- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-02
- Bylos Nr.
- 2A-1899-324/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-05976-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Galina Blaževič, Nijolia Indreikienė
- Trečiasis asmuo
- J. K., R. A., valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, M. A.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Nijolios Indreikienės, sekretoriaujant Neringai Gudašytei ir Vilijai Noreikienei, dalyvaujant atsakovo atstovei Simonai Jokubauskaitei, tretiesiems asmenims J. K., R. A., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10684-451/2010 pagal A. K. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, J. K., R. A., M. A. dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė pripažinti jam teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas – butą (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, įpareigoti atsakovą sudaryti šio buto privatizavimo sutartį, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausantis ginčo butas ieškovui ir jo šeimai suteiktas Vykdomojo komiteto 1971 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 124. Įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui, ieškovas bute gyveno su sutuoktine ir dukra. Jos pasirašė susitarimą ir sutikimą, kad butas būtų privatizuotas ieškovo vardu. Ieškovas surinko reikiamus buto privatizavimui dokumentus, užpildė pareiškimą ir 1992 m. sausio 7 d. pateikė tuometiniam Inventorizacijos biurui. Pareiškimas buvo įregistruotas Nr. 29869-P, paaiškinta, kad bus atliekamos su buto privatizavimu susijusios procedūros, vėliau visa dokumentacija bus perduota į savivaldybę kitoms privatizavimo procedūroms vykdyti, o ieškovas apie tai bus informuotas. Ieškovas informacijos iš savivaldybės negavo. 1992 metų pabaigoje įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu ieškovas susižalojo, buvo prikaustytas prie lovos, todėl lankytis savivaldybėje negalėjo. 1993 metų pabaigoje ieškovo dukra pradėjo lankytis savivaldybės Butų privatizavimo tarnyboje, kurioje jai būdavo nurodoma, kad atėjus laikui butas bus privatizuotas, nes dokumentai iš Inventorizacijos biuro yra gauti. Neseniai paaiškėjo, kad dokumentai savivaldybėje prarasti ir net nebuvo įregistruoti (Turto skyriaus 2008 m. liepos 4 d. raštas Nr. 60-6-482). Aplinkybę, kad pareiškimas, sutikimas, susitarimas, kiti dokumentai priduoti ir perduoti savivaldybei, įrodo 1992 m. sausio 7 d. pareiškimo kopija su registracijos numeriu 29869-P, VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 9 d. informacija. Valia privatizuoti nuomojamą butą buvo išreikšta laiku ir tinkamai, privatizavimo procedūros buvo pradėtos, butas liko neprivatizuotas ne dėl ieškovo ar jo šeimos narių kaltės, todėl ieškovui turi būti pripažinta teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis teismine tvarka. Kito buto ar nekilnojamojo turto ieškovas neturi, buto lengvatinėmis sąlygomis nėra įgijęs, šeimos nariai taip pat nėra privatizavę jokio nekilnojamojo turto.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino ieškovui teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas – butą (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, įpareigojo atsakovą sudaryti šio buto privatizavimo sutartį. Padarė išvadą, kad ieškovas, turėjęs teisę privatizuoti nuomojamas patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, savo valią privatizuoti nuomojamąjį butą išreiškė laiku ir tinkamai – 1992 m. sausio 7 d. Remdamasis liudytojų parodymais, sprendė, kad ieškovas domėjosi buto privatizavimo procesu. Konstatavo, kad buto privatizavimo procedūra nebuvo baigta dėl atsakovo neveikimo, jo darbuotojų vilkinimo užbaigti pradėtas privatizavimo procedūras, taip pat dėl ieškovo nerūpestingumo, išreiškiant savo reikalavimus atsakovui. Įvertinęs tai, kad atsakovas tik 2008 m. liepos 4 d. pranešė ieškovui apie privatizavimo eigą, laikė, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ginti savo pažeistas teises.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.
