- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-14
- Bylos Nr.
- e2S-482-413/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12365-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Suinteresuotas asmuo
- B. S., J. Š., M. V.
- Pareiškėjas
- A. V.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens B. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-19167-528/2017 pagal pareiškėjo A. V. patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims B. S., J. Š., M. V. dėl termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, prašydamas atnaujinti praleistą terminą 1995 m. balandžio 12 d. dovanojimo sutarčiai, registro Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruoti, kurios pagrindu pareiškėjui buvo padovanotos 46/100 dalys pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46/100 dalys kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas nurodė, kad 1995 m. balandžio 12 d. notarės R. S. patvirtinta sutartimi pareiškėjo motina O. V. padovanojo pareiškėjui 46/100 dalis mūrinio gyvenamojo namo su pusrūsiu ir priestatu – garažu ir ½ dalį mūrinio ūkio pastato su dalimi kiemo įrengimų, esančių (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad ji per tris mėnesius turi būti įregistruota, tačiau pareiškėjas per nurodytą terminą to nepadarė. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 2 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydamas įregistruoti dovanojimo sutarties pagrindu įgytas nuosavybės teises, tačiau prašymą atsisakyta tenkinti, nes praleistas įstatymo nustatytas terminas nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčiai įregistruoti. Pareiškėjas teigė, kad praleido trijų mėnesių terminą įregistruoti sutartį dėl savo teisinio neišprusimo – jis nesuprato sutarties punkto dėl sutarties įregistravimo, manė, kad notaro patvirtinta dovanojimo sutartis suteikia jam visas nekilnojamojo turto savininko teises. Padovanotu turtu ligi šiol naudojasi ir jame gyvena tik pareiškėjas. Kitoje nekilnojamojo turto dalyje gyvena sesuo su šeima.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo B. S. prašė prašymą atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą 1995 m. balandžio 12 d. sutarčiai įregistruoti dėl paties pareiškėjo nerūpestingumo – pareiškėjas visą laiką žinojo, kad reikia susitvarkyti dokumentus, jam notaras buvo išaiškinęs, jog reikalinga registruoti nekilnojamąjį turtą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi patikslintą pareiškimą tenkino ir atnaujino pareiškėjui A. V. praleistą įstatymo nustatytą terminą 1995 m. balandžio 12 d. sudarytai ir Kauno rajono notarės R. S. patvirtintai sutarčiai, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pareiškėjui A. V. buvo padovanotos 46/100 dalys pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46/100 dalys kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), įregistruoti. Teismas taip pat priteisė iš pareiškėjo valstybei 12,09 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas pažymėjo, jog galima abejoti, kad pareiškėjui nebuvo išaiškinta dovanojimo sutarties įregistravimo būtinybė. Be to, toks reikalavimas nurodytas pačioje dovanojimo sutartyje, be to, suinteresuotas asmuo B. S., dalyvavusi dovanojimo sandorio sudarymo metu, paaiškino raginusi pareiškėją registruoti sutartį. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl išsilavinimo lygio galėjo nesuvokti tokio išaiškinimo, o vien tik sandorio teisinės registracijos neatlikimo faktas negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisių atsiradimą paneigianti aplinkybė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. V. sąžiningai įgijo ir valdė nekilnojamuosius daiktus, gyvendamas padovanotoje namo dalyje nuo 1990 m. ir mokėdamas mokesčius. Be to, sandorio sudarymas atitiko šalių valią ir sutarties šalių buvo visiškai įvykdytas – O. V. siekė padovanoti, o pareiškėjas A. V. – priimti nekilnojamąjį turtą. Įrodymų, kad O. V. dovanojimo sutarties pagrindu perleido nekilnojamąjį turtą ne savo noru ar perleido ne savo turtą, byloje nepateikta. Minėtas sandoris sudarytas pas notarą, dovanotojos valia buvo žinoma dovanotojos dukrai – suinteresuotam asmeniui B. S., sutartyje pasirašiusiai už neraštingą savo mamą O. V..
Teismas sprendė, kad neatnaujinus termino sandoriui įregistruoti, būtų pažeista pareiškėjo, kaip sąžiningo turto įgijėjo, teisė disponuoti jam priklausančia nuosavybe bei dovanotojos O. V. valia padovanoti savo turtą (jo dalį) būtent savo sūnui A. V..
