- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-09-30
- Bylos Nr.
- 1-1861-957/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-62140-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Marijus Kursevičius
- Kaltinamasis
- G. J.
- Nukentėjusysis
- D. K.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje G. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, nevedęs, turintis spec. vidurinį išsilavinimą, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, padarymu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. J. kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2015 m. lapkričio 10 d., apie 11.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,77 promilės), necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo, stumdė savo sugyventinę D. K., grasino su ja fiziškai susidoroti – užmušti, delnu tyčia sudavė vieną kartą nukentėjusiajai per galvą ir vieną kartą per veidą, tuo tyčia sukeldamas D. K. fizinį skausmą ir pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti arba sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdytas.
Kaltinamasis G. J. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad įvykis buvo spalio mėnesį, tikslios dienos neprisimena, kaltinamajame akte data nurodyta teisingai. Viskas vyko ryte. Buvo namuose išgėręs ir jo sugyventinė D. K. pradėjo jį barti už tai, kiek jis gali gerti ir gastroliuoti. Jis jos prašė nebarti ir išeiti iš kambario, bet ji barėsi toliau. Po to jis iš namų išėjo į parduotuvę, nusipirko alkoholio, išgėrė ir vėl sugrįžo namo. D. K. vėl jį barė. Jis ją pastūmė ir pasakė, kad ji išeitų iš kambario, duris laikė uždarytas, bet ji vis tiek barėsi. Jis jai nesudavė, o tik pastūmė. Grasinimų nebuvo. Jam net tokios minties nebuvo, nes ji yra jo vaiko motina, turi dar vieną dukrą, ji išlaiko šeimą. Jis buvo išgėręs, jam buvo nustatytas didelis neblaivumas. Jis buvo tik ką išgėręs, viskas vyko po išgėrimo. Nuo pat ryto jis gėrė degtinę, išgėrė 200 g degtinės, o policijai atvažiavus jis buvo nusipirkęs dar vieną butelį degtinės. Tačiau prieš tai jis dar padėjo kaimynui taisyti mašiną. Girtumas buvo nustatytas didelis, bet jis viską prisimena. Jis tikrai negrasino nukentėjusiajai nužudymu ir jai nesudavė. Viso to esmė yra tai, kad jo sugyventinė nepakenčia, kai jis būna išgėręs, jai tada būna šokas, ji pradeda jį barti. Gali būti kad jis ją būdamas girtas pastūmė. 2013 m. spalio 1 d. buvo įvykis, tada su nukentėjusiąja jis susitaikė. Jis nukentėjusiąją pastūmė, kad ji išeitų iš kambario, tuo ir pasibaigė. Šiuo atveju jis nukentėjusiajai nesudavė, nebent pastūmė paėmęs už šono. Negali pasakyti, ar nuo to nukentėjusiajai skaudėjo, nematė, užsidarė duris ir viskas, nežiūrėjo į jos reakciją. Du kartus delnu per galvą ir veidą nukentėjusiajai nesudavė. Visą dieną jis gėrė vienas. Nustatė tokį didelį girtumą galbūt dėl to, kad jis buvo nustatinėjamas iš karto po gėrimo. Nuo išgėrimo iki pūtimo į alkotesterį praėjo gal valanda laiko. Tos dienos įvykius prisimena sąlyginai. Viso to esmė tokia, kad D. K. turi vyresnę dukrą, ne jo, kuri serga psichine liga. Būna taip, kad dukra namuose padaro betvarkę, dėl tokio dukros elgesio D. K. susinervina. Dar prisideda ir tai, kad jis yra nedirbantis ir geriantis. Visa tai nukentėjusiąją labai paveikia ir ji išsilieja ant jo. Geria dėl visų kilusių problemų, turi paskolą, skolų. Geria iš draugų pinigų. Kai važinėja filmuotis į masines scenas, gauna už tai pinigų, būna, kad užsidirba neoficialiai. Kai uždirba, visą laiką prisideda prie šeimos pajamų. Paskutinį kartą dirbo prieš du mėnesius, gavo apie 400 Eur, šeimai davė 300 Eur, o likusius pinigus pasiliko sau. Mėlynės ant nukentėjusiosios rankų galėjo atsirasti, nes buvo paimta vyriškomis rankomis, o moters rankos gležnos. Jis pats tų mėlynių nematė. Nukentėjusiajai jis negrasino, nesudavė. Kas liečia dėl grasinimo nužudyti, tai galėjo nebent būti pasakytas jo posakis „tave maža užmušti, nes tu gali lavoną iš grabo prikelti“. Nukentėjusioji yra labai įkyri, bet net nebuvo minties jai grasinti. Geriau pats nusižudys, nei ją užmuš.
