Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-05-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-429/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2014-03-03Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-05-30Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-30
Bylos Nr.
1A-429/2014
Teisminio proceso Nr.
1-65-1-00065-2013-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Svajūnas Knizleris, Kęstutis Jucys (pran.)
Nuteistasis
V. K.
Advokatai
Gediminas Skaistys
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-429/2014Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00065-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Laurai Gruodienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija Nr. X-1233) laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 12 d. vakare, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namo, priklausančio E. Š., esančio adresu (duomenys neskelbtini) rajone, kambaryje, tarpusavio konflikto su J. M. metu, tyčia du kartus dūrė peiliu nukentėjusiajam į koją, taip padarė jam dvi durtines pjautines žaizdas dešinės šlaunies nugariniame paviršiuje, dėl ko, išsivystė ūmus nukraujavimas ir nukentėjusysis įvykio vietoje mirė, tai yra tyčia jį nužudė.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, paskyrė per griežtą bausmę, taip pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies 3, 5 punktų reikalavimus ir nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 ir 10 punktai).

Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 17 punkte nurodytais reikalavimais ir teigia, kad neteisinga bausme laikoma tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta pagal bylos medžiagą.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu savo kaltę prisipažino iš dalies, tačiau viso proceso metu davė vienodus parodymus apie įvykį. Akcentuoja tai, kad jis nuosekliai tvirtino, jog įvykus konfliktui su J. M., nukentėjusysis jam sudavė smūgius į veidą, tačiau pats (nukentėjusysis) nukrito ant žemės, o jis (apeliantas) užkliuvo už kėdės ir užgriuvo ant jo (nukentėjusiojo). Tuo metu jis rankoje laikė peilį, tačiau nieko nematydamas nevalingai dūrė į dešinę koją, o antrą kartą įdūrė keldamasis, tačiau to negali tvirtinti, nes neprisimena. Po to, J. M. atsistojo, kraujo nesimatė, dėl sužalojimų nesiskundė ir pats išėjo iš kambario. Mano, kad jo parodymai keitėsi tik smulkmenos, t. y. kiek sudavė smūgių, kaip parkrito, tačiau dėl savo senyvo amžiaus bei tyrėjų skirtingai užduodamų klausimų, tiksliai tokių aplinkybių neprisimena.

Pažymi, kad konfliktas prasidėjo dėl to, jog J. M. atsisakė padėti sukrauti malkas ir eilinį kartą prašė paskolinti du litus nusipirkti alkoholio. Jis (nuteistasis) atsisakė paskolinti pinigų, nes nukentėjusysis jų dažnai negrąžindavo. J. M. dėl to pasidarė agresyvus. Todėl jis (apeliantas) labai supyko. Teigia, kad nukentėjusysis tokiu savo elgesiu jį išprovokavo, todėl tai turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Nuteistojo nuomone, būtina atsižvelgti į jo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius. Teigia, kad jie gyveno tame pačiame name, tačiau vienas pas kitą be reikalo nevaikščiodavo, kartais aptardavo bendro pobūdžio reikalus. Todėl, kai jis sekmadienį neužėjo pas J. M. neįrodo, kad nenorėjo ar nesistengė suteikti jam pagalbos. Kitą dieną įtarė, kad su nukentėjusiuoju kažkas atsitiko, todėl užėjo į jo kambarį ir pamatęs jo lavoną, iš karto paprašė kaimynės iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Jis iš karto negalėjo paaiškinti, kas nutiko, nes buvo šoko būsenoje, pasimetęs, nesuvokė kas atsitiko, ar tai galėjo atsitikti konflikto metu. Atkreipia dėmesį tai, kad teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 129/12(02) nustatyta, kad jam (nuteistajam) konstatuoti odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje, poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, muštinė žaizda ir odos nubrozdinimas kairiajame antakyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Pasak apelianto, tai patvirtina, kad jis su nukentėjusiuoju grūmėsi ir jam (nuteistajam) taip pat buvo suduoti smūgiai, o tai įrodo, kad nukentėjusysis elgėsi rizikingai ir savo elgesiu jį išprovokavo nusikalsti. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, jog jis gynėsi, kas turėtų būti vertina, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jis (nuteistasis) galėjo suklysti nurodydamas į kurią veido pusę jam sudavė nukentėjusysis J. M., kadangi buvo streso būsenoje, be to, viskas įvyko labai greitai.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teismo medicinos specialisto Ą. S. paaiškinimais. Pažymi, kad jis (nuteistasis) yra trečios grupės invalidas, sunkiai valdo rankas, sunkiai vaikšto, jam reikia daugiau pastangų norint suspausti peilį ar jį padėti. Todėl įvykio metu nespėjo padėti peilio ant stalo ir nesuvokė, jog tuo metu jį laiko rankoje.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl tūri būti kruopščiai ištirtos visos versijos, tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai, negalima remtis vienais įrodymais ir jiems suteikti prioritetą kitų atžvilgiu. Mano, kad netikslinga vadovautis jo parodymais apie tai, jog spyrė gulinčiam nukentėjusiajam, nes tai prieštarauja byloje surinktiems kitiems įrodymams, kadangi nukentėjusiojo kūne ar veide nebuvo rasta jokių kitų sužalojimų.

