Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Savinijus Katauskas Teisėja Loreta BajorinienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-45-360/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01076-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.6.; 2.4.7.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. birželio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Dalios Kursevičienės ir Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. R. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio ir nukentėjusiojo R. K. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-10-23 nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant aštuonis mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.; pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d. paskirta 20 MGL (753,20 eurų) bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 3 d., 65 str., 2 d., paskirtos bausmės subendrintos jas sudedant ir paskirta galutinė bausmė 20 MGL (753,20 eurų) bauda ir laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant 8 mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., nustatant, kad bauda turi būti sumokėta per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 metams 4 mėnesiams, įpareigojant šešis mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Priteista solidariai iš R. S. ir L. R. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 622,36 eurai žalai atlyginti.

Priteista solidariai iš R. S. ir L. R. nukentėjusiajam R. K. 4000 Eur (keturi tūkstančiai) neturtinei žalai atlyginti. Kita R. K. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Pripažinta proceso išlaidomis ir priteista iš R. S. ir L. R. nukentėjusiajam R. K. po 400 eurų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. ir L. R. nuteisti už tai, kad 2015 m. sausio 6 d., apie 22 val. 45 min., Tauragės m., (duomenys neskelbtini) namo stovinčiame automobilyje „Fiat Ulysse“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. tyčia kumščiu sudavė R. K. ne daugiau kaip penkis smūgius į galvą, jam išlipus iš automobilio vėl kumščiu sudavė nukentėjusiajam ne daugiau kaip penkis smūgius į galvą. Po to R. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, ir L. R., veikdami bendrai, tyčia įspyrė R. K. tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam kairės pusės 8-to šonkaulio lūžį, atsirado oro kairės krūtinplėvės ertmėje, sumušė galvą, padarė muštinę žaizdą galvoje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, R. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 11 d., apie 7 val. 30 min., Tauragės mieste, (duomenys neskelbtini) namo bendro naudojimo laiptinėje, prie 19 buto durų mažamečiam V. K., gimusiam 2004-04-11, tyčia paėmė už kairės ausies bei ją suspaudęs suko, padarydamas nukentėjusiajam V. K. kairės ausies audinių patinimą ir paraudimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju teismas iš esmės grįsdamas L. R. kaltę dėl jam inkriminuotų veikų, vadovavosi išimtinai nukentėjusiojo R. K. parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs bei išsamūs ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, neteisingai įvertinti liudytojo J. G. duoti parodymai, L. R. ir R. S. duoti parodymai vertinti su tam tikromis išimtimis. Vien nukentėjusiojo R. K. nenuosekliais parodymais dėl jam padarytų sužalojimų aplinkybių bei galbūt L. R. atliktų veiksmų negalėjo būti grindžiama pastarojo kaltė dėl veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymo. Teismas, nuspręsdamas, kad L. R. kaltas dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų visumos, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006-12-05 nutartis Nr. 2 K-838/2006), ir ši išvada nėra pagrįsta išsamiu visų aplinkybių ištyrimu, nenustačius nei nuteistojo kaltės, nei nukentėjusiajam padaryto kūno sužalojimo mechanizmo bei konkretaus įrankio (priemonės). Specialisto A. G. paaiškinimas apie tai, kad R. K. negalėjo susižaloti pargriuvęs ant iškilusio kanalizacijos dangčio ar šalia buvusio betoninio bortelio, objektyviai nepagrįstas, nes pastarasis tik posėdžio metu susipažino su teismo pateiktomis nuotraukomis, neturėdamas jokių duomenų apie kanalizacijos dangčio bei šalia esančio betoninio bortelio aukščio, pločio bei kraštų. Be to, 2015-02-13 specialisto išvados Nr. G59/15( 11) 1 punkte nurodyta, kad R. K. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant kietu buku daiktu, juo galėjo būti kumštis, apauta koja ar kitas daiktas, turintis panašias savybes. Todėl specialistas nėra teisus tvirtindamas, kad šonkaulio sužalojimas galėjo atsirasti tik nuo smūgio kumštimi ar apauta koja, o ne nuo atsitrenkimo į iškilusį šaligatvio betoninį bortą ar kanalizacijos dangčio briauną.