Nukentėjusioji D. K. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamasis pastoviai geria ir geria, jai yra morališkai sunku. Jisai nieko nesupranta, daro savo, neprisideda prie šeimos gerbūvio, o ji jam pastoviai suteikia pagalbą. Įvykis buvo 2015 m. lapkričio 10 d. Kai tik kaltinamasis atsikelia, iš karto eina į parduotuvę pirkti alkoholio, grįžta namo ir prasideda visos tos nesąmonės. To dalyko ji negali pakęsti, ją tai veikia psichiškai, nes kaltinamasis geria daug metų, niekur nedirba, o kai tik įsidarbina, iš karto praranda darbą per alkoholį. Įvykio dieną kaltinamasis norėjo iš jos paimti raktus, bet ji jam nedavė, nes nenorėjo, kad jis eitų į parduotuvę. Kaltinamasis iš jos atiminėjo tašę, nutraukė rankeną. Tada ji pradėjo rėkti, tuo metu jai ir buvo sukeltas skausmas. Kaltinamasis jai ranka trenkė per galvą, tačiau negali pasakyti, į kokią konkrečiai vietą ir kuria ranka. Kiek kartų trenkė, taip pat negali pasakyti, gal vieną ar du. Sunku prisiminti, kai ne vieną kartą taip buvo. Tą kartą kaltinamasis tikrai sudavė, jei atiminėjo tašę, jam buvo viskas sukilę, pasireiškė jo vyriškumas. Kaltinamasis ją pastūmė, atiminėjo tašę, sutrenkė galvą, spaudė rankas, ant rankų pastoviai būna mėlynės. Nuo sudavimo jai skaudėjo. Kai pastūmė, taip pat skaudėjo galvą, nes koridoriuje ją pastūmė. Tuo metu jis jai nieko nesakė, tik keikėsi necenzūriniais žodžiais, grasino, kad nužudys. Kaltinamasis jai grasino žodžiais, pasakė, kad užmuš ir viskas. Tada dar buvo grįžusi iš ligoninės dukra, ją taip pat vadino visokiais žodžiais. Dukra negali duoti parodymų, nes ji turi psichinę negalią. Kaltinamasis sakė tiesiog, kad užmuš. Po viso to apsistumdymo, grasinimo, ji iškvietė policiją. Ji turbūt išbėgo į kiemą ir iškvietė policiją, tačiau neprisimena, ar tai buvo tas kartas. Buvo taip, kad kaltinamasis išėjo toliau gerti, o ji tuo metu iškvietė policiją ir užrakino duris. Atvažiavo policija ir ji jiems viską papasakojo, kaip ten surašyta. Buvo taip, kaip nurodyta pareigūno tarnybiniame pranešime, tada dar buvo išmuštos durys. Nežino, kodėl atvykusiems pareigūnams nepasakė dėl smūgių. Vėlesnėje apklausoje pasakė apie smūgius. Jai buvo išrašytas siuntimas pasitikrinti sveikatą, bet ji nenuvyko pasitikrinti, nes tuomet turėjo daug darbo. Nuo patirto smurto buvo mėlynės ant rankų. Apžiūros protokolas surašytas ne jos ranka, tačiau jos pasirašytas. Skaitė, kas jame parašyta, gal ko neparašė. Iš jos atiminėjo tašę, tai kaip galėjo nebūti smūgių, buvo, bet konkrečiai to atvejo prisiminti negali. Kaltinamasis ją pastūmė, atėmė tašę ir viskas. Viskas vyko koridoriuje, kai ją pastūmė, ji atsitrenkė galva į sieną, paskui trenkė ranka. Negali pakomentuoti to, kodėl ji atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė, kad jai buvo suduoti smūgiai, o nurodė tik vėliau. Nevyko pas medikus, nes skausmas praėjo ir viskas. Atvykę policijos pareigūnai jos klausinėjo, prašė papasakoti, dėl ko čia taip viskas įvyko, ji stengėsi papasakoti viską, bet ką jie ten užrašė, ji nežino.