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis suvokė, jog dėl dešinės šlaunies sužalojimo, kurioje yra gyvybiškai svarbios kraujagyslės, galima greitai nukraujuoti ir dėl to žmogus gali mirti. Pažymi, kad jis nematė, kur smūgiavo peiliu. Be to, jis yra 63 metų amžiaus, baigęs tik 8 klases, specialių žinių apie žmogaus anatomiją neturi, įvykio metu nukentėjusysis buvo stipriai išgėręs ir nejautė skausmo, todėl neprašė pagalbos ar kitaip neparodė, kad yra sužeistas. Todėl jis nesuprato, kad nukentėjusiajam reikalinga skubi pagalba ir turi imtis priemonių ją užtikrinti.

Skunde nurodoma, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kartu nustatomas bent vienas šių momentų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis (Kasacinė nutartis Nr. 2K-201/2007). Apeliantas teigia, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau nesutinka su apygardos teismo išvada, jog J. M. nužudė tyčia, nors neturėjo tokio tikslo. Pažymi, kad kai kurių aplinkybių neprisimena dėl savo amžiaus ir užmaršumo, be to, buvo sukrėstas dėl kaimyno mirties.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr.23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 2 punkte nurodyta, kad vadovaudamasis teisine sąmone teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiu atveju, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Bausmės paskirtis – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismas, parinkdamas bausmės dydį, turi atsižvelgti į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat į kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį.

Gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. K. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes.

