Kauno apygardos teismo nutartis

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 280,33 Eur bylinėjimosi išlaidas.

1. Nėra CPK 329 str. 3 d. 1 p. įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, kadangi apeliantei procesiniai dokumentai laikytini įteiktais, o bylos aplinkybių visuma rodo apeliantę buvus nesąžiningą.

1.1. Vadovaujantis CPK 123 str. 4 dalimi laikytina, kad apeliantei procesiniai dokumentai buvo įteikti po dešimties dienų nuo išsiuntimo buveinės registracijos adresu, procesinių dokumentų nepavykus įteikti juridinio asmens buveinės vietoj. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas visus procesinius dokumentus net kelis kartus siuntė apeliantės buveinės registracijos ir vieninteliu veiklos adresu (b. l. 34, 37, 55, 58, 65, 70) bei apeliantės direktoriaus R. R. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (b. l. 61–63), tačiau apeliantė nei vienu iš adresų procesinių dokumentų nepriėmė, o pagal paliktus pranešimus nesikreipė į pašto skyrių dėl dokumentų priėmimo. Remiantis bylos duomenimis, apeliantei buvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai ir apeliantė informuota apie jos pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį ir teisę dalyvauti parengiamajame bei teismo posėdžiuose. Be to, siekdamas maksimaliai apsaugoti apeliantės interesus, teismas vadovavosi ne tik CPK 123 str. 4 d. taisykle, bet taikė ir CPK 124 str. 4 d. nuostatą, ir apeliantei visus procesinius dokumentus įteikė viešo paskelbimo būdu. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad teismai tokiomis kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis turi teisinį pagrindą ieškovui prašant priimti sprendimą už akių.

1.2. Kadangi apeliantei dokumentai viešo paskelbimo būdu buvo įteikti vadovaujantis ne CPK 130 str. 1 d. (taikomos tuomet, kai „adresato gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos“ ir kai „nėra galimybės paskirti kuratorių“), bet CPK 124 str. 4 d. normoje įtvirtintos hipotezės sąlygomis (kai nėra galimybės arba nepavyksta procesinius dokumentus dalyvaujančiam byloje asmeniui įteikti asmeniškai ir nėra galimybės arba nepavyksta procesinius dokumentus įteikti CPK 123 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka), teismas pagrįstai nesprendė dėl kuratoriaus paskyrimo. Vadovaujantis bylos medžiaga akivaizdu, kad apeliantės buveinės ir apeliantės direktoriaus darbo vieta teismui ir bylos šalims buvo žinoma ir dėl to byloje ginčo nėra, o teisinio pagrindo apeliantei skirti kuratorių nekilo – kuratorius skiriamas ne bet kuriuo atveju, kai šalis yra nepasiekiama, o tik tuo atveju, kai šalis „neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą arba kuri neturi jai atstovaujančio organo, arba kurios gyvenamoji ir darbo vieta nežinomos“ (CPK 39 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos metu apeliantė turėjo procesinį veiksnumą, atstovą pagal įstatymą (direktorių), o jos buveinės vieta buvo žinoma, ką pripažįsta pati apeliantė skunde. Iš to seka išvada, kad apeliantės argumentas dėl CPK 130 str. 1 d. nuostatų pažeidimo atmestinas.