Teismo posėdyje prokuroras prašė tiek nuteistojo L. R. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio, tiek ir nukentėjusiojo R. K. apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas bei nukentėjusysis ir jo gynėjas advokatas prašė jų apeliacinius skundus taip pat tenkinti.

L. R. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio ir nukentėjusiojo R. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo L. R. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinio skundo

Apeliantas skunde teigia, kad apylinkės teismas neteisingai ir nepagrįstai nusprendė, kad L. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 str. l d., taip pat nepagrįstai tenkino nukentėjusiojo pareikštą ieškinį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Teismo kolegija mano, kad apelianto skundo argumentai, jog nėra įrodymų, kad L. R. sudavė smūgius nukentėjusiajam R. K., dėl to jis buvo sužalotas, o apkaltinamasis nuosprendis negali remtis prielaidomis, yra nepagrįsti. Baudžiamosios bylos duomenys – nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, specialisto išvada, komisinės ekspertizės aktas, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotraukas protokolas, apžiūros protokolai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, tarnybinis pranešimas – patvirtina, kad nuteistasis L. R. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą. Nukentėjusysis R. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad antrasis prie jo priėjęs ir jį spardęs asmuo buvo būtent L. R., nes iš karto po įvykio, kai jį pakėlė nuo žemės J. G., šalia jo buvo trys asmenys, kaip vėliau sužinojo, tai R. S., L. R. ir jį išgelbėjęs J. G., kitų asmenų šalia nebuvo ir būti negalėjo. Tokie nukentėjusiojo parodymai sutampa su liudytojo J. G. parodymais. Apklaustas kaip liudytojas J. G. parodė, kad būdamas namuose išgirdo triukšmą, vyriškis šaukėsi pagalbos. Išbėgęs į kiemą pamatė ant žemės gulintį, į kamuoliuką susirietusį nukentėjusįjį, šalia stovėjo kaimynai R. S. ir L. R., kitų asmenų šalia nebuvo (t. 1, b. l. 40, t. 2, b. l. 36). Nuteistasis R. S. parodė, kad po įvykio pamatė šalia stovintį kaimyną J. G. ir L. R., tačiau nors ir nenurodo, kad L. R. sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau kiti bylos duomenys – sutampantys liudytojo J. G. ir nukentėjusiojo R. K. parodymai – nurodo, kad tik įvykio vietoje buvęs L. R. galėjo suduoti smūgius nukentėjusiajam jį bandant atitraukti nuo R. S. bei vėliau spardant, kadangi daugiau jokių kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo ir būti negalėjo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo J. G. parodymais, kurie papildo vieni kitus ir tarpusavyje sutampa. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis L. R. pasinaudodamas įtariamojo teise atsisakyti duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, juos davė tik teisiamojo posėdžio metu, susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Pažymėtina, kad įtariamieji, duodami pirminius parodymus, neturi jokios galimybės priderinti savo parodymų prie byloje nustatytų faktinių aplinkybių, neturi laiko sugalvoti gynybinės pozicijos, todėl būtent įtariamųjų pirminių parodymų svarba yra didelė. Nuteistasis L. R. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad išgirdęs triukšmą, pro langą pamatė du besigrumiančius vyrus, kurie grumdamiesi griuvo ant šaligatvio, vėl kėlėsi, po to vėl griuvo, po to pamatė iš po namo kampo išlindusias kojas, jis atpažino vieną iš asmenų, tai kaimyną R. S., dėl to per 20 sekundžių išbėgo į kiemą. Išbėgęs pamatė prie jų trečią vyriškį, kuris kartu su R. S. pakėlė nukentėjusįjį ir atrėmė prie sienos (t. 2, b. l. 33–34). Taigi tokie nuteistojo L. R. parodymai – jog būtent R. S. ir kitas nežinomas asmuo pakėlė nukentėjusįjį nuo grindinio ir prirėmė jį prie sienos, prieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojo J. G. tarpusavyje sutampantiems parodymams, kad nuo grindinio nukentėjusįjį pakėlė J. G., o R. S. ir L. R. buvo prie gulinčio nukentėjusiojo. Taigi tokie nuteistojo L. R. parodymai prieštarauja tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo J. G. parodymams, jog buvo dar vienas asmuo, kuris vėliau staiga pasišalino. Neįtikinama versija, kad trečiasis asmuo būtų pasišalinęs taip greitai, kad į kiemą per 20 sekundžių išbėgęs J. G. jo būtų nebematęs, o vietoj trečiojo asmens būtų staiga atsiradęs L. R.. Todėl tiek nuteistojo L. R., tiek nuteistojo R. S. parodymai laikytini nepatikimais, kaip pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o tuo tarpu nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo J. G. parodymai yra gana nuoseklūs ir logiški, tarpusavyje sutampantys ir atitinka įvykio aplinkybes.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atlikus įrodymų tyrimą paaiškėjo, jog nukentėjusiajam buvo padarytas ne tik VIII, bet ir IX ir X šonkaulių lūžiai. Šių aplinkybių nežinojo ir nukentėjusysis priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme bei teikiant apeliacinį skundą. Tačiau šios nustatytos aplinkybės iš esmės faktinių bylos aplinkybių nekeičia, kadangi sužalojimo mechanizmas ir sveikatos sutrikdymo mastas nesikeičia ir nusikalstamos veikos kvalifikacija lieka ta pati, nuteistųjų teisė į gynybą tokiu atveju nesuvaržoma. Kolegija daro išvadą, kad nusikalstamos veikos padarinių atžvilgiu faktinės aplinkybės nesikeičia, nes tiek nustačius, jog padarytas VIII šonkaulio lūžis, tiek IX ir X šonkaulių lūžiai, kalbama apie tą patį sveikatos sutrikdymo masto padarymą tais pačiais nuteistiesiems inkriminuojamais nusikalstamais veiksmais, todėl papildomai nustatyti sužalojimai kaltinime papildomi nekeičiant kaltinimo ribų ir laikytina, kad 2015 m. sausio 6 d., apie 22 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) namo stovinčiame automobilyje „Fiat Ulysse“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. tyčia kumščiu sudavė R. K. ne daugiau kaip penkis smūgius į galvą, jam išlipus iš automobilio, vėl kumščiu sudavė nukentėjusiajam ne daugiau kaip penkis smūgius į galvą. Po to R. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, ir L. R., veikdami bendrai, tyčia įspyrė R. K. tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam kairės pusės VIII–IX–X šonkaulio lūžį, atsirado oro kairės krūtinplėvės ertmėje, sumušė galvą, padarė muštinę žaizdą galvoje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apelianto argumentai, kad buvo šiurkščiai pažeistos baudžiamojo proceso normos dėl asmens atpažinimo tvarkos bei ikiteisminio tyrimo medžiagos paviešinimo neturint prokuroro leidimo, atmestini kaip nepagrįsti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios apklausos metu nukentėjusysis neįvardijo nė vieno jį užpuolusių asmenų. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusysis atpažino asmenį, kuris pirmasis sudavė jam smūgius. Kitų asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų byloje nėra, todėl nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiajam buvo pateiktas atpažinti L. R. ir nukentėjusysis jį atpažino. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nuteistųjų vardus ir pavardes sužinojo policijoje, kai tyrėjos kabinete pamatė jį sumušusius asmenis (t. 2, b. l. 36), be to, su R. S. ir L. R. susitiko, kai šie buvo atėję ir norėjo taikytis (t. 1, b. l. 35). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tik liudytojas J. G. ir galėjo matyti ir žinoti nukentėjusįjį sumušusius asmenis (nes atpažino juos, jie buvo kaimynai), nes, kaip nurodė pats nukentėjusysis, jis nematė antrojo asmens, tik iš įvykio aplinkybių gali spręsti, kad tai buvo L. R., nes kito asmens įvykio vietoje nebuvo ir negalėjo būti.