V. K. skunde pažymi, kad savo kaltę pripažino iš dalies, ikiteisminio tyrimo metu apie įvykio aplinkybes davė nuoseklius parodymus, tvirtina, kad jo nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis ir rizikingas elgesys, veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai, todėl šias aplinkybes prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Tačiau nuteistojo V. K. skunde tokios nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš V. K. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad nuteistasis Kauno apygardos teisme davė tik iš dalies teisingus parodymus, o ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo V. K. parodymus įvertino kritiškai ir apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat remiasi nuteistojo V. K. parodymais tiek, kiek jie neprieštarauja bylos aplinkybėms ir rašytinei bylos medžiagai. Nuteistasis V. K. ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. sausio 14 d. apklaustas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjai, parodė, kad susimušė su J. M., dėl ko pastarasis nugriuvo, tačiau nukentėjusysis griūdamas pakišo koją, todėl jis (nuteistasis) nugriuvo ant jo (nukentėjusiojo), todėl galėjo jam įdurti rankoje laikomu peiliu. Nukentėjusiajam peiliu galbūt dūrė antrą kartą, kai šis bandė keltis (1 t., 113-114 b. l.). Nuteistasis šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo metu ir papildomai paaiškino, kad ėjo link nukritusio J. M., užkliuvo už kėdės ir ant jo užgriuvo, jie susigrūmė, o nukentėjusiajam peiliu galėjo įdurti griūdamas, antro dūrio neprisimena (1 t., 124-125 b. l.). Iš nuteistojo V. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. sausio 16 d., 2013 m. sausio 17 d., dalyvaujant gynėjai, matyti, kad J. M. griūdamas patraukė jį (nuteistąjį) už megztinio, todėl abu nukrito kartu su kėde. Jis (nuteistasis) buvo stipriai supykęs, todėl dūrė nukentėjusiajam rankoje turėtu peiliu, kur ir kiek kartų sudavė peiliu neprisimena (1 t., 117-118, 119-120 b. l.). Vėliau, V. K. ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. liepos 18 d. apklaustas papildomai, dalyvaujant gynėjai, ir parodymų patikrinimo metu parodė, kad J. M. įdūrė netyčia, krisdamas ant grindų, nes nukentėjusysis jam sugriebė už krūtinės, griuvo kartu su kėde (1 t., 123, 128-129 b. l.).

