Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-194-870/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-29
Bylos Nr.: 1A-194-870/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-03-4-00019-2020-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Pocienė, Algimantas Valantinas, Virginija Liudvinavičienė
Nuteistasis: V. G.
Advokatai: Ramūnas Gudašius

Kategorijos

1.2.17.1.3Strateginių prekių, nuodingųjų, stipriai veikiančių, narkotinių, psichotropinių medžiagų arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrabanda (BK 199 str. 3 d.)
1.2.23.2.2.2Neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba jų platinimas (BK 260 str. 3 d.)
2.1.2.13Valstybinės proceso kalbos principas (BPK 8 str., 44 str. 7 d. ir kt. str.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-194-870/2021Teisminio proceso Nr. 1-03-4-00019-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.1.3; 1.2.23.2.2.2; 2.1.2.13; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Pocienės ir Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Rasai Maldanytei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Eglei Matuizienei,nuteistajam V. G. (V. G.) ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui,vertėjams Alvyrai Klipčiuvienei, Ruslanui Skrobačui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. gynėjo advokato Ramūno Gudašiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, taip pat jis pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir V. G. paskirta galutinė dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, kurį V. G. praleido sulaikytas ir suimtas nuo 2020 m. vasario 24 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, konfiskuotas automobilis „Volvo XC90“ (Rusijos Federacijos reg. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. V. G. pripažintas kaltu dėl to, kad laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 22 d. 13.34 val. iki 2020 m. vasario 23 d. 18.34 val. Nyderlandų Karalystėje neteisėtai įgijo labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų – 22 389 g miltelių, kuriuose yra 15 829,023 g psichotropinės medžiagos – gryno amfetamino; 2 006 g miltelių, kuriuose yra 1 580,728 g narkotinės medžiagos – gryno kokaino; 16,1954 g miltelių, kuriuose yra 13,061 g psichotropinės medžiagos – gryno mefedrono, ir gabeno jas automobiliu „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo Nyderlandų Karalystės per Vokietijos Federacinės Respublikos, Lenkijos Respublikos teritorijas, 2020 m. vasario 24 d. apie 5.04 val. įvežė jas iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos užkardą, ir toliau gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio posto, esančio Druskininkų r. sav., Viečiūnų sen., Jaskonių k., Gardino g. 130, per kurį 2020 m. vasario 24 d. 6.09 val. vyko į Baltarusijos Respubliką bei kuriame narkotines ir psichotropines medžiagas aptiko muitinės pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo V. G. gynėjas advokatas Ramūnas Gudašius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė prieštaringais ir nepatikimais įrodymais, tokios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skundžiamas nuosprendis priimtas vadovaujantis tik prielaidomis ir spėlionėmis, iš esmės nesant tiesioginių V. G. kaltės įrodymų.

4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. G. ir M. S. (M. S.) turtinė padėtis buvo sunki, yra nepagrįsta. Sankt Peterburgas, kuriame gyvena daugiau nei penki milijonai gyventojų, yra pramoninis ir komercinis centras Rusijos Federacijos šiaurės vakaruose, o tai reiškia, kad V. G. darbo užmokestis, gaunamas dirbant restorano administratoriumi ir taksi vairuotoju, negali būti vertinamas kaip minimalios pajamos. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad V. G. negalėjo įsigyti automobilio, kainuojančio daugiau nei 15 000 Eur. Nuteistasis dirbo dviejose darbovietėse, o toks automobilis nepriskirtinas prie prabangių automobilių ir jį gali įsigyti bet kuris oficialiai dirbantis ir pajamas gaunantis asmuo.

5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nors teismas abejojo, kad V. G. ir M. S. poilsio ir pažintiniais tikslais važiavo į tą patį Nyderlandų Karalystės Bredos miestą, tačiau jie abu turėjo Šengeno vizas ir galėjo savo nuožiūra keliauti po Europą. Nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad važiavimas tuo pačiu maršrutu reiškia neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimą. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad pirmus du kartus V. G. su M. S., važiuodami į Nyderlandų Karalystę, būtų neteisėtai gabenę narkotines ar psichotropines medžiagas. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie paneigtų V. G. teiginius, kad paskutinę kelionę jie planavo į Belgiją. Kaip matyti iš V. G. parodymų, kurie neprieštarauja M. S. parodymams, jis važiavo, turėdamas tikslą, kad prieš vestuves jie geriau pažintų vienas kitą, norėjo merginai padaryti gerą įspūdį, todėl M. S. nežinojo galutinio jų kelionės tikslo. Jų kelionė į Belgiją nutrūko, kadangi V. G. buvo skubiai iškviestas į darbą Sankt Peterburge. Apelianto teigimu, M. S. mobiliojo ryšio telefono prisijungimas prie skirtingų viešbučių belaidžio ryšio (angl. wi-fi) patvirtina, kad jiems atvykus į pirmąjį viešbutį „N.“ V. G. pasipiktino ten buvusia situacija, kai suaugę vyrai vaikščiojo su sijonais, tai prieštaravo jo pasaulėžiūrai, todėl jie nusprendė važiuoti į kitą viešbutį „B.“. Nuteistojo gynėjo manymu, jei V. G. į Nyderlandų Karalystę būtų atvykęs įgyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jis nebūtų keitęs viešbučio, taigi šiuo atveju aplinkybės dėl viešbučio keitimo patvirtina, kad asmenys keliavo poilsio tikslais.