1.3. Bylos aplinkybių visuma ir apeliantės procesinis elgesys patvirtina, kad ji pašto pranešimus gavo ir kad jai negalėjo būti nežinoma apie vykstantį teismo procesą, t. y., kad labiau tikėtina pačią apeliantę, o ne ieškovę buvus nesąžiningą, todėl sąžiningoms proceso šalims negali sukelti neigiamų pasekmių. Visų pirma, pati apeliantė pripažįsta, kad jos buveinės registracijos adresas (Pramonės pr. 11, Kaunas) yra ir bendrovės veiklos adresas, bei nenurodo jokių kitų adresų, kuriais teismas turėjo siųsti procesinius dokumentus. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus, kad apeliantei įvairūs procesiniai dokumentai buvo siųsti 7 kartus per pusę metų, neįtikėtina, kad apeliantė nežinojo apie teismo siunčiamas siuntas. Antra, apeliantės direktorius R. R. yra vienintelis jos darbuotojas ir valdymo organas, todėl neegzistuoja net teorinė tikimybė, kad kažkas iš įmonės darbuotojų ar valdymo organų apeliantės vadovui nežinant būtų priėmęs pranešimą apie pašte esančias siuntas apeliantei. Juo labiau, kad pati apeliantė skunde papildomai nurodo, jog jos dalyje patalpų veikiantis nuomininkas jai nesant vietoje, priima visą korespondenciją. Kadangi procesiniai dokumentai buvo siųsti ir apeliantės direktoriaus gyvenamosios vietos adresu, klausimas, kodėl apeliantė šių dokumentų negavo, negali būti paaiškintas kitaip, kaip tik pačios apeliantės nesąžiningumu arba neleistinu juridiniam asmeniui nerūpestingumu. Trečia, skunde apeliantė pripažįsta, kad ji paprastai „priima visą korespondenciją, tame tarpe ir teismo procesinius dokumentus“, įskaitant procesinius dokumentus kitose apeliantės atžvilgiu nagrinėjamose bylose, dėl ko yra neįtikėtina situacija, kad apeliantė vienos bylos dokumentus gautų, o kitos – ne, jei būtų sąžininga. Neabejotina, kad adresą Pramonės pr. 11, Kaunas, aptarnauja vienas ir tas pats pašto kurjeris, todėl visiškai nesuprantama, kaip kurjeris gali vienus dokumentus apeliantei įteikti, o kitus – ne. Situaciją galėtų paaiškinti adresą Pramonės pr. 11, Kaunas, aptarnaujančio kurjerio parodymai, tačiau apeliantė dėl tokiomis įrodinėjimo priemonėmis nesinaudoja. Iš pačios apeliantės paaiškinimais patvirtintų aplinkybių seka išvada, kad arba apeliantė galimai buvo nesąžininga ir naudojosi tuo, kad savo dalį pastato yra išnuomojusi kitai bendrovei, todėl pristačius apeliantės adresu siuntas, galimai rinkdavosi, kurias priimti, o kurias ne, duodama nurodymus nuomininkui, arba buvo neleistinai nerūpestinga, arba dėl kitų vykstančių teisminių procesų vengdavo priimti procesinius dokumentus. Bet kuriuo iš atvejų laikytina, kad apeliantė buvo nesąžininga, dėl to toks jos elgesys neturėtų sukelti neigiamų pasekmių sąžiningoms proceso šalims.

2. Teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei įvertino įrodymus.

2.1. Kadangi ieškovė 2006-03-17 pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 51/100 pastato idealiųjų dalių, o ne atskiras pastato patalpas (kurios nėra ir niekada nebuvo suformuotos kaip atskiri turtiniai vienetai, todėl nebuvo ir negalėjo būti savarankišku nuosavybės teisės objektu), ieškovė su apeliante yra susitarusi tik dėl atskirų patalpų naudojimosi, o ne dėl nuosavybės, ginčui sprendžiant nėra reikšminga, kuriose patalpose yra šilumos punkto įrenginys. Atskirų patalpų išskyrimas 2006-03-17 pirkimo–pardavimo sutartyje reiškia susitarimą dėl patalpų, kuriomis naudosis ieškovė, neaptariant šių patalpų nuosavybės aspekto, kitų bendrojo naudojimo patalpų (laiptinės, lifto šachtos) ir inžinerinės įrangos (elektros, šildymo, vandentiekio tinklų) naudojimosi tvarkos aspektų. Kadangi iki šios dienos apeliantė ir ieškovė nėra atidalinusios savo dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės, visos pastato patalpos yra šių šalių bendrosios dalinės nuosavybės objektas. Iš to seka išvada, kad, nesant nuosavybės teisių į atskiras patalpas pastate, vien pagal naudojimąsi patalpomis negali būti vertinama vienose ar kitose patalpose esančios inžinerinės įrangos, įskaitant šilumos punkto įrenginį, nuosavybė. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantė, teismas teisingai įvertino ieškovės sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

2.2. Kadangi pastato šilumos punkto įrenginys yra esminė pastato dalis, kuri iš esmės negali būti savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, tai ieškovė, įsigijusi pastato dalį, kartu įgijo ir teises į šilumos punkto įrenginį kaip ir į kitas esmines pastato dalis (inžinerines sistemas, sienas, pamatus ar stogą), be kurių pastatas negalėtų būti naudojamas pagal savo tikslinę paskirtį. Iš to seka, kad vienas iš namo bendrasavininkių taip pat negali įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teisės kitų bendrasavininkių dalies. Vadinasi, nuosavybės teisę į šilumos punktą perleidus tik vienam iš pastato savininkų, t. y. apeliantei, buvo pažeistos kito pastato savininko, t. y. ieškovės, teisės ir pareigos, nes ieškovė įsigydama pastatą, kartu įsigijo ir esmines jo dalis.