Nuteistojo V. K. pateikta versija apie tai, kad J. M. sužalojo netyčia, t. y. griūdamas, paneigta teismo medicinos specialisto išvada ir teismo medicinos eksperto Ą. S. paaiškinimais apygardos teisme. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 53/13(02) matyti, kad J. M. mirė nuo dviejų durtinių pjautinių dešinės šlaunies žaizdų (nuo sužalojimų visumos), išsivysčius ūmiam nukraujavimui. Sužalojimai padaryti nedaugiau kaip kelios valandos iki mirties ir vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu, nes sukėlė mirtiną nukraujavimą. Pomirtinių sužalojimų kūne, kovos ir savigynos požymių nėra. Labiausiai tikėtina, jog užpuolikas smūgiavo būdamas už nukentėjusiojo nugaros, po patirtų sužalojimų J. M. galėjo kurį laiką atlikti savarankiškus veiksmus, tačiau juos apribojo sunki alkoholinė intoksikacija. Sužalojimai padaryti dviem smūgiais, per labai trumpą laiko tarpą, tačiau remiantis vien medicininiais duomenimis negalima nustatyti sužalojimų padarymo eiliškumo. Pažeidimai drabužiuose atitinka sužalojimus kūne. Sprendžiant iš apžiūros įvykio vietoje duomenų bei kraujo tekėjimo žymių kūne bei drabužiuose, po mirties kūno padėtis nebuvo keičiama iki lavono apžiūros įvykio vietoje (1 t., 26-30 b. l.). Iš teismo medicinos eksperto Ą. S. paaiškinimų apygardos teisme matyti, kad J. M. padarytų žaizdų kryptis vienoda, peilio padėtis ir rankos mažai kito, tačiau kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis smūgių sudavimo metu (vertikalioje padėtyje, ar gulėjo ant žemės) nėra galimybės, tačiau padaryti tokius sužalojimus griūnant (nevalingai) nerealu, sudėtinga ir nepatogu, nes nustatyta vienoda žaizdų kanalo kryptis. Be to, žaizdų lokalizacija išsidėsčiusi ties šlaunies viduriu, daugiau į išorę, dūriai buvo iš apačios į viršų, pagrindinė kryptis – iš nugaros į priekį. Tačiau, pasak eksperto, gali būti, kad V. K. sudavė smūgius peiliu nukentėjusiajam gulint ant dešinio šono arba sudavė peiliu iš nugaros pusės, šiam einant (2 t., 21 b. l.). Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad vienos iš žaizdų ilgis yra 22,9 mm, o kanalo gylis – 11cm, kita – keturkampio formos 41x58 mm dydžio, kiaurinė tiesialinijinė 8 mm ilgio žaizda, jų abiejų kraštai vizualiai lygūs, be nubrozdinimų (1 t., 43-58 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas yra teismo medicinos eksperto Ą. S. išvada dėl sužalojimų nukentėjusiajam padarymo mechanizmo, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Kaip jau minėta pirmiau, specialisto ir/ar eksperto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri neturi jokios prioritetinės reikšmės. Todėl akivaizdu, kad minėti įrodymai turi būti vertinami lyginant su kita bylos medžiaga, kurie patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nėra jokio pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto Ą. S. pirmiau paminėta išvada ir jo paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, jokių įtikinamų argumentų dėl to nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Tai, kad J. M. kūne ar veide nebuvo rasta jokių kitų sužalojimų, nei patvirtina, nei paneigia reikšmingas bylos aplinkybes, nes nuteistajam jokie kiti veiksmai (išskyrus sudavimą peiliu) nebuvo inkriminuoti ikiteisminio tyrimo metu ir už tai būtų nuteistas. Teisėjų kolegijos nuomone, šių žaizdų lokalizacija J. M. dešinės šlaunies nugariniame paviršiuje, peilio kryptis ir giluminis (ne paviršinis įbrėžimas) jų pobūdis bei žaizdos kraštų lygumas įrodo, jog nuteistasis sudavė peiliu du smūgius, o ne padarė krisdamas. Tai iš dalies atitinka nuteistojo V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jog nukentėjusiajam sudavė peiliu tyčia, iš pykčio (1 t., 119-120 b. l.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis šiuos parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė dalyvaujant gynėjai, todėl jo teisės į gynybą nebuvo pažeistos. Nors pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. K. parodė, kad tokių parodymų nedavė, tačiau jokių įtikinamų argumentų dėl to nenurodė, todėl tokie jo parodymai apygardos teisme vertinami kritiškai (2 t., 11 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistasis V. K. ikiteisminio tyrimo duodamas nenuoseklius parodymus stengėsi ne tik sušvelninti savo atsakomybės laipsnį, bet ir išvengti atsakomybės. Tai iš dalies patvirtina liudytojų N. G. ir M. N. parodymai bei Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuoti duomenys apie tai, kad 2013 m. sausio 14 d. 13 val. 52 min., atvykus į įvykio vietą ir radus J. M. lavoną, ten buvęs nuteistasis V. K. paaiškino, kad paskutinį kartą nužudytąjį (J. M.) matė šeštadienį (1 t., 102 b. l.). Be to, nuteistasis V. K. teigia, kad nematė, ar J. M. po suduotų smūgių peilių buvo kruvinas arba patalpose, kur įvyko konfliktas, kraujo nematė. Tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad prieškambaryje ant grindų, koridoriuje, atkarpoje nuo J. M. kambario durų iki V. K. kambario durų, ant durų į negyvenamą kambarį rastos rausvos spalvos dėmės, panašios į kraują, kambaryje ant lovos rastas J. M. lavonas, kelnės ant dešinės pusės sėdmens ir šlaunies srityse permirkusios krauju, lova po lavonu taip pat permirkusi krauju (1 t., 2-23 b. l.). Iš nuteistojo V. K. parodymų matyti, kad kitą dieną jis vežė malkas, vaikščiojo po namus, nors ir nebuvo užėjęs pas nukentėjusįjį į kambarį, tačiau praeidamas koridoriumi turėjo matyti dėmes, panašias į kraują, bet į tai sąmoningai nekreipė dėmesio, nukentėjusiajam J. M. greitąją medicinos pagalbą iškvietė tik praėjus daugiau kaip parai. Ambulatorinės valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos psichiatrijos ekspertizės akte Nr.83TPK-280/2013 nurodyta, kad V. K. nusikaltimo padarymo metu laikinas psichinės sveikatos sutrikimas ar psichinė liga nekonstatuota, įvykio aplinkybes prisimena, jas aiškina nuosekliai (1 t.,173-174 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo V. K. skundo argumentai dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu kai kurių aplinkybių neprisiminė (užmiršo) dėl šoko, kad yra senyvo amžiaus, tik 8 klasių išsilavinimo, todėl neturi specialių žinių apie žmogaus anatomiją atmetami, nes šios aplinkybės nėra lemiamos vertinant konkrečias įvykio aplinkybes, nes vertinama įrodymų visuma, o ne atskiri (selektyvūs) įrodymai. Tai, kad V. K. tyčia (iš pykčio) sudavė peiliu J. M. patvirtina ne tik paties nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 119-120 b. l.), bet ir liudytojo N. G. parodymai. Iš liudytojo N. G. (Kauno rajono PK vyr. tyrėjo) parodymų matyti, kad atvykus į įvykio vietą V. K. nurodė tris ar keturias J. M. mirties versijas, aiškindamas įvykio aplinkybes painiojosi, kol pagaliau paaiškino, kad jis (nuteistasis) susiginčijo su nukentėjusiuoju, vienas kitą išplūdo necenzūriniais žodžiais, todėl iš pykčio (kad skaudėtų) rankoje turėtu peiliu sudavė nukentėjusiajam (2 t., 13-14 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistasis V. K. dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. įvykio vietos apžiūros metu liudytojui N. G. pasakė apie tikrąsias įvykio aplinkybes, tik vėliau siekdamas sušvelninti savo atsakomybės laipsnį ar net jos išvengti, ne kartą juos keitė. Iš apygardos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis kaltu nesijaučia, tik gailisi, jog priėmė nukentėjusįjį J. M. gyventi (2 t., 26 b. l.).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės bylos Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis V. K. nėra nuoširdus, nes esminių bylos aplinkybių nepripažino. Apeliacinis teismas pažymi, kad nors V. K. skunde nurodo, jog prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi vidiniai išgyvenimai šiuo atveju didžiąją dalimi yra susiję su paskirtos bausmės dydžiu.