6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo atliktas neišsamiai ir paviršutiniškai, teismas taip pat neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, atmesdamas gynybos prašymus apklausti liudytojus, tiesiogiai susijusius su V. G. pareikštais kaltinimais. Įrodymų tyrimo metu gynyba prašė apklausti A. K. (A. K.), automobilio „Volvo XC90“ savininką, kuris šį automobilį pardavė A. M.. Bylos duomenimis nėra nustatyta, kas įrengė slėptuves automobilyje ir kam priklauso rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Niekas negali paneigti, kad rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos priklauso A. K., A. M. ar jiems abiem. Juo labiau kad iš bylos duomenų matyti, kad A. K. 2019 m. gruodžio mėn. du kartus šiuo automobiliu kirto Lietuvos Respublikos sieną ir kelias dienas svečiavosi Lietuvoje. V. G. teigia, kad automobilio įsigijimo metu jis iš pardavėjo gavo tik vieną automobilio variklio užvedimo raktą, o tai reiškia, kad antrasis raktas liko pas pardavėją A. K. ar kitą asmenį, kurie be kliūčių galėjo padėti narkotines medžiagas į V. G. automobilį, apie tai jam nežinant. Be to, šio automobilio variklis buvo remontuojamas, todėl taip pat negalima paneigti versijos, kad slaptavietės šiame automobilyje buvo įrengtos jo remonto metu, V. G. apie tai nežinant. Be to, automobilio remonto dokumentai, kuriais vadovavosi teismas, nėra išversti į lietuvių kalbą, kaip reikalaujama pagal baudžiamojo proceso įstatymą.

7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. G. parodymus patvirtino kaip įtariamoji, o vėliau kaip liudytoja apklausta M. S.. Tarp šių asmenų parodymų esminių prieštaravimų nėra, nors jie iš karto buvo sulaikyti ir suderinti parodymų neturėjo galimybės. M. S. su V. G. tris kartus tuo pačiu automobiliu ir tuo pačiu maršrutu vyko į Nyderlandų Karalystę, tačiau M. S. priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę, o V. G. byla perduota į teismą. Taigi valstybės kaltintojas taikė dvigubus standartus, diskriminuodamas nuteistąjį lyties pagrindu, pažeisdamas lygybės prieš įstatymą principą.

8. Apelianto teigimu, apklausto liudytojo muitinės pareigūno A. M. parodymai patvirtina V. G. nekaltumą. Liudytojas parodė, kad V. G. ir M. S. buvo mandagūs, ramūs, neprieštaravo patikrinimui. Nuteistojo gynėjo manymu, jei pastarieji būtų gabenę narkotines medžiagas, jų elgesys nebūtų toks ramus, įprastai asmenys tokioje situacijoje nervinasi, pasimeta ir pan. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, V. G. nekaltumą taip pat patvirtina tai, kad ant paketų su narkotinėmis medžiagomis nebuvo rasta jokių jo pėdsakų. Atvirkščiai, ant minėtų objektų buvo rastas C. P. W. (C. P. W.) DNR pėdsakas. Baudžiamosios bylos duomenimis, Ch. P. W. gyvena Nyderlandų Karalystėje, Bredos mieste. Taigi jis galėjo paslėpti narkotines medžiagas automobilyje iki automobilio įsigijimo arba po įsigijimo, kai automobilis buvo paliktas nesaugomoje, neapšviestoje, laisvai prieinamoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Be to, Ch. P. W. praeityje Bredos mieste vykdė plėšimus, turto prievartavimus. Teismui atmetus gynybos prašymą apklausti Ch. P. W., kilusios abejonės, kam priklauso rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, liko nepašalintos. Jei V. G. būtų gabenęs narkotines ir psichotropines medžiagas, jis turėjo galimybę iš Nyderlandų Karalystės per Lenkijos Respubliką įvažiuoti tiesiai į Baltarusijos Respubliką, tačiau jis važiavo per Lietuvos Respubliką. Byloje nėra jokių duomenų, jog V. G. Nyderlandų Karalystėje ar kitose valstybėse, per kurias važiavo, turi ryšių ir kontaktavo su tose šalyse gyvenančiais asmenimis.

9. Apeliaciniame skunde pažymima, kad įvykio vietoje automobilio „Volvo XC90“ apžiūrą atlikusi ir apžiūros protokolą surašiusi Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnė G. D. pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 8 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, atliko nurodytus procesinius veiksmus, nedalyvaujant vertėjui ir specialistui. Pareigūnė, surašiusi įvykio vietos apžiūros protokolą V. G. nesuprantama lietuvių kalba, privertė jį pasirašyti protokole, pastarajam pačiam neperskaičius ir nesuprantant protokolo turinio, taip užkertant jam kelią sutikti ar nesutikti su protokolo turiniu, pareikšti pastabas ar įrašyti papildymus. V. G. automobilio apžiūroje nedalyvavo ir nematė, kaip pareigūnai rado narkotines medžiagas. Taigi vienas pagrindinių V. G. kaltės įrodymų – įvykio vietos apžiūros protokolas – negali būti laikomas teisėtu būdu gautu įrodymu. Sulaikius V. G., atliekant su juo procesinius veiksmus, buvo pažeistos jo procesinės teisės: teisė į gynybą ir teisė turėti vertėją, o tai vertintina kaip esminis BPK pažeidimas.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai konstatuojama, jog V. G. narkotines ir psichotropines medžiagas įgijo Nyderlandų Karalystėje ir gabeno jas per Vokietijos Federacinės Respublikos, Lenkijos Respublikos teritorijas, įvežė į Lietuvos Respublikos teritoriją bei vyko į Baltarusijos Respubliką. Tai niekuo nepagrįstos teismo prielaidos, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Byloje nėra jokių įrodymų, kad V. G. ar M. S. narkotines ir psichotropines medžiagas į automobilį „Volvo XC90“ įdėjo būtent Nyderlandų Karalystėje, jos galėjo būti įgytos ir automobilyje „Volvo XC90“ paslėptos bet kurioje iš pirmiau nurodytų keturių valstybių. Byloje yra vienintelis įrodymas – ant narkotinių medžiagų pakuotės paviršiaus rastas Ch. P. W. DNR pėdsakas. Tai įrodo, kad šis asmuo yra tiesiogiai susijęs su šių medžiagų paslėpimu automobilyje „Volvo XC90“ ir tik jis galėtų atsakyti, kada, kur ir kas minėtas medžiagas įdėjo į automobilį. Šios aplinkybės įrodo, kad kaltinimas pagal BK 199 straipsnio 4 dalį neatitinka byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų ir dėl šio kaltinimo V. G. turi būti išteisintas, kadangi neįrodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, o būtent nenustatyta, kurioje valstybėje V. G. įgijo narkotines medžiagas ir per kurias valstybes jas gabeno.

