Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovams UAB „Emte Lt“, K. D. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

teigia, kad atsakovai šiurkščiai pažeidė sutartį, neperspėjo apie sutarties nutraukimą, neapmokėjo už nuomą ir paslaugas, sugadino perduotą turtą, elgėsi nesąžiningai ir išsikraustė slaptai, nepranešdamas turto savininkui. Savo deklaruotoje registracijos vietoje visais nurodytais adresais įmonė nerasta, atsakovė K. D. taip pat negauna adresu, kurį nurodė dokumentuose. Taigi apeliantės nuomone, šios faktinės aplinkybės lėmė reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog nėra aišku, kokio atsakovo atžvilgiu prašoma taikyti sąskaitos areštą. Teigia, kad ieškinyje nurodyta, jog atsakovas kaip patalpų nuomininkas pervedė 1500 Lt iš savo sąskaitos. Nuomininkas pagal pridėtą prie ieškinio sutartį yra vienas iš atsakovų – UAB „Emte Lt“. Apeliantė taip pat mano, kad net nenurodžius sąskaitos savininką tai galima būtų vertinti kaip ieškinio trūkumą, tačiau tai nesudaro pagrindo atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių netaikymą. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką šalių finansinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš nagrinėjant bylą, kad būtų reali galimybė įgyvendinti priimtą teismo procesinį sprendimą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinta reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys arba aplinkybės, leidžiantys pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos neigiamos pasekmės. Konkretūs faktiniai duomenys nustatomi atsižvelgiant į prievolės dydį, rūšį (sutartinė/deliktinė, solidari/subsidiari/dalinė, pirminė/regresinė,(ne)tiesioginė, pagrindinė/papildoma civilinė atsakomybė), į atsakovo statusą (fizinis/juridinis asmuo), jo turtinę padėtį ir kt. Aplinkybės siejamos su atsakovo elgesiu, kuris tiesiogiai gali ir nepažeisti teisės aktų reikalavimų, bet ieškovui gali būti nenaudingas. Pvz., atsakovas prisiima papildomų prievolių ir turimu turtu (lėšomis) užtikrina savo arba trečiųjų asmenų prievolių tinkamą įvykdymą. Tad jeigu kyla realus pavojus, kad ieškovo teisės, priverstinai vykdant sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti atsakovo turtinę padėtį status quo. Tai leistų tikėtis ieškovui ieškinio patenkinimo atveju, kad priimtas teismo sprendimas bus iš tikrųjų įvykdytas.

Apeliantė teigia, kad atsakovai šiurkščiai pažeidė sutartį, neperspėjo apie sutarties nutraukimą, neapmokėjo už nuomą ir paslaugas, sugadino perduotą turtą, elgėsi nesąžiningai ir išsikraustė slaptai, nepranešdamas turto savininkui. Savo deklaruotoje registracijos vietoje visais nurodytais adresais įmonė nerasta, atsakovė K. D. taip pat negyvena adresu, kurį nurodė dokumentuose. Taigi apeliantės nuomone, šios faktinės aplinkybės lėmė reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu atskirojo skundo argumentu nesutinka.

Laikinosios priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai yra reali grėsmė, patvirtinta konkrečiomis aplinkybėmis, kurias pagrindžia įrodymai, kad skolininkas slėps, švaistys ar kitaip bandys perleisti turtą kitiems asmenims ir tai apsunkins sprendimo įvykdymą ar padarys jį neįmanomu. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi prašymą pagrįsti ir motyvuoti, pateikti tam tikrus įrodymus, iš kurių būtų galima matyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš tikrųjų reikalingas (CPK 111 str. 2 d. 4 p., 12, 178 str.).

Nagrinėjamu atveju ieškovė tokių įrodymų nepateikė, prašymo visiškai nemotyvavo. Kitaip tariant, ieškovė nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų grėsmę įvykdyti teismo sprendimą dėl žalos atlyginimo, t. y. duomenų apie atsakovų ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą (lėšas) ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo vykdymą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Be to, vien ta aplinkybė, jog ieškovė buvo priverstas kreiptis į teismą su ieškiniu, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Kiti ieškovės atskirojo skundo argumentai (dėl to, kad nenurodžius sąskaitos savininką nesudaro pagrindo atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o ieškovės atskirasis skundas netenkinamas.

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 4,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-10-28 nutarties, iš ieškovės M. K. priteistina 4,15 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. K. 4,15 Lt (keturis litus ir 15 centų) pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).