Nepagrįstai spręsta, jog ieškovas laiku ir tinkamai kreipėsi dėl nuomojamos gyvenamosios patalpos privatizavimo. Konstatuojant, jog ieškovas tinkamai ir laiku išreiškė savo valią dėl buto privatizavimo, netinkamai remtasi tik ieškovo pateiktu 1992 m. sausio 7 d. pareiškimo nuorašu, kuris negali būti laikomas tinkamu įrodymu šioje byloje (nuorašas užpildytas ant visiems tuo metu pasiekiamo blanko paties ieškovo, nėra jokių antspaudų bei parašų, patvirtinančių, kad pareiškimas gautas ir patvirtintas savivaldybės darbuotojo), ir VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 9 d. raštu Nr. (3.1.6.) S-1082, kuriame pateikta informacija nėra grindžiama įrodymais (neargumentuota, kuo remiantis nustatyta, kad VĮ Registrų centre registruotas prašymas Nr. 29869 atitinka A. K. prašymą, neįrodytas duomenų persiuntimo faktas Kauno miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybai). Šeimos narių susitarimas nėra patvirtintas notariškai, kaip reikalavo Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis (nėra šio sutikimo patvirtinimo rekvizitų ir duomenų, kad jis buvo pateiktas Butų privatizavimo tarnybai).
Nepagrįsta išvada, kad ginčo buto privatizavimas neatliktas dėl privatizavimo procedūras vykdančių institucijų darbuotojų kaltės, nes ieškovo teiginiai, kad ginčo butas nebuvo laiku privatizuotas dėl atsakovo darbuotojų didelio darbo krūvio bei neatsakingumo, nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Ieškovas neįrodė, kad jo teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo pažeista ir jis tos teisės negalėjo realizuoti dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių.
Neatsižvelgta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus 2010 balandžio 26 d. raštas Nr. 66-3-216 su priedais, kuriame teigiama, kad nėra dokumentų, įrodančių, jog ieškovas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo, Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Turto skyriaus 2008 m. liepos 4 d. raštas Nr. 60-6-482, kuriame pateikta analogiška informacija, laikomi oficialiais dokumentais (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Neįvertinta, kad 1992 metais, negavęs rašytinio A. K. kreipimosi dėl buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo, atsakovas neturėjo galimybės ar pareigos ieškovo prašymą išnagrinėti ir atsakyti į jį Gyventojų pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo valstybės valdymo organuose, įmonėse, įstaigose bei organizacijose tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 spalio 16 d. nutarimu Nr. 774, nustatytais terminais.
Sprendžiant, kad ieškovas atliko visus būtinus veiksmus kaip viena iš sandorio šalių ir įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini) netinkamai vertinti byloje pateikti įrodymai ir vadovautasi tik liudytojų parodymais.
Nepagrįstai spręsta, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties termino. Ieškovas nesiekė ginti tariamai pažeistų teisių per nustatytą ieškinio senaties terminą, o turėjo tai daryti, jei manė, kad savivaldybės institucijos neveikimu atsisako sudaryti su juo gyvenamosios patalpos pirkimo – pardavimo sutartį ar kad savivaldybės institucijų darbuotojų veiksmai pažeidžia jo teises. Ieškovas nurodo, kad dėl buto privatizavimo su pareiškimu kreipėsi 1992 m. sausio 7 d., o ieškinį dėl savo pažeistų teisių pateikė tik 2010 m. kovo 29 d., t.y. praleidęs ne tik 1964 metų Civiliniame kodekse numatytą 3 metų senaties terminą (terminas 1995 m. sausio 7 d.), bet ir 10 metų bendrąjį senaties terminą (terminas 2002 m. sausio 7 d.) pagal 2000 metų CK. Jei senaties eigos pradžios terminas ieškovui apginti jo pažeistas teises būtų skaičiuojamas nuo 1998 m. liepos 1 d., t.y. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos, tokiu atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2008 m. liepos 1 d. A. K. neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog iki 2010 m. kovo 29 d. jis ar jo šeimos nariai būtų kokiu nors būdu gynę savo pažeistas teises arba atlikę kokius nors veiksmus dėl pateikto prašymo nevykdymo, todėl laikytina, jog ieškovo pateikto ieškinio senaties terminas yra praleistas. Netinkamai pritaikytos ieškinio senatį reglamentuojančios teisės aktų normos, nustatant, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2008 m. liepos 4 d., gavęs Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Turto skyriaus raštą Nr. 60-6-482. Neįvertintos aplinkybės, kada ieškovas turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo tokioje situacijoje. Atsižvelgiant į protingumo, proporcingumo principus, asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų teisių suvaržymo.
