Kauno apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 2.223,94 Lt už parduotą medieną, 66,72 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 292,13 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei valstybei 18,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismo nuomone, 2006-03-21 Medienos pardavimo-pirkimo sutartis Nr.06/03, pasirašyta fizinio asmens – atsakovo buvusio vairuotojo D. P. , neturinčio tam įgaliojimo ir nepatvirtinta bendrovės antspaudu, laikytina negaliojančia. Kadangi atsakovas šios sutarties nepripažino nuo pat jos sudarymo dienos, o 2006-10-03 reikalavimu pats ieškovas šią sutartį nutraukė (b.l.14-15), teismas laikė, kad ieškinys pareikštas teismui ginčo sutarčiai jau nebegaliojant, dėl ko negalėjo būti patenkinti iš sutarties kylantys ieškovo reikalavimai, taip pat reikalavimas priteisti 1.162,80 Lt delspinigių. Kadangi atsakovas sutiko sumokėti už atvežtą tinkamos medienos kiekį (t.y. už 27,291 m³,, b.l.115), teismas ieškinį patenkino tik šioje dalyje, priteisdamas ieškovui 2.223,92 Lt. Be to, teismas pažymėjo, kad nors medienos trūkumus atsakovas nustatė vienašališkai, tačiau atsakovas neturėjo kitos išeities, kadangi pats ieškovas į atsakovo raginimus atvykti nekreipė jokio dėmesio, be to, ieškovas neįrodė, kad pardavė kokybišką medieną ir nurodytą kiekį.

Žemesnės instancijos teismas

3) teismas nurodė, jog 2006-03-21 atsakovo vienašališkai surašytas Medienos priėmimo aktas yra tinkamas įrodymas byloje, nes „atsakovas neturėjo kitos išeities, kadangi ieškovas į raginimus atvykti nekreipė jokio dėmesio, o 2006-03-21 medienos priėmimo akto (b.l.12) nenuginčijo jokiais rašytiniais dokumentais". Ieškovui nesuprantama, kaip jis galėjo objektyviai dalyvauti surašant tariamą medienos priėmimo aktą, kai į jo surašymą nebuvo kviestas: minėtas aktas pirmą kartą ieškovui buvo atsiųstas paštu kartu su 2006-04-03 pranešimu, t.y. praėjus daugiau nei 10 d. po jo surašymo. Pats atsakovas nurodė, jog esą pirmą kartą paskambino ieškovui tik rytojaus dieną, t.y. 2006-03-22. Teismas nebandė išsiaiškinti, kodėl vis dėlto nebuvo organizuota dvišalė tariamų trūkumų įvertinimo komisija, o priėmimo aktas nebuvo atsiųstas ieškovui iš karto. Tuo labiau, kad atsakovo surašytas medienos priėmimo aktas yra be registracijos numerio, o jo data nurodyta kaip 2005-03-21, t.y. vieneriais metais anksčiau. Daikto perdavimas-priėmimas yra pirkėjo ir pardavėjo dvišalis aktas, patvirtinamas jų abiejų parašais. Be to, kai pirkimo-pardavimo sutartis numato daiktų gabenimą, daiktų įteikimas vežėjui yra laikomas daiktų perdavimo momentu (CK 6.318 str. 2 d. 1 p.). Tarinė mediena atsakovui buvo perduota ją pakrovus miške. Pirkėjas turi teisę prieš priimdamas daiktus juos patikrinti (CK 6.328 str. 1 d.). Atsakovo vairuotojas D. P. teisme paaiškino matęs, kad mediena buvo plona, kreiva, tačiau visiškai nesuprantama, kodėl šių tariamų trūkumų atsakovas tuomet nereikalavo tinkamai įforminti, perduodant medieną. Jei, kaip konstatavo teismas, ieškovas atsisakė reaguoti į daiktų kokybės trūkumus, tai turėjo būti užfiksuota atitinkama žyma priėmimo-perdavimo akte, nurodant, jog ieškovas atsisako pasirašyti ar pan. Atsakovas vienašališkai ir siekdamas išvengti kainos mokėjimo, surašė medienos priėmimo aktą, kuriame aprašytų trūkumų visiškai neįrodė: nepaaiškino, kokiais būdais ir metodais remdamasis jis nustatė tokius subjektyvius požymius kaip „kreiva", „pamėlynavusi" ir kiti; koks kiekis atitiko konkrečius medienos defektus; kaip mediena buvo sandėliuojama iki pranešimo apie jos trūkumus ir pan. Be to, teismas neatsižvelgė į akivaizdžius byloje buvusių įrodymų tarpusavio prieštaravimus. Medieną priėmęs ir ją gabenęs atsakovo vairuotojas D. P. parodė, esą jam atvežus medieną į lentpjūvę, esančią Serdokų kaime, Vilkaviškio rajone, joje buvo meistras, kuris pasakė, kad medienos truks (laikytina, kaip išankstinis nusistatymas). Tuo tarpu tos pačios dienos, t.y. 2006-03-21, data atsakovo surašytame medienos priėmimo akte nurodyta, jog medieną vertino trijų asmenų komisija - meistras, meistras sandėlininkas ir direktoriaus pavaduotojas gamybai. Minėtas vairuotojas nepatvirtinto, jog medienos priėmimo aktas buvo surašytas tą pačią dieną, kai mediena buvo atgabenta, kas pagrįstai leidžia manyti, jog medienos priėmimo aktas buvo surašytas atgaline data, o tariami trūkumai galėjo atsirasti tiek jų gabenimo į lentpjūvę, tiek sandėliavimo metu ar net vėliau. Be to, vairuotojas paaiškino, jog medienos kiekį jis galėjo pamatuoti ir turėjo tam reikiamus įrankius, tačiau to nedarė. Toks paaiškinimas ne tik neatitinka CK 6.328 str. 1 d. reikalavimo, tačiau ir patvirtina atsakovo nesąžiningumą - kiekviena teisė gali būti ginama tik tuo atveju, jei buvo laikytasi jos įgyvendinimo sąlygų (ex injuria ius non oritur);

