Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-11 · Administracinė byla Nr. A-143-722-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-11
Bylos Nr.
A-143-722-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
A. Ž.
Atsakovas
valstybės įmonės Registrų centro
Trečiasis asmuo
valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui
Advokatai
Romualdas Pėstininkas
Kategorijos
  • 12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 722/2010Procesinio sprendimo kategorija 12.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 11d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjui A. Ž.,pareiškėjo atstovui advokatui Romualdui Pėstininkui,atsakovo atstovei Kristinai Grinevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Ž. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 4), kurį patikslino (b. l. 18 – 21), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2008 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 376 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; 2) priteisti iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centras, apeliantas) bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, nepagrįstais sprendimais, prieštaraujančiais Nekilnojamojo turto registro įstatymui ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam gero administravimo principui, užkirto kelią realizuoti nuosavybės teises į statinius – gyvenamojo namo priklausinius – kiemo statinius (šulinį ir lauko tualetą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į sodo namelį (kt. poilsio namelį), plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), kuriuos jis įgijo pagal 1989 m. kovo 3 d. Anykščių rajono liaudies teismo patvirtintą taikos sutartį. Pažymėjo, jog 2008 m. liepos 14 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į paminėtus kiemo statinius ir sodo namelį pagal pateiktą nurodytą taikos sutartį, kurios pagrindu jo nuosavybėn perėjo visas gyvenamasis namas, ūkio statiniai ir sodo namelis. Vadovaujantis pagrindų ir dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, sąrašu, įtvirtintu Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, VĮ Registrų centrui pateikta teismo patvirtinta taikos sutartis yra pagrindas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus, pagal ją perleistus jo nuosavybėn. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialas (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, VĮ Registrų centro Utenos filialas) 2008 m. liepos 28 d. sprendimu „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ atsisakė patenkinti jo prašymą ir nurodė, kad pateikti dokumentai nepatvirtina, jog pasibaigė arba pasikeitė daiktinių teisių turėtojas, įstatymuose nenustatyta galimybė jam įregistruoti nuosavybės teises į pastatus. Pareiškėjo nuomone, atmetant prašymą, be pagrindo vadovautasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktu. Sprendime nėra nurodyta, kokiais konkrečiais įstatymais ar teisės normomis remiantis nuspręsta, kad negalima įregistruoti daiktinių teisių pagal teismo patvirtintą taikos sutartį. Pabrėžė, kad VĮ Registrų centrui pateikta 1989 m. kovo 3 d. Anykščių rajono liaudies teismo patvirtinta taikos sutartis nėra nutraukta ar panaikinta, o pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nesuteikta kompetencija kvestionuoti dokumentų (šiuo atveju teismo patvirtintos taikos sutarties), kurių pagrindu registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, turinio. Kitų atsisakymo įregistruoti daiktines teises pagrindų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nenurodė. Pareiškėjo nuomone, teritorinis registratorius pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio, 29 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Tuo tarpu Komisija netinkamai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, 32 straipsnio 3 dalį, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes 2008 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 376 neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė atsisakyti priimti jo skundą dėl VĮ Registrų centro Utenos filialo 2008 m. liepos 28 d. sprendimo panaikinimo. Komisija, konstatavusi, kad skundu jis prašo įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, į kuriuos jau įregistruotos R. Ž. teisės, nepagrįstai neįtraukė šio asmens į bylą, neteisėtai atsisakė priimti skundą. Komisija viršijo savo kompetencijos ribas, spręsdama dėl teismo patvirtintos taikos sutarties, kurios pagrindu buvo prašoma įregistruoti daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus, turinio, todėl neįvykdė savo pareigos tinkamai išnagrinėti skundą ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pažymėjo, jog prašė įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, atitekusius jo nuosavybėn pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, t. y. ne pirminiu, bet