11. Apeliaciniame skunde pažymima, kad įrodymų tyrimo teisme metu gynyba prašė apklausti šiuos liudytojus: liudytoją M. S., kuri būtų paaiškinusi visas jai žinomas įvykio aplinkybes, iš savo mobiliojo ryšio telefono išsiųstų žinučių turinį, važiavimo tikslus ir kt., liudytoją G. D., siekiant išsiaiškinti, kokių įtarimų kilo tikrinant automobilį, kokia buvo įvykio vietos apžiūros eiga, kokie asmenys dalyvavo apžiūroje, kaip ir kokie veiksmai buvo atlikti apžiūros metu, kodėl nedalyvavo vertėjas ir specialistas, liudytoją Ch. P. W. dėl aplinkybių, susijusių su jo DNR pėdsako suradimu ant pakuočių su narkotinėmis medžiagomis, liudytojus A. K. ir A. M., siekiant išsiaiškinti narkotinių medžiagų atsiradimą automobilyje, tačiau visi gynybos prašymai buvo atmesti, todėl, apelianto vertinimu, teismas turėjo susiformavęs išankstinę nuomonę dėl sprendimo priėmimo šioje byloje ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei teisėtą sprendimą (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

12. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. G. gynėjo advokato R. Gudašiaus apeliacinis skundas atmestinas.

13. Pirmosios instancijos teismas pripažino V. G. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje. Spręsdamas, ar asmens padarytose veikose yra baudžiamajame įstatyme numatytų veikų požymiai, teismas vadovaujasi byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje įtvirtinta nuostata, kad teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK nuostatas teismas asmens kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, taip pat dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, sprendžia, kad V. G. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 4 dalį, išteisinti asmens dėl šių nusikalstamų veikų padarymo nėra teisinio pagrindo.

14. V. G. savo kaltės dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei neteisėto jų gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepripažino. Apelianto teigimu, automobilyje „Volvo XC90“ rastos draudžiamos medžiagos V. G. nepriklauso, apie jų buvimą transporto priemonėje nuteistasis nieko nežinojo. Apeliacinės instancijos teismas tokią poziciją laiko asmens gynybine versija, kurią paneigia baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma.

15. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama, kad V. G. automobilį „Volvo XC90“ įsigijo siekdamas jį naudoti narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms gabenti, apeliacinės instancijos teismas tokią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta. Šį automobilį V. G. įsigijo 2020 m. sausio 10 d. (t. 1, b. l. 71–72), t. y. prieš pat pirmąją išvyką į Nyderlandų Karalystę. Iš viso per mėnesį buvo trys išvykos ir į jas visas buvo vykstama tuo pačiu automobiliu. Iki tol V. G. jam priklausančios transporto priemonės neturėjo, nors dirbo taksi vairuotoju, tačiau automobilį nuomojo (t. 3, b. l. 18; t. 4, b. l. 119). Automobilyje „Volvo XC90“ buvo įrengtos slėptuvės, kuriose ir buvo rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos (t. 1, b. l. 14–37). Automobilio pirkėja formaliai nurodyta nuteistojo pažįstama A. M., nors V. G. neneigė, kad automobilį iš tiesų pirko pats. Nuteistasis negalėjo pateikti logiško paaiškinimo, kodėl jis automobilio nepirko savo vardu, nurodė, kad vėliau jį norėjo padovanoti savo sužadėtinei M. S. vestuvių proga (t. 4, b. l. 118), tačiau, teismo vertinimu, tai nėra pakankama ir logiška priežastis automobilio savininku nurodyti trečiąjį asmenį. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokių duomenų, kad A. M. būtų susijusi su nuteistajam pareikštais kaltinimais, juo labiau kad automobilio savininke ji tapo paties V. G. iniciatyva, todėl laikytina, kad šio asmens apklausa pirmosios instancijos teisme pagrįstai pripažinta netikslinga.

