Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir R. P.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2022 m. kovo 28 d. raštą Nr. (4.12.E)D3-1496 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą atlikti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 106¹ punkte nurodomus veiksmus – pateikti žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie O. V. iki 1940 m. turėtoje posesijoje Nr. 188 likusią laisvą (neužstatytą) žemę, kuri nepriskirta valstybės išperkamai. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pareiškėja kartu su R. P. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) yra pretendentai į O. V. iki 1940 m. nuosavybės teise Palangos valsčiuje, Šventosios kaime turėtą žemę. R. P. į bylą įtraukiamas kaip pretendentas į to paties buvusio savininko O. V. žemę – posesiją Nr. 188. Pareiškėja 2022 m. vasario 18 d. raštu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrių dėl O. V. valdytos žemės posesijos Nr. 188 ribose, likusios laisvos (neužstatytos) žemės nuosavybės teisių atkūrimo natūra.

1.2. Atsakovas Raštu informavo, kad laisvos (neužstatytos) žemės O. V. valdytos posesijos Nr. 188 ribose nėra. Rašte nurodoma, kad O. V. valdytos žemės dalis yra užimta valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ įregistruotu žemės sklypu (duomenys neskelbtini), Valstybinės reikšmės mišku, Šventosios gyvenvietės detaliuoju planu, patvirtintu Palangos miesto tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38, suplanuota (duomenys neskelbtini). Ginčo dėl šios suformuotais ir VĮ „Registrų centras“ įregistruotais žemės sklypais užimtos žemės nėra.

1.3. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato baigtinį sąrašą atvejų, kada piliečių turėta miestuose esanti žemė pretendentams yra negražinama natūra ir yra valstybės išperkama ir iš esmės šiuos atvejus galima suskirstyti į du pogrupius: kada žemė pagal teritorijų planavimo dokumentus (toliau – ir TPD) jau yra teisėtai užimta (panaudota) ar reikalinga esamiems objektams, priklausantiems fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise, eksploatuoti, todėl ji nėra laisva (neužstatyta); kada yra konkretus TPD įtvirtintas būsimas visuomenės poreikis tai žemei, kurio negalima patenkinti nesuvaržant pretendento teisės į nuosavybės teisių atkūrimą natūra.

1.4. Atkūrimo įstatymas nedeleguoja miestų savivaldybėms teisės plečiamai aiškinti šių poreikių ir tuo labiau neleidžia įvesti savo naujus savarankiškus, įstatyme nenumatytus žemės reikalingumo visuomenės poreikiams kriterijus ir jos priskyrimo valstybės išperkamai pagrindus, savo nuožiūra pridedant ir įstatyme nenumatytus (tokius kaip intensyviam ar ekstensyviam naudojimui įrengtinų želdynų teritorijos), išplėsti konkrečių objektų sąvoką ir taikyti ją abstrakčioms tam tikros paskirties miestų teritorijoms. Šiuo atveju visuomenės poreikį į žalią aplinką galima pilnai patenkinti (ir tai yra daroma) per teritorijų planavimo, tiek bendrojo, tiek detaliojo planavimo procedūras, tam tikroms teritorijom ir jose esantiems žemes sklypams (jų dalims) numatant privalomą jų užželdinimą želdiniais, ribojant užstatymo tankį, intensyvumą, nustatant kitus privalomuosius statybų ir žemės naudojimo reglamentus ir apribojimus.

1.5. Galimai dėl nurodytos priežasties žaliųjų zonų išsaugojimo miestuose poreikis įstatymo leidėjui priimant Atkūrimo įstatymą bei poįstatyminius aktus nepasirodė tinkamu ir pakankamu kriterijumi, leidžiančiu numatyti tokį abstraktų visuomeninį poreikį kaip vieną iš pagrindų turėtos žemės negražinimui natūra ir jos priskyrimui prie valstybes išperkamos. Visuomenės poreikiai, susiję su tam tikrų kategorijų visuomenei reikšmingais gamtos (kaip inter alia vandens telkinių) ir kultūros paveldo objektais yra patenkinamas teisės aktuose nustatant tokių objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo apribojimus jų savininkams, tačiau tai neužkerta kelio į šių objektų privačios nuosavybės teisę. Tokiu pat būdu gali būti tenkinamas ir visuomenės poreikis į ekstensyvaus ar ekstensyvaus naudojimo želdynus, neribojant pretendentų teisės į tokios paskirties žemės nuosavybės teisių atkūrimą natūra.

2. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pagal Šventosios gyvenvietės detalųjį planą, patvirtintą Palangos miesto tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 38 2 punktu (TPD registro Nr. T00040255) buvusios nagrinėjamos posesijos kampe yra suplanuota (duomenys neskelbtini) tąsa, rytinės Šventosios dalies gyventojai prarastų visiems laikams artimiausią patekimą prie jūros, kurį yra suplanuota įrengti. (duomenys neskelbtini) pavadinimas ir geografinė charakteristika buvo įregistruoti Adresų registre 1998 m. birželio 1 d. Palangos miesto savivaldybės taryba 2003 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 75 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo“ papildė 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 136 „Dėl savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingų objektų pripažinimo svarbiais vietos bendruomenei“1.68 punktu, kuriuo teritorijos esamoms ir suplanuotoms gatvėms įrengi pripažintos svarbiomis vietos bendruomenei, taigi ir (duomenys neskelbtini) pripažinta svarbia vietos bendruomenei. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 dalies ir 3 punktais (duomenys neskelbtini), kuri pripažinta svarbia vietos bendruomenei, laikytina išpirktina žeme.

2.2. Pagal Šventosios gyvenvietės detalųjį planą visa likusi teritorija yra suplanuota kaip rekreacinis miškas. Ginčo teritorija ribojasi su Būtingės paukščių pelkės ornitologiniu draustiniu.

II.

3. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

4. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:

4.1. Palangos miesto taryba 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38 patvirtino detaliuosius planus, inter alia Šventosios gyvenvietės detalųjį planą. Palangos miesto savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtino Palangos miesto bendrąjį planą. Palangos miesto taryba savo 2003 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 75 ir 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 136 nustatė, kad teritorijos esamoms ir suplanuotoms gatvėms įrengti yra pripažintinomis svarbiomis vietos bendruomenei.

4.2. Netoliese nuo esančių ginčo teritorijų yra įsikūręs Būtingės paukščių pelkės ornitologinis draustinis. Atsakovas Raštu konstatavo, jog O. V. valdytos žemės posesijos Nr. Nr. 188 ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrius 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 21R2-(AG-63/16-2022) atsisakė priimti skundą kaip nepriskirtą komisijos kompetencijai.

5. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodyta teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Teismas nurodė, kad kartografiniame žemėlapyje nurodyta, kad posesijos Nr. 188 dalis patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, likusi dalis apaugusi želdynais ir augalais, yra svarbi vietinės bendruomenės interesų, susijusių su teise į švarią, saugią ir poilsiui tinkamą aplinką, atitinkančią želdynų pakankamumo ir pasiekiamumo normas, tenkinimui. Teritorija ilgą laiką yra priskiriama ir naudojama kaip viešoji erdvė. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas, atlikęs sisteminę viso miesto želdynų išdėstymo analizę, ginčo teritoriją priskyrė intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinei zonai.

6. Teismas sprendė, jog teritorijai yra išreikštas aiškus bei konkretus visuomenės poreikis – teritorijos dalis, nepatenkanti į valstybinės reikšmės mišką, taip pat reikalinga poilsiui ir rekreacijai, todėl Raštu pagrįstai netenkintas pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises natūra ginčo teritorijoje, toks žemės sklypas, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, yra valstybės išperkamas.

7. Teismo vertinimu, atsakovas Rašte nurodė konkrečius teisinius pagrindus (Atkūrimo įstatymą, Palangos miesto tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 38, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. T2-317 ir kt.), tiek faktinius (vietos bendruomenės poreikiams želdynams naudojami ilgą laiką, tai suformavo atitinkamus lūkesčius ateičiai, teritorijoje dėl vietinių atskirųjų želdynų plotų) argumentus, kuriais grindžiami teritorijos visuomenės poreikiai vietos bendruomenei. Taigi, teismo vertinimu, skunde nėra argumentų, kuriais būtų pagrįstai paaiškintas pareiškėjos nesutikimas su atsakovo išvadomis, kurias grindžia ginčydama atskiras su teritorijos planavimu susijusias aplinkybes, tačiau jos nurodomi teiginiai laikytini neturinčiais reikšmės visumos byloje nustatytų aplinkybių vertinimui.

