Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. R. D. ir S. D. atstovo, atsakovės R. D. , atsakovės J. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-15-360/2008 pagal ieškovo Lietuvos jūreivystės kolegijos ieškinį atsakovams R. D. , A. R. D., S. D. , J. D. , trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto 4-ojo notarų biuro notarei Gražinai Kazlaučiūnienei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pagal atsakovės J. D. priešieškinį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimais į atsakovų apeliacinius skundus atsakovė J. D. , R. D. sutinka su apeliaciniais skundais.

Atsiliepimu į atsakovių J. D. , R. D. apeliacinius skundus atsakovai R. D. ir S. D. sutinka su apeliaciniais skundais. Nurodo, kad J. D. atžvilgiu sprendimas turi būti panaikintas visas, o ne iš dalies, nes ji skundą grindžia CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų A. R. D., S. D. , R. D. ir J. D. apeliacinius skundus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl ieškinio senaties termino.

Ieškinį dėl sandorių negaliojimo ir jo pasekmių ieškovas šioje byloje pareiškė CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, teigdamas, kad atsakovų sudaryti sandoriai pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises, nes šiuos sandorius atsakovė R. D. sudarė, siekdama išvengti atsakomybės ir atsikratyti turto, į kurį galima nukreipti jos padarytos ieškovui žalos išieškojimą, dėl ginčijamų sandorių atsakovė žymiai sumažino savo mokumą.

Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad šio straipsnyje 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo teisę sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą šioje byloje, nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio paskelbimo, t. y. 2006 m. rugpjūčio 30 d., ir padarė išvadą, kad ieškinio senatis nepraleista.

Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu (t. 1, b.l. 174-207) buvo iš dalies pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendis, kuriuo buvo patenkintas Lietuvos jūreivystės kolegijos ieškinys ir iš atsakovės R. D. priteista 2 301 285,20 Lt padarytai žalai atlyginti. Nuosprendžio dalis, kuria buvo priteistas žalos atlyginimas, liko nepakeista, taigi ši nuosprendžio dalis įsiteisėjo būtent 2006 m. rugpjūčio 30 d. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas įvertino kaip faktą, sudarantį pagrindą skaičiuoti ieškinio senaties termino eigos pradžią. Tačiau su tokiu vertinimu iš esmės negalima sutikti.

Ieškovas Lietuvos jūreivystės kolegija ieškinį dėl atsakovės R. D. sudarytų sandorių, pažeidžiančių jo, kaip atsakovės R. D. kreditoriaus, teises šioje byloje pareiškė 2005 m. spalio 7 d., kai baudžiamoji byla dar nebuvo išnagrinėta ir nuosprendis, kuriuo iš atsakovės ieškovui buvo priteistas žalos atlyginimas, nebuvo paskelbtas. Esant tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, tai reikštų, kad ieškinys pareikštas dar neprasidėjus ieškinio senaties terminui, tuo pačiu ir neatsiradus teisei į ieškinį (CK 1.127 str. 1 d.).

Kreditorius prievolėje dėl žalos atlyginimo yra asmuo, kuriam priklauso reikalavimo teisė. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimo teisė atsirado dėl to, kad jam pačiam buvo padaryta žala. Dėl žalos padarymo atsiranda prievolė, kurios šalys yra kreditorius - asmuo, kuriam priklauso reikalavimo teisė, ir skolininkas – atsakingas už žalą asmuo. Teisė reikalauti žalos atlyginimo atsiranda nuo to momento, kai ši žala atsirado. Tais atvejais, kai skola atsiranda dėl delikto, tai žalą padaręs asmuo tampa skolininku nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Taigi, nuo pat žalos padarymo momento atsakovė R. D. tapo skolininke žalos atlyginimo prievolėje, o ieškovas Lietuvos jūreivystės kolegija – kreditoriumi, turinčiu teisę reikalauti šios prievolės įvykdymo.

Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendis, kuriuo buvo patenkintas Lietuvos jūreivystės kolegijos ieškinys ir iš atsakovės R. D. priteista 2 301 285,20 Lt padarytai žalai atlyginti, tik patvirtina ieškovo, kaip kreditoriaus, neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Tačiau teisę reikalauti žalos atlyginimo ieškovas įgijo nuo to momento, kai ši žala atsirado. Kadangi žala pasireiškė ieškovui priklausančių lėšų pasisavinimu, todėl ieškovo teisės reikalauti žalos atlyginimo atsiradimo momentas yra lėšų pasisavinimo data. Tačiau kreditoriaus reikalavimo teisės galiojimas negali būti tapatinamas su CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Kaip jau minėta, šioje teisės normoje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Taigi ieškinio senaties termino eigos pradžiai nustatyti būtina nustatyti aplinkybę, kada ieškovas, kaip kreditorius, įgijęs teisę reikalauti žalos atlyginimo iš ieškovo, sužinojo apie šioje byloje ginčijamus atsakovės R. D. sudarytus turto perleidimo sandorius (CK 6.66 str.).

Iš šios bylos duomenų matyti, kad 2004 m. rugsėjo 30 d. nutarimu (t. 1, b.l. 10) Lietuvos jūreivystės kolegija buvo pripažinta civiliniu ieškovu (per advokatę S. Baracevičienę) baudžiamojoje byloje ir jam išaiškintos BPK numatytos civilinio ieškovo teisės, tarp jų ir teisę susipažinti su bylos medžiaga. Taigi, teisę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga ieškovas įgijo nuo šio momento (BPK 110, 177, 218 str.). Šioje byloje esantis VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2004 m. spalio 12 d. raštas Nr. 2050/08-4390, su kuriuo ieškovo atstovei advokatei S. Baracevičienei buvo pateikti nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (t. 1, b.l. 14-25), įrodo, kad duomenys apie atsakovės R. D. nuosavybės teise registruotus nekilnojamuosius daiktus buvo pateikti 2004 m. spalio 12 d. Šiuose išrašuose nurodyti ir duomenys apie atsakovei priklausiusio turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), kirpyklos, esančios (duomenys neskelbtini), ir buto, esančio (duomenys neskelbtini)perleidimo sandorius. Taigi, nuo šio momento ieškovas, kaip kreditorius, faktiškai sužinojo apie šiuos jo teises pažeidusius sandorius dėl šio turto perleidimo, taigi įgijo teisę pareikšti ieškinį dėl šių sandorių nuginčijimo, ir būtent nuo šio momento turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas šių sandorių nuginčijimui (CK 1.127 str. 1 d.). Kadangi ieškinį dėl šių sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškovas pareiškė 2005 m. spalio 17 d. (t. 1, b.l. 3), tai CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino nepraleido. Duomenų, kad apie kitus šioje byloje ginčijamus sandorius ieškovas galėjo sužinoti anksčiau, byloje nėra.

Atsakovų teiginį, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovas turėjo suvokti nuo įrašų apie sudarytus sandorius nekilnojamojo turto registre galiojimo dienos, paneigia VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2005 m. kovo 8 d. raštas Nr. 2050/08-8734, iš kurio matyti, kad duomenys apie atsakovų A. R. D. ir S. D. vardu turimą ar turėtą nekilnojamąjį turtą ieškovui nebuvo teikiami (t. 1, b.l. 138). Tuo tarpu aplinkybės, kad ieškovas atstovavimo sutartį baudžiamojoje byloje su advokate sudarė 2003 m. balandžio 4 d., o civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas 2004 m. rugsėjo 30 d. (baudž. byla Nr. 1-14-361/2006, t. 38 bylos vidaus aprašas, b.l. 67-69), pačios savaime nereiškia, kad tuo metu ieškovui buvo žinoma apie atsakovų sudarytus šioje byloje ginčijamus turto perleidimo sandorius, nes atstovavimo sutarties sudarymas dar nesuteikė teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o baudžiamojoje byloje pareikštame ieškinyje nebuvo reiškiami reikalavimai dėl šių sandorių nuginčijimo.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas neteisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą, neteisingai nustatęs šio termino eigos pradžią, tačiau jo išvada, kad ieškovas nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti, iš esmės yra teisinga.