Visiškai nepagrįstas apelianto argumentas dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 str. reikalavimams. Iš kaltinamojo akto matyti, kad L. R. kaltinamas tuo, kad 2015 m. sausio 6 d., apie 22 val. 45 min., Tauragės m., Dainavos g., prie 9 namo, veikdamas bendrai su R. S. ir R. S. tyčia kumščiu sudavus ne daugiau kaip dešimt smūgių R. K. į galvą, tyčia įspyrė R. K. tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam kairės pusės 8-to šonkaulio lūžį, atsirado oro kairės krūtinplėvės ertmėje, sumušė galvą, padarė muštinę žaizdą galvoje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi kaltinimas L. R., skirtingai nei teigia apeliantas, yra aiškus ir suprantamas, jame aiškiai identifikuoti kiekvieno iš nuteistųjų nusikalstami veiksmai, bendri jų veiksmai, nurodyta nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas ir padariniai, taigi kaltinamasis aktas visiškai atitinka BPK 219 str. nurodytus reikalavimus. Nesuprantama apelianto pozicija, kuo remdamasis skunde nurodo, kad L. R. nėra kaltinamas, kad jis veikdamas bendrai su R. S. nesunkiai sužalojo R. K., ir teigia, kad kaltinamas tik R. S.. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms šis apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nuteistajam L. R. pateiktas kaltinimas yra konkretus ir aiškus, todėl jo teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats iš naujo įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis L. R. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d., apylinkes teismas L. R. veiksmus pagristai vertino kartu su R. S. veiksmais (dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo) ir nuteistųjų padarytą veiką kvalifikavo pagal jų bendrais padarytais veiksmais kilusias pasekmes. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs L. R. kaltę įvykdžius anksčiau nurodytą nusikalstamą veiką, išanalizavo tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, tiek ir paties kaltinamojo parodymus, ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Nagrinėjamoje byloje kolegija nenustatė BPK 20 straipsnio pažeidimo ir tenkinti nuteistojo L. R. gynėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo R. K. apeliacinio skundo