išvestiniu būdu, todėl yra savaime suprantama, kad nekilnojamieji daiktai prašymo padavimo momentu buvo įregistruoti kito asmens, kuris daiktus perleido ar iš kurio jie buvo paimti teismo sprendimu, vardu. Šiais atvejais, Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka registruojant nuosavybės teises į perleistus nekilnojamuosius daiktus bei administracine tvarka sprendžiant šių teisių įregistravimo klausimus, buvusio šių daiktų savininko nuomonė dėl teisių į juos registravimo yra teisiškai nereikšminga. Be to, nei ABTĮ, nei Nekilnojamojo turto registro įstatymo, nei Civilinio proceso kodekso, nei Viešojo administravimo įstatymo normos nenustato, kad trečiųjų asmenų nenurodymas yra pagrindas atsisakyti priimti skundą. Priešingai, nustačiusios, kad tai yra būtina, ginčus nagrinėjančios institucijos gali įtraukti į bylą trečiuosius asmenis savo iniciatyva, todėl šiuo Komisijos sprendimu yra šiurkščiai pažeistas Viešojo administravimo įstatymas. Jam užkirsta galimybė, pasinaudojant ikiteismine tvarka, tinkamai apginti savo interesus. Pareiškėjas teigė, kad atsisakymas patenkinti jo prašymą ir 1989 m. kovo 3 d. Anykščių rajono liaudies teismo patvirtintos taikos sutarties pagrindu įregistruoti jo nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 55 – 56) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog skundo forma ir turinys turi atitikti ABTĮ nustatytus reikalavimus. ABTĮ 23 straipsnis detaliai reglamentuoja skundo formai ir turiniui keliamus reikalavimus. Šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad skunde turi būti nurodyti tretieji suinteresuoti asmenis (jų vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas, jeigu žinomas), gyvenamoji vieta (buveinė)). Trečiųjų suinteresuotų asmenų samprata pateikta ABTĮ 48 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tretieji suinteresuoti asmenys – tai tie, kurių teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Atsižvelgiant į tai, jei yra pagrindas manyti, kad ginčo išsprendimas gali turėti įtakos atitinkamam asmeniui, toks asmuo laikytinas suinteresuotu asmeniu, todėl turi būti nurodytas teikiamame skunde. Atsakovas pažymėjo, jog iš pareiškėjo Centriniam registratoriui pateikto skundo turinio ir reikalavimo, teritorinio registratoriaus sprendimo turinio matyti, kad šio skundo dalykas yra susijęs su kito asmens (R. Ž.) nuosavybės teisėmis į nekilnojamuosius daiktus, nes pareiškėjas prašo išregistruoti jo vardu jau įregistruotas nuosavybės teises. Be to, skundas turi atitikti ABTĮ 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, šia įstatymo norma įtvirtinti reikalavimai skundo formai ir turiniui yra privalomi, šios normos nesilaikymas, kaip numato Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3 dalis, yra pagrindas atsisakyti priimti skundą. Teigė, jog ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kas skunde turi būti nurodoma, įtvirtina asmens pareigą laikytis nustatytų reikalavimų ir pateikti juos atitinkantį skundą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostata yra imperatyvi, ji užtikrina proceso, kuris dažnai yra tarpinis, greitumą ir jo nevilkinimą nagrinėjant skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir šiai institucijai (jos kolegialiam organui – Komisijai) nesuteikia teisės taikyti trūkumų šalinimo instituto. Be to, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios Centriniam registratoriui paduotų skundų nagrinėjimo tvarką, pačiam Centriniam registratoriui nesuteikia teisės įtraukti į skundo nagrinėjimo procedūrą trečiojo suinteresuoto asmens. Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas, neįtraukus trečiojo suinteresuoto asmens, būtų neteisėtas, atsižvelgiant į ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, kaip priimtas pažeidus pagrindines procedūras.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu (b. l. 102 – 106) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 2 d. skundą Nr. r-418 iš esmės ir priimti vieną iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 100 Lt turėtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Teismas nurodė, kad ginčo santykius reguliuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas ir ABTĮ. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 3, 4 dalimis, ABTĮ 23 straipsnio 1, 2 dalimis, 48 straipsniu. Teismas pažymėjo, jog byloje sprendžiamas ginčas dėl Komisijos 2008 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 376, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl VĮ Registrų centro Utenos filialo 2008 m. liepos 28 d. sprendimo panaikinimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad teisės aktuose nenustatyta, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų nenurodymas yra pagrindas atsisakyti priimti skundą, ir kad, atsisakydama priimti skundą, Komisija užkirto kelią pažeistų jo teisių gynimui. Atsakovas nurodė, kad Komisijai paduotas skundas turi atitikti ABTĮ 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus skundo formai ir turiniui, kurie yra privalomi, šios normos nesilaikymas yra pagrindas atsisakyti priimti skundą. Teismas pažymėjo, jog Komisija 2008 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 376, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 3 dalimi, ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, nes jo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su R. Ž. nuosavybės teisėmis į nekilnojamąjį turtą, todėl Komisijos sprendimas galėtų turėti įtakos šio teisėms ir pareigoms, taigi pareiškėjas skunde turėjo jį nurodyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau to nepadarė. Teismas pabrėžė, kad Komisija, priimdama pareiškėjo skundą, turėjo įvertinti jo atitikimą ABTĮ nustatytiems reikalavimams. Teismas nustatė, jog pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 2 d. skunde Komisijai dėl VĮ Registrų centro Utenos filialo 2008 m. liepos 28 d. sprendimo panaikinimo ir daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo yra nurodytas atitinkamą ginčą nagrinėjančios institucijos pavadinimas, pareiškėjas ir atsakovas, jų adresai, išdėstyti skundo motyvai, suformuluoti konkretūs reikalavimai, nurodyti skundo priedai, skundas yra pasirašytas jį padavusio asmens. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 2 d. skundas Komisijai atitinka visus esminius ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose nustatytus reikalavimus skundo turiniui ir formai. Teismas nurodė, kad vienas iš Komisijos atsisakymo priimti pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 2 d. skundą motyvų buvo tai, jog jis skunde nenurodė trečiojo suinteresuoto asmens R. Ž., kurio teisėms ir pareigoms Komisijos sprendimas galėtų turėti įtakos. Teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, formaliai įvertino pareiškėjo skundo atitikimą ABTĮ 23 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog pareiškėjo skundas atitinka esminius paminėtame straipsnyje nustatytus turinio ir formos reikalavimus. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teritorinio registratoriaus sprendimai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka turi būti skundžiami Centriniam registratoriui (Komisijai). Nekilnojamojo turto registro įstatymas, kuris reglamentuoja skundų dėl teritorinio registratoriaus priimtų sprendimų nagrinėjimo tvarką, skirtingai nei ABTĮ, nenustato skundo trūkumų šalinimo instituto, todėl pernelyg formalus Komisijai paduoto pareiškėjo skundo atitikimo ABTĮ nustatytiems turinio ir formos reikalavimams vertinimas nepagrįstai apsunkina jo galimybę ginti pažeistas savo teises ir teisėtus interesus. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 2 d. skundas dėl VĮ Registrų centro Utenos filialo 2008 m. liepos 28 d. sprendimo panaikinimo ir daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo atitinka visus esminius ABTĮ 23 straipsnio reikalavimus, todėl Komisija turėjo jį priimti ir išspręsti ginčą iš esmės. Pareiškėjo neįtraukimas ir nenurodymas skunde trečiojo suinteresuoto asmens R. Ž. nėra kliūtis atsakovui išspręsti ginčą ir priimti sprendimą pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimus. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkintinas: Komisijos 2008 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. 376 naikintinas, Komisija įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 2 d. skundą Nr. r-418 iš esmės ir priimti vieną iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų (ABTĮ 88 str. 2 p.). Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokias bylinėjimosi išlaidas prašo atlyginti. Vienintelis byloje esantis pareiškėjo turėtas išlaidas patvirtinantis įrodymas yra žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis 2008 m. spalio 27 d. kvitas, iš kurio matyti, kad pareiškėjas sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisė 100 Lt patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 110 – 113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neneigė, jog R. Ž. laikytinas trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir jog Komisija, priimdama skundą, turėjo įvertinti jo atitikimą ABTĮ nustatytiems reikalavimams (ABTĮ 23 str. 2 d. 4 p.). Teismas taip pat neneigė Centrinio registratoriaus teisės atsisakyti priimti įstatymo reikalavimų neatitinkantį skundą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 str. 3 d.). Tuo pačiu teismas pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymas nenustato skundų trūkumų šalinimo instituto. Tačiau išvados, kad priimtas sprendimas pažeidžia paminėtų teisės aktų nuostatas, nepadarė. Teismas nepagrindė šio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, todėl pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį.