Dėl turto įsigijimo aplinkybių

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatą, nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios yra asmens nusikalstamų veiksmų pasekmės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (prejudiciniai faktai).

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), patalpa-kirpykla, esanti (duomenys neskelbtini), butas, esantis (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas su pastatais ir žeme, esantys (duomenys neskelbtini)., automobilis „Mitsubishi Lancer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigyti iš R. D. nusikalstamos veikos. Šiuo nuosprendžiu taip pat paneigti ir atsakovės R. D. argumentai, kad minėtas turtas įsigytas už lėšas, gautas už sodo, garažo ir trijų kambarių buto pardavimą bei iš santaupų. Šios Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybes yra patvirtintos Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu, kuriuo, be kita ko, konstatuota, kad nekilnojamasis turtas įgytas būtent už nuteistosios (R. D. ) pasisavintus pinigus. Taigi aplinkybės dėl lėšų, už kurias buvo įgytas turtas, kuris yra šioje byloje ginčijamų sandorių objektas, šaltinių ir jų teisėtumo yra nustatytos įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais. Būtent šiomis aplinkybėmis, kaip prejudiciniais faktais, kurių iš naujo nereikia įrodinėti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi, nagrinėdamas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes. Todėl negalima sutikti su apeliaciniuose skunduose išdėstytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neišsiaiškino visų ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių bei lėšų, už kurias buvo įgytas turtas pagal ginčijamus sandorius, šaltinių ir jų teisėtumo, o teiginys, kad teismas netyrė ir nevertino atsakovo A. R. D. 2008 m. spalio 21 d. teismui raštu pateikto paaiškinimo, kuriame pateikta informacija apie lėšų, už kurias jis įgijo turtą pagal ginčijamus sandorius, gavimo šaltinius, skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos negali turėti.

Kaip jau minėta, Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu nustatyta, kad gyvenamasis namas su pastatais ir žeme, esantys (duomenys neskelbtini), kaip ir kiti šioje byloje ginčijamų sandorių objektais esantys daiktai, įsigyti iš R. D. nusikalstamos veikos. Taigi ir ši aplinkybė, nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, iš naujo negali būti įrodinėjama. Šiuo bei Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu taip pat yra konstatuota, kad S. D. , būdamas artimas R. D. giminaitis (sūnus), negalėjo nesuprasti, kad turtas yra įgyjamas iš jos nusikalstamu būdu įgytų lėšų.

Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatą, nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas ir iš sąžiningo įgijėjo, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padarytos nusikalstamos veikos.

Šioje byloje pareikštu (papildytu) ieškiniu (t. 3, b.l. 82) ieškovas prašė 2 301 285,20 Lt žalos išieškojimą nukreipti ir į nekilnojamuosius daiktus - 0,1100 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, šiltnamį, esančius (duomenys neskelbtini). Paminėtais teismų nuosprendžiais konstatavus, kad ir šis nekilnojamasis turtas įsigytas iš R. D. nusikalstamu būdu iš ieškovo įgytų (pasisavintų) lėšų, išieškojimą tokių lėšų pasisavinimu padarytai žalai atlyginti pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukreipė ir į minėtą turtą. Dėl šios priežasties negalima sutikti ir su atsakovų A. R. D. ir S. D. apeliacinio skundo teiginiu, kad, nukreipdamas išieškojimą į visą žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, šiltnamį, esančius (duomenys neskelbtini)., teismas išėjo už ieškinio ribų. Šiuo atveju aplinkybė, kad S. D. valdoma turto dalis jam priklauso pagal 1998 m. rugsėjo 26 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir 2000 m. rugsėjo 21 d. statinio priėmimo naudoti aktą, kurie nėra nuginčyti ar ginčijami, šios sprendimo dalies teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.