4) teismas vadovavosi išimtinai atsakovo pateiktais argumentais, nenurodydamas tokio savo vienašalio vertinimo motyvų. CPK 270 str. reikalauja, jog kiekviename teismo sprendime privalo būti nurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Tuo tarpu teismo sprendimas iš esmės grindžiamas „teismo nuomone", nepagrįsta jokiais argumentais. Visiškai nesuprantama, kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas konstatavo, kad ieškovas apie medienos neatitikimus buvo informuotas 2006-03-22 telefonu ir buvo kviečiamas atvykti apžiūrėti medienos. Visų pirma, apie šią tariamą aplinkybę parodė tik bylos baigtimi suinteresuotas asmuo - atsakovo direktorius R. P. , to nepatvirtinto nei skambučių telefono išklotinės, nei liudytojų parodymai, nebuvo nustatytas nei tikslus skambinimo laikas, nei kitos aplinkybės. Atsakovo vadybininkas ieškovui paskambino tik po keturių dienų, o į skambutį ieškovas nedelsiant sureagavo ir ėmėsi aktyvių veiksmų: skambino atsakovo direktoriui, cecho viršininkui bei vadybininkui. Kadangi visi atsakovo darbuotojų teiginiai buvo prieštaringi, ieškovas dar kartą paskambino atsakovo direktoriui R. P. ir pasiteiravo apie realią susidariusią situaciją. Atitinkamai, atsakovo direktorius ieškovą patikino, jog pats dar nėra buvęs Serdokų medienos ceche ir žadėjo pats paskambinti, kai tik nuvyks į cechą ir viską išsiaiškins. Atsakovo direktoriui taip ir nepaskambinus, buvo manyta, jog atsakovas jokių pretenzijų neturi. Šių aplinkybių teismas visiškai nevertino. Be to, teismas s net neužsiminė apie į bylą pateiktą ieškovo mobiliojo telefono sąskaitos išklotinę (b.l.18), kuri patvirtino ieškovo skambučius atsakovo vadybininkui. Taip pat teismas nevertino faktų, kurie neabejotinai patvirtino atsakovo nesąžiningumą: teisme ieškovas paaiškino (tą pripažino ir atsakovas), jog jo sutartiniai santykiai su atsakovu (viena medienos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ir ieškovo sutuoktinės vardu) buvo susiklostę ir anksčiau, esant tapačioms sąlygoms: medieną atsakovas pirkdavo iš to paties miško ir to paties kirtimo, medieną atvykdavo pasiimti net ne atsakovo darbuotojai, tačiau atsakovo nusamdyti tretieji asmenys, sutarčių turinys ir forma buvo tapatūs ir pan. Be to, atsakovas vengdavo atsiskaityti ir anksčiau (vėluodavo net 45 dienas). Kadangi 2006-03-21 buvo atliekamas paskutinis medienos išvežimas (atsakovas buvo apie tai informuotas), manytina, jog atsakovas, žinodamas, kad daugiau sutartinių santykių nebus, nusprendė tiesiog nemokėti už paskutinį kartą priimtą medieną. Teismas visiškai nevertino ir tokių objektyvių aplinkybių, jog miškas buvo kertamas tik žiemą, kai mediena negenda;

