Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai / darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 58–59) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – apie 0,56 kv. m. Įvertinus Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą (b. l. 22–24) nustatyta, kad pareiškėjas iš 667 parų, kurias buvo laikomas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K, 2 paras (laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 3 d. iki 2018 m. vasario 4 d.) buvo laikomas kameroje Nr. 257, kurioje jam teko 3,457 kv. m gyvenamojo ploto. Vadinasi, šį laikotarpį Lukiškių TI-K pažeidė nacionalinį reikalavimą užtikrinti, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nebūtų mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atėmus sanitarinio mazgo plotą, šiuo laikotarpiu buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis, nes pareiškėjui teko 2,897 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, neužtikrinant pareiškėjui vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos reikalavimo ir pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgus į pareiškėjo argumentus dėl to, kad iš gyvenamojo ploto turi būti atimtas plotas, kurį užėmė baldai, atkreiptinas dėmesys į suformuotą administracinių bylų praktiką, pagal kurią tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą pagal nacionalinę teisę ir tokiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 58–59) nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose yra: lovos (matmenys – apie 1,33 kv. m), stalas (matmenys kamerose iki 4 lovų apie 0,3 kv. m, kitose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus), kamerose iki 4 lovų yra 4 kėdutės (matmenys – apie 0,07 kv. m) kamerose kur daugiau kaip 4 lovos – suolai (matmenys – 0,3 kv. m), lentyna (1 vnt.), spintelės, viršutinių drabužių pakabos. Teismas sprendžia, kad nurodyti baldai be išimties yra visose Lukiškių TI-K kamerose, tame tarpe ir kameroje Nr. 257. Todėl, nustačius, kad Lukiškių TI-K neveikė taip kaip pagal įstatymus turėjo veikti, į pareiškėjo argumentus, susijusius su pažeistu minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimu dėl tankaus baldų užstatymo, bus atsižvelgta vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį. Pažymėtina, kad likusiu laikotarpiu, t. y. 665 paras, kai minimalus pareiškėjui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimas nebuvo pažeistas ir kai nebuvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į kamerose esančių baldų užstatymą.

Dėl sanitarinio mazgo įregimo ir privatumo užtikrinimo

Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (2016 m. sausio 27 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 16.5 papunktyje nustatyta, kad: įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (2016 m. sausio 27 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Atsižvelgus į teisinį reguliavimą ir byloje pateiktus objektyvius Lukiškių TI-K duomenis, pareiškėjo teiginys, kad jis buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo tualeto, atmestini kaip neatitinkantys tikrovės. Teisės aktai taip pat nenustato, kad sanitarinio mazgo patalpoje turi būti įrengta ventiliacija. Įvertinus Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 58–59) pateiktus duomenis, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. vasario 20 d., t. y. 104 paras kai buvo laikomas kameroje Nr. 257, kurioje sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis (b. l. 32–33), nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Įvertinus likusį laikotarpį, t. y. viso 563 paras, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 58–59) pateiktus duomenis, kad kamerose nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurias uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, byloje pateiktas sanitarinio mazgo fotonuotraukas (b. l. 31, 34), atsižvelgusi į aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasi suformuota administracinių bylų praktika tokio pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt., taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12) ir kt.), konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) nėra laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Šios išvados nenuneigiamos Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.). Kalinimo sąlygos, kai asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13) ir kt.). Todėl pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu 563 paras konstatuotina kad buvo pažeista. Nors šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai konstatuotini, tačiau pažymėtina, kad vertinant neturtinės žalos dydį bus atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas dalį kalinimo laikotarpio atitinkamose kamerose buvo laikomas vienas (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimo 1–3 psl.).

Dėl teisės pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Įvertinus teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, kad jam buvo leidžiama tik 1 val. pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje patvirtina ne neteisėtus, o teisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Kaip matyti, pagal teisės aktų nuostatas, pareiškėjui ir priklauso 1 val., kuriam jam buvo ir skirta, pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje. Bylos medžiaga nepatvirtinta, kad Lukiškių TI-K šios savo pareigos neįgyvendintų ar įgyvendintų ją netinkamai, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl psichologinio spaudimo ir Lukiškių TI-K pareigūnų elgesio

Visų pirma, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodoma, kad pareigūnai, bendraudami su nuteistaisiais ir suimtaisiais, laikosi elgesio etikos taisyklių ir vadovaujasi etikos principais, bendrauja mandagiai. Pareiškėjo pasakojimas, kad iš jo buvo tyčiojamasi, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis, kurių pagrindu būtų galima pagrįsti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų padarymo fakto. Toliau, pareiškėjo argumentas, kad jis buvo perkeltas į kitą kamerą tik dėl to, kad pasakė, jog kreipėsi į teismą dėl jo kalinimo sąlygų, sprendžiant dėl Lukiškių TI-K veiksmų užtikrinant tinkamas kalinimo sąlygas, vertintinas kritiškai. Šis argumentas nėra paremtas jokiais objektyviais duomenimis ar reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis (su kokiu konkrečiai pareigūnų pareiškėjas bendravo, kada tai apytiksliai įvyko, kur pareiškėjas ir pareigūnas bendravo, ar jų pokalbį matė kiti asmenys ir panašiai), kurių pagrindu Lukiškių TI-K būtų įpareigotinas paneigti tokį argumentą. Atsižvelgus į tai, šis pareiškėjo argumentas laikomas deklaratyviu ir abstrakčiu. Šioje vietoje, atsižvelgus į tai, kad Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji laikomi Lukiškių TI-K griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, išaiškintina, kad pareiškėjui nesutikus su jo perkėlimu į kitą kamerą, jis turi teisę tiesiogiai kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją su skundu.

