Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Gintauto transportas“ dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl „Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų taikymo nurodo, kad tarp pareiškėjo ir Bendrovės sudarytos darbo sutarties 1.3.1 punkte nurodyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui 1 220 Eur mėnesinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių (2022 metais minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) nustatytas 730 Eur x 1,65 koeficientas = 1 204,50 Eur). 2023 m. nustačius 840 Eur dydžio MMA, darbo sutartis buvo pakeista darbdaviui įsipareigojant mokėti 1 420,00 Eur mėnesinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių (840 Eur x 1,65 koef. = 1 386 Eur). Nurodo, kad skundžiamajame sprendime nurodyta, jog patikrinus duomenis apie užsienietį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nustatyta, kad darbdavys (Bendrovė) nei vieną mėnesį nemokėjo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei tarpininkavimo rašte nurodyto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio – 1 220 Eur. Pareiškėjui darbo užmokestis visus darbo Bendrovėje mėnesius buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA.

Atkreipia dėmesį, kad iš Bendrovės pateiktos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matosi, kad pareiškėjui už 2022 metus (įskaitant neapmokamas atostogas) buvo priskaičiuotas 13 844,39 Eur darbo užmokestis, t. y. vidutiniškai 2 307,39 Eur per mėnesį, o per 2023 m. 3 mėnesius priskaičiuotas 6 258,47 Eur darbo užmokestis, t. y. vidutiniškai 2 086,15 Eur per mėnesį. Taigi, priskaičiuoto (ir išmokėto) darbo užmokesčio pareiškėjui dydžiai leidžia pagrįstai teigti, kad tiek teikiant dokumentus atsakovui dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tiek vykdant leidime nurodytas sąlygas, tiek vertinant pareiškėjo gaunamas pajamas, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

Nurodo, kad Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) nutarimą skirti Bendrovės vadovui administracinę nuobaudą už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą priėmė 2021 m. gruodžio 14 d. VDI nutarimas buvo apskųstas teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 24 d. priėmė nutarimą, o pastarąjį apskundus apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 23 d. priėmė nutartį, kuria paliktas nepakeistas nutarimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. liepos 20 d. nutartimi administracinio nusižengimo bylą atnaujino ir 2023 m. kovo 21 d. nutartimi Nr. 2AT-14-511/2023 paliko nepakeistą VDI 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimą. Todėl laikytina, kad nutarimas skirti Bendrovės direktoriui administracinę nuobaudą už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą įsiteisėjo 2023 m. kovo 21 d. Tuo tarpu įmonei surašytas nutarimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, sprendimas iki šiol nėra priimtas. Taigi, laikytina, kad nutarimas skirti administracinę nuobaudą juridiniam asmeniui (uždarajai akcinei bendrovei „Gintauto transportas“) už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą nėra įsiteisėjęs. Leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo išduotas anksčiau nei Bendrovės vadovui buvo skirta administracinė nuobauda, dėl ko nepagrįstai panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas.

Pažymi, kad remiantis proporcingumo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis.

Pažymi, kad analogiškus sprendimus kaip ir skundžiamas, atsakovas priėmė trisdešimt aštuonerių Bendrovėje dirbančių užsieniečių atžvilgiu. Teigia, kad, panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui ir kitiems užsieniečiams, Bendrovės veikla būtų paralyžiuota ir Bendrovę reikėtų likviduoti. Mano, kad nurodytos neigiamos pasekmės yra akivaizdžiai per didelės ir neadekvačios padarytam pažeidimui, jeigu toks ir būtų padarytas. Taip pat pareiškėjas mano, kad sprendimu būtų pažeisti ir pareiškėjo teisėti interesai gauti išmokas, susijusias su darbo sutarties nutraukimu.

Departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 19 punkto a papunkčiu, priėmė sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbdavys ir darbdavio (priimančiosios įmonės, priimančiojo subjekto) vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą darbdavys (priimančioji įmonė, priimantysis subjektas) yra baustas už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus.