Teismas atmetė suinteresuoto asmens B. S. argumentus dėl ieškinio senaties taikymo kaip nepagrįstus, nes ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį, ji taikytina tik ginčo šaliai reikalaujant (CK 1.124 straipsnis, 1. 126 straipsnio 2 dalis). Suinteresuotas asmuo B. S. nėra ginčo šalis, todėl neturi teisinio pagrindo reikalauti ją taikyti (CPK 185 straipsnis).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo B. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
Teismas nutartyje nenurodė nei vieno teisiškai pagrįsto motyvo ir argumento dėl ko atnaujino pareiškėjui įstatymu nustatytą terminą. Teismas sprendime neanalizavo ir nevertino suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškimą išdėstytų argumentų, kad pareiškėjo įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad suinteresuotas asmuo ragino pareiškėją įregistruoti sutartį, ir nustatė, kad pareiškėjas apie praleistą terminą sužinojo tik VĮ Registrų centrui netenkinus jo prašymo įregistruoti dovanojimo sutarties pagrindu įgytos nuosavybės teisės į dalį nekilnojamo turto.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas sąžiningai valdė nekilnojamuosius daiktus ir mokėjo mokesčius. Apeliantė pažymi, kad pareiškėjas mokėjo tik už elektrą, o ji – visus kitus mokesčius. Taip pat teismas neįvertino tai, kad terminas dovanojimo sutarčiai įregistruoti praleistas itin ilgą laiko tarpą, t. y. daugiau nei 20 metų, bei formaliai rėmėsi LR Konstitucijos nuostatomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nutartyje nurodytos faktinės aplinkybės nėra svarbios konstatuoti, kad praleistas terminas įregistruoti dovanojimo sutartį turėtų būti atnaujintas, laikant, jog jis praleistas dėl svarbios priežasties.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas A. V. prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą nutartį bei ištyrė visus byloje surinktus įrodymus. Pareiškėjo teigimu, užkirtus jam kelią įregistruoti seniai valdomą ir naudojamą turtą, pareiškėjas patirtų neproporcingai didelius nekilnojamojo turto praradimus, tokia situacija neatitiktų sandorio šalių teisėtų lūkesčių ir interesų pusiausvyros.
Nekilnojamąjį turtą jis valdė sąžiningai, mokėjo mokesčius ir tuo pačiu įgyvendino savo kaip savininko teises į nekilnojamąjį turtą. Tuo tarpu, suinteresuoto asmens argumentai, kad O. V. padovanojo pareiškėjui ne savo, bet jos statyto namo dalį nevertintini, nes tai nėra šios bylos dalykas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog bylos rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai, duoti teismo posėdžių metu, patvirtina, kad pareiškėjas teisėtai įgijo nekilnojamąjį turtą, jį valdė ir disponavo juo, todėl neatnaujinus termino sandoriui įregistruoti, būtų pažeista sąžiningo įgijėjo teisė disponuoti jam priklausančia nuosavybe bei dovanotojos valia padovanoti savo turtą sūnui.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai).
Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą dovanojimo sutarties pagrindu įgytos nuosavybės teisės įregistravimui viešajame registre, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų
Apeliantė atskirajame skunde, be kita ko teigia, kad skundžiama nutartis yra be teisiškai pagrįstų motyvų, taip pat neįvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, kas sudaro absoliutų jos negaliojimo pagrindą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, prieš pasisakydamas dėl kitų atskirojo skundo argumentų, pirmiausiai patikrina ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte, o teismo nutartį – CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo (nutarties) motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Todėl, kai teismo nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai lemia absoliutaus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo egzistavimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir įvertino įstatyme įtvirtinto termino dovanojimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo sąlygų viseto egzistavimą, vadovavosi šio klausimo nagrinėjimui aktualia teismų praktika, todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais dėl skundžiamos nutarties absoliutaus negaliojimo pagrindo buvimo (nutarties nemotyvavimo). Absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą sudarytų tik visiškas motyvų nebuvimas. Todėl teismas sprendžia, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, šioje byloje nenustatyta.
Dėl ginčo esmės
Bylos duomenimis nustatyta, kad 1995 m. balandžio 12 d. notarės R. S. patvirtinta sutartimi pareiškėjo motina O. V. padovanojo pareiškėjui 46/100 dalis mūrinio gyvenamojo namo su pusrūsiu ir priestatu – garažu ir ½ dalį mūrinio ūkio pastato su dalimi kiemo įrengimų, esančių (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas 2017 m. gegužės 2 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydamas įregistruoti dovanojimo sutarties pagrindu įgytas nuosavybės teises, tačiau 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. KAKT-1090 VĮ Registrų centro Kauno filialas netenkino pareiškėjo A. V. prašymo įregistruoti nuosavybės teises adresu (duomenys neskelbtini), nes praleistas terminas įregistruoti sandorį.
Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą 1995 m. balandžio 12 d. dovanojimo sutarčiai įregistruoti. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo name pareiškėjas iki šiol gyvena, jog dovanojimo sutartį pasirašė pati pareiškėjo sesuo – B. S., prašymą atnaujinti terminą įregistruoti nuosavybės teises tenkino. Suinteresuotas asmuo B. S., nesutikdama su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriame iš esmės teigia, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad įstatyme įtvirtintas terminas dovanojimo sutarčiai įregistruoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.
1995 m. balandžio 12 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 281 straipsnis numatė, kad dovanojimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kada turtas perduodamas apdovanotajam. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo (255 straipsnis) momento. CK 255 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino (CK 281 straipsnis). Dėl svarbių priežasčių praleistą terminą gali atstatyti teismas. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį darė negaliojančią (1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas.
Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; kt.). Aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK 255 straipsnį, kasacinis teismas yra suformulavęs praktiką, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2009). Todėl nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, atsiradusi pagal sandorį ir neįregistruota įstatyme nustatytu terminu, gali būti teisine tvarka registruojama, atnaujinus šį terminą.
Pagrindinė procesinio termino atnaujinimo sąlyga – tai svarbios priežastys, dėl kurių dalyvaujantis byloje asmuo šį terminą praleido. Tokiomis priežastimis pripažįstamos konkrečios faktinės aplinkybės, sudariusios kliūtis asmeniui nustatytu terminu tinkamai atlikti procesinį veiksmą. Sąvoka „svarbios priežastys“ yra vertinamoji, todėl spręsdamas, ar suinteresuoto asmens nurodytos termino praleidimo priežastys yra svarbios, teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra palikta teismo diskrecijai. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, esančiomis pagrindu jį atnaujinti, teismas turi nustatyti atsižvelgdamas į procesinių terminų esmę, ginčo esmę, suinteresuoto asmens veiksmus po ginčo išnagrinėjimo bei kitas faktines bylos aplinkybes. Sprendžiant praleistų terminų atnaujinimo klausimą, yra labai svarbus subjektyvusis kriterijus, kuriuo remiantis daroma išvada, ar terminas yra praleistas dėl rimtų ir pateisinamų priežasčių. Be to, sprendžiant klausimą dėl termino praleidimo priežasčių svarbumo, būtina atsižvelgti ir į termino praleidimo trukmę bei į tai, ar prašančioji šalis sąžiningai ir tinkamai naudojasi procesinėmis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 3 d. nutartis Nr. 2-208/2008, 2008 m. balandžio 29 d. nutartis Nr. 2-292/2008).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors dovanojimo sutartis nebuvo įregistruota pagal 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimus, tačiau jos sudarymas visiškai atitiko šalių valią ir buvo visiškai įvykdyta: pareiškėjas siekė įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą, O. V. – jį padovanoti, tuo tarpu ginčo turto nuosavybės teisės įregistruotos mirusiosios O. V. vardu, duomenų apie po O. V. mirties likusio palikimo priėmimą nėra, pareiškėjas ginčo nekilnojamame turte – name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 1990 m. rugpjūčio 14 d. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą ir iki šiol ten gyvena, rūpinasi turtu (moka už elektros energiją). Šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybės apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, jos nėra kvestionuojamos ir atskiruoju skundu. Be to, pažymėtina, kad ginčo dovanojimo sutartis nėra nuginčyta, o sutarties sudarymo metu dalyvavo ir pati apeliantė, t. y. jai buvo žinoma dovanotojos valia, dovanojimo sutarties sąlygos bei pareiškėjui dovanojamo turto masė (sutartyje pasirašė už savo neraštingą mamą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog terminas dovanojimo sutarčiai įregistruoti yra praleistas ilgą laiko tarpą, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas pareiškimui atmesti, įvertinus tai, kad pareiškėjas ginčo turtą valdo – padovanotame turte gyvena ir juo rūpinasi (to neneigia ir pati apeliantė, atskirajame skunde teigdama, kad pareiškėjas moka už elektros energiją).
Skundžiamos nutarties motyvuose taip pat pagrįstai nurodyta, kad sutarties stabilumo principas (favor contractus), šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad nagrinėjamo ginčo atveju pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai, tuo tarpu terminas sandoriui įregistruoti atnaujinamas siekiant užkirsti kelią neproporcingai dideliems turto įgijėjo praradimams, palyginus su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų tikslais. Taigi, atsižvelgus į tai, kad ginčo dovanojimo sutarties šalių valia buvo suderinta, o sutarties sąlygos buvo gerai žinomos ir pačiai apeliantei, pareiškėjas ginčo turtą po dovanojimo sutarties sudarymo valdo ir juo naudojasi kaip ginčo turto savininkas, todėl vien įstatyme nustatyto termino įregistruoti sandorį viešajame registre praleidimas, kai galimai pareiškėjas galėjo ir nesuvokti įstatymu įtvirtino termino praleidimo pasekmių, šiuo konkrečiu atveju negali paneigti pareiškėjo teisių į nuosavybę pagal sudarytą dovanojimo sutartį (Konstitucijos 23 straipsnis). Remiantis nurodytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai pareiškėjui atnaujino įstatyme nustatytą terminą įregistruoti dovanojimo sutartį viešajame registre.
Nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta ir aplinkybių (tokių nenurodo ir pati apeliantė), iš kurių būtų galima spręsti, kad termino notariškai patvirtintai nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčiai registruoti atitinkamoje turto registravimo įstaigoje atnaujinimas neigiamai paveiktų suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus. Šias aplinkybes turėjo įrodyti suinteresuoti asmenys (CPK 178 straipsnis), tačiau apeliantė tokių įrodymų nėra pateikusi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui.
Apibendrinat tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atskirąjį skundą atmetus iš apeliantės B. S. valstybės naudai priteistina 9,00 Eur procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų (CPK 92-93 straipsniai, 96 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens B. S., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 9,00 (devyni eurai) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų atlyginimo (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.