Dėl vabzdžių ir graužikų

HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad: laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Nustatyta, kad Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą (b. l. 58–59). Pareiškėjui nedetalizavus nurodyto argumento dėl graužikų Lukiškių TI-K, nepateikus jokių konkrečių ir reikšmingų faktinių aplinkybių (kada, kur ir kaip pareiškėjas susidūrė su graužikais Lukiškių TI-K), bei nustačius, kad pats pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją dėl tokių kalinimo sąlygų nesikreipė, toks jo argumentas vertintinas kaip abstraktus ir deklaratyvus, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl kamerų įrengimo

TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. PĮĮET 16.10 papunktyje nustatyta, kad: kameros turi būti šildomos ir vėdinamos; kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami PĮĮET 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Ginčo laikotarpiu galiojusios ir galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančios gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, Lukiškių TI-K kameros, kuriose nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar oro kondicionavimo sistema, gali būti vėdinamos per langus ir toks vėdinimo būdas atitinka teisės aktų nuostatas. Atitinkamai, kad kamerų vėdinimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nurodyta ir Lukiškių TI-K atsiliepime bei Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 58–59). Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl to, kad kamerose vėdinamos per langus, nes nėra ventiliacijos, nustačius, kad kameros pritaikytos vėdinimui natūraliu būdu, atmestini kaip nepagrįsti.

Temperatūra.

HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Nors byloje pateikti neaktualūs Nacionalinis visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VD) patikrinimo aktai (b. l. 40–52), kurie teismo nevertinami, tačiau Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 58–59) nurodyta, kad VD periodiškai atlieka operatyvią valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose patalpose. Oro temperatūra atitinka HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Paties VD duomenimis (b. l. 14–21), pareiškėjas viso ilgo ginčo laikotarpio metu nebuvo nė kartą pasikreipęs į šią instituciją su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl temperatūros ar prašymais suteikti jam elektrinį oro šildytuvą. Taip pat Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 58–59) nurodyta, kad Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. 2017–2018 m. šildymo sezonas buvo pradėtas 2017 m. spalio 6 d. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad pareiškėjui nenurodžius detalesnių reikšmingų aplinkybių apibūdinimo šiuo aspektu, pareiškėjui nesikreipus į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalinimo sąlygų, nėra pagrindo perkelti įrodinėjimo naštos Lukiškių TI-K, o pareiškėjo argumentas dėl temperatūros vertintinas kaip abstraktus ir deklaratyvus, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Pelėsis.

HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. VD 2018 m. sausio 10 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-19 (b. l. 53–54) konstatuotas HN 134:2015 39 punkto pažeidimas kameroje Nr. 313. Tačiau VD 2018 m. vasario 19 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-362 (b. l. 56–57) konstatuota, kad nustatytas pažeidimas pašalintas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kameroje Nr. 313 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. kovo 12 d., darytina išvada, kad šiuo laikotarpiu HN 134:2015 39 punktas nebuvo pažeistas. Vis dėlto, Lukiškių TI-K nei atsiliepime, nei kituose pranešimuose nepateikė detalesnės informacijos apie kamerų būklę, nors buvo įpareigotas pateikti visą su keliamu ginču susijusią turimą medžiagą (b. l. 9–10). Byloje iš esmės be bendrų argumentų, kad už kamerų švarą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, daugiau argumentų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl kamerose esančio pelėsio, Lukiškių TI-K nepateikė. Todėl, atsižvelgus į tai, kad bendrai pelėsio pažeidimas ginčo laikotarpiu vienoje iš kamerų buvo konstatuotas, bei į įrodinėjimo tarp pareiškėjo ir Lukiškių TI-K paskirstymą, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo neatitikti jiems keliamų higienos reikalavimų gana žymų jo buvimo šioje įstaigoje laikotarpį (viso 648 paras).

Dėl neturtinės žalos dydžio

Atsižvelgus į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K viso 667 paras ir įvertinus anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. 2 paras konstatuotas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos pažeidimas, 563 paras konstatuotas privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas, 648 paras konstatuotas HN 134:2015 39 punkto pažeidimas darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Todėl konstatuotina, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į jau anksčiau sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 3 500,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 24,850 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo kalėjimo-izoliatoriaus, pareiškėjui V. Š. 3 500,00 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlygini.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.