Dėl actio Pauliana sąlygų

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, ne kartą yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto actio Pauliana instituto paskirtis yra apsaugoti kreditorių ne tik nuo tokių skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas, bet ir nuo kitokių veiksmų, kuriais pažeidžiamos kreditoriaus teisės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis, civ. b. Nr. 3K-3-619/2006). Pagal CK 6.66 straipsnio nuostatą ir suformuotą teisminę praktiką Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį sandorį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, civ. b. Nr. 3K-3-587/2008).

Šioje byloje jau faktiškai aptarta, kad ieškovas Lietuvos jūreivystės kolegija šioje byloje ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę, ši teisė kilo dėl atsakovės veiksmų, kuriais ieškovui buvo padaryta žala, ir tokią teisę patvirtina įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Dėl to, kad ieškovas turi tokią reikalavimo teisę, ginčo nėra. Atsakovai iš esmės neginčija ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovo teises, nes dėl jų atsakovė R. D. J. D. sumažino jos mokumą ir po jų sudarymo ieškovo reikalavimo įgyvendinimas tapo nerealus.

Tačiau atsakovai savo apeliaciniais skundais ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas apie kitų dviejų sąlygų, būtinų sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu, egzistavimą, t.y. teismo išvadas apie tai, kad atsakovai A. R. D. , S. D. ir J. D. , sudarydami šioje byloje ginčijamus sandorius su atsakove R. D. , buvo nesąžiningi ir kad atsakovė R. D. ginčijamų sandorių sudaryti neprivalėjo.

Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatą, neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Dalis šioje byloje ginčijamų sandorių - 2002 m. gruodžio 5 d. tarp R. D. ir A. R. D. bei jų sūnaus S. D. sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartis, 1999 gruodžio 19 d. tarp R. D. ir S. D. sudaryta 30 000 Lt dovanojimo sutartis - yra neatlygintiniai sandoriai. Taigi, šių sandorių pripažinimui negaliojančiais CK 6.66 straipsnyje numatytu sandorių negaliojimo pagrindu atsakovų A. R. D. bei S. D. nesąžiningumo, kaip sąlygos sandorio pripažinimui negaliojančiu, nustatyti teismas neprivalėjo.

Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punkto nuostatą, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Byloje nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad ginčijamus sandorius (išskyrus 2002 m. gruodžio 5 d. sudarytą kirpyklos, esančios Mogiliovo (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį) atsakovė R. D. sudarė su jai artimais giminaičiais - sutuoktiniu A. R. D. ir sūnumi S. D. . Taigi, šių asmenų nesąžiningumas, sudarant sandorius, preziumuojamas. Tokiu atveju atsakovai, nesutikdami su sandoriu negaliojimu ir jo pasekmėmis, turėjo šią nesąžiningumo prezumpciją nuginčyti, t.y. įrodyti buvę sąžiningi. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesąžiningumo prezumpcijos atsakovai A. R. D. ir S. D. nepaneigė, t.y. neįrodė buvę sąžiningi - nežinoję ir negalėję žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė aplinkybę, kad ginčijami sandoriai sudaryti skubos tvarka, per dvi dienas (išskyrus 1999 gruodžio 19 d. dovanojimo sutartį), likus tik 1,5 mėn. iki baudžiamosios bylos R. D. iškėlimo. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad atsakovai negalėjo žinoti apie tai, kad ieškovui yra padaryta žala ir kad turtas perleidžiamas, siekiant išvengti realaus žalos atlyginimo. Atsakovai A. R. D. ir S. D. , būdami artimi atsakovės R. D. giminaičiai ir šeimos nariai, žinodami apie jos legalių pajamų realų dydį, negalėjo nesuprasti ir nežinoti apie pinigų, už kuriuos įsigytas ginčijamais sandoriais perleistas turtas. Be to, aplinkybė, kad atsakovai A. R. D. ir S. D. negalėjo nesuprasti, kad atsakovė R. D. gyvena ne pagal pajamas ir kad turtas yra įgytas iš jos nusikalstamu būdu pasisavintų lėšų, yra konstatuota Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiais ir ieškovas šios aplinkybės iš naujo neprivalėjo įrodinėti, o teismas - tirti (CPK 182 str. 2 p.).