5) teismo tvirtinimas, kad 2006-03-21 medienos pardavimo-pirkimo sutartis Nr.06/03, sudaryta su juridiniu asmeniu (atsakovu), pasirašyta fizinio asmens neturint tam įgaliojimo ir nepatvirtinta bendrovės anspaudu, laikytina negaliojančia, paneigia esminius teismo sprendimui keliamus reikalavimus. Teismo sprendimai priimami dėl tų reikalavimų, kurie išdėstyti ieškinyje. Reikalavimo pripažinti 2006-03-21 sutartį negaliojančia pateikta nebuvo. Atsakovas taip pat nebuvo pateikęs priešieškinio dėl šio ar kitų reikalavimų, todėl teismas išėjo už ieškinio dalyko ribų: jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jei atstovaujamasis jo nepatvirtino (CK 1.92 str.). Nepaisant to, teismas netinkamai įvertino ir tariamo sutarties negaliojimo priežastį - tai, jog sutartis esą buvo sudaryta neįgalioto asmens. Visų pirma, 2006-03-21 sutartis buvo sudaryta atsakovo vardu ir interesais. Tai, kad atsakovui dirbantis vairuotojas D. P. neturėjo rašytinio įgaliojimo, automatiškai nereiškia, jog atstovaujamasis atsakovas neprivalo prisiimti sandorio pasekmių. CK 2.133 str. 2 d. numato, jog jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t.y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų. Be to, numanomą atstovavimą pripažįsta ir teismų praktika (pvz., 2000-04-19 d. LAT nutartis c. b. Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos agentūra v. Lietuvos madų kūrėjų asociacija, Nr.3K-259/2000 ir kt.). Tokiu būdu, ne tik ieškovas, parduodamas medieną atsakovui, tačiau ir kiti asmenys turėjo pagrindą sąžiningai tikėtis ir protingai manyti, jog atsakovo darbuotojas, prisistatantis jo vairuotoju ir dirbantis jam, naudojantis atsakovo bendrovės transporto priemonę ir įrankius, yra neabejotinas atsakovo atstovas. Be to, pats D. P. parodė, jog jam nuvykti į mišką ir priimti medieną telefonu liepė atsakovo vadybininkas. Ankstesniuose sutartiniuose santykiuose su atsakovu, kaip jau nurodyta aukščiau, atsakovas medieną atsiveždavo per nusamdytus trečiuosius asmenis - tokia buvo tarp šalių nusistovėjusi verslo praktika. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad 2006-03-21 sutartį atsakovas pripažino: medieną priėmė ne fizinis asmuo, o būtent atsakovas (tai patvirtinta ir atsakovo 2006-04-03 pranešime bei 2006-10-20 atsakyme į reikalavimą). Atsakovui pripažinus sandorį, jam tenka jo sudarymo pasekmės, įskaitant ir pareigą sumokėti priimto daikto kainą. Tai, jog atsakovas turėjo pretenzijų savo darbuotojui D. P. , reiškia, jog atsakovas gali reikšti atgręžtinius reikalavimus D. P. dėl netinkamo ar viršyto atstovavimo. Santykiai tarp atstovaujamojo ir atstovo negali įtakoti sąžiningos trečiosios šalies teisių bei pareigų: jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam (CK 2.133 str. 9 d.). Teismas, savo iniciatyva pripažindamas 2006-03-21 sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, priėmė visiškai prieštaringai sprendimą: ieškinį dalinai tenkino ir priteisė dalį kainos pagal sutartį, kurią pats pripažino negaliojančia. Toks sprendimas prieštarauja esminiams civilinių bylų nagrinėjimo ir ginčų sprendimo principams. Neturėdamas jokių argumentų tokiam nelogiškam sprendimui pagrįsti, teismas tiesiog nurodė, jog dalį sutarties kainos priteisia dėl to, kad „atsakovas sutinka apmokėti už atvežtą tinkamos medienos kiekį ir kokybę". Tokiu būdu teismas įvykdė ne teisingumą, o atsakovo valią - jei atsakovas būtų „sutikęs" apmokėti už didesnį medienos kiekį, teismas, manytina, būtų priteisęs ir didesnę dalį kainos;