8. Teismas pažymėjo, jog ginčo teritorija yra objektyviai reikalinga visuomenės poreikiams ir teritorija priskirta intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinei zonai ir naujai rengiamame Palangos savivaldybės teritorijos bendrajame plane, o rengiamo bendrojo plano nuostatos yra reikšmingos sprendžiant dėl priimtų teritorijos vystymo sprendimų tęstinumo, todėl į jas atsižvelgiama šiame duomenų vertinimo kontekste. Teismo vertinimu, šiuo atveju yra teritorijų planavimo dokumentų sprendinių suderinamumas, o to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti tarpusavyje suderinti.

9. Teismas, apibendrinęs ginčo faktines ir teisines aplinkybes, sprendė, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia ginčo teritorijos priskyrimą valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais, todėl Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus yra atmestinas.

III.

10. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo Rašte išdėstyta pozicija būtų pripažinta vilkinimu atlikti veiksmus ir įpareigoti atsakovą atlikti šios nutarties 1 punkte nurodytus veiksmus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas pagrindė želdynų reikalingumą ir reikšmę visuomenei, tačiau neįvertino, ar tokiose intensyviam ar ekstensyviam naudojimui įrengtinų želdynų teritorijose esanti žemė negali būti privačios nuosavybės objektu. Šiuo atveju abejotina, ar nustatytos iš esmės pasikeitusios aplinkybės, jog tvirtinant Palangos bendrąjį planą reikėjo šias intensyviam bei ekstensyviam naudojimui įrengtinų želdynų teritorijas (jose esančią žemę) priskirti prie valstybės išperkamos pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį žemės (taip plečiamai jį aiškinant ir taikant), taip pat ar tikrai būtent tada atsirado konkretus visuomeninis poreikis išsaugoti šią žemę valstybės nuosavybėje, ar visuomenės poreikio į želdynus negalima patenkinti neapribojant pretendentų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą (nuosavybės teisių į neteisėtai nusavintą turtą, kaip žinia - viešasis valstybės interesas) natūra (kaip prioritetinio nuosavybės teisių atkūrimo būdo).

10.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to, jog Administracija ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius savo neveikimu sukūrė teisinę situaciją, kuria šiuo atveju remiasi, siekdami pateisinti negalimumą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, jog teritorija ilgą laiką yra priskiriama ir naudojama kaip viešoji erdvė.

11. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad suplanuotos gatvės yra nereikalingos, nes buvusios nagrinėjamos posesijos kampe yra suplanuota (duomenys neskelbtini) tąsa, kuri susijungia į bendrą gatvių tinklą. Panaikinus šią tąsą, rytinės Šventosios dalies gyventojai prarastų visiems laikams artimiausią patekimą prie jūros, kurį yra suplanuota įrengti, o pagal nurodytą Šventosios gyvenvietės detalųjį planą (TPD registro Nr. T00040255) yra atkurtos nuosavybės teisės ir žmonėms išdalinti sklypai. Be to, (duomenys neskelbtini) pripažinta svarbia vietos bendruomenei, ji laikytina išpirktina žeme, o pagal detalųjį planą visa likusi teritorija yra suplanuota kaip rekreacinis miškas, ginčo teritorija ribojasi su Būtingės paukščių pelkės ornitologiniu draustiniu.

11.2. Ginčo žemė pagal bendrąjį planą yra intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėje zonoje, traktuojamoje kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai – teritorijos, t. y. pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatą šios teritorijos yra priskiriamos Valstybės išperkamai žemei.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

12. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 28 d. rašto Nr. (4.12.E)D3-1496 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.

13. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra priskirtina valstybės išperkamai žemei.

14. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Pareiškėja nesutinka, jog priėjimas prie jūros arba siekis išsaugoti mieste tam tikrą želdynų kiekį išreiškia konkretų visuomenės poreikį ginčo objektui. Pareiškėjos teigimu, visuomenės poreikį galima patenkinti kitais būdais, nevaržant jos teisių atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

16. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

17. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2035-525/2021 ir kt.).

18. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą paminėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas laikėsi šių taisyklių. Tai, kad pareiškėja įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais.

21. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

22. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį valstybė išperka žemę (1 d. 3 p.), kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra nurodęs, kad „įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra“. Taigi šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra įtvirtinti konstituciniai imperatyvai, į kuriuos privaloma atsižvelgti vertinant, ar žemė laikytina valstybės išperkama ir dėl to natūra negali būti grąžinta pretendentams: 1) žemė turi būti būtina visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) minėti visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei žemė būtų grąžinta natūra.

24. Aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą sąlygą, kad žemė išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, administracinių teismų praktikoje iš esmės laikomasi analogiškos nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-60-07, 2007 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-70-07, 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-305-08, 2008 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-927/2008, 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1183-415/2021). Aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t. y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-276/2004, Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 5, p. 151–177, 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1183-415/2021).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A11-263-2003 nurodė, jog aiškinant šią įstatymo normą, joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas turi būti grąžinamas piliečiui natūra. Išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, įvardijamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, įtvirtintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, žemės sklypas negrąžinamas natūra, o išperkamas valstybės.

26. Apibendrinant nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad sprendžiant klausimą, ar tam tikra žemė laikytina valstybės išperkama, turi būti nustatytas aiškiai išreikštas ir konkretus visuomenės poreikis ir tas poreikis objektyviai negalėtų būti patenkintas, jeigu atitinkama žemė būtų grąžinta natūra. Tuo tarpu atitinkami teritorijų planavimo dokumentai yra forma, kuria toks interesas išreiškiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-3399/2011).

27. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad posesijos Nr. 188, į kurią nuosavybės teises atkurti pretenduoja pareiškėja, dalis patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, dalis pagal Šventosios gyvenvietės detalųjį planą, patvirtintą Palangos miesto tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38 (TPD registro Nr. T00040255), patenka į suplanuotą (duomenys neskelbtini) tąsą, kuri susijungia į bendrą gatvių tinklą, o likusi dalis apaugusi želdynais ir augalais. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtinto Palangos miesto bendrojo plano (TPD registro Nr. T00046543) Pagrindinių tekstinių reglamentų 10 punkte (aiškinamojo rašto 10 psl.) numatyta, kad teritorijos, esančios Bendrojo plano nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr.136 dėl savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingų objektų vykdyti pripažinimo svarbiais vietos bendruomenei, esančios viešosios erdvės pripažintos svarbiomis vietos bendruomenei.

28. Remiantis byloje pateiktais įrodymais ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog žemei, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėja, yra išreikštas aiškus bei konkretus visuomenės poreikis – dalis užimta valstybinės reikšmės mišku, dalis užimta suplanuotu gatvės tęsiniu, o teritorijos dalis, nepatenkanti į valstybinės reikšmės mišką ir suplanuotą gatvės tęsinį, yra reikalinga poilsiui ir rekreacijai, todėl priskirtina valstybės išperkamai žemei.

29. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, ignoravo kai kuriuos pareiškėjos skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas konkretus visuomenės poreikis ginčo žemę išpirkti valstybei bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Priešingai, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, jame išdėstytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, įvertinti įrodymai ir remiantis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, padarytos išvados. Tai, kad pareiškėja nesutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro pagrindo vertinti, jog ginčo esmė netinkamai atskleista, o priimtas teismo sprendimas nemotyvuotas. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, kurių pagrindu pripažinta, kad ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai, natūra negrąžinamai žemei dėl visuomenės poreikio, sprendžia, kad jie yra pagrįsti, o priimtas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jis paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

30. Byloje duomenų, kurie akivaizdžiai patvirtintų, jog atsakovui priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, reikalavimai ir / ar, kad juos priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, nenustatyta. Vadovaujantis įrodymų naštos paskirstymo taisykle, pagal kurią proceso šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (ABTĮ 56 str. 1, 2 ir 4 d.), šioje byloje pareiškėja neįrodė, kad žemė, į kurią norima nuosavybės teises atkurti natūra, nepriskirtina prie valstybės išperkamos žemės.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.