Pagrįsta bei pakankamai motyvuota yra ir pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad ginčijamos 2002 m. gruodžio 5 d. sudarytos kirpyklos, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nesąžininga buvo ir atsakovė J. D. , t.y. ji, būdama atsakovo S. D. sutuoktinė ir šeimos narė, negalėjo nežinoti apie ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybes bei motyvus.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai A. R. D. , S. D. ir J. D. , sudarydami šioje byloje ginčijamus sandorius, nebuvo sąžiningi.

Pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė R. D. ginčijamų sandorių sudaryti neprivalėjo. Negalima sutikti su atsakovų A. R. D. ir S. D. apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl sandorių sudarymo būtinybės nebuvo, kad teismas nepagrįstai atmetė atsakovų argumentą, pagal kurį sandorių sudarymo motyvas buvo susijęs su R. D. liga bei gydymu. Teismas pagrįstai nurodė, kad prievolė sudaryti konkrečią sutartį gali atsirasti įstatymo, sutarties ar teismo sprendimo pagrindu. Tokios prievolės sudaryti sutartį pagrindo atsakovai nenurodė ir neįrodinėjo. Atsakovų nurodyta aplinkybė, kad sandoriai buvę sudaryti dėl R. D. ligos bei gydymo, nėra pagrįsti įrodymais. Kaip jau minėta, dalis ginčijamų sandorių - dovanojimo sutartys, yra neatlygintiniai, taigi jų pagrindu atsakovė lėšų negavo. Santuokinio turto padalinimo sutartimi atsakovė R. D. įgijo žymiai mažesnės vertės turto, negu jos sutuoktinis. Taigi, dėl šio sandorio jos turto masė faktiškai sumažėjo. Duomenų, kad atsakovai J. D. ir S. D. pagal 2002 m. gruodžio 5 d. sudarytos kirpyklos, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo šio sutartį atsiskaitė, byloje nėra. Taigi motyvas, kad sutartys buvo sudarytos, siekiant gauti lėšų gydymo išlaidoms padengti, nėra pagrįstas. Be to, byloje nėra pateikta įrodymų apie atsakovės patirtų gydymo išlaidų dydį.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visų sąlygų, būtinų šioje byloje ginčijamiems sandoriams pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu, t.y. kaip sandorius, pažeidžiančius ieškovo, kaip atsakovės R. D. kreditoriaus, teises.

Dėl restitucijos.

Sandorio, prieštaraujančio kreditoriaus interesams, pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių taikymo klausimus reglamentuoja CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos specialiosios teisės normos, kuriose nustatyti restitucijos ypatumai: 1) actio Pauliano instituto tikslas – ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, o kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas; 2) sandoris pripažįstamas negaliojančiu trečiojo asmens–kreditoriaus, o ne sandorio šalies reikalavimu; 3) CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatytos kitos teisinės pasekmės. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (CK 6.66 str. 4 d.). Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, civ. b. Nr. 3K-3-201/2001; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, civ. b. Nr. 3K-3-1415/2002; 2003 m. sausio 27 d. nutartis, civ. b. Nr. 3K-3-174/2003; 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, civ. b. Nr. 3K-3-584/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, civ. b. Nr. 3K-3-497/2006). Restitucijos ypatumai actio Pauliana instituto taikymo atveju lemia ir teismo sprendimo rezoliucinės dalies ypatumus, tenkinant tokį ieškinį, todėl teismas, tenkindamas actio Pauliana ieškinį, pagal byloje pareikštus reikalavimus ir ginčo išsprendimo rezultatą, sprendimo rezoliucinėje dalyje pasisako dėl turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, nuo jo sudarymo momento, dėl kreditoriaus reikalavimo nukreipimo į skolininko perleistą turtą, dėl likusio po kreditoriaus reikalavimo patenkinimo turto (jo vertės) grąžinimo skolininkui, jeigu pripažįstamas negaliojančiu visas sandoris.