Dėl neturtinės žalos

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajam R. K. priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos dydžio neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų visų įvykusių faktinių aplinkybių kontekste, todėl priteista 4000 Eur neturtinės žalos suma turi būti padidinta iki 10000 Eur.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. K. klausimą, atsižvelgė į tai, kad dėl patirtų kūno sužalojimų nukentėjusysis neabejotinai patyrė fizinį skausmą tiek įvykio metu dėl suduoto smūgio, tiek dėl vėliau taikyto gydymo. Dėl kūno sužalojimų nukentėjusysis neišvengiamai patyrė kilusius nepatogumus, privalėdamas gydytis medicinos įstaigose, taigi buvo apribota judėjimo laisvė. Šios aplinkybės neišvengiamai sąlygojo ir emocinį sukrėtimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas. Pažymėtina, jog pagal teismų praktiką, kai nukentėjusiajam padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusiajam priteisiamos nuo 290 Eur iki 4344 Eur sumos padarytai neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300/2014, 2K-5/2014, 2k-497/2011, 2K-360/2011, 2K-278/2011, 2K-190/2010 ir kt.). Taigi akivaizdu, jog šiuo nuosprendžiu nukentėjusiajam R. K. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka ir panašaus pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką.

Taigi atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl priteistos per mažos neturtinės žalos nukentėjusiajam R. K. nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydžio klausimą, pažeidė įstatymo reikalavimus, neatsižvelgė į jos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus ir nukrypo nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių. Matyti, kad, spęsdamas šį klausimą, teismas analizavo ir rėmėsi šiuo metu aktualia kasacinio teismo formuojama praktika dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo šios kategorijos bylose.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti būtent tokio dydžio nukentėjusiajam R. K. priteistiną neturtinės žalos atlyginimą yra teisėtas, atitinka CK 6.250 str. nuostatas, taip pat formuojamą teismų praktiką, todėl didinti priteistos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam R. K. nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. K. ginčija nuteistiesiems R. S. ir L. R. paskirtos bausmės rūšį, motyvuojant tuo, kad paskirta bausmė yra per švelni, nes ji nesukelia nuteistiesiems jokių realių pasekmių, nuosprendžiu nuteistieji net neįpareigoti atlyginti žalą. Kaip nurodo nukentėjusysis, vienas iš šiame straipsnyje nustatytų bausmės tikslų yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tuo tarpu paskirdamas nuteistiesiems laisvės apribojimo bausmę, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog ši bausmė yra akivaizdžiai per švelni ir nebus veiksminga, siekiant nuteistuosius pataisyti bei sulaikyti nuo analogiškų veiksmų padarymo.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai nurodė nuteistiesiems R. S. ir L. R. bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus, skirdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos trukmę, teismas įvertino tai, jog R. S. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus (LR BK 11 str. 3 d.). Taip pat įvertino nuteistojo asmenybę teigiamai apibūdinančius duomenis – nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, taip pat buvo įvertintos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Skirdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos trukmę, nuteistajam L. R. teismas įvertino tai, jog L. R. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, nusikaltimo padarymo metu neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų, pripažintina jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