Liudytojas R. S. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyr. patrulis. Kaltinamasis G. J. iš matymo jam yra pažįstamas. Įvykio neprisimena. Nukentėjusiosios irgi nepamena. A. K. yra jo kolega.
Liudytojas A. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis neprisimena kaltinamojo bei iškvietimo (duomenys neskelbtini) dėl smurto šeimoje. Neprisimena savo tarnybiniame pranešime aprašyto įvykio. Turbūt viskas praėjo ramiai, jei neprisimena. Aplinkybes tarnybiniame pranešime nurodė pagal moters žodžius. Fizinio smurto nebuvo, nes būtų pažymėta, dėl to ir schema nubraukta. Tarnybinis pranešimas surašytas iš moters žodžių. Jei žmogus nurodo, kad jam suduota, bet išorinių žymių nėra, jis tai parašo pranešime, bet schemoje nežymi ir ją nubraukia. Atvykus į įvykio vietą, žmogaus tiksliai visko klausinėja apie viską. G. J. buvo pristatytas dėl psichologinio smurto. Neatsimena, kokio pobūdžio buvo psichologinis smurtas.
Teisiamojo posėdžio metu buvo perklausytas iš BPC gautas garso įrašas, iš kurio girdėti, kaip pranešėja, prisistačiusi D. K., kviečia atvykti pareigūnus adresu (duomenys neskelbtini). Pranešėjos paklausus, dėl ko kviečiami pareigūnai, ši nurodė, jog „nu... sugyventinis kiekvieną dieną geria, dirbti nedirba, dabar va išvariau iš namų, raktus atiminėja, duris daužo, kaimynams ramybės neduoda, nu neįmanoma tiesiog būti“. Paklausus pranešėjos, ar sugyventinis blaivus, ši atsako „neblaivus, būtent“. Paklausus pranešėjos, ar jai reikalinga greitoji pagalba, ši atsako „ne, nereikia greitosios“, taip pat nurodo, kad namie nėra mažamečių vaikų (b. l. 93).
Iš policijos įvykio registro išrašo matyti, jog 2015 m. lapkričio 10 d., 11.21 val. BPC gautas pranešėjos D. K. pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) pranešėjos neblaivus sugyventinis namuose triukšmauja, laužo duris, konfliktuoja. Skiltyje „Papildoma informacija apie patikrinimą“ nurodoma „psichologinis smurtas, tarnybinis į 6 PK, pareiškimas priimtas, sulaikytas į 6 PK (b. l. 7).
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-osios kuopos 2-ojo būrio patrulio A. K. 2015 m. lapkričio 10 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodyta, jog D. K. įvykio vietoje paaiškino, kad jos neblaivus sugyventinis laužė duris, įžeidinėjo ją necenzūriniais žodžiais, stumdė, norėjo fizine jėga atimti raktus nuo buto, grasino susidorojimu. Schema, kurioje turėtų būti žymimi smurtą galintys rodyti požymiai, yra perbraukta. Įtariamasis įvykio vietoje paaiškino, kad nieko nedarė (b. l. 8-9).
Šalies argumentai
Nukentėjusioji D. K. savo rašytiniame 2015 m. lapkričio 10 d. pareiškime nurodė, kad 2015 m. lapkričio 10 d., apie 11 val. jos neblaivus sugyventinis grasino, daužė duris, laužė, suplėšė jos rankinę, atiminėjo jėga raktus, stumdė, mušė, keikėsi, įžeidinėjo ir jos dukrą po ligoninės, todėl ji ir iškvietė policiją. Prašo jai padėti, nes jis alkoholikas, geria po dvi savaites ir niekur nedirba (b. l. 3).
