Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vilijos Mikuckienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. O. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. O. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

28. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvuoja. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėja ir jos atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra motyvuojamas, konstatuojama, jog pareiškėja nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

30. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V.

31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

35. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

36. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

37. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

38. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

39. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

40. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (liet. be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

41. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prieglobsčio prašymą motyvavo iš esmės tik tuo, kad (duomenys neskelbtini) jai yra sunku ir nori pas savo vaikus, kurie gyvena (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėja teigė, kad ji yra (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą.

43. Iš EPPB gairių matyti, kad ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pavyzdžiui, vietovės, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis ir kita.

44. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Sprendime akcentuota, kad informacijos apie tai, jog (duomenys neskelbtini) vien priklausymas (duomenys neskelbtini) tikėjimui kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nerasta. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Šių aplinkybių iš esmės nenurodė ir pati pareiškėja, t. y. kad asmeniškai jai niekas negrėsė, ji nieko nepatyrė iš (duomenys neskelbtini). Apklausos metu pareiškėja tik nuolatos karto nenorinti grįžti į (duomenys neskelbtini), o nori gyventi su vaikais (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlės statusas Lietuvos Respublikoje.

45. Įvertinusi Migracijos departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja ne su tuo, kad jai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, o tik su tuo, kad ji nori gyventi su vaikais (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

46. Pažymėtina, kad siekis geriau ir ramiau gyventi suteikia pabėgėliams teisę pasirinkti prieglobsčio šalį, tačiau tarptautinė teisė neleidžia pabėgėliams neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių, siekiant pasinaudoti geresnėmis gyvenimo sąlygomis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pareiškėjos siekis įsikurti (duomenys neskelbtini) su ten gyvenančiais vaikais yra suprantamas, nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

47. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad EPPB 2021 m. ataskaita rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, paskutinė pareiškėjos gyvenamoji vieta buvo netoli (duomenys neskelbtini). Ataskaitoje nurodoma, jog įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Pagal viešai skelbiamą informaciją (duomenys neskelbtini) 2014 m. surengė ilgalaikę ataką prieš (duomenys neskelbtini): jie buvo kankinami, žudomi, seksualiai išnaudojami, parduodami vergų turguose. Tačiau 2015 m. JAV remiamos (duomenys neskelbtini) pajėgos (duomenys neskelbtini) iš išstūmė iš (duomenys neskelbtini) miesto. 2020 m. spalio mėn. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) regiono vyriausybės pasirašė susitarimą dėl saugumo (duomenys neskelbtini), kuris turi užtikrinti saugų gyvenimą (duomenys neskelbtini) gubernijoje, joje turi veikti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) regiono vyriausybių pajėgos, buvo dislokuotos liaudies mobilizacijos pajėgų brigados kovai prieš teroristus ir saugumo regione užtikrinimui. Atsižvelgiant į tai, pritartina išvadai, kad pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

48. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas netinkamai atliko tyrimą, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (Tvarkos aprašo 97.1–97.5, 99.1, 99.1.1–99.1.10 punktai). Pareiškėjos teiginiai, kad Migracijos departamento veiksmai buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, o surinkta informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, yra nepagrįsti, nes iš Migracijos departamento sprendimo matyti, jog departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., (duomenys neskelbtini) įstatymu, kuriuo siekiama reabilituoti, reintegruoti ir suteikti ekonomines galias smurtą išgyvenusioms (duomenys neskelbtini) moterims, JAV valstybės departamento 2021 m. ataskaita, įvairių tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis). Iš sprendimo taip pat matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į konkrečias jos nurodytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo spręsti, jog Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą dėl tarptautinės apsaugos suteikimo.

49. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalį, kuria pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikinta ir sprendimo dalis, kuria nuspręsta pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė sprendimo dalį ir nustatė, jog pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

50. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

51. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos nurodytus skundo argumentus, nesuteikia pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

52. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines aplinkybes ir bylos teisingam išsprendimui reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė tesėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos H. O. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.