16. Tai, kad automobilis buvo skirtas draudžiamoms medžiagoms gabenti, patvirtina ne tik jo įsigijimo laikas ir aplinkybės, bet ir jo kainos neatitiktis V. G. turtinei padėčiai. Byloje nekyla ginčas dėl to, kad nuteistasis šį automobilį įsigijo už 15 000 Eur. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nuteistojo turtinė padėtis tuo metu nebuvo sunki, jo darbo užmokestis negali būti vertinamas kaip minimalios pajamos, jis galėjo sau leisti tokį pirkinį. Vis dėlto, nepaisant to, kad V. G. dirbo dviejose darbovietėse, t. y. RAB „N. F.“ restorano administratoriumi bei IV „P.“ taksi vairuotoju, baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad jo turtinė padėtis nebuvo gera. Byloje užfiksuoti iš M. S. mobiliojo ryšio telefono siųsti balso bei tekstiniai pranešimai, iš kurių matyti, kad 2019 m. lapkričio 24 d. M. S. nenustatytam asmeniui pranešė, jog V. G. šiuo metu turi finansinių sunkumų, 2019 m. gruodžio 13 d. ji rašė, kad jos ir V. G. materialinė padėtis yra sunki (t. 1, b. l. 91). Į V. G. naudotą mobiliojo ryšio telefoną 2019 m. gruodžio 27 d., 2019 m. gruodžio 30 d. ir 2020 m. sausio 24 d. gauti tekstiniai ir balso pranešimai patvirtina, kad pastarasis turėjo skolų, kurias reikėjo nedelsiant padengti (t. 1, b. l. 96–97). 2020 m. sausio 21 d. nuteistasis paieškos naršyklėje aktyviai ieškojo kredito įmonės, kurioje būtų galima gauti kreditą, o 2020 m. sausio 22 d. gavo tekstinį pranešimą iš banko „T.“, kad grynųjų pinigų kreditas suteiktas nebus, 2020 m. vasario 4 d. jis vėl paieškos naršyklėje ieškojo kredito įmonės Rusijoje, kur galima gauti kreditą Baltarusijos piliečiams (M. S. yra Baltarusijos Respublikos pilietė), taip pat ieškojo kredito įmonių Rusijoje telefono numerių (t. 1, b. l. 96–97). Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad V. G. iki sulaikymo gyveno su seserimi, o M. S. – nuomojamame vieno kambario bute kartu su savo tėvu (t. 3, b. l. 40). Šie duomenys leidžia apeliacinės instancijos teismui pagrįstai manyti, kad V. G. turtinė padėtis, turint omenyje ir tai, kad jie su M. S. taupė savo vestuvėms, neleido pastarajam įsigyti automobilio už 15 000 Eur, siekiant juo tiesiog pakeliauti po Europą.

17. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys paneigia nuteistojo argumentus, kad jis su M. S. tris kartus per mėnesį į tą patį Nyderlandų Karalystėje esantį Bredos miestą vyko poilsiniais ir pažintiniais tikslais. Sutiktina, kad važiavimas tuo pačiu maršrutu savaime nereiškia, kad visus kartus buvo gabenamos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, tačiau visuma byloje surinktų duomenų leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad tokios kelionės vyko ne rekreaciniais tikslais. Pirmiausia tai paneigia kelionių trukmė – pirmą kartą V. G. ir M. S. kelionė į Nyderlandų Karalystę truko vos 5 dienas (Bredoje buvo tik parą), antroji kelionė įvyko praėjus savaitei po pirmosios ir truko 10 dienų (Bredoje buvo 6 dienas), trečioji kelionė įvyko vėl praėjus maždaug savaitei po antrosios ir truko vos 4 dienas iki sulaikymo (Bredoje asmenys neišbuvo ir paros). Nors nuteistasis nurodo, kad paskutinė kelionė buvo suplanuota į Belgiją, bet jį iškvietė į darbą, todėl kelionės tikslas nebuvo pasiektas, tačiau nepateikia jokių savo teiginius patvirtinančių duomenų. Kaip matyti iš mobiliojo ryšio operatoriaus V. G. ir M. S. siųstų tekstinių pranešimų, taip pat ir iš užfiksuotų lokacijų, iš Rusijos Federacijos į Nyderlandų Karalystę ir atgal visus kartus buvo vykstama beveik be sustojimo (išskyrus būtinus sustojimus pavalgyti ir įsipilti degalų) (t. 1, b. l. 90–100). V. G. apklausos metu patvirtino, kad kelionių metu nakvodavo tik Nyderlandų Karalystėje, taip pat vieną kartą nakvojo Lenkijoje (t. 4, b. l. 115–116). Nei V. G., nei M. S. mobiliojo ryšio telefonuose nebuvo užfiksuota jokių nuotraukų ar vaizdo įrašų, kurie paprastai būdingi poilsinėms ir pažintinėms kelionėms (t. 2, b. l. 120). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad asmenys tris kartus per vieno mėnesio laikotarpį vyko tuo pačiu maršrutu į tą patį Nyderlandų Karalystės miestą, nutolusį nuo Sankt Peterburgo daugiau nei 2 600 km, iš esmės niekur pakeliui nesustodami ir nieko neaplankydami, taip pat į tai, kad dvi iš trijų kelionių buvo išskirtinai trumpos, laiko visiškai nelogiškais nuteistojo teiginius, kad tokiu būdu buvo keliaujama po Europą. Šią nuteistojo gynybinę versiją paneigia ir iš M. S. mobiliojo ryšio telefono siųsti tekstiniai pranešimai, kuriuose ji nurodo, kad važiavo be sustojimo 36 valandas, miegojo paeiliui, atgal važiuos tuo pačiu maršrutu, kelionė yra dėl reikalų, V. dirba, ji nori namo, jai jau nusibodo čia tiek laiko, kad ji kelionėje kankinasi (t. 1, b. l. 92, 94). Toks tekstinių pranešimų turinys leidžia teismui daryti išvadą, kad į Nyderlandų Karalystę buvo keliaujama ne pailsėti ir geriau pažinti vienam kitą, o V. G. turint konkrečių „darbinių“ reikalų.

