Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovės atstovės vertinimu, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad kalinimo įstaigos darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teigė, kad pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp kalinimo įstaigos veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai neatsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos suma. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjui 2024 m. birželio 21 d. atvykus į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Sveikatos priežiūros padalinį, iš jo buvo paimti asmeniniai daiktai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Bausmes atliekantys nuteistieji, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams Lietuvos Respublikos įstatymų, Europos Sąjungos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių nustatytas teises, laisves ir pareigas su Lietuvos Respublikos įstatymuose, Europos Sąjungos teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse, teismo nuosprendžiuose ar nutartyse nustatytais apribojimais (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 1 dalis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13), 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Nagrinėjant bylas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog, pateikęs tokio pobūdžio reikalavimą, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2024 m. birželio 21 d. laikinai atvyko į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Sveikatos priežiūros padalinį ir 2024 m. birželio 26 d. iš jo išvyko (trukmė – 5 dienos).

Pareiškėjas skunde teigia, kad, jam laikinai atvykus į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Sveikatos priežiūros padalinį, iš jo buvo paimti visi asmeniniai daiktai, išskyrus šliurės, kanceliarinės priemonės bei tai, ką jis dėvėjo ant savęs, ir jam gydymo įstaiga davė pižamą. Iš byloje esančio Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 2024 m. birželio 21 d. perduotų saugoti ir turimų daiktų kvito Nr. SV-23-20014 (b. l. 23) matyti, kad atvykęs į įstaigą pareiškėjas perdavė saugoti šortus, o su savimi turėjo (pasiėmė iš sandėlio) apatinius, kojines, marškinėlius, kedus, tapkes, maikutes, rankšluostį, ir šį faktą savo parašu patvirtino bei pretenzijų neturėjo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. birželio 26 d., išvykdamas iš įstaigos, Suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokole Nr. SV-23-20264 (b. l. 24) parašu patvirtino, kad išrašytus visus daiktus pasiėmė ir pretenzijų neturi.

Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo įgyvendinimo“, (toliau – Taisyklės) 48 punkte numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurių gydymo laisvės atėmimo vietų įstaigos administracijos padalinyje, vykdančiame sveikatinimo veiklą, trukmė neviršija 60 dienų, taip pat laikinai išvykstantiems į kitas įstaigas suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti Taisyklių 42.2 (laisvės atėmimo vietų įstaigos administracijos padalinyje, vykdančiame sveikatinimo veiklą, leidžiama turėti tik Taisyklių 42.2.2 (apatiniai drabužiai), 42.2.4 (kojinės, pėdkelnės) ir 42.2.5 (avalynė) papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų), 42.3 (higienos priemonių), 42.4.4 (barzdaskutę), 42.5.1 (kortelių, skirtų skambinti laisvės atėmimo vietų įstaigoje įrengtu telefonu), 42.5.2 (vokų, pašto ženklų, proginių atvirukų, nuotraukų, nuotraukų albumų, asmeninių užrašų ir kitų smulkių asmeninių daiktų, religinės simbolikos, kalendorių, knygų, laiškų, žurnalų, laikraščių ir kitų periodinių leidinių (išskyrus leidinius, kuriuose propaguojamas smurtas ar žiaurumas, taip pat pornografinius leidinius), rašymo popieriaus, sąsiuvinių ir rašymo reikmenų), 42.5.3 (administracinės, civilinės ir (ar) baudžiamosios bylos medžiagą, teismo nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų nuorašus ir (ar) kopijas, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, visuomeninių organizacijų bei tarptautinių institucijų atsakymų, kvitų, teisės aktų ir kreipimųsi kopijas), 42.5.6 (priemonių priklausomybei nuo tabako gydyti (pakaitinei nikotino terapijai)), 42.5.8 (rankinį, stalinį laikrodį), 42.5.13 (akinius, kontaktinius lęšius, jiems skirtas dėtuves ir kontaktinių lęšių priežiūros priemonių), 42.5.16 (vaistinių preparatų, vitaminų, maisto papildų) ir 42.5.17 (kompiuterio pelę, kompiuterio klaviatūrą, ausines) papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų. Gydytojui rekomendavus, suimtiesiems ir nuteistiesiems laisvės atėmimo vietų įstaigos administracijos padalinyje, vykdančiame sveikatinimo veiklą, leidžiama įsigyti ir turėti Taisyklių 42.1.1–42.1.12 papunkčiuose nurodytų maisto produktų.

