“ priekinėje dalyje arba ,,Renault Midlum 180” autovežio priekinėje dalyje dėl elektros instaliacijos gedimo arba dėl pašalinio atviros ugnies šaltinio, kurio židinio zona yra ties autovežio ,,Renault Midlum“ ir jo krovinio ,,Fiat Ducato“ priekine dalimi. Teismo nuomone vežėjas tokių gaisro aplinkybių objektyviai negalėjo numatyti. Ieškovės atstovės nurodytą aplinkybę, kad vairuotojas automobilį su kroviniu pastatė šalia senų, naudotų automobilių ir turėjo susiprasti, kad gali kilti gaisras, atmeta kaip nepagrįstą objektyviais įrodymais. Be to, kaip vairuotojas nurodė 2016-12-27 paaiškinime, automobilio pastatymo vietą nurodė sargas (t. 2 b. l. 52).

Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad atsakovė krovinį paliko nesaugomoje aikštelėje, nors pagal pareigines instrukcijas vairuotojui draudžiama taip elgtis. Iš bylos duomenų nustatyta, kad vairuotojas su kroviniu į Lietuvą sugrįžo ankščiau – gruodžio 24 dieną – nedarbo dieną. Teismas nesutinka su ieškovės atstovės pozicija, kad aikštelė, kuri apšviesta, su stebėjimo kameromis ir dirbant sargui yra nesaugoma. Be to, transporto priemonės vairuotojas, prieš palikdamas krovinį ir transporto priemonę, pastarąją apžiūrėjo, išjungė pagrindinį elektros maitinimo jungiklį, esantį prie akumuliatoriaus, užrakino transporto priemonę, kas patvirtina, kad vežėjas elgėsi apdairiai ir rūpestingai. Kasacinė instancija formuoja praktiką, kad gedimai automobilio elektros instaliacijoje nėra išoriniai ir akivaizdūs krovinio trūkumai, kuriuos vežėjas galėtų ir turėtų patikrinti bei pastebėti vykdydamas CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pareigas dėl krovinio išorinės būklės kontrolės. Todėl vairuotojas, išjungdamas savo automobilio pagrindinį elektros maitinimo jungiklį, pasielgė itin atsakingai ir apdairiai bei teismo vertinimu padarė viską, ką galėjo padaryti. Tačiau teismo nuomone vairuotojas neturėjo teisės ir pareigos tikrinti ar atlikti kokius nors veiksmus šalia pastatytose svetimose transporto priemonėse. Byloje nėra jokių duomenų, kad gaisras kilo dėl UAB „Ignolita“ transporto priemonės ar kad faktinio vežėjo veiksmai būtų turėję kokios nors reikšmės gaisro kilimui. Ieškovės atstovė atsakovės kaltę taip pat grindė tuo, kad atsakovė sugrįžusi su kroviniu, kad ir ne darbo dieną, turėjo bandyti susisiekti su užsakovu ir perduoti jam krovinį, galėjo vežti krovinį į savo įmonės bazę į Ignaliną. Teismo vertinimu, vairuotojas galėjo susisiekti su užsakovu, tačiau akivaizdu, kad 2016-12-24 ne tik šeštadienis, bet ir apkritai nedarbo diena, kas nulėmė jo apsisprendimą pastatyti krovinį saugomoje automobilių aikštelėje. Tačiau, teismas vertina, kad vairuotojo nesusisiekimas su užsakovu, savaime nepaneigia jo atliktų atsakingų ir apdairių veiksmų. Motyvas, kad vairuotojas galėjo vykti į savo įmonės bazę Ignalinoje, kuomet krovinius reikėjo iškrauti Kaune, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas, nes objektyviai buvo įvertinta, kaip finansiškai nenaudingas ir neracionalus veiksmas.

Teismas konstatuoja, kad krovinys prarastas dėl gaisro, kuris kilo ne dėl vairuotojo kaltės, o dėl gaisro šaltinio, patekusio iš išorės, taigi sprendžia, jog atsakovė įrodė pirmąją jos atsakomybę šalinančią sąlygą. Darytina išvada, kad vežėjas niekaip negalėjo numatyti nei aplinkybių – gaisro saugomoje automobilių stovėjimo aukštelėje, nei išvengti gaisro sukeltų pasekmių – visiškai sugadinto ieškovės krovinio, todėl laikoma, kad egzistuoja ir yra įrodyti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte numatyti vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindai. Dėl šių motyvų ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies.

Trečiasis asmuo UAB „Ignolita“ teikia teismui įrodymus, kad patyrė 1123,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti (t. 1 b. l. 113-114, t. 2 b. l. 32-34). Trečiasis asmuo IF P&C Insurance AS Lietuvos Respublikoje veikianti per IF P&C Insurance AS flilialą teikia teismui įrodymus, kad patyrė 500,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti (t. 2 b. l. 54-55). Teismo nuomone, trečiųjų asmenų patirtos advokato pagalbos išlaidos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytus advokato užmokesčio maksimalius dydžius, laikytinos pagrįstomis (CPK 93 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė turi atlyginti tretiesiems asmenims jų patirtas išlaidas.

Teismas šioje byloje patyrė 17,99 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, kurios priteistinos iš ieškovės (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263–265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Egidijus ir Vytautas“, įmonės kodas 158745779, 1123,50 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt tris eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidas trečiajam asmeniui UAB „Ignolita“, įmonės kodas 155606030.

Priteisti iš ieškovės UAB „Egidijus ir Vytautas“, įmonės kodas 158745779, 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas trečiajam asmeniui IF P&C Insurance AS Lietuvos Respublikoje veikianti per IF P&C Insurance AS flilialą, įmonės kodas 302279548.

Priteisti iš ieškovės UAB „Egidijus ir Vytautas“, įmonės kodas 158745779, 17,99 Eur (septyniolika eurų 99 ct) bylinėjimosi išlaidas valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660. Mokėjimą patvirtinantį dokumentą pateikti teismo Civilinių bylų raštinei, kab. Nr. 206.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.