18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybės dėl viešbučių Bredoje keitimo paskutinės kelionės metu patvirtina, kad kelionė buvo skirta poilsiui. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo šių aplinkybių sieti su kelionės tikslu. Apklausos pirmosios instancijos teisme metu V. G. nurodė, kad viešbutį keitė, nes jame buvo išskirtinai triukšminga, vaikščiojo jį trikdančios išvaizdos neblaivūs asmenys, ir tai itin gadino jam nuotaiką (t. 4, b. l. 115–117). M. S. mobiliojo ryšio telefone 2020 m. vasario 22 d. užfiksuotas naudojimosi „Google“ vertykle faktas ir verčiamas tekstas: „Mes rezervavome numerį, bet dėl triukšmo norime išvykti, pakelkite užtvarą“ (t. 1, b. l. 95). Esant tokioms, kaip nurodė pats nuteistasis, nepakenčiamoms aplinkybėms, natūralu, kad jis nusprendė pakeisti nakvynės vietą, nepriklausomai nuo to, kokiu tikslu buvo atvykęs.

19. Sutiktina, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta, kas įrengė slėptuves automobilyje „Volvo XC90“ ir kam priklauso šiose slėptuvėse gabentos draudžiamos medžiagos, tačiau tai nepaneigia nustatyto fakto, kad šias medžiagas įgijo ir šiame automobilyje gabeno V. G.. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta visiškai nelogiškais apeliacinio skundo argumentus, kad tokį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų (22 389 g miltelių, kuriuose yra 15 829,023 g gryno amfetamino, 2 006 g miltelių, kuriuose yra 1 580,728 g gryno kokaino, 16,1954 g miltelių, kuriuose yra 13,061 g gryno mefedrono), turint omenyje ir jų vertę nelegalioje rinkoje, nuteistajam nežinant, automobilyje paslėpė ar paliko jo buvęs savininkas A. K. arba juo labiau kad tai buvo padaryta transporto priemonės remonto autoservise metu. Apeliantas tam nepateikia jokio logiško paaiškinimo, nenurodo priežasčių, dėl kurių pašaliniai asmenys būtų suinteresuoti taip elgtis, tai yra niekuo nepagrįstos nuteistojo prielaidos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. K. 2019 m. gruodžio mėn. du kartus automobiliu „Volvo XC90“ kirto Lietuvos Respublikos sieną ir kelias dienas svečiavosi Lietuvoje, tačiau nepaaiškinama, kuo šios aplinkybės galėtų būti susijusios su nagrinėjamomis nusikalstamomis veikomis. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokių duomenų, kad šis asmuo galėtų būti susijęs su nuteistajam pareikštais kaltinimais, todėl laiko, kad A. K. apklausa pirmosios instancijos teisme pagrįstai buvo pripažinta netikslinga.

20. Nuteistojo kaltės nagrinėjamu atveju nepaneigia ir tai, kad ant paketų su draudžiamomis medžiagomis nebuvo rasta jokių jo pėdsakų (t. 2, b. l. 26), – V. G. pats galėjo jų nekrauti į transporto priemonę arba naudoti apsaugines priemones (pirštines ar pan.). Tai, kad ant paketų buvo rastas Ch. P. W. DNR pėdsakas (t. 2, b. l. 36), tik patvirtina, kad šis asmuo turėjo kontaktą su šiais paketais, bet savaime nepaneigia V. G. kaltės dėl neteisėto disponavimo paketuose buvusiu labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų kontrabandos. Kad Ch. P. W., V. G. nežinant, paslėpė draudžiamas medžiagas pastarojo automobilyje, yra tik dar viena niekuo nepagrįsta apelianto prielaida, neturinti jokios logikos. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2020 m. birželio 26 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl įtariamojo Ch. P. W. buvo atskirtas, pripažinus, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai dėl šio asmens užtruks ilgą laiką, o tokių veiksmų galimi rezultatai šiai baudžiamajai bylai gali turėti tik neesminių aplinkybių patikslinimo reikšmę (t. 1, b. l. 10). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus ir manydamas, kad jo parodymai gali būti svarbūs, ėmėsi veiksmų apklausti Ch. P. W.. Prokurorė teismo posėdžio metu pateikė duomenis, kad šis asmuo dėl šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamų aplinkybių 2021 m. sausio 28 d. buvo apklaustas Nyderlandų Karalystėje, vykdant Lietuvos Respublikos išduotą Europos tyrimo orderį. Kaip matyti iš įtariamojo Ch. P. W. apklausos protokolo, pastarasis pasinaudojo savo teise atsisakyti duoti parodymus ir neatsakė į jokius apklausą vykdžiusio pareigūno klausimus, taip pat ir į klausimus dėl pažinties su V. G. ar savo sąsajų su automobilyje „Volvo XC90“ rastomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis (t. 5, b. l. 70–72).

21. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu įtariamąja buvo pripažinta ir su V. G. automobiliu vykusi M. S., tačiau Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2020 m. birželio 1 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pastarajai buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 4 dalyje, padarymo (t. 3, b. l. 106–108). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. S. nutraukus ikiteisminį tyrimą, o V. G. baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavus į teismą, buvo pažeistas lygybės prieš įstatymą principas ir V. G. buvo diskriminuotas lyties pagrindu, tokie teiginiai yra nepagrįsti. Nepaisant to, kad M. S. taip pat vyko automobiliu, kuriame buvo rastos draudžiamos medžiagos, apie ją ir V. G. baudžiamojoje byloje surinkti skirtingi duomenys, iš kurių gali būti daromos išvados dėl jų kaltės. Kaip matyti iš M. S. parodymų, visų kelionių į Nyderlandų Karalystę iniciatorius buvo V. G., o M. S. net nežinodavo kelionių maršruto (t. 3, b. l. 17–20). V. G. taip pat pripažino, kad pirmą kartą į kelionę M. S. pasiūlė važiuoti jis (t. 4, b. l. 115), o apeliaciniame skunde patvirtinama, kad M. S. nežinojo galutinio jų paskutinės kelionės tikslo. V. G. neneigia ir to, kad būtent jis rūpinosi transportu, kelionių metu mokėjo už degalus ir viešbučius (t. 3, b. l. 41; t. 4, b. l. 116–117). Iš tekstinių ir balso pranešimų, siųstų iš M. S. mobiliojo ryšio telefono, matyti, kad ji nenustatytam asmeniui pranešė, jog 2020 m. sausio 23–24 d. su V. G. galbūt vyks į Europą, tačiau pastarasis dar nepasakė, į kurią šalį, 2020 m. vasario 8 d. ji pranešė, kad nežino išvykimo iš Nyderlandų Karalystės datos, 2020 m. vasario 11 d. ji rašė, kad kol kas nežino, ar šiandien vyks namo, o 2020 m. vasario 12 d. – kad jau nori namo ir jai nusibodo čia tiek laiko, kad ji nieko neveikia, o V. G. dirba, 2020 m. vasario 21 d. M. S. rašė, kad vakar prigamino, nežinojo, kad teks išvažiuoti, o 2020 m. vasario 22 d. – kad ji kankinasi tokioje kelionėje (t. 3, b. l. 90–93). Tokių pranešimų turinys patvirtina, kad kelionių iniciatorius ir organizatorius buvo būtent V. G., M. S. informaciją apie keliones sužinodavo paskutinę akimirką, o kartais jos nežinodavo visai, kelionių metu ji nesijautė patenkinta ir norėjo grįžti namo. Taigi, esant skirtingo pobūdžio duomenims dėl asmenų vaidmens, V. G. ir M. S. buvo pagrįstai priimti skirtingus teisinius padarinius sukuriantys sprendimai ir tokie sprendimai negali būti laikomi diskriminuojančiais ar kitaip pažeidžiančiais V. G. teises ir teisėtus interesus.

22. Nors pirmosios instancijos teisme M. S. apklausta nebuvo, tačiau ji buvo pakankamai detaliai apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 17–21, 40–43). Pirmosios instancijos teismas taip pat siuntė liudytojai šaukimą į teisiamąjį posėdį, bet nei šaukimas, nei jo įteikimo šaknelė į teismą negrįžo, o liudytoja į posėdį neatvyko. Visi proceso dalyviai, įskaitant V. G. ir abu jo gynėjus, sutiko, kad byla būtų nagrinėjama liudytojai nedalyvaujant. Pirmosios instancijos teismas perskaitė ikiteisminio tyrimo metu jos duotus parodymus (t. 4, b. l. 134), iš kurių matyti, kad M. S. paaiškino visas jai žinomas įvykio aplinkybes, važiavimo į keliones tikslus, o iš savo mobiliojo ryšio telefono išsiųstų pranešimų turinio paaiškinti negalėjo, nes neprisiminė jų konteksto. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad dar kartą apklausta liudytoja M. S. galėtų nurodyti naujas bylai reikšmingas aplinkybes. Kokias naujas aplinkybes ji galėtų paaiškinti, nenurodoma ir apeliaciniame skunde.

23. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad V. G. nedalyvavo automobilio „Volvo XC90“ apžiūroje ir nematė, kaip buvo rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad pirminis šio automobilio patikrinimas, kai ir buvo rastos draudžiamos medžiagos, buvo atliktas Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio poste iš karto po to, kai V. G. bandė išvažiuoti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, t. y. dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo (t. 1, b. l. 45). Šio patikrinimo metu V. G. dalyvavo – muitinės pareigūnui A. M. pradėjus ardyti automobilio porankį tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių, prie jo priėjo V. G., sakydamas, kad nori stebėti atliekamus veiksmus, taigi jis neabejotinai matė automobilyje rastus paketus. Patikrinimą atlikę muitinės pareigūnai tiek jo, tiek M. S. teiravosi, kokios medžiagos rastos, su V. G. buvo bendraujama rusų kalba (t. 1, b. l. 40; t. 4, b. l. 119–120). Liudytojas S. S. apklausos apeliacinės instancijos teisme metu patvirtino, kad V. G., jiems su A. M. tikrinant automobilį „Volvo XC90“, stovėjo šalia ir stebėjo jų veiksmus, nes susiformavusi tokia praktika, kad tikrinant automobilį asmuo visada būna šalia, kad vėliau jis neturėtų priekaištų dėl transporto priemonei padarytos žalos. Taigi V. G. ne tik matė, bet ir suprato atliekamų veiksmų esmę, pats išreiškė norą tokius veiksmus stebėti. Tai, kad šio patikrinimo metu V. G. elgėsi ramiai, nesipriešino, išliko mandagus, negali būti laikoma jo kaltę paneigiančiu įrodymu. Kiekvieno asmens psichologinis pasiruošimas tokio pobūdžio situacijoms yra skirtingas, todėl asmens reakcija savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti jo kaltės.