6) teismas nepagrįstai atsisakė priteisti delspinigius pagal 2006-03-21 sutartį, kurią ieškovas nutraukė savo 2006-10-03 reikalavimu, kadangi, pats sau prieštaraudamas, dalinai tenkino reikalavimus, kylančius iš tos pačios sutarties. Antra, toks sprendimas iš esmės prieštarauja galiojančiai netesybų instituto civilinėje teisėje sampratai ir materialinėms teisės normoms. Netesybų (įskaitant ir delspinigius) prigimtis yra dvejopa - jos yra ne tik prievolių užtikrinimo būdas, tačiau ir civilinės atsakomybės forma. Tuo tarpu sutarties nutraukimas neturi įtakos civilinei atsakomybei. Jeigu sutartis pažeista, kol nėra nutraukta, tai, ir nutraukus sutartį, kreditorius gali reikalauti iš skolininko išieškoti nuostolius ir netesybas (CK 6.221 str. 2 d.). Tokia taisyklė aiškinama tuo, kad civilinė atsakomybė yra savarankiška prievolė, todėl jos likimas nepriklauso nuo sutarties likimo. Teismas šią sampratą iš esmės paneigė. Atsakovas sutartį pažeidė dar iki jos nutraukimo - vengė mokėti sutarties kainą, tokį savo pažeidimą pripažindamas civilinės bylos nagrinėjimo metu ir nurodydamas, jog iš tiesų dalis medienos buvo tinkama tiek kokybės, tiek kiekio atžvilgiu;

7) teismas nesilaikė proceso veiksmų atlikimui keliamų reikalavimų, tuo pažeisdamas byloje dalyvaujančių asmenų teises. Parengiamojo teismo posėdžio 2007-01-10 metu teisėjas V.Švetkauskas buvo akivaizdžiai nesusipažinęs su byla ir jos aplinkybėmis, o kitas teismo posėdis, paskirtas 2007-02-05 13 val., neįvyko. Apie tai, jog civilinė byla yra sustabdyta ar posėdis atidėtas, jokio pranešimo ieškovas ir jo atstovė negavo, nors atsakovas ir iškviestas liudytojas prie teismo posėdžių salės nepasirodė, kas leidžia manyti, jog šie proceso dalyviai buvo informuoti apie posėdžio nebuvimą. Teisėjas V.Švetkauskas į posėdį neatvyko, o jo sekretorė nurodė, jog byla dėl atskirojo skundo nagrinėjimo išsiųsta į Kauno apygardos teismą, todėl ieškovui ir jo atstovei atvykti nereikėjo. Tokie paaiškinimai buvo ne tik neteisėti, tačiau ir visiškai neatitinkantys tikrovės. CPK numato tik du atvejus (neskaitant teismo posėdžio pertraukos), kai nagrinėjamoje civilinėje byloje gali neįvykti teismo posėdis: civilinės bylos atidėjimas ir civilinės bylos sustabdymas. CPK normos nenumato, jog teismo posėdis gali neįvykti dėl atskirojo skundo padavimo. Tą pačią dieną teismui ieškovas pateikė prašymą, prašydamas nurodyti priežastis, dėl kurių teismo posėdis neįvyko, pabrėždamas ir tai, jog tiek jis, tiek jo atstovė pagal teismo šaukimus turėjo atvykti iš kitų miestų. Dėl tokių teisėjo V.Švetkausko veiksmų su 2007-03-02 skundu (b.l.89-91) ieškovas kreipėsi į teismo pirmininką, prašydamas nušalinti teisėją V.Švetkauską, kaip negalintį nagrinėti bylos. Netrukus ieškovas gavo atsakymą į 2007-02-05 surašytą prašymą (t.y. praėjus mėnesiui) kartu su nutartimi, datuota 2007-01-23, atidėti civilinės bylos nagrinėjimą. Nutartis, kuri esą buvo surašyta 2007-01-23, ieškovui buvo atsiųsta tik 2007-03-17, t.y. praėjus beveik dviems mėnesiams. Akivaizdu, jog jei nutartis atidėti bylą būtų buvusi priimta ir išsiųsta reikiamu laiku, nei ieškovas, nei jo atstovė nebūtų vykę į teismo posėdį. Teismas nevertino ieškovo į bylą pateiktų prašymų, juos ignoruodamas. 2006-11-24 ieškovas kreipėsi į teismą su pakartotiniu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b.l.24-25), prie kurio pridėjo įrodymus, patvirtinančius realią grėsmę, jog teismo sprendimo įvykdymas nagrinėjamoje byloje gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau pakartotinis prašymas nebuvo nagrinėjamas, nors CPK 148 str. numato, jog prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas turi išnagrinėti ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo, o prašymas gali būti pateikiamas bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.). Tik 2007-01-10 vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu, teisėjo V.Švetkausko pasiteiravus, kodėl nebuvo išnagrinėtas pakartotinis prašymas, teisėjas jokių priežasčių nenurodė ir paaiškino, jog gali surašyti to paties turinio, t.y. kaip ir 2006-11-13 nutartį, „gal su šiokiais tokiais pakeitimais". Be to, to paties posėdžio metu (t.y. dar iki skundžiamos nutarties priėmimo) teisėjas iš anksto nurodė, jog ieškovas „galėsiąs ketinamą nutartį skųsti". Tai neabejotinai pagrindžia visišką teisėjo V. Švetkausko abejingumą, nerūpestingumą nagrinėtos bylos atžvilgiu ir išankstinį nusistatymą: net neišnagrinėjęs klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybių, jis jau žinojo, jog prašymas bus netenkintas, ir apie tai paskelbė. Atskirąjį skundą dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjo Kauno apygardos teismas (c.b. Nr.2S-365-555/2007), kuris 2007-03-20 nutartimi atsisakė tenkinti skundą, nurodydamas, jog atsakovui pateikus įmonės balansą, nėra objektyvių prielaidų manyti, jos atsakovas nebūtų pajėgus įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą, o įstatymų nustatyto termino pažeidimo teisėjų kolegija nelaikė pagrindu nutarčiai naikinti