Apeliacinis teismas pažymi, kad provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką.

Iš V. K., liudytojų M. N., E. Š., A. L. parodymų matyti, kad nuteistasis – iš vienos pusės, o nukentėjusysis J. M. – iš kitos pusės, dažnai konfliktuodavo, o įvykio dieną kilusio konflikto metu aiškinosi tarpusavio santykius. Nuteistasis V. K. patvirtino, kad 2013 m. sausio 12 d. vakare jis barėsi su nukentėjusiuoju, jie šaukė vienas ant kito, abu keikėsi, nukentėjusysis pirmas ranka sudavė jam (nuteistajam) į veidą, po ko ranka sudavė nukentėjusiajam, po to abu nugriuvo. Nustatyta ir įrodyta, kad V. K. du kartus sudavė peiliu nukentėjusiajam tyčia, o ne gindamasis ar dėl neatsargumo (griūnant). Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo skundo argumentu, kad nukentėjusysis J. M. nuteistojo atžvilgiu vartodamas necenzūrinius žodžius elgėsi netinkamai. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. ir J. M. dažnai tarpusavyje bardavosi, vienas kitą keikdavo necenzūriniais žodžiais, nuteistasis ir anksčiau yra vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį. Teisėjų kolegijos nuomone, esant tokiai situacijai, kai asmenys žmogaus kūno žalojimui skirtu įrankiu (šiuo atveju – peiliu) numato galimybę dėl jų panaudojimo konflikto metu, jų veiksmai negali būti vertinami kaip provokuojantys ar rizikingi. Tai, kad V. K. buvo padaryti sužalojimai kairiame antakyje, dešinėje alkūnėje, dešinėje šlaunyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą tik patvirtina, kad jie galėjo būti padaryti konflikto metu su J. M., tačiau neįrodo, kad nuteistasis gynėsi arba tokius nuteistojo veiksmus dėl didelio susijaudinimo nulėmė neteisėti J. M. veiksmai. Akivaizdu, kad nuteistasis V. K. rankose turėtu peiliu sąmoningai sudavė du smūgius peiliu nukentėjusiajam į šlaunį, dėl ko šis nukraujavo ir vėliau mirė. Todėl šiuo atveju pripažinti, kad J. M. veikė provokuojančiai ar rizikingai, arba nuteistojo veiksmus dėl didelio susijaudinimo nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, nėra jokio pagrindo. Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymėdamas, kad yra trečios grupės invalidas, sunkiai valdo rankas ir vaikšto, jam reikia daugiau pastangų norint suspausti peilį ar jį padėti, todėl įvykio metu nespėjo padėti peilio ant stalo ir nesuvokė, jog tuo metu jį laiko rankoje, laikomi kaip subjektyvūs pasvarstymai, kurie šioje byloje neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. K. nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje padarė veikdamas netiesiogine neapibrėžta tyčia (2 t., 35 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokia apygardos teismo išvada nesutinka ir šią klaidą ištaiso apeliacinio proceso metu, nekeičiant nuosprendžio, nes baudžiamojoje teisėje tokios kaltės formos, t. y. netiesioginės neapibrėžtos tyčios, nėra.

