Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Mickevičienės ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. M. pripažinta kalta, padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą – laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 30 parų areštu.

Vadovaujanti BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir I. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu I. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą, 180 straipsnio 2 dalį, 161 straipsnio 1 dalį, 159 straipsnį, tačiau jos atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Be to, tuo pačiu nuosprendžiu solidariai iš I. M. ir I. S. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 1205,20 Lt žalai atlyginti ir valstybei 217,18 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2010 m. sausio 30 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini), veikdama bendrininkų grupe su I. S., būdamos apsvaigusios nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, turėdamos bendrą tikslą užvaldyti svetimą turtą – O. P. pinigus, pasinaudodamos O. P. bejėgiška dėl senyvo amžiaus (86 metai) būkle, I. M. pabeldus į O. P. namo laukines duris bei į langą, o pastarajai jas atidarius, I. M. sudavė O. P. vieną kartą rankos kumščiu į veido sritį, kuri nuo smūgio aukštielninka nugriuvo koridoriuje ant grindų, tuo O. P. padarydama nosies kaulų lūžimą, kraujosruvą pakaušio minkštuose audiniuose su galvos smegenų momeninės ir pakaušinės skilčių sumušimu ir pakraujavimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, t. y. O. P. sveikatos nežymų ir sunkų sutrikdymą; po to I. M. kartu su I. S. įsibrovė į O. P. gyvenamo namo koridorių, kur gulinčiai O. P. I. M. koja spyrė apie 2 kartus į dešinę galvos pusę, kelis kartus spyrė į kitas kūno vietas, I. S. koja spyrė 2 kartus į dešinę galvos pusę ir 1 kartą į šoną, tuo bendrais veiksmais O. P. padarydamos muštinę žaizdą dešinės akies išoriniame kampe su kraujosruva akies vokuose bei skruoste ir akiduobės viršutinės sienelės lūžiu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, kraujosruvą kaktoje 6x5 cm, kraujosruvą kairės akies vokuose, pereinant į skruostą, kraujosruvą kairės ausies kaušelio smilkinio srityje riboje 6x4 cm ir kraujosruvą dešinės ausies kaušelio smilkinio srityje riboje 4x4 cm, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą; po to abi apieškojo O. P. kambarį ir iš ten rastos piniginės pagrobė O. P. priklausančius 110 Lt. Dėl I. M. O. P. padarytų sužalojimų – galvos smegenų momeninės ir pakaušinės skilčių sumušimo ir pakraujavimo po galvos smegenų kietuoju dangalu, kurie komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, pūlingu plaučių uždegimu, širdies veiklos ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, 2010 m. kovo 19 d., 16 val., O. P. mirė. Šiais veiksmais I. M. dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės O. P. ir įvykdė jos turto plėšimą įsibrovusi į patalpą.

Be to, I. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2010 m. birželio 12 d., apie 18 val., viešoje vietoje – parduotuvėje „KOOPS", esančioje (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, dėl asmeninių paskatų, tyčia ranka sudavė kelis smūgius J. S. į galvos sritį, tuo padarydama J. S. poodines kraujosruvas kairėje pažandėje, dešinės akies vokuose, nosyje, kairės akies vokuose, muštinę žaizdą dešiniame antakyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais įžūliais veiksmais ji demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistoji I. M. prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti jos padarytas nusikalstamas veikas iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 9 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį ir iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį; pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi; taikyti BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdama nepilnametė, veikos padarymui įtakos turėjo tai, jog užaugo sunkiomis sąlygomis, bei atitinkamai paskirti švelnesnę bausmę.

Apeliantė nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 9 p. Tvirtina, kad nukentėjusiajai O. P. gyvybę atėmė dėl neatsargumo, kadangi tikslo ją nužudyti neturėjo ir nenorėjo tokių padarinių. Teismo medicinos ekspertizės akte nurodyta, kad I. M. suduotas smūgis, tikėtina kumščiu, į nosies sritį galėjo sąlygoti O. P. griuvimą ir atsitrenkimą pakaušio sritimi į kietą buką pagrindą, patiriant mirtį sukėlusį galvos smegenų sumušimą. Apeliantė teigia, kad pagal teismų praktiką, kai nukentėjusysis miršta nuo kūno sužalojimų, mušimo arba dėl to, kad kaltininko fiziškai paveiktas atsitrenkė į kietą daiktą, ir jei kaltininkas tai padarė neturėdamas tikslo atimti gyvybę arba sunkiai sužaloti, nors pagal įvykio aplinkybes turėjo ir galėjo tokias pasekmes numatyti, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 132 str. 1 d.