LR BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės – laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Kaip jau minėta anksčiau, abu nuteistieji anksčiau neteisti. Parinkdamas bausmės rūšį, teismas taip pat atsižvelgė į nusikaltimo padarymo aplinkybes bei sukeltas pasekmes. Apylinkės teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, pagrįstai nuteistiesiems R. S. ir L. R. paskyrė sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, tai, priešingai nei kad nurodo nukentėjusysis, leis įgyvendinti LR BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus, juolab, kad jis paskirtas neperžengiant LR BK 48 str. 2 d. reikalavimų ribų ir artimas nustatytam maksimaliam terminui. Kolegijos nuomone, paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra per švelni, ji atitinka R. S. ir L. R. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį. Skirti R. S. ir L. R. laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant (kaip to prašo nukentėjusysis) būtų nepagrįsta ir tai prieštarautų teisingumo principui. Šios bausmės rūšį siūlė ir valstybinis kaltintojas, jos griežtinti nereikalavo. Visiškai nesutiktina su apelianto argumentu, jog paskirta bausmė nesukels jokių realių pasekmių. Bet kurios baudžiamajame įstatyme numatytos bausmės paskyrimas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes baudžiamojon atsakomybėn patrauktam asmeniui ir vien tai, kad nukentėjusysis mano, kad paskirtas įpareigojimas yra per švelnus, nereiškia, kad jis nesukels pasekmių nuteistiesiems. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas vienu iš įpareigojimų gali paskirti atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu (BK 48 str. 6 d. 2 p.). Taigi įstatymas nenumato įpareigojimo paskirti atlyginti nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, toks įpareigojimas nenumatytas ir skiriant laisvės atėmimą, bausmės vykdymą atidedant. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo pozicijai ir mano, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė įpareigojimą aštuonis mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir jo keisti nukentėjusiojo nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Kartu pažymėtina, kad įstatymas neskirsto įpareigojimų ir draudimų į griežtesnius ir švelnesnius. Jų vardijimo eiliškumas taip pat neatitinka tų kriterijų, kurių pagrindu įstatymų leidėjas vardija bausmes BK 42 straipsnio 1 ir 2 dalyse (nuo švelniausios bausmės link griežčiausios). Todėl vienų įpareigojimų pakeitimas kitais nei palengvina, nei pasunkina kaltininko teisinės padėties, nes jo teisinė padėtis apibūdinama bausmės laiku ir apribojimų bei draudimų kiekiu (kasacinė nutartis Nr. 2K-445/2011).

Skirdamas bausmę nuteistajam, apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistųjų asmenybę. Esant šių aplinkybių visumai, apylinkės teismo nuteistajam paskirta švelniausia baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje nustatyta laisvės apribojimo bausmė bei jos terminas laikytinas tinkamai parinktu.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį taip pat atsižvelgtina ir į teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271/2010).

Šioje byloje apeliacinius skundus buvo padavę tiek nuteistasis L. R., tiek nukentėjusysis R. K.. Tiek nuteistojo L. R., tiek nukentėjusiojo R. K. apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies yra pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų. Nukentėjusysis už advokato teisines paslaugas apeliacinio proceso metu sumokėjo 1000 Eur. Kolegija mano, kad atsižvelgiant į tai, jog byla nėra sudėtinga, nagrinėjama dėl nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., padarymo, 1000 Eur nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra aiškiai per didelės, todėl iš nuteistojo L. R. nukentėjusiajam priteistinos bylinėjimosi atstovimo išlaidos yra mažintinos iki 150 eurų, tai atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus bei teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K-21-942/2016).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1d. 1p., BPK 106 str. 2 d.,

nutaria:

nuteistojo L. R. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio ir nukentėjusiojo R. K. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš nuteistojo L. R. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui 150 Eur išlaidų, turėtų advokato, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.