Pažymėtina, kad nužudymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam asmeniui ir norėjo ją atimti. Kaltininkas nužudyti gali veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kuomet veikiama siekiant ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę.

Kuomet yra nustatoma tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika turi būti kvalifikuojama tik pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai siekia bet kurio iš jų atsiradimo. Teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne tik iš nuteistojo parodymų, bet atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir pan. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitą žmogų sunkiai sužaloti, ir, nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus sunkiam sveikatos sutrikdymui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007).

Šioje byloje nustatyta, kad V. K. priėmė gyventi pas save nukentėjusįjį J. M., tarp jų dažnai kildavo konfliktai, nuteistasis anksčiau net buvo sužalojęs jį. Akivaizdu, kad eilinio konflikto metu, V. K. nenorėjo ir nesiekė J. M. mirties, tačiau suduodamas smūgius peiliu nukentėjusiajam į dešinės šlaunies sritį, kurioje yra gyvybiškai svarbios kraujagyslės ir kurias pažeidus galimas labai greitas nukraujavimas, apeliantas suprato, jog jo veika yra pavojinga ir gali sukelti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą ar net jo mirtį, nors nukentėjusiojo mirties ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. K. po smūgių peiliu sudavimo nesidomėjo J. M. sveikatos būkle, jam laiku nesuteikė ir neiškvietė pagalbos, nors tai galėjo padaryti. Nors V. K. skunde nurodo, kad jis nesuprato, jog J. M. sužalojo peiliu (nematė kraujo), tokius jo parodymus paneigia pirmiau aptarti įrodymai (įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos specialisto išvada). Be to, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvada nustatyta, kad V. K. nusikalstamos veikos padarymo metu psichikos ligos ar laikino psichikos sveikatos sutrikimo nenustatyta, suprato savo veiksmus ir galėjo juos valdyti (1 t., 173-174 b. l.). Akivaizdu, kad V. K. būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suduodamas du smūgius peiliu nukentėjusiajam į kojos dešinę šlaunį suprato, kad tokie jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai, tačiau buvo abejingas padarinių kilimui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. K. veikė netiesiogine tyčia.

Dėl bausmės

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (nuteistojo asmenybę (trečios grupės invalidumas), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą), nusikaltimas padarytas spontaniškai, V. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas žymiai mažesnis, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), V. K. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nors apeliacinio proceso metu V. K. konstatuojama, kad nuteistasis J. M. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, tačiau tai nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendyje nustatytą V. K. kaltės formą, t. y. kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje padarė veikdamas netiesiogine neapibrėžta tyčia, pakeisti netiesiogine tyčia.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Regina GaudutienėSvajūnas Knizleris