I. M. taip pat nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 284 str. 1 d. Teigia, jog esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad įstatyme numatytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nuteistosios veiksmai buvo nukreipti prieš asmenį, dėl asmeninių paskatų, ir truko labai trumpą laiką, todėl visuomenės rimtis ir tvarka realiai sutrikdyta nebuvo. Viešosios tvarkos pažeidimai nuo kitų nusikaltimų skiriami pagal kaltininko kėslo turinį, jo kryptingumą, motyvus, tikslus ir padarytų veiksmų aplinkybes. Įžeidimas, smūgių sudavimas, lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas ir kiti panašūs veiksmai, padaryti šeimoje, bute, giminaičių, pažįstamų atžvilgiu dėl priešiškų asmeninių santykių, nukentėjusiojo netinkamo elgesio ar panašiai, turi būti kvalifikuojami pagal BK straipsnius, numatančius atsakomybę už nusikaltimus asmenybei. Nukentėjusioji J. S. patvirtino, kad I. M. ją sumušė už tai, jog ankščiau jos motiną pavadino „žmogžudės mama“, įvykio metu parduotuvėje žmonių nebuvo, viskas įvyko labai greitai, žaizda nukentėjusiosios antakyje buvo padaryta ankščiau. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantės manymu, nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 140 str. 1 d.

Nuteistoji teigia, kad teismas turėjo pripažinti jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Ikiteisminio tyrimo metu ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas, papasakojo įvykio aplinkybes, o teismo posėdžio metu patvirtino, kad ankščiau duoti parodymai teisingi, tačiau atsisakė duoti parodymus, nes jai buvo labai sunku viską iš naujo pasakoti, kadangi išgyveno dėl padarytų nusikalstamų veikų, nuoširdžiai gailisi. Be to, teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad į nusikalstamas veikas ji buvo įtraukta kito asmens. Teismas nepagrįstai netaikė BK 59 str. 2 d. nuostatų ir nepripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad nusikalstamas veikas ji padarė būdama nepilnametė, įtakos nusikalstamų veikų padarymui turėjo tai, jog užaugo sunkiomis sąlygomis. Apeliantė nurodo, kad praeityje neteista, ateityje nusikaltimų nedarys, dirbs.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji I. M. ir jos gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios kaltės ir jos padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos bei paskyrė jai teisingą bausmę. Šioje byloje esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau–BPK) pažeidimų nenustatyta.

Nuteistosios I. M. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, tai yra tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – mirties, yra priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, įvertinęs jų visetą, nustatė, jog nuteistoji I. M. vieną kartą kumščiu sudavė O. P. į veido sritį, dėl to nukentėjusioji nugriuvo. Po to, I. M. gulinčiai O. P. apie du kartus spyrė į galvą ir kelis kartus į kitas kūno vietas. Fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją taip pat naudojo ir I. S. – ji du kartus spyrė O. P. į galvą ir vieną kartą į šoną. I. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji pirma kumščiu sudavė O. P. į veidą ir pastaroji nugriuvo. Po to, fizinį smurtą prieš gulinčią nukentėjusiąją naudojo kartu su I. S. (t. 1, b. l. 108-109, t. 1, b. l. 123-124, t. 1, b. l. 127-128). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKM 112/10(01) matyti, kad O. P. mirties priežastimi buvo galvos smegenų momeninės ir pakaušinės skilčių sumušimas su pakraujavimu po galvos smegenų kietuoju dangalu. Šis sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mąstą ir konkrečiu atveju tiesiogiai sąlygojo nukentėjusiosios mirtį. O. P. pakaušio srityje nustatyta kraujosruva, sąlygojusi galvos smegenų sumušimą, tikėtina padaryta nukentėjusiajai nugriuvus ir atsitrenkus į kietą buką pagrindą. I. M. suduotas smūgis, tikėtina kumščiu, į nosies sritį galėjo sąlygoti O. P. griuvimą ir atsitrenkimą pakaušio sritimi į kietą buką pagrindą, patiriant galvos smegenų sumušimą, sukėlusį mirtį. Kiti I. M. ir I. S. suduoti smūgiai gulinčiai O. P. įtakos jos mirčiai neturėjo (t. 1, b. l. 64-73). Įvertinęs nuteistųjų parodymus ir teismo medicinos ekspertizės išvadas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent nuo I. M. suduoto smūgio į veido sritį, O. P. nugriuvo ir pakaušiu atsitrenkė į kietą pagrindą, dėl to ji patyrė galvos smegenų sumušimą, sukėlusį jos mirtį. Tarp I. M. veiksmų ir nukentėjusiosios mirties yra priežastinis ryšys.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad I. M. nusikalstamą veiką padarė veikdama netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį ir vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, kaltininko elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad I. M., suduodama bejėgiškos būklės O. P. netikėtą smūgį į veidą, suprato, jog O. P. griūnant gali būti sunkiai sutrikdyta jos sveikata, numanė, jog gali atimti jai gyvybę, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. I. M. buvo abejinga galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui – po suduoto smūgio, pamačiusi, kad O. P. nugriuvo, ja nesirūpino, toliau kartu su kita nuteistąja jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, po įvykio paliko nukentėjusiąją gulėti ant grindų, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, todėl atsako už atsiradusius padarinius. Ikiteisminio tyrimo metu pati nuteistoji parodė, kad O. P. buvo senyvo amžiaus, smulkaus kūno sudėjimo, mažo ūgio ir pasipriešinti negalėjo (t. 2., b. l. 69-70, 81-82). Nuteistoji I. M. suduodama bejėgiškos būklės asmeniui į žmogaus gyvybei svarbią kūno dalį – galvą, negalėjo nesuprasti, jog toks veiksmas yra pavojingas nukentėjusiosios gyvybei ir nuo jo O. P. gali mirti, todėl nėra pagrindo jos veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargų gyvybės atėmimą.

Be to, byloje nustatyta, kad I. M. viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, dėl asmeninių paskatų, tyčia ranka sudavė kelis smūgius J. S. į galvos sritį, tuo padarydama nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiuos nuteistosios nusikalstamus veiksmus pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Nuteistoji I. M. neneigia, kad parduotuvėje J. S. sudavė keletą smūgių, tačiau teigia, kad jos veiksmai buvo nukreipti prieš asmenį, dėl asmeninių paskatų, truko labai trumpą laiką, įvykio metu parduotuvėje daugiau žmonių nebuvo, todėl visuomenės rimtis ir tvarka realiai sutrikdyta nebuvo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Asmeninių paskatų buvimas šiuo atveju nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai.

Veikos kvalifikavimą apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad veika buvo padaryta viešoje vietoje. Viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo metu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Nr. 2K-796/2007). Tai, kad, anot apeliantės, jos veiksmai truko labai trumpą laiką, įvykio metu parduotuvėje žmonių nebuvo, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad dėl kaltininko veiksmų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad I. M. veiksmai buvo įžūlūs, jais ji pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomenės tvarkos sutrikdymą, gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla (2K-378/2009). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji J. S. parodė, kad įvykio metu parduotuvėje dirbo pardavėja V. A. (t. 2, b. l. 55-56). Liudytoja V. A. patvirtino, kad įvykio dieną dirbo parduotuvėje, ir parodė, jog tarp I. M. ir nukentėjusiosios kilo konfliktas, kas vyko toliau ji nematė, po įvykio J. S. priėjo prie jos iškviesti policiją, jos laukė policijos, atvykus policijai išėjo iš parduotuvės aplinkybių nustatymui (t. 2, b. l. 58-59). Dėl įžūlių I. M. veiksmų buvo sutrikdyta normali parduotuvės veikla.

Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti. Ikiteisminio tyrimo metu I. M. parodė, kad jaučiasi kalta dėl to, jog visiems matant ir girdint užgauliojo nukentėjusiąją bei sudavė jai keletą smūgių (t. 2, b. l. 64-65, 69-70). Nuteistoji suvokė, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Nr. 2K-426/2008).

Viešojoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių. Kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistosios veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo I. M. veiką perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniu skundu I. M. prašo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų. Pagal teismų praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama kaltininko atsakomybe lengvinančia, jei teismas nustato kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. M. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, paaiškino įvykių aplinkybes. Teisiamajame posėdyje ji iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau atsisakė duoti parodymus, dėl padarytų nusikaltimų gailėjimosi neišreiškė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį I. M. elgesį vertino ne kaip nuoširdų gailėjimąsi, bet daugiau kaip abejingumą savo elgesiui ir kilusioms pasekmėms. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikaltimų, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąsias veikas, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius, tai yra teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ar pan. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji I. M. parodė, jog gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų. Tačiau kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu jis gailisi iki priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra teisinio pagrindo pripažinti nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir tuo remiantis švelninti jai paskirtą bausmę. Skirdamas I. M. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje ir BK 90 bei 91 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmių skyrimą nepilnamečiams. Teismas atsižvelgė į tai, kad I. M. nusikalto būdama nepilnametė, į netinkamas jos auklėjimo sąlygas. Dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes ar pripažinti jas atsakomybę lengvinančiomis, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad į nusikalstamas veikas ji buvo įtraukta kito asmens, taip pat nesudaro pagrindo švelninti I. M. paskirtą bausmę.

BK 91 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos kvalifikuoto nužudymo sankcijos ribos nepilnamečiui yra nuo ketverių iki dešimties metų laisvės atėmimo. Už sunkiausią iš I. M. padarytų nusikaltimų - kvalifikuotą O. P. nužudymą - teismas skyrė nuteistajai laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nežymiai viršija BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos, taikomos nepilnamečiui, vidurkį. Kolegijos nuomone, I. M. paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose bei trejų metų laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, nėra aiškiai per griežtos, nes teismas atsižvelgė ir vertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus, jo stadiją, nuteistosios I. M. asmenybę, dvi jos atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą. Už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą I. M. nubausta areštu 30 parų. Bausmės subendrintos nepažeidžiant BK 63 straipsnio 1 dalies ir 5 dalies 1 ir 2 punkto reikalavimų ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 str. nurodytų bausmės tikslų pasiekimą, o taip pat nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytų nuostatų. Paskirti apeliantei švelnesnę bausmę, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, ar taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo. Kokių nors išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, jog nuteistajai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, byloje nėra, jos nenurodytos ir apeliaciniame skunde, todėl paskirta bausmė taip pat negali būti švelninama vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios I. M. apeliacinį skundą atmesti.