24. Apeliaciniame skunde ginčijamas 2020 m. vasario 24 d. daiktų apžiūros protokolo teisėtumas, nurodant, kad jis buvo surašytas nuteistajam nesuprantama lietuvių kalba, procesinio veiksmo atlikimo metu taip pat nedalyvavo vertėjas ir taip buvo pažeistos BPK 8 straipsnio nuostatos. Kaip matyti iš 2020 m. vasario 24 d. daiktų apžiūros protokolo turinio (t. 1, b. l. 14–37) ir šią daiktų apžiūrą atlikusios Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus vyriausiosios tyrėjos G. D. apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų, apeliantas pagrįstai nurodo, kad daiktų apžiūros metu vertėjas nedalyvavo. Vis dėlto nėra jokio pagrindo sutikti, kad V. G. nesuprato atliekamo procesinio veiksmo esmės – buvo apžiūrimas automobilis „Volvo XC90“ ir jame esantis krovinys, nuteistasis ir nedalyvaujant vertėjui turėjo suprasti, kad iš jo vairuotos transporto priemonės salono (po dugno kilimais) yra išimami paketai su baltos spalvos milteliais, juo labiau kad, kaip nurodė liudytoja G. D., V. G. pats noriai stebėjo atliekamus veiksmus, o G. D. apžiūros metu su juo bendravo rusų kalba. Be to, kaip jau minėta nutarties 23 punkte, V. G. dalyvavo atliekant pirminį šio automobilio patikrinimą, kurio metu ir buvo rasti minėti paketai, ir tokio patikrinimo metu su juo taip pat buvo bendraujama rusų kalba. Todėl padarytas pažeidimas dėl vertėjo nedalyvavimo negali būti pripažįstamas esminiu. Svarbu pažymėti ir tai, kad apklausos apeliacinės instancijos teisme metu liudytoja G. D. nurodė, kad aptariamo daiktų apžiūros protokolo turinys, prieš nuteistajam jį pasirašant, buvo išverstas dėl atsakomybės už melagingą vertimą įspėto rusų kalbos vertėjo. Bet kuriuo atveju, jeigu V. G. buvo nesuprantama šio dokumento esmė, jis galėjo jo nepasirašyti, pareikšti pastabas rusų kalba, tačiau nagrinėjamu atveju apžiūroje dalyvavusių asmenų pareiškimų nebuvo gauta, visi procesinio veiksmo atlikimo metu dalyvavę asmenys, taip pat ir V. G., daiktų apžiūros protokolą pasirašė. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis buvo priverstas pasirašyti, o liudytoja G. D. tai paneigė.

25. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BPK 8 straipsnio 5 dalį į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka, turi būti raštu išversti tik tie bylos dokumentai, kurie šio Kodekso nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, o daiktų apžiūros protokolas nėra vienas iš tokių dokumentų, todėl išversti jį raštu ikiteisminio tyrimo pareigūnai pareigos neturėjo. BPK 8 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta lietuvių kalbos nemokančių įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo, išteisintojo ar tokio asmens gynėjo teisė ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui pateikti motyvuotą prašymą ir dėl kitų svarbių bylos dokumentų, su kuriais šio Kodekso nustatyta tvarka jie turi teisę susipažinti, ar jų dalių vertimo raštu į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. Nors ikiteisminio tyrimo metu V. G. turėjo gynėją (advokato R. Gudašiaus orderis išrašytas praėjus vos dviem dienoms po ginčijamos daiktų apžiūros, t. y. 2020 m. vasario 26 d. (t. 3, b. l. 131)), toks prašymas pateiktas nebuvo. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos V. G. teisės. Nesant esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ginčijamas 2020 m. vasario 24 d. daiktų apžiūros protokolas laikomas teisėtu įrodymu ir pripažįstama, kad juo pagrįstai vadovautasi nustatant V. G. kaltę.

26. Tai, kad daiktų apžiūros metu nedalyvavo specialistas, taip pat negali būti laikoma baudžiamojo proceso pažeidimu, kadangi apžiūros metu paimti paketai su baltos spalvos milteliais buvo ištirti Lietuvos teismo ekspertizės centre ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre, šių tyrimų metu buvo surašytos 2020 m. balandžio 21 d. ir 2020 m. gegužės 20 d. specialisto išvados, iš kurių matyti, kad šiuose baltos spalvos milteliuose yra psichotropinių medžiagų – amfetamino ir mefedrono bei narkotinės medžiagos – kokaino (t. 2, b. l. 47–49, 54–55). Nuteistojo gynėjas kelia klausimą dėl V. G. įteiktame pirminiame pranešime apie įtarimą ir kaltinamajame akte nurodytos skirtingos rastų psichotropinių medžiagų masės, tačiau iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. balandžio 21 d. specialisto išvados Nr. 11-524 (20) matyti, kad tyrimui buvo pateikti šlapi baltos spalvos milteliai, kurie, prieš pasveriant ir atliekant tyrimą, buvo išdžiovinti iki orasausių (t. 2, b. l. 47–49). Taigi pirminiame pranešime apie įtarimą buvo nurodyta rastų šlapių miltelių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – amfetamino, masė, o kaltinamajame akte – išdžiovintų, todėl ši masė ir yra skirtinga. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti atliktų objektų tyrimų patikimumu.

27. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi į lietuvių kalbą neišverstais automobilio „Volvo XC90“ remonto dokumentais, vis dėlto iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad šių dokumentų esmė į lietuvių kalbą yra išversta 2020 m. kovo 30 d.–2020 m. balandžio 8 d. daiktų apžiūros protokole, o šios apžiūros metu dalyvavo rusų kalbos vertėja K. K. (t. 1, b. l. 64–69, 83–85). Pirmosios instancijos teismui tokių duomenų pakako teisėtam ir pagrįstam sprendimui priimti, jų turiniu abejoti nėra jokio teisinio pagrindo.

28. Apeliaciniame skunde V. G. kaltė pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ginčijama, argumentuojant tuo, kad baudžiamojo proceso metu nebuvo nustatyta, kad draudžiamas medžiagas, kurias gabeno automobilyje, nuteistasis įgijo būtent Nyderlandų Karalystėje, tai, anot apelianto, galėjo būti padaryta bet kurioje iš valstybių kelionės metu. Vis dėlto nutarties 17 punkte aptartos aplinkybės patvirtina, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo įgytos būtent Nyderlandų Karalystėje. Tai patvirtina ne tik kelionių į šią valstybę reguliarumas, bet ir antrosios kelionės metu iš M. S. mobiliojo ryšio telefono, asmenims esant Nyderlandų Karalystėje, siųstas tekstinis pranešimas, kad V. G. čia dirba (t. 1, b. l. 94). Tai, kad draudžiamos medžiagos į automobilį buvo įdėtos šioje valstybėje, patvirtina ir ant paketų rastas Ch. P. W. DNR pėdsakas. Šis asmuo yra Nyderlandų Karalystės pilietis, kurio paskutinė žinoma gyvenamoji vieta yra Bredos mieste (t. 2, b. l. 36). Negana to, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, V. G. ir M. S., važiuodami iš Nyderlandų Karalystės iki Lietuvos Respublikos pasienio su Baltarusijos Respublika, sustoję nebuvo – kelionės nuo viešbučio „B. H. B.“, kur asmenys buvo apsistoję Nyderlandų Karalystėje, iki Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio posto trukmė, pasinaudojus tinklalapiu www.google.maps.com, yra apie 16 valandų, pagal informacijos išrašus iš M. S. ir V. G. mobiliojo ryšio telefonų jų kelionė ir truko apie 16 valandų (t. 2, b. l. 113–119). Taigi paslėpti tokį kiekį draudžiamų medžiagų automobilyje šiuo laikotarpiu nebuvo objektyvios galimybės, turint omenyje, kad tam buvo reikalingi specialūs įrankiai, turėjo būti atliekami automobilio salono ardymo darbai, tam reikėjo skirti laiko ir to nėra įmanoma padaryti viešoje vietoje. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad draudžiamos medžiagos galėjo būti įgytos bet kurioje iš valstybių, kurių teritorijas kirto V. G., yra paneigti baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, kartu patvirtinant kaltinimo aplinkybę, kad rastas narkotines ir psichotropines medžiagas nuteistasis įgijo būtent Nyderlandų Karalystėje ir gabeno jas automobilyje per Vokietijos Federacinės Respublikos, Lenkijos Respublikos teritorijas, įvežė jas iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją ir toliau gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio posto. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad kontrabanda yra narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. nusikaltimas buvo baigtas automobiliui „Volvo XC90“ įvažiavus iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, draudžiamų medžiagų įgijimo vieta ir jų gabenimo maršrutas sprendimui dėl asmens kaltės pagal BK 199 straipsnio 4 dalį tiesioginės įtakos neturi.

29. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad jei V. G. būtų žinojęs apie gabenamas draudžiamas medžiagas, nebūtų vykęs pro Lietuvos Respubliką, tačiau, kaip matyti iš M. S. duotų parodymų, kirsti Lietuvos Respublikos teritoriją nuteistasis buvo numatęs dar prieš jiems išvykstant iš Rusijos Federacijos (t. 3, b. l. 18) ir tai buvo jo suplanuoto kelionės maršruto dalis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodinėjami V. G. Nyderlandų Karalystėje ar kitose valstybėse, pro kurias jis važiavo, turimi ryšiai, kaltinimo aplinkybės dėl bendrininkavimo pirmosios instancijos teismo buvo pašalintos ir nebėra aktualios.

30. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, pažymėtina, kad nuteistojo ar jo gynėjo prašymų netenkinimas savaime negali reikšti teismo šališkumo ar teisės normų pažeidimo, o kitų argumentų dėl teismo šališkumo apeliantas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas gynybos prašymus sprendė pagal jų turinį, vienas prašymas buvo tenkintas, o kiti, kurie, teismo vertinimu, buvo nesusiję su byloje pareikštais kaltinimais, buvo atmesti. Dalį analogiškų prašymų (dėl liudytojų apklausų) nepagrįstais laikė ir apeliacinės instancijos teismas. Tai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo nuspręsta apklausti liudytojus G. D. ir Ch. P. W., pirmosios instancijos teismo šališkumo nepatvirtina. Taigi nagrinėjamu atveju skirtingas prašymų pagrįstumo įvertinimas su pirmosios instancijos teismo šališkumu nesiejamas, juo labiau kad minėtų liudytojų parodymai priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigė.

31. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl V. G. paskirtos dešimties metų laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, taip pat neįžvelgia pagrindo nesutikti su nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu ar paskirtu turto konfiskavimu. Esant išdėstytoms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. G. (V. G.) gynėjo advokato Ramūno Gudašiaus apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Virginija LiudvinavičienėRegina PocienėAlgimantas Valantinas