Dėl pareiškėjo argumentų nurodo, jog Departamentui paprašius Bendrovei pateikti paaiškinimus ir papildomus duomenis, prie skundo pateiktos pažymos apie pareiškėjui mokėtą užmokestį nebuvo pateiktos. Iš pateiktų pažymų matyti, kad pareiškėjui priskaičiuotos išmokėti sumos sumokėtos ne kiekvieną mėnesį, pavyzdžiui, už 2023 m. sausio ir vasario mėnesius atsiskaityta tik 2023 m. kovo 4 d., t. y. atsiskaitymas įvyko tik po atlikto Departamento patikrinimo. Taip pat Departamentas, patikrinęs Sodros informacinę sistemą gavo oficialius 2023 m. vasario 23 d. ir 2023 m. kovo 27 d. duomenis, kad pareiškėjas įdarbintas Bendrovėje nuo 2022 m. liepos 5 d., jam išmokėtos sumos, kurių dydis svyruoja nuo 24,72 iki 129,75 Eur. Iš to seka, kad Bendrovė, nors ir teikia duomenis apie pareiškėjui mokamą atlyginimą, tačiau jis nėra mokamas pagal darbo sutartyje sulygtas sąlygas bei Departamentui pateiktą tarpininkavimo raštą. Mano, kad būtent šie duomenys patvirtina apie užsieniečiui realiai mokamą atlyginimą, o ne pareiškėjo pateiktose pažymose nurodytos sumos. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo pateiktose pažymose nurodyti jam išmokėti pinigai 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais, nors pagal Sodros duomenis, įdarbintas nuo 2022 m. liepos 5 d. Iš minėtų pažymų matyti, kad pareiškėjui nebuvo mokamas atlyginimas nuo liepos mėnesio, nors pareiškėjas 2022 m. dirbo liepos, rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius.

Pažymi, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad leidimas laikinai gyventi buvo išduotas prieš tai, kai darbdavys buvo nubaustas, nėra reikšmingi vertinant ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes nagrinėjamu atveju jie nepaneigia nustatyto ir paties pareiškėjo neginčijamo fakto, t. y. kad 2023 m. kovo 21 d. buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas 2021 m. gruodžio 14 d. VDI nutarimas, kuriuo Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį bauda, kuri nesumokėta.

Pasisakydami dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, nurodo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka įstatymo reikalavimus.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2023 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 23S36485, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760147928, galiojantis iki 2024 m. liepos 1 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamas Departamento sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (a) papunkčiu. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui panaikintas, nes: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir/ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) darbdavio vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą; 4) darbdavys yra baustas už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (a) papunktį, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, arba vienas iš darbdavių, kurie įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Iš pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad būtent pareiškėjui tenka pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. 2024 m. liepos 1 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų taikymo teisėtumo

Įstatymo (administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto imperatyvius reikalavimus, 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 642 Eur. Tarptautinio krovinių vežimo transporto vairuotojams yra nustatytas reikalavimas mokėti ne mažesnį atlyginimą nei MMA, padaugintą iš koeficiento 1,652 (teisinis pagrindas – Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-01-28 nutarimu Nr. 99 (2022-01-03 redakcija) 2,5 papunktis)). Taigi, ginčo laikotarpiu aktualus darbo užmokestis, kuris atitinka nurodytą prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte, turėjo būti 1 059,30 Eur (642 Eur x 1,65).

Atsakovas Sodros informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjui, kuris Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. liepos 5 d., nei vieną mėnesį nebuvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytą mokėti darbo užmokestį. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui darbo užmokestis visus darbo Bendrovėje mėnesius buvo mokamas mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA. Iš teismui pateiktų 2023 m. kovo 27 d. suformuotų pareiškėjo ir jo darbdavių Sodros duomenų matyti, kad pareiškėjui jo darbdavys (Bendrovė) laikotarpiu nuo jo įdarbinimo iki duomenų sugeneravimo išmokėdavo nuo 24,72 iki 129,75 eurų per kalendorinį mėnesį.

Pareiškėjas su skundu pateikė Bendrovės parengtas Pažymas apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, laikotarpiu nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. kovo mėn., iš kurių matyti, kad Bendrovė nurodo priskaičiavusi ir išmokėjusi didesnes pareiškėjui darbo užmokesčio sumas. Visgi, teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir Bendrovės teikiama informacija, o vien Bendrovės sudaryti vidaus buhalteriniai dokumentai oficialių Sodros duomenų nepaneigia. Dėl to pritartina Departamento išvadoms, kad būtent Sodros duomenys patvirtina apie užsieniečiui realiai mokėtą atlyginimą, tuo labiau, kad Sodros duomenų neteisėtumo pareiškėjas jokiais įrodymais priešingai neįrodė (pvz., kad buvo perduoti darbdavio sudarytų pažymų duomenys Sodros informacinei sistemai, tačiau ši jų neapskaitė). Darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis darbo Bendrovėje laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko Darbo sutartyje nurodyto mokėtino darbo užmokesčio).