2. Teismas nemotyvavo, kokius įstatymo reikalavimus pažeidė viešojo administravimo subjektas. Nesant tokių motyvų ir teigiant, kad tik pernelyg formaliai įvertintas pareiškėjo skundo atitikimas įstatymo reikalavimams, negalima sutikti, jog sprendimas panaikintas esant teisiniam pagrindui. Nekilnojamojo turto registro įstatymas Centriniam registratoriui nesuteikia teisės vertinti, kurie įstatymo įtvirtinti skundo formai ir turiniui keliami reikalavimai yra esminiai, o kurie – ne. Įstatymas įtvirtina formalų skundo priėmimo klausimo sprendimą ir atitinkamas teisines pasekmes (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 str. 1 d., 32 str. 3 d.).

3. Teismas nemotyvavo, kurie ABTĮ 23 straipsnyje įtvirtinti skundo formai ir turiniui keliami reikalavimai laikytini esminiais, kurie – ne. Nemotyvuota išvada dėl to, kad trečiojo suinteresuoto asmens neįtraukimas į skundą nėra esminis skundo formai ir turiniui keliamas reikalavimas ir nėra kliūtis išnagrinėti skundą iš esmės, kelia abejonių teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu (ABTĮ 87 str. 4 d. 2 p.). Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas, neįtraukus trečiojo suinteresuoto asmens, būtų neteisėtas, atsižvelgiant į ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, kaip priimtas pažeidus pagrindines procedūras. Teismas neaptarė šių argumentų (ABTĮ 87 str. 4 d. 3 p.).

4. Pareiškėjo teisė ginti savo pažeistas teises yra neginčijama, tačiau šią teisę jis gali realizuoti laikydamasis įstatymų nustatytų reikalavimų. Įstatymų leidėjas įtvirtino būtent asmens pareigą pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį skundą ir numatė tokios pareigos neįvykdymo teisines pasekmes (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 str. 1 d., 32 str. 3 d., ABTĮ 23 str.). Pareiškėjui neužkirstas kelias iš naujo pateikti skundą Centriniam registratoriui, įtraukus trečiąjį suinteresuotą asmenį.

5. Pirmosios instancijos teismas būtent tokio pobūdžio ginčus sprendžia skirtingai (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-78-764/2009, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-542-484/2009). Analogišku klausimu neturėtų būti formuojama skirtinga teismų praktika.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118 – 121) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teisės aktai nenumato, kad trečiųjų asmenų nenurodymas yra pagrindas atsisakyti priimti skundą. Priešingai, numatyta trečiųjų asmenų įtraukimo į skundo ar bylos nagrinėjimą ne pareiškėjo (ieškovo) iniciatyva tvarka.

2. Atsakovas neteisingai aiškina savo teises ir pareigas, susijusias su išankstiniu skundų nagrinėjimu ne teismo tvarka. VĮ Registrų centras yra viešojo administravimo subjektas, todėl jam privalu laikytis Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Viešojo administravimo subjekto veikla, nagrinėjant skundus vadovaujantis vien tik Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31, 32 straipsnių nuostatomis, negali būti pripažinta teisėta. Toks aiškinimas neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-285/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-725/2009 ir kt.).

3. Nei prašyme įregistruoti daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus, nei skunde dėl teritorinio registratoriaus sprendimo R. Ž. neturėjo būti nurodytas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos matyti, kad 2008 m. liepos 15 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui (registro tvarkytojui) paduotu prašymu pareiškėjas prašė pakeisti įrašą apie daiktinę (nuosavybės) teisę į aukščiau nurodytus nekilnojamojo turto objektus, nurodydamas, kad šie objektai nuosavybės teise priklauso jam (o ne R. Ž., kaip tai yra nurodyta atitinkamame Nekilnojamojo turto registro įraše). Akivaizdu, kad nurodytos situacijos išsprendimas pareiškėjo prašomu būdu turėtų įtakos R. Ž. (asmens, kurio vardu nuosavybės teisė į paminėtus nekilnojamojo turto objektus yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre) teisėms į šiuos nekilnojamojo turto objektus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3 dalies (kurioje yra pateikta blanketinė nuoroda į atitinkamus ABTĮ reikalavimus) bei ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto (kuriame nurodytas būtinumas skunde (prašyme) nurodyti trečiųjų suinteresuotų asmenų duomenis) taikymo požiūriu tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje paminėtas R. Ž. laikytinas trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra jo šalių skirtingas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 – 32 straipsnių nuostatų suvokimas ta apimtimi, ar atsakovas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, teisingai išaiškino ir pritaikė šio įstatymo 32 straipsnio 3 dalį. Primintina, kad pagal šią Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio dalį, Centrinis registratorius atsisako priimti skundą, jei skundo turinys, forma neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų. Pastarieji reikalavimai skundo formai ir turiniui nustatyti ABTĮ 23 straipsnyje. Tarp jų (nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu) yra reikalavimas, kad skunde turi būti nurodyti duomenys apie trečiuosius suinteresuotus asmenis.

Aiškindama nurodytas procesinės teisės normas, kolegija pirmiausia pažymi, kad išankstinė administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka yra reglamentuojama ir paties ABTĮ. Tam yra skirti ABTĮ 25 – 31 straipsniai. ABTĮ 25 straipsnio 2 dalyje, panašiai kaip ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje, nurodyta, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai paduodami skundai turi atitikti ABTĮ 23 straipsnio reikalavimus. Tačiau šioje teisės normoje, skirtingai nuo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3 dalies, nėra nurodyta, kad skundas, neatitinkantis ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, negali būti priimtas nagrinėti iš esmės. Kolegija taip pat pažymi, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis (t. y. esant maksimaliai vienodam aiškumui dėl ginčo esmės, asmens reikalavimų bei šių reikalavimų teisinio pagrindo), kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o, priešingai, papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas. Tuo pačiu tai reiškia, kad, palyginus su ABTĮ nustatyta skundų nagrinėjimo administraciniame teisme tvarka, asmeniui, siekiančiam apginti savo tariamai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, neturi būti nustatytos procedūrinės (procesinės) kliūtys tokiam siekiui realizuoti. Šiuo aptartu aspektu aukščiau paminėtas pareiškėjo skundo trūkumas (trečiojo suinteresuoto asmens nenurodymas) negali būti pripažintas pakankama priežastimi atsisakyti priimti pareiškėjo skundą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Pasisakydama dėl būtinumo taikyti nagrinėjamoje situacijoje ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje numatytą skundo trūkumų pašalinimo institutą, kolegija pažymi, kad tokio instituto nenurodymas aptariamoje Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje savaime nepanaikina asmens teisės „būti išklausytam“ ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo institucijoje ir dėl to, kad, net ir įžvelgiant tam tikrus prieštaravimus tarp Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnio 3 dalies ir ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies (kurioje paminėtas institutas yra nustatytas), būtina vadovautis ABTĮ 4 straipsnio 5 dalyje (2003-04-08 įstatymo Nr. IX-1490) nustatytu ABTĮ normų taikymo prioritetu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo atsisakymas priimti jo 2008 m. rugsėjo 2 d. paduotą skundą dėl teritorinio registro tvarkytojo priimto sprendimo negali būti pripažintas pagrįstu. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus dėl skundo trūkumų šalinimo instituto taikymo, kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 str. 3 d., ABTĮ 23 str. 2 d. 4 p.) ir kad toks procesinės teisės normų pažeidimas nulėmė neteisingą bylos išsprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas keistinas, nurodant, kad atsakovas įpareigotinas pareiškėjo (2008-09-02) paduoto skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimą pakeisti, nurodant, kad valstybės įmonė Registrų centras įpareigotinas iš naujo spręsti pareiškėjo A. Ž. 2008 m. rugsėjo 2 d. skundo priėmimo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisAnatolijus BaranovasArtūras Drigotas