Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo L. S. ir nukentėjusiojo V. P. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. dėl neviešo įžeidimo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. P. civilinis ieškinys atmestas.

Priteista iš V. P. L. S. 1331 Lt bylos procese turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2012-12-17 skunde privataus kaltinimo tvarka Joniškio rajono apylinkės teismui, kurį pateikė L. S. R. P., yra teigiama, kad 2012-06-20 dieną R. P. kieme girtavo V. P. ir dar vienas asmuo. Siekdama apsaugoti savo dukrą nuo bet kokio galimo neigiamo neblaivių vyriškių poveikio, I. S. pasišaukė dukrą nuo tvoros ir toliau uogavo abi kartu, o V. P. garsiai grasino, kad palauks, kol „ta mergiotė“ bus kieme viena. R. P. tą dieną nei kieme, nei name nebuvo“. Tokiu būdu L. S. buvo kaltinamas neviešai įžeidęs V. P. ir padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 155 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintojo L. S. gynėja prašė išteisintojo L. S. apeliacinį skundą tenkinti, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo V. P. apeliacinį skundą atmesti, privatus kaltintojas, nukentėjusysis V. P. prašė išteisintojo apeliacinį skundą atmesti, jo apeliacinį skundą patenkinti.

Išteisintojo L. S., privataus kaltintojo, nukentėjusiojo V. P. apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išteisintasis įvardintas L. S., nors iš tikrųjų yra L. S..

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas BPK normų nepažeidė, tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi privatus kaltintojas, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Lietuvos Respublikos BK 155 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. atsako tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.

Iš privataus kaltintojo skunde suformuluoto kaltinimo ir skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad V. P. įžeidimu buvo laikytas pasakymas, kad „2012-06-20 dieną R. P. kieme girtavo V. P. ir dar vienas asmuo. Siekdama apsaugoti savo dukrą nuo bet kokio galimo neigiamo neblaivių vyriškių poveikio, I. S. pasišaukė dukrą nuo tvoros ir toliau uogavo abi kartu, o V. P. garsiai grasino, kad palauks, kol „ta mergiotė“ bus kieme viena. R. P. tą dieną nei kieme, nei name nebuvo“. Teisėjų kolegija įvertinusi privataus kaltintojo, nukentėjusiojo V. P. skundo argumentus bei faktinius bylos duomenis – kaltinamojo L. S. (49–50 b. l.), nukentėjusiojo V. P. (42–43 b. l.), liudytojų – I. S. (43 b. l.), A. V. (48–49 b. l.), apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos R. P. parodymus, įvertinus prie bylos pateiktus dokumentus, nuotraukas, sprendžia, kad L. S. buvo įsitikinęs, kad tą dieną, t. y. 2012-06-20, nukentėjusysis ir jo draugas vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo neblaivūs, tyčia nesiekė įžeisti V. P., o kreipdamasis į teismą su skundu privataus kaltinimo tvarka L. S. turėjo teisę nurodyti visas aplinkybes, kokios jo nuomone buvo reikalingos ginčui spręsti, skunde jis kaltino R. P. ir neturėjo jokių minčių kažkaip įžeisti V. P.. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad teiginiai, kuriuos V. P. laiko įžeidžiančiais buvo nurodyti kaip nuomonė ir savo turiniu negali būti laikomi įžeidžiantys.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, tai yra veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į situaciją, kurioje kaltinamojo išsakyti teiginiai privataus kaltinimo skunde, kur jis kaltino R. P., nemato pagrindo teigti, kad ši kaltinamojo L. S. išsakyta frazė yra tokio pavojingumo laipsnio, kad už ją turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Esant tokioms aplinkybėms, t. y. L. S. veikoje nenustačius subjektyvinės pusės požymio – tiesioginės tyčios įžeisti V. P., nelieka ir nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 2 dalyje, sudėties. O pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Todėl esant aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti privataus kaltintojo, nukentėjusiojo V. P. apeliacinį skundą bei naikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2013-06-28 nuosprendį.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu išteisintojo L. S. apeliacinio skundo reikalavimą pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl iš V. P. priteistinos L. S. atstovei sumokėtos teisinės pagalbos išlaidų. Iš byloje esančios PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad už teisines paslaugas L. S. turi sumokėti advokatei J.Grigaliūnienei 2662 Lt, nurodoma, kad sąskaita bus apmokama: 1331 Lt iki 2013-04-30, o likusi dalis 1331 Lt iki 2013-06-07. Pagal byloje esantį pinigų priėmimo kvitą Serija (duomenys neskelbtini) matyti, kad L. S. sumokėjo advokatei 1331,00 Lt (51 b. l.), tačiau kvito, kad L. S. būtų sumokėjęs advokatei dar 1331,00 Lt, byloje nėra, todėl teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė L. S. iš V. P. 1331 Lt turėtų proceso išlaidų, todėl išteisintojo L. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pateikto pinigų priėmimo kvito matyti, kad 2013-08-07 L. S. sumokėjo advokatei J. Grigaliūnienei 605 Lt už atstovavimą Šiaulių apygardos teisme, apeliacinio skundo ir atsikirtimo į apeliacinį skundą parengimą. Įvertinus advokatės apeliacinėje instancijoje suteiktų paslaugų apimtį ir sudėtingumą bei atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas netenkinamas, iš nukentėjusiojo išieškoma išteisintojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsniu,

nutaria:

išteisintojo L. S. ir privataus kaltintojo, nukentėjusiojo V. P. apeliacinius skundus atmesti.

Iš V. P. priteisti 605 Lt L. S. jo apeliacinėje instancijoje turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Ištaisyti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta klaidą, pakeičiant išteisintojo vardą iš Lino į Lauryną ir išdėstyti taip: L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisinti pagal BK 155 str. 2 d. dėl neviešo įžeidimo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).