8) buvo pažeista ieškovo teisė susipažinti su teismo posėdžio protokolu ir pareikšti dėl jo pastabas. Paskutinis teismo posėdis įvyko 2007-04-06. Posėdžiui pasibaigus, protokolas nebuvo pabaigtas rašyti. CPK 170 str. 5 d. numato, jog protokolas turi būti baigtas rašyti ar spausdinti ir pasirašytas ne vėliau kaip kitą dieną po teismo posėdžio ar atskirojo procesinio veiksmo pabaigos. Tuo tarpu protokolą rašiusi teismo posėdžių sekretorė nurodė, jog protokolas bus baigtas rašyti 2007-04-11 ir bus sudaryta galimybė susipažinti su protokolu ir pareikšti dėl jo pastabas. Minėtą dieną ieškovui atvykus į teismą, buvo pareikšta, jog protokolas dar nėra baigtas rašyti, nėra pasirašytas teisėjo, pažadant, jog, siekiant išvengti betikslio važinėjimo iš kito miesto, teismo posėdžio, vykusio 2007-04-06, protokolas ieškovui bus atsiųstas faksu. Protokolas ieškovui atsiųstas tik 2007-04-18, t.y. diena vėliau, nei buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas. Pastabų ir/ar siūlymų pareiškimas dėl posėdžio protokolo neturėjo jokios prasmės (byla jau buvo baigta nagrinėti). Teismo posėdžio protokolas yra teismo procesinis dokumentas, kuriame fiksuojamas įrodymų tyrimas bei proceso eiga. Susipažinimas su šiuo dokumentu yra proceso šalių teisės į objektyvų ir teisingą teismą garantija, todėl, nesudarius tokios galimybės, nėra aišku, ar teismo posėdis buvo tinkamai užfiksuotas ir ar jame atliktų veiksmų turinys nebuvo pakeistas. Atitinkamai, susipažinus su 2007-04-06 teismo posėdžio protokolu, tapo aišku, jog tam tikri posėdyje pateikti duomenys protokole iškraipyti bei pakeisti (pvz., D. P. parodymai). Tačiau dėl nesudarytos galimybės laiku susipažinti su protokolu, ieškovas prarado galimybę apeliacinės instancijos teismui pateikti šias aplinkybes patvirtinantį rašytinį įrodymą;

9) teismas nepagrįstai nepatenkino ieškinio reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo. CK 6.37 str. 2 d. numato, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų dydis nustatytas CK 6.210 str. Kadangi ieškinys buvo patenkintas iš dalies, procesinės palūkanos privalėjo būti priteistos nuo tenkintos ieškinio dalies nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pabrėžtina, jog jei teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti, toks sprendimas pripažįstamas absoliučiai negaliojančiu (CPK 329 str. 2 d. 7 p.);

10) CPK 6 str. numato, jog teisingumą civilinėse byloje vykdo tik teismai, vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo būti nešališki ir klausyti tik įstatymo (LR Konstitucijos 109 str.). Teismas iš esmės pažeidė šiuos principus: netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines bei procesines teisės normas, sprendimą argumentavo atsakovo valia ir nepagrista teismo nuomone, nenurodė jokių motyvų, dėl kurių nebuvo vertinami į bylą pateikti įrodymai, nepagristai suvaržė proceso dalyvių teises, priėmė paviršutinišką ir subjektyvų sprendimą bei kt.