2.3. Vien tik bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimas nenustato būdo, kuriuo naudojamas tokios nuosavybės teisės objektas, todėl esant ginčui ir nustatytai aplinkybei, kad šilumos punktas negali būti savininkų naudojamas atskirai, šilumos punktas yra pripažintinas bendrojo naudojimo objektu. Kaip teisingai nustatė teismas, byloje ginčas kilo ne tik dėl šilumos punkto nuosavybės, bet ir dėl šilumos punkto naudojimosi tvarkos, nes, apeliantės nuomone, šilumos punktą turėtų išimtinai eksploatuoti tik ji, o, ieškovės nuomone, šilumos punktas turėtų būti eksploatuojamas bendrai. Esant tokiam ginčui, be šilumos punkto dalies nuosavybės teisės pripažinimo ieškovei, svarbiu tampa ir šilumos punkto kaip bendrojo naudojimo objekto pripažinimas. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nurodo apeliantė, pripažinimas bendrojo naudojimo objektu ne įneša dviprasmybių, o detalizuoja šilumos punkto kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto teisinį režimą – nustato, kad šis objektas gali būti naudojamas tik bendrai, o jame priklausančios dalies negalima perleisti atskirai nuo turimos pastato dalies nuosavybės.

2.4. Teismas, panaikindamas dalį nuosavybės teisės perleidimo sandorio ir pripažindamas nuosavybės dalį ieškovei, pagrįstai netaikė restitucijos piniginiu ekvivalentu, nes byloje nebuvo pateikti duomenys, kad apeliantė kainą jau sumokėjo. Vadovaujantis CK nuostatomis ir teismine praktika, pripažinus sandorį ar jo dalį negaliojančiu, teismas restituciją taiko ex officio net tuomet, kai šalys savo ieškininiuose ar priešieškininiuose pareiškimuose restitucijos taikyti neprašė, nes šie teismo veiksmai neatskiriami nuo teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (CK 1.78 str. 5 d.). Taigi, viena vertus, pripažinus 51/100 šilumos punkto nuosavybės teisės perleidimo sandorį negaliojančiu, teismas iš tiesų privalėjo spręsti dėl restitucijos taikymo. Kita vertus, sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, būtinas tam tikras nustatytų aplinkybių visetas, vadovaujantis kuriuo galima spręsti, taikyti restituciją ar ne, kokią restitucijos formą ir rūšį parinkti, kad šalys būtų grąžintos į prieš pažeidimą buvusią padėtį. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kad UAB ,,Art deco“ atsakovei AB „Kauno energiją“ sumokėjo kainą. Priešingai, nei nurodo apeliantė, AB „Kauno energija“ šios aplinkybės nepatvirtino, o apeliantės nurodomi įrodymai – pirkimo–pardavimo sutartis, priėmimo–perdavimo aktas, sąskaita faktūra – niekaip nepagrindžia fakto, kad kaina buvo sumokėta. Pažymėtina, kad ne teismui, o šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CK 178 str.). Vadinasi, nesant įrodymų, kad apeliantė sumokėjo visą šilumos punkto kainą, teismas negalėjo savo iniciatyva taikyti restitucijos, nes, jei pasitvirtintų, kad apeliantė nėra sumokėjusi, restitucija priteisiant kompensaciją apeliantei iš ieškovės būtų negalima. Neatsižvelgiant į tai, ieškovė neginčijo ir neginčija atsakovės AB „Kauno energija“ paskaičiuotos kainos už šilumos punktą, kuri nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje, ir be išlygų sutinka sumokėti kainą už 51/100 šilumos punkto nuosavybės dalį atsakovei AB „Kauno energija“ arba apeliantei (jei ši kainą jau yra sumokėjusi). Taigi, ginčo dėl to, kad ieškovė privalo atlyginti už nuosavybę, nėra, ir apeliacinės instancijos teismui sprendžiant taikyti restituciją, tai gali būti atlikta apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovė AB „Kauno energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą faktiškai tais pačiais argumentais kaip ir ieškovė. Be to, atsakovės teigimu, apeliantė nepagrįstai sureikšmina aplinkybę dėl servituto suteikimo, kadangi ginčas kilo dėl šilumos punkto įrenginių nuosavybės perdavimo vienam iš pastato bendrasavininkių, nesant pastato savininkų susitarimo, o tai prieštarauja galiojančioms bendrosios nuosavybės teisės normoms ir įstatyminiams bendraturčių tarpusavio santykiams. Jeigu apeliantė nori spręsti klausimus su bendraturčiu dėl servituto nustatymo, priimtas sprendimas tam neužkerta kelio, nes tai gali padaryti atskiru susitarimu įstatymo nustatyta tvarka, jeigu tai yra būtina, o nepavykus susitarti – spręsti teismo keliu. Teismui sprendimo priėmimui atsakovės minėta 2006-03-17 pirkimo–pardavimo sutartis nebūtų turėjusi jokios teisinės reikšmės. Apeliantė turi teisę prašyti ieškovės, kad ši proporcingai padengtų Šilumos punkto įrenginio įsigijimo ir išlaikymo kaštus, o, ieškovei nesutikus gera valia padengti atitinkamos kaštų dalies, atsakovė atