Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo N. R. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties, kuria baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikui skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamajam N. R. priklausantį turtą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje N. R. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d.

Nukentėjusiojo prašymu, siekiant užtikrinti pareikštą civilinį ieškinį, Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikui paskyrė laikiną nuosavybės teisių apribojimą į kaltinamajam N. R. priklausantį turtą.

Nuosavybės teisės apribojimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamą nuosavybės neliečiamumą, todėl jis turi būti tikslingas ir skirimas tik esant svarbioms aplinkybėms. Tačiau, nors nutartyje yra nurodomas pagrindas dėl ko nuosavybės teisė yra apribojama, tačiau nėra argumentuotas šios priemonės skyrimo teisėtumas, nenurodyta, kodėl nepaskyrus šio apribojimo, nebus užtikrintas galimas civilinis ieškinys.

Vadovaujantis Europos Žmogaus teisių Konvencijos protokolo Nr. 1, 1 straipsnio formuluote bei teismo praktika, nurodyta, kad teisės į nuosavybę apribojimas turi būti teisėtas. Siekiant užtikrinti Konvencijos protokolo Nr. 1, 1 straipsnio laikymąsi apribojant nuosavybės teises baudžiamajame procese, pirmiausia svarbu tinkamai parinkti atitinkamo apribojimo teisinį pagrindą, sprendimą dėl apribojimo priimti ir įgyvendinti tiksliai laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (Europos Žmogaus teisių teismas, byloje Borzhonov prieš Rusiją). Kaltinamojo įsitikinimu nutartyje nėra nurodyta tikslių argumentų, kodėl tokios teisės apribojimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisės netrukdomai naudotis savo turtu apribojimas turi atitikti proporcingumo reikalavimą, kuris reiškia, kad, apribojant nurodytą asmens teisę, turi būti nustatoma teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra. Ją apibūdina pagrįstas proporcingumo santykis tarp panaudotų priemonių ir asmens nuosavybės teises apribojančia priemone siekiamo įgyvendinti tikslo. Teismas ir šiuo atveju pripažįsta plačią valstybės vertinimo laisvę tiek renkantis, kaip priemonės turi būti įgyvendintos, tiek vertinant, ar šio įgyvendinimo padarinius pateisina viešasis interesas siekiant atitinkamo įstatymo tikslo.

Proceso dalyviams apie teismo posėdį pranešta tinkamai, dalyvavimas nėra būtinas.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo N. R. skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) 109 str. garantuoja asmeniui, dėl nusikalstamos veikos patyrusiam turtinės ar neturtinės žalos, teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 112 str. leidžia civilinį ieškinį pareikšti ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisminiame nagrinėjime, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios.

Nukentėjusysis V. J. civilinį ieškinį pareiškė 2012-10-01, tačiau 2014-02-28 pareiškė patikslintą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturinės žalos atlyginimo, bendrai sumai 156 702,50 Lt. Be to, nukentėjusysis 2014-02-28 pareiškė prašymą užtikrinti pareikšta civilinį ieškinį laikinai apribojant kaltinamojo nuosavybės teises.

BPK 116 str. nurodo, kad proceso metu ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, bet ir teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti kaltinamajam arba už kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. BPK 151 str. 6 d. numatyta, jog kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Ši prievartos priemonė daro poveikį asmens nuosavybės teisių neliečiamumui, tačiau akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami baudžiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso kodekso nuostatuose ir yra galimi. BPK 151 str. 1 d. numato, kad vienas iš pagrindų laikinam nuosavybės teisės apribojimui skirti yra civilinio ieškinio užtikrinimas.

Nukentėjusiojo V. J. pareikštas civilinis ieškinys yra pakankamai didelis, be to, 4042 Lt civilinį ieškinį pareiškė ir Valstybinė ligonių kasa, todėl laikinai apribojant N. R. nuosavybės teises proporcingumo principas nepažeidžiamas. Šiuo asmens teisių suvaržymu siekiama užtikrinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo pareikštus civilinius ieškinius byloje, tuo labiau, kad kaltinamam priklausančio nekilnojamojo turto ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta. Netaikant procesinės prievartos priemonės gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu žalos atlyginimo įvykdymas ir šis tikslas nebūtų pasiektas švelnesnėmis procesinėmis priemonėmis. Pažymėtina ir tai, kad N. R. kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, o tokiu atveju laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamojo turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė. Dėl taikomų procesines prievartos priemonių galimi nepatogumai ir yra tokios priemonės tikslas, nes kitaip jos beprasmiškos, jeigu nedarytų tam tikro poveikio, negrasintų negatyviais padariniais. Šios prievartos priemonės tikslas užkirsti kelią perleisti kitiems asmenims turimas teises, paslėpti, sunaudoti ar sunaikinti turimą turtą ir taip pažeistų civilinių ieškovų teises į žalos atlyginimą. Skiriant šią priemonę nėra būtina surinkti duomenų, patvirtinančių, jog kaltinamasis imasi šių neteisėtų veiksmų įgyvendinimo.

Tai, kad priėmus pirminį nukentėjusiojo civilinį ieškinį kaltinamajam nebuvo paskirtas nuosavybės teisių apribojimas, nepanaikina teismui teisės to padaryti vėliau, tuo labiau, kad ieškinys buvo padidintas ir nutartis priimta nepažeidžiant rungtyniškumo principo.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo pareikštas ieškinys yra ganėtinai didelis, jis bylos nagrinėjimo metu kito ir buvo didinamas, baudžiamoji byla dar nėra išnagrinėta, įrodymai nėra ištirti, todėl teigti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas yra neproporcingas, šiai dienai nėra pagrindo. Įstatymas aukščiau kaltinamojo interesų iškelia nukentėjusiojo teisę į jam nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą bei teisingumo atstatymą, įpareigoja teismą imtis visų priemonių šio atlyginimo užtikrinimui.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir įstatymo nuostatas, nėra pagrindo teigti, kad apylinkės teismas, paskirdamas laikiną nuosavybės teisių apribojimą į kaltinamajam N. R. priklausantį turtą, būtų pažeidęs nuosavybės teisės neliečiamumo principą.

Įstatymas numato, kad tuo atveju, jei procesinės prievartos priemonės apimtis yra neadekvati bei neproporcinga įtarimų turiniui ir mastui, tokios procesinės prievartos priemonės taikymas atitinkamoje dalyje turi būti nutrauktas. Baudžiamojo proceso kodekso 151 str. 8 d. nuostatos įpareigoja panaikinti taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą visiškai arba tam tikroje dalyje, jeigu jis tampa nebereikalingas, tačiau šiuo metu ši įstatymo nuostata netaikytina, nes dar apskritai nėra tiksliai nustatytas kaltinamojo turimas turto kiekis ir ar jo pakanka pareikštų ieškinių užtikrinimui.

Nors laikinas nuosavybės teisės apribojimas pažeidžia asmens nuosavybės neliečiamybę, tačiau toks pažeidimas yra galimas, ir šiuo atveju, nustačius, jog nuosavybės teisės apribotos pagrįstai, yra teisėtas, todėl daroma išvada, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti skundo argumentais nėra pagrindo.

Tačiau teismas neteisingai nusprendė 2014-02-28 nutartimi kaltinamojo nuosavybės teises apriboti neapibrėžtam laikotarpiui, t.y. baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikui.

BPK 151 str. 6 d. nurodo, kad bylą nagrinėjant teisme dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Tačiau, tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas tokiu atveju teismui suteikia teisę paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą neapibrėžtam laikui, kaip šiuo atveju, baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikui. Maksimalus terminas, kuriam vienu metu gali būti paskiriamas nuosavybės teisės apribojimas yra 6 mėnesiai, šis terminas, nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl sunkių nusikaltimų (BPK 151 str. 7 d.), gali būti tęsimas neribotą skaičių kartų, tačiau kaskart neilgiau kaip trims mėnesiams. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismo nutartis keičiama, nurodant konkretų terminą, kuriam paskiriamas kaltinamajam N. R. paskirtos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo N. R. skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį pakeisti, nustatant, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamajam N. R. priklausantį turtą skiriamas nuo 2014 m. vasario 28 d. 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, t.y. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.