Pareiškėjas ir trečiasis asmuo nurodo, kad darbuotojo prašymu jam būdavo suteikiamos nemokamos atostogos, atitinkamai už tą laikotarpį nebūdavo mokamas minimalus reikalaujamas ir pragyvenimui reikalingas darbo užmokestis. Pareiškėjo pateikti darbuotojo 2022 m. liepos 29 d., 2022 m. birželio 30 d., 2022 m. lapkričio 30 d., 2022 m. spalio 31 d., 2023 m. sausio 2 d. pareiškimai dėl nemokamų atostogų, kurie pilnai neatsispindi Sodros duomenų bazėje dėl nedraudžiamųjų laikotarpių ir tik patvirtina atsakovo skundžiamame administraciniame sprendime padarytą išvadą dėl pragyvenimui Lietuvoje reguliarių lėšų neturėjimo ir prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytas neteisingas aplinkybes dėl tikrųjų migracijos į Lietuvą tikslų. Pažymėtina, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentais, kad vertintinas vidutinis pareiškėjui išmokėtas darbo užmokestis per atitinkamą laikotarpį, o ne atskirai kiekvienas kalendorinis mėnesis, nes Įstatymas numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo siekiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir darbdavio tarpininkavimo rašte, o apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Departamentas nebuvo informuotas.

Užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo patikrinimo metu, t. y. 2022 m. MMA buvo – 730 Eur; 2023 m. – 840 Eur. Į bylą pateikti Sodros duomenys patvirtina, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. vasario mėn. buvo mokamas nereguliarus ir mažesnis nei MMA darbo užmokestis. Be to, nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs nepilną darbo laiką bei negaus pragyvenimui reikalingų minimalių Lietuvoje pajamų. Darbinės pajamos nurodytas kaip vienintelis šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus, Departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).

Dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio taikymo teisėtumo

Pagal šią teisės nuostatą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei bendrovė, įdarbinusi užsienietį pagal darbo sutartį, ar jos vadovas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ir užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas.

Byloje nėra ginčo, kad VDI 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. ROIK 21150334726 Bendrovės direktorių A. K. už Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies bei Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimus, pripažino padariusį ANK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir jam skyrė 3 000 Eur baudą. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 23 d. priėmė nutartį, kuria paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. nutarimą dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens skundo atmetimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. liepos 20 d. nutartimi administracinio nusižengimo bylą atnaujino ir 2023 m. kovo 21 d. nutartimi Nr. 2AT-14-511/2023 paliko nepakeistą VDI 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimą. Duomenų, jog bauda būtų sumokėta, nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) papunkčio nuostatą yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019).

Pareiškėjo skundo teiginys, kad jam leidimas gyventi buvo išduotas prieš tai, kai darbdavys buvo nubaustas, šiame kontekste neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi teisės nuostatų pažeidimo, už kurį direktoriui pritaikyta administracinė atsakomybė padarymo metu A. K. buvo Bendrovės atstovas, įgyvendinantis vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, jog nagrinėjamu atveju neabejotinai yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas, dėl ko yra pagrindas konstatuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) papunktyje įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą. Šios nuostatos taikymo pagrindą taip pat sudaro ir tai, kad byloje nėra duomenų, jos direktorius būtų sumokėjęs jam VDI nutarimu paskirtą baudą, nors įstatymas vienerių metų terminą būtent ir sieja su diena, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas.

Taip pat nustatyta, kad pati Bendrovė yra bausta administracine tvarka už įdarbinimo tvarkos pažeidimus: 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. NUĮPBI 20159 dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimo (dėl Baltarusijos Respublikos piliečio nelegalaus darbo fakto). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-2732-535/2022 atmetė Bendrovės skundą. Šiuo metu byla nagrinėjama apeliacine tvarka (Nr. eA-869-789/2023). Duomenų apie reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą nurodytoje administracinėje byloje nėra.

Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, Departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo darbdavys ir darbdavio vadovas yra bausti už įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nelegalų darbą (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis). Neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, įvertinęs visą surinktą medžiagą, pagrįstai skundžiamu sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra proporcingas ir adekvatus.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui leidimas pagrįstai panaikintas keturiais savarankiškais pagrindais.

Kiti pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nesusieti su bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą administracinį sprendimą.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Departamento sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.