Iš alkotesterio tikrinimo pažymos matyti, jog 2015 m. lapkričio 10 d. 14.00 val. G. J. buvo nustatytas 2,77 promilės neblaivumo laipsnis (b. l. 38).
Dėl G. J. pateikto kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį
Motyvuojamoji dalis
Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y suvoktas sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už tokią veiką, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – t. y. turi būti nustatytas padarinys (sukeltas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdyta sveikata).
G. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas neblaivus, stumdė savo sugyventinę D. K., įžeidinėjo ją necenzūriniais žodžiais, delnu tyčia sudavė vieną kartą jai per galvą ir vieną kartą per veidą, tuo tyčia sukeldamas jai fizinį skausmą. Taigi, nagrinėjamu atveju esminis požymis, apibūdinantis BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarinius, yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam būtent smurtavimu.
Kaltinamasis G. J. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, savo kaltės nepripažino ir nuosekliai tvirtino, jog nukentėjusiajai D. K. jis nesudavė. Pasak kaltinamojo, konflikto metu jis nukentėjusiąją tik pastūmė, kad ši išeitų iš kambario, bet jai tikrai nesudavė. Tokie kaltinamojo G. J. parodymai viso proceso metu išliko nuoseklūs bei gana išsamūs, tuo tarpu nukentėjusiosios D. K. parodymai bei paaiškinimai viso proceso metu nuolat kito, nukentėjusioji kiekvieną kartą nurodydavo vis naujų aplinkybių, kurių nenurodė pirminėse apklausose, davė nenuoseklius parodymus. Štai iš teisiamojo posėdžio metu perklausyto BPC pateikto garso įrašo aiškiai girdėti, jog BPC operatoriui paklausus, dėl ko kviečiama policija, nukentėjusioji D. K. nurodė „nu... sugyventinis kiekvieną dieną geria, dirbti nedirba, dabar va išvariau iš namų, raktus atiminėja, duris daužo, kaimynams ramybės neduoda, nu neįmanoma tiesiog būti“. Paklausus pranešėjos, ar jai reikalinga greitoji pagalba, ši ramiai atsako „ne, nereikia greitosios“ (b. l. 93). Taigi, kviesdama policijos pareigūnus, nukentėjusioji D. K. apie jokį jos atžvilgiu naudotą fizinį smurtą BPC operatoriui net neužsiminė. Be to, pažymėtina, jog nukentėjusioji su BPC operatoriumi kalbėjo gana ramiu tonu, balsas nedrebėjo, požymių, jog nukentėjusioji būtų susijaudinusi ar verktų, nenustatyta, todėl ši aplinkybė leidžia spręsti, jog jos emocijos tuo metu buvo stabilios, ji nereiškė jokių nusiskundimų dėl neva jos patirto smurto. Apie tai, kad jos atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, D. K. nenurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Antai, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-osios kuopos 2-ojo būrio patrulio A. K. 2015 m. lapkričio 10 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodyta, jog D. K. įvykio vietoje paaiškino, kad jos neblaivus sugyventinis laužė duris, įžeidinėjo ją necenzūriniais žodžiais, stumdė, norėjo fizine jėga atimti raktus nuo buto, grasino susidorojimu. Schema, kurioje turėtų būti žymimi smurtą galintys rodyti požymiai, yra perbraukta. Įtariamasis įvykio vietoje paaiškino, kad nieko nedarė (b. l. 8-9). Taigi, šiame tarnybiniame pranešime taip pat neužsimenama apie nukentėjusiajai į galvą bei veidą suduotus smūgius, minimas tik stumdymas. Be to, teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytoju policijos pareigūnas A. K. paaiškino, kad aplinkybes tarnybiniame pranešime jis nurodė pagal moters žodžius. Pasak liudytojo, fizinio smurto