Skundžiamuoju sprendimu, tenkindamas pareikštą ieškinį ir pripažinęs atsakovės R. D. , kaip ieškovo skolininkės sudarytus sandorius negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė ir kitą ieškovo ieškiniu pareikštą reikalavimą - jo reikalavimo, kilusio iš delikto (dėl atsakovės R. D. padarytos žalos) patenkinimui išieškojimą nukreipė į turtą, kuris buvo negaliojančiais pripažintų sandorių objektas. Toks teismo sprendimas visiškai atitinka actio Pauliana instituto paskirtį ir CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintų specialiųjų teisės normų reikalavimus ir susiklosčiusią teismų praktiką. Todėl negalima sutikti su atsakovų A. R. D. ir S. D. apeliacinio skundo teiginiu, kad dvišalių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atveju turėjo būti besąlygiškai taikoma restitucija ir visas pagal pripažintas negaliojančiomis sutartis tretiesiems asmenims perleistas turtas turėjo būti grąžintas atsakovų R. D. ir A. R. D. bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

Pažymėtina, kad, teismo nuosprendžiu nustačius, jog visas ginčo turtas buvo įgytas iš nusikalstamu būdu iš ieškovo pasisavintų lėšų, teismas neturėjo pagrindo, prieš nukreipdamas išieškojimą į atsakovų turtą, nustatyti turto dalis, priklausančias kiekvienam iš sutuoktinių ir nukreipti išieškojimą tik į R. D. dalį. Dėl šios priežasties negalima sutikti ir su atsakovų apeliacinio skundo teiginiu, kad priešingu atveju (nenustačius turto dalių, priklausančių kiekvienam iš sutuoktinių), ieškovas nepagrįstai praturtėtų ir būtų pažeistos A. R. D., kaip teisėto ir sąžiningo turto savininko, teisės, o taip pat negalima sutikti ir su šių atsakovų bei atsakovės J. D. apeliacinio skundo teiginiu, kad pripažindamas negaliojančia 2002 m. gruodžio 5 d. kirpyklos, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti restituciją.

Skundžiamojo sprendimo teisėtumui įtakos neturi ir aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ginčijamų sandorių vertės. Atsakovai neteigė ir neįrodinėjo aplinkybės, kad patenkinus ieškovo reikalavimą dėl padarytos žalos atlyginimo, liktų turto ar jo vertės, kurie turėtų būti grąžinami atsakovams. Iš byloje esančių ginčijamų turto perleidimo sutarčių bei VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų (t. 1 b.l. 14-30) turinio matyti, kad sandorių sudarymo metu bendra šiais perleisto turto vertė, įskaitant ir perleistas pinigų sumas ir perleistų daiktų rinkos vertę, buvo 280 266 Lt. Tai reiškia, kad ginčijamais sandoriais perleisto turto bendra rinkos vertė šių sandorių sudarymo metu buvo daugiau kaip 8 kartus mažesnė už atsakovės R. D. ieškovui padarytos ir teismo nuosprendžiu priteistos žalos dydį. Todėl nukreipus išieškojimą į turtą, kuris buvo negaliojančiais pripažintų sandorių objektas, turto ar jo vertės po išieškojimo veiksmų ne tik neliktų, bet ir neužtektų ieškovo kreditoriniam reikalavimui patenkinti, nepriklausomai nuo to, kad turto rinkos vertė ir būtų išaugusi.

Dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų proceso teisės normų pažeidimų