Taigi, akivaizdu, kad, vadovaujantis Taisyklėmis, iš pareiškėjo pagrįstai buvo paimti saugojimui į sandėlį šortai. Nors pareiškėjas teigia, kad iš jo buvo paimti visi asmeniniai daiktai, išskyrus šliurės, kanceliarinės priemonės bei tai, ką jis dėvėjo ant savęs, tačiau byloje nėra jokių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad iš pareiškėjo buvo paimti ne tik šortai, bet ir daugiau jo daiktų, todėl šiuo aspektu jokie neteisėti atsakovės atstovės veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjas teigia, kad po dviejų dienų jis suprakaitavo, todėl norėjo pasikeisti rūbus, tačiau jo niekas į sandėlį nenuvedė. Byloje iš pareiškėjo 2024 m. birželio 25 d. prašymo (b. l. 27) matyti, kad jis kreipėsi į įstaigos administraciją ir prašė leisti nueiti iki savo asmeninių daiktų, juos pasiimti ir persirengti.

Nustatyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracija 2024 m. liepos 18 d. pateikė pareiškėjui atsakymą Nr. SN-23-1333 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ (b. l. 7). Nesutikdamas su šiuo atsakymu, pareiškėjas su 2024 m. liepos 30 d. skundu (b. l. 4–6) kreipėsi į Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorių, kuris pareiškėjo skundo netenkino, nurodydamas, kad pagal aktualų teisinį reglamentavimą pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo, todėl konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl sąlygų Pravieniškių 2-ojo kalėjimo padalinyje, teikiančiame sveikatos priežiūros paslaugas, ir Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko 2024 m. liepos 18 d. rašto Nr. SN-23-1333 yra nepagrįstas (b. l. 9–11).

Kaip minėta anksčiau, pareiškėjas dėl suprakaitavusių rūbų diskomfortą pradėjo jausti praėjus dviem dienoms, tačiau į administraciją dėl jų pakeitimo kreipėsi tik dieną prieš išvykimą iš gydymo įstaigos, t. y. 2024 m. birželio 25 d. Teismo vertinimu, rūpestingas asmuo, pajutęs nepatogumą, turėjo nedelsti ir prašymą pateikti tą pačią dieną, o ne laukti, tikėdamasis, kad rūbai bus pakeisti be jokio kreipimosi ar kad jis bus savarankiškai nuvestas į sandėlį. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas sandėlyje buvo palikęs saugoti tik šortus, todėl jis galėjo naujai apsirengti tik juos vienintelius. Teismo vertinimu, dėl to situacija iš esmės nebūtų pasikeitusi (dalis suprakaitavusi rūbų vis vien būtų dėvimi). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų nenustatyti, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pagal numatytą teisinį reglamentavimą (Taisykles) būtų buvusios pažeistos.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas prašymą dėl rūbų pasikeitimo / išdavimo iš sandėlio pateikė 2024 m. birželio 25 d. Atsakymas jam buvo pateiktas 2024 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektas administracinį sprendimą dėl asmens prašymo ar skundo turi priimti per 20 darbo dienų nuo tokio prašymo ar skundo gavimo dienos. Jeigu prašymas ar skundas gautas po darbo valandų, poilsio ar šventės dieną, jo gavimo diena laikoma po jos einanti darbo diena. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinis sprendimas negali būti priimtas, viešojo administravimo subjektas šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Asmeniui apie tokį termino pratęsimą per 5 darbo dienas nuo sprendimo pratęsti terminą priėmimo dienos pranešama raštu ir nurodomos pratęsimo priežastys. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui 2024 m. liepos 18 d. pateikus atsakymą Nr. SN-23-1333 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytas 20 darbo dienų terminas pažeistas nebuvo, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas nurodė, kad dėl skunde išdėstytų aplinkybių patyrė orumo pažeminimą.

Kaip minėta, šioje administracinėje byloje išvardytų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Byloje nėra jokių kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1840/2012).

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Likę tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96). LVAT jurisprudencijoje, aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas, taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-216/2013).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.