nebuvo, nes būtų pažymėta, dėl to ir schema nubraukta. Tarnybinis pranešimas surašytas iš moters žodžių. Jei žmogus nurodo, kad jam suduota, bet išorinių žymių nėra, jis tai parašo pranešime, bet schemoje nežymi ir ją nubraukia. Liudytojo teigimu, G. J. buvo pristatytas dėl psichologinio smurto. Analogiškos aplinkybės apie tai, kad iškvietimas buvo fiksuojamas kaip įvykdytas tik dėl psichologinio smurto, užfiksuotas ir policijos įvykių registro išraše, kurio skiltyje „Papildoma informacija apie patikrinimą“ nurodoma „psichologinis smurtas, tarnybinis į 6 PK, pareiškimas priimtas, sulaikytas į 6 PK (b. l. 7). Taigi, nei pareigūnų iškvietimo metu, nei apklausos įvykio vietoje metu nukentėjusioji nenurodė, jog kaltinamasis G. J. būtų sudavęs jai smūgius. Tuo tarpu savo rašytiniame 2015 m. lapkričio 10 d. pareiškime nukentėjusioji jau, be kita ko, nurodė, jog kaltinamasis ją stumdė, mušė (b. l. 3), vėlesnių ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu nukentėjusioji detalizavo, jog kaltinamasis jai vieną kartą delnu sudavė per galvą ir vieną kartą per veidą (b. l. 11, 13). Teisiamojo posėdžio metu apklausiama nukentėjusioji patvirtino, jog buvo taip, kaip nurodyta pareigūno tarnybiniame pranešime, tada dar buvo išmuštos durys. Nukentėjusioji negalėjo paaiškinti, kodėl atvykusiems policijos pareigūnams ji nieko nepasakė apie jos atžvilgiu neva vartotą smurtą. D. K. vienu momentu paaiškino, jog kaltinamasis ją pastūmė, atiminėjo tašę, sutrenkė galvą, spaudė rankas, ant rankų pastoviai būna mėlynės, kitu momentu aiškino, jog kaltinamasis ją pastūmė, atėmė tašę ir viskas. Dar vėliau nukentėjusioji nurodė, jog kai ją pastūmė, ji atsitrenkė galva į sieną, paskui trenkė ranka, tačiau kaip ir kur konkrečiai trenkė, nukentėjusioji D. K. paaiškinti negalėjo. Kaip matyti iš D. K. duotų paaiškinimų bei parodymų, jie buvo itin nenuoseklūs, chaotiški, prieštaraujantys tarpusavyje, nelogiški, be to, jie nėra pagrįsti jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, todėl nelaikytini patikimais. Priešingai nei teigia valstybinis kaltintojas, tas faktas, kad nukentėjusioji byloje nepareiškė civilinio ieškinio, savaime nesudaro pagrindo vertinti nukentėjusiosios parodymus kaip patikimus, kadangi asmens nuteisimas dėl nusikalstamos veikos gali sukelti jam ir kitas teisines pasekmes, pvz. iškeldinti jį ir kt. Pažymėtina, kad nukentėjusioji paaiškino, jog į medikus ji nesikreipė, taigi byloje nėra jokių kitų duomenų apie tai, kad nukentėjusiajai būtų sukeltas fizinis skausmas. Pažymėtina, jog kaltinamasis G. J. nuosekliai tvirtino, jog D. K. nepatinka, kad jis geria ir nedirba, dėl to ji susierzina ir tai paveikia ją psichiškai. Tą patvirtino ir pati nukentėjusioji D. K., apklausiama teisiamojo posėdžio metu. Atkreiptinas dėmesys, jog duodama parodymus teisme, nukentėjusioji savo pasakojimą iš karto pradėjo nuo to, kad kaltinamasis pastoviai geria ir geria, jai yra morališkai sunku. Jisai nieko nesupranta, daro savo, neprisideda prie šeimos gerovės, o ji jam pastoviai suteikia pagalbą. Įvykis buvo 2015 m. lapkričio 10 d. Kai tik kaltinamasis atsikelia, iš karto eina į parduotuvę pirkti alkoholio, grįžta namo ir prasideda visos tos nesąmonės. To dalyko ji negali pakęsti, ją tai veikia psichiškai, nes kaltinamasis geria daug metų, niekur nedirba, o kai tik įsidarbina, iš karto praranda darbą per alkoholį. Kviesdama policijos pareigūnus ir paklausta, kas nutiko, nukentėjusioji taip pat nurodė jau minėtas aplinkybes apie tai, kad sugyventinis nuolat geria, nedirba, neduoda ramybės. Netgi savo pareiškime nukentėjusioji prašė ne ko kito, o jai padėti, nes sugyventinis alkoholikas, geria po dvi savaites ir niekur nedirba (b. l. 3). Visos šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog visgi policijos pareigūnai buvo kviečiami tik dėl nesėkmingai susiklosčiusios šeimyninės situacijos, kai sugyventinis piktnaudžiauja alkoholiu, nedirba, o sugyventinė tuo piktinasi. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nėra jokių kitų duomenų apie tai, kad kaltinamasis nukentėjusiajai D. K. būtų sudavęs vieną smūgį į galvą ir vieną smūgį į veidą, todėl, teismo vertinimu, nėra įrodyta, jog kaltinamasis sudavė nukentėjusiajai nurodytus smūgius.
Visgi kaltinamasis pripažino, jog pastūmė ar galėjo pastumti nukentėjusiąją, nes norėjo, kad ši išeitų iš jo kambario. Šiuo konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar minėtas pastūmimas sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Pažymėtina, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kitu žmogumi, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, ir toks jo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipiamasi pagalbos į medikus. Kaltinamasis G. J. apklausiamas teisme paaiškino, jog jis nukentėjusiąją nebent pastūmė paėmęs už šono, negali pasakyti, ar nuo to nukentėjusiajai skaudėjo, nematė, užsidarė duris ir viskas, nežiūrėjo į jos reakciją. Kaip kai buvo minėta, nukentėjusioji, tuoj po įvykio skambindama BPC, su operatoriumi kalbėjo gana ramiai, jos emocijos buvo stabilios, nukentėjusioji ramiai nurodė, jog greitosios medicinos pagalba jai nereikalinga, apie juntamą fizinį skausmą nieko neužsiminė. Apie tai ji nieko neužsiminė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Teisiamojo posėdžio metu, kaip jau buvo minėta, nukentėjusioji taip pat nurodė, jog į medikus nesikreipė. Kaltinamojo teigimu, jis nematė jokių nukentėjusiosios emocijų, kai šis ją pastūmė. Kaip matyti, byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad dėl G. J. veiksmų nukentėjusioji iš tiesų būtų jautusi tokį fizinį skausmą, kuris yra ginamas baudžiamojo įstatymo. Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimas yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi neigiami padariniai BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje yra nurodytas kaip būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia. Šioje situacijoje, nors nukentėjusioji ir teigė, kad pajuto skausmą nuo pastūmimo, nes buvo pastumta koridoriuje, atsitrenkė galva į sieną, visgi šios aplinkybės nepatvirtino kiti bylos duomenys, be to, kaltinamajam pateiktame kaltinime net nėra nurodyta aplinkybė dėl atsitrenkimo į sieną, tokiu būdu sukeliant fizinį skausmą. Teismo vertinimu, pastūmus nukentėjusiąją, ji iš tiesų galėjo pajusti nemalonius pojūčius, tačiau kad jie galėtų būti laikomi fizinio skausmo sukėlimu baudžiamąja prasme, teismo vertinimu, vienareikšmiškos išvados daryti tikrai negalima. Tokią išvadą suponuoja iškart po įvykio susiklosčiusi situacija, kai nukentėjusioji neužsiminė apie jos juntamą fizinį skausmą. Pats kaltinamasis, nors ir neneigė, kad pastūmė ar galėjo pastumti nukentėjusiąją, tačiau nenurodė, jog būtų pastebėjęs, kad pastūmimas nukentėjusiąją kaip nors būtų paveikęs. Pažymėtina, jog medicininės pagalbos D. K. atsisakė. Taigi, įvertinus įrodymų visumą, darytina išvada, jog šie G. J. veiksmai nebuvo toks dirgiklis, kuris sukėlė fizinį skausmą. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K-540/2013).
Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismo nuomone, šioje byloje nėra nustatyta objektyvių ir neginčijamų įrodymų apie tai, kad G. J. sukėlė fizinį skausmą savo sugyventinei D. K., t. y. kad kilo BK 140 straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai, todėl G. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Dėl G. J. pateikto kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį
BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu, apie kurį sužinojo nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti. Pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/207, 2K-26/2010, 2K-341/2010).
Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. BK 145 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai suformuluota, jog baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekį įbauginti nukentėjusįjį (kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).
Šioje byloje G. J. buvo kaltinamas, be kita ko, ir tuo, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,77 promilės), necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo sugyventinę D. K., grasino su ja fiziškai susidoroti ir sukeldamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti arba sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdytas.
Išanalizavus surinktus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau buvo minėta, apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes, tačiau šioje byloje tokių įrodymų nesurinkta.
Pažymėtina, jog viso proceso metu kaltinamasis G. J. nuosekliai tvirtino, jog jis nukentėjusiajai D. K. tikrai negrasino, galėjo nebent pasakyti savo posakį „tave maža užmušti, nes tu gali lavoną iš grabo prikelti“. Kaltinamojo teigimu, nukentėjusioji yra labai įkyri, bet jam net nebuvo minties jai grasinti. Kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu tvirtino, jog geriau pats nusižudys, nei ją užmuš, nes ji išlaiko šeimą, turi su ja bendrą dukrą, be to, nukentėjusioji turi ir kitą dukrą, kuri turi psichinę negalią. Teismo vertinimu, tokie kaltinamojo parodymai išliko gana nuoseklūs bei išsamūs viso proceso metu, kaltinamasis gana detaliai nurodė įvykio aplinkybes, tuo tarpu nukentėjusioji D. K. proceso metu nebuvo tokia nuosekli, be to, duodama parodymus teisme apie įvykio aplinkybes, negalėjo prisiminti, ar ji kalba būtent apie tą įvykį. Štai iš teisiamojo posėdžio metu perklausyto BPC pateikto garso įrašo aiškiai girdėti, jog BPC operatoriui paklausus, dėl ko kviečiama policija, nukentėjusioji D. K. nurodė „nu... sugyventinis kiekvieną dieną geria, dirbti nedirba, dabar va išvariau iš namų, raktus atiminėja, duris daužo, kaimynams ramybės neduoda, nu neįmanoma tiesiog būti“ (b. l. 93). Taigi, kviesdama policijos pareigūnus, nukentėjusioji D. K. apie jokį jos atžvilgiu išsakytą grasinimą BPC operatoriui net neužsiminė. Be to, pažymėtina, jog nukentėjusioji su BPC operatoriumi kalbėjo gana ramiu tonu, balsas nedrebėjo, požymių, jog nukentėjusioji būtų išsigandusi, susijaudinusi ar verktų, nenustatyta, operatoriui nukentėjusioji akcentavo, jog jos sugyventinis neblaivus, tačiau nenurodė, kad jis agresyvus ir pan., todėl ši aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą abejoti, ar jos atžvilgiu buvo išsakytas koks nors grasinimas, o jeigu ir buvo išsakytas – ar jis buvo realus ir galėjo būti įvykdytas. Apie grasinimą nukentėjusioji pirmą kartą užsiminė tik atvykusiems policijos pareigūnams, tačiau nei tolimesnio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji negalėjo duoti išsamesnių ir detalesnių parodymų apie tai, kaip šie grasinimai pasireiškė, kuriuo metu buvo išsakyti ir pan. Nukentėjusioji D. K. tiesiog