Nėra pagrindo sutikti su atsakovų A. R. D. ir S. D. apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino didžiosios dalies šių atsakovų pateiktų argumentų, sprendimą pagrindė vien ieškovo pateiktais argumentais bei įrodymais ir tuo pažeidė CPK 177 ir 183 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 250 str.). Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatydamas bylos baigčiai reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostata, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes dėl šioje byloje ginčijamais sandoriais perleisto turto įsigijimo pagrįstai laikė iš naujo neįrodinėtinomis. Todėl atsakovų pateiktų argumentų apie aplinkybes, susijusias su ginčijamų sandorių sudarymu bei lėšų, už kurias buvo įgytas turtas pagal ginčijamus sandorius, šaltiniais ir jų teisėtumu, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais, teismas neturėjo pagrindo iš naujo vertinti ir nustatyti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti naikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str., 329 str. 1 d.). Šioje nutartyje iš esmės jau pasisakyta ir apie tai, kad teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis, tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė įrodymais bei įstatymu pagrįstas išvadas. Todėl vien aplinkybė, kad teismas nepakankamai išsamiai aptarė ir įvertino visus atsakovų išdėstytus argumentus bei visus jų nurodytus faktinius duomenis, susijusius su nagrinėjamų sandorių teisėtumu ir ieškinio pagrįstumu, ar pakankamai neargumentavo savo išvadų, negali būti pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Žyminis mokestis turtiniuose ginčuose apskaičiuojamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas taisykles, t.y. procentais nuo ginčijamos sumos. Ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais apskaičiuojamas nuo ginčijamų sandorių vertės. Šioje nutartyje jau pasisakyta apie tai, kad šioje byloje ginčijamais sandoriais perleisto turto vertė, įskaitant ir perleistas pinigų sumas bei perleistų daiktų rinkos vertę, buvo 280 266 Lt. Ši vertė ir yra ginčijamų sandorių vertė, kuri sudaro šioje byloje pareikšto ieškinio kainą. Šioje byloje ieškovas, pareikšdamas ieškinį bei jį papildydama, sumokėjo valstybei 6 922,32 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b.l. 7, t 2, b.l. 153). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą pareikštojo ieškinio kainą bei žyminio mokesčio apskaičiavimo tvarką, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas nesumokėjo įstatymo nustatyto dydžio žyminio mokesčio už šioje byloje pareikštą ieškinį. Todėl nepagrįstas yra apeliantų teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo palikti neapmokėtą ieškinio dalį nenagrinėtą.

Atsakovę R. D. pagal 2005 m. gruodžio 12 d. atstovavimo sutartį (t. 1, b.l. 58) atstovo advokatė Ona Kapliauskienė, o pagal 2007 m. spalio 1 d. atstovavimo sutartį (t. 2, b.l. 124), kaip ir kitus atsakovus, atstovavo advokatas Arūnas Žlioba. Atstovavimo sutartį advokatas A. Žlioba nutraukė tik 2008 m. rugsėjo 18 d., t.y. likus mažiau negu 1,5 mėnesio iki skundžiamojo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (t. 3, b.l. 88). Tiek iki atstovavimo sutarčių su advokatais sudarymo, tiek ir sudarius atstovavimo sutartis atsakovė R. D. aktyviai dalyvavo procese tiek pati, tiek ir per savo atstovus, teikdama atsiliepimus pareikštą ieškinį, dalyvaudama teismo posėdžiuose, reikšdama prašymus (t. 1, b.l. 50-51, 65-66, 113-117, t. 2, b.l. 137, 155, 160-166, 169, 179, t. 3, b.l. 24-26, 45-51, 61-70, 72, 83-86). Nors 2008 m. spalio 21 d. teismo posėdyje, kada byla buvo išnagrinėta iš esmės, R. D. ir nedalyvavo, tačiau šiame posėdyje dalyvavo kiti atsakovai bei jų atstovas advokatas A. Žlioba. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas A. R. D. yra atsakovės R. D. sutuoktinis ir šeimos narys, nėra pagrindo teigti, kad atsakovei nebuvo žinoma apie bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad nepaisant to, kad buvo nutraukta atstovavimo sutartis, atsakovė R. D. tinkamai pasinaudojo savo teise apeliacine tvarka apskųsti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šios aplinkybės paneigia atsakovės R. D. apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius, kad teismas neužtikrinęs jos teisės tinkamai dalyvauti procese. Vien aplinkybė, kad teismas sprendimą paskelbė, praėjus 20 minučių po darbo laiko pabaigos, teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos turėti negali.

Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai, todėl pagrindo skundžiamą sprendimą atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų R. D., S. D. , R. D. ir J. D. po 8 Lt iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.