Nepagrįstai nevertinta, kad ieškovas veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, norėdamas įgyvendinti teisę į buto privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis. Pažeidžiant proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principus, nepagrįstai didžioji atsakomybės dalis dėl tariamai pradėtos, bet nebaigtos buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo procedūros perkelta atsakovui, nors tuo metu galioję teisės aktai numatė ieškovo aktyvią pareigą atlikti veiksmus, būtinus teisei privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinti.
Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys byloje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse išvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Butų privatizavimo įstatymo (1996 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. I-1465 redakcija (Žin., 1996, Nr. 68-1643) 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarka nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Tai reiškia, kad vėliau pareiškę norą įsigyti būstą asmenys negalėjo pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka ir neįgijo tokios specialiuoju įstatymu nustatytos teisės. Taip pat su Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pasibaigimu baigėsi ir bet kokia galimybė teismine tvarka ginti iki tol nepradėtą įgyvendinti šiame įstatyme nustatytą teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (b. l. 8). Šis butas ieškovui ir jo šeimai suteiktas Vykdomojo komiteto 1971 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 124 (b. l. 10). Orderis Nr. 285 patvirtina, kad ieškovas su šeima ginčo bute gyvena nuo 1971 m. kovo 29 d. (b. l. 11). 1999 m. vasario mėn. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose tipinė nuomos sutartis įrodo, kad ieškovas su šeima ginčo bute gyveno nuomos pagrindais (b. l. 12). Ieškovas prašymą pripažinti jam teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas – ginčo butą – pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, įpareigoti atsakovą sudaryti šio buto privatizavimo sutartį grindė 1992 m. sausio 7 d. pareiškimo kopija bei VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 9 d. informacija (b. l. 19, 21, 22). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtais įrodymais, sprendė, kad ieškovas įstatyme nustatytais terminais ir tvarka įgyvendino teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, t.y. ginčo santykis dėl ieškovo šeimos nuomojamo buto privatizavimo atsirado galiojant Butų privatizavimo įstatymui.
Atsakovas nesutinka su šia apylinkės teismo išvada, argumentuodamas tuo, kad ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, jis teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo, t.y. ieškovo pateiktas 1992 m. sausio 7 d. pareiškimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje, nes jis užpildytas ant visiems tuo metu pasiekiamo blanko paties ieškovo, nėra jokių antspaudų bei parašų, patvirtinančių, kad pareiškimas gautas ir patvirtintas savivaldybės darbuotojo, VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 9 d. rašte Nr. (3.1.6.)S-1082 pateikta informacija nėra grindžiama įrodymais.
Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Ieškovo pateikti 1992 m. sausio 7 d. pareiškimo, šeimos narių susitarimo nuorašai nėra patvirtinti CPK 114 straipsnyje nustatyta tvarka, juose nėra atsakovo nurodomų antspaudų, darbuotojų parašų, tačiau 1992 m. sausio 7 d. pareiškime yra nurodytas pareiškimo priėmimo numeris 29869-P. VĮ Registrų centro Kauno filialo pateiktame išraše iš registracijos knygos matyti, kad ieškovas 1992 metais padavė prašymą dėl buto privatizavimo, kuris buvo užregistruotas numeriu 29869-P (b. l. 21). VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. kovo 9 d. rašte Nr. (3.1.6.)S-1082 taip pat nurodoma, kad pagal šį prašymą buvo padaryta buto inventorizacinė byla, kuri perduota Kauno miesto savivaldybės privatizavimo tarnybai galutiniam įforminimui (b. l. 19). Pagal CPK 202 straipsnį teismui suteikiama teisė spręsti apie įrodymų įrodomąją galią tuo atveju, kai pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai neišlikę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 1992 m. sausio 7 d. pareiškimo nuorašui suteikė įrodomąją galią, šį įrodymą įvertinęs kartu su kitais rašytiniais įrodymais, atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškimo registracijos numeris tapatus VĮ Registrų centro Kauno filialo išduotame registracijos žurnalo nuoraše įrašytam ieškovo pareiškimo priėmimo numeriui.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovo administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus 2010 balandžio 26 d. raštas Nr. 66-3-216 su priedais, kuriame teigiama, kad nėra dokumentų, įrodančių, jog ieškovas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo, atsakovo administracijos Turto valdymo departamento Turto skyriaus 2008 m. liepos 4 d. raštas Nr. 60-6-482, kuriame pateikta analogiška informacija, laikomi oficialiais dokumentais. Šiuos dokumentus išdavė atsakovas, turintis materialųjį teisinį interesą dėl bylos baigties, todėl minėti dokumentai neatitinka oficialiojo įrodymo turinio reikalavimų: iš nurodytų raštų turinio matyti jį išdavusios institucijos interesas byloje, nes informacija pateikta ne objektyvia forma, bet darant konkrečią išvadą, kad nėra dokumentų, įrodančių ieškovo kreipimąsi dėl ginčo patalpų privatizavimo galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtus atsakovo raštus vertino kaip paprastus rašytinius įrodymus kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas išreiškė savo valią dėl ginčo buto privatizavimo tuo metu, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas. Pirmosios instancijos teismas, apklausęs liudytojus R. P. ir G. I., taip pat nustatė, kad ieškovas domėjosi buto privatizavimo procesu. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovas veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, norėdamas įgyvendinti teisę į buto privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis. Dėl tų pačių aplinkybių kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas neįrodė, jog jo teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo pažeista ir jis tos teisės negalėjo realizuoti dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog, esant nustatytoms pareiškimo pateikimo aplinkybėms yra pagrindas spręsti, jog buto privatizavimo procedūrą ieškovas pradėjo galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau jos neužbaigė dėl atsakovo darbuotojų kaltės, atitinka analogiškose bylose suformuotą kasacinio teismo praktiką ( 2009 m. spalio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylių kolegijos nutartis byloje nr. 3K-3-381/2009).
Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Apylinkės teismas, spręsdamas apie tai, kada ieškovas turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, nustatė, kad apie teisės privatizuoti butą pažeidimą jis sužinojo gavęs atsakovo administracijos Turto valdymo departamento Turto skyriaus 2008 m. liepos 4 d. raštą Nr. 60-6-482. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo taisykle (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo konkrečiose bylose yra ne kartą pabrėžta, kad teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008, 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, pagal vidinį savo įsitikinimą vertino byloje esančius įrodymus ir faktą, kad ieškovas gavo atsakovo administracijos Turto valdymo departamento Turto skyriaus 2008 m. liepos 4 d. raštą Nr. 60-6-482, kuriame teigiama, kad nėra dokumentų, įrodančių, jog ieškovas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo, laikė pakankamu asmens teisės pažeidimo pradžios momentui konstatuoti. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismas pažeidė byloje surinktų įrodymų vertinimo taisyklę (CPK 185 straipsnis). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas asmens teisės pažeidimo momentas ir išvada, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo, yra pagrįsta ir teisėta.
Remdamasi nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Iš atsakovo valstybei priteistinos 10,8 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111106319) 10,8 Lt (dešimt litų 80 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.