lakoniškai nurodė, kad kaltinamasis jai pasakė, jog užmuš. Visgi nei tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji nė karto nenurodė, jog jai dėl kaltinamojo galimai išsakytų grasinimų buvo baisu, kad ji bijojo ir būtent dėl to kvietė policijos pareigūnus. Kaip jau buvo minėta, tiek iš BPC pateikto garso įrašo, tiek iš nukentėjusiosios rašytinio pareiškimo matyti, jog ji pareigūnų pagalbos prašė būtent dėl to, kad jos sugyventinis nuolat girtauja ir nedirba, triukšmauja ir trukdo kaimynams, o ne dėl to, kad jai baisu dėl sugyventinio elgesio ir jo grasinimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad įvykio metu būtent nukentėjusioji reiškė nepasitenkinimą kaltinamojo elgesiu, nuolat jį barė, reiškė pretenzijas, kaltinamojo teigimu, niekaip neišėjo iš jo kambario. To neneigė ir pati nukentėjusioji, kuri patvirtino, kad toks jos sugyventinio elgesys veikia ją psichiškai, ji negali pakęsti tokio jo elgesio. Visos šios aplinkybės rodo, jog būtent nukentėjusioji, o ne kaltinamasis, konflikto metu buvo aktyvesnis ir didesnį psichologinį poveikį darantis asmuo, išsakantis visas pretenzijas. Tokią išvadą leidžia daryti ir BPC pateiktame garso įraše užfiksuoti jos žodžiai „va išvariau iš namų“. Nei nukentėjusioji, nei kaltinamasis nenurodė, jog nukentėjusioji būtų nuo kaltinamojo pasislėpusi ar užsidariusi, priešingai, būtent kaltinamasis niekaip negalėjo išvaryti nukentėjusiosios iš kambario, vėliau ji jam neleido eiti pirkti alkoholio. Teismo vertinimu, tokia įvykio situacija rodo, jog nukentėjusioji nebuvo įbauginta ar išgąsdinta kaltinamojo veiksmų ar galimai pasakytų žodžių. Pažymėtina, jog kaltinamasis su nukentėjusiąja yra šeimos nariai, kartu gyvena iki šiol, abu pripažino, kad tarp jų vyksta pastovūs konfliktai dėl to, kad kaltinamasis piktnaudžiauja alkoholiu ir nedirba, kaltinamasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigia grasinęs nukentėjusiajai, todėl teismas daro išvadą, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiosios atžvilgiu kaltinamasis būtų išsakęs realų grasinimą. Kaltinamojo teigimu, jis nukentėjusiajai galėjo nebent išsakyti savo posakį „tave maža užmušti, nes tu gali lavoną iš grabo prikelti“, tačiau, teismo vertinimu, jei tokie žodžiai ir buvo išsakyti, jie nelaikytini realiu grasinimu, juolab ir pati nukentėjusioji šio posakio galimai net neįsiminė, nes nenurodė nei vienos apklausos metu. Teismas sprendžia, kad išvados, jog kaltinamasis neišsakė realaus grasinimo, savaime nepaneigia ir tas faktas, kad anksčiau dėl G. J. galimai padarytų nusikalstamų veikų buvo du kartus nutrauktas ikiteisminis tyrimas (b. l. 76-79). Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam prokuroro 2013 m. lapkričio 4 d. nutarimu susitaikius su nukentėjusiąją, tačiau byla nebuvo nagrinėta teisme, o prisipažinti padarius veiką asmuo gali dėl įvairių priežasčių, tame tarpe ir dėl to, kad siekia išvengti nemalonaus teisminio proceso ir t. t. Tuo tarpu prokuroro 2013 m. gruodžio 27 d. nutarimu tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį prieš G. J. nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių. Kita vertus bet kokie ankstesni įtarimai, kaltinimai ar teistumai, savaime nelaikytini pagrindu daryti išvadą, kad ir šį kartą asmuo padarė nusikalstamą veiką.
Vertinant aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad kaltinamasis G. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nepareikštas.
G. J. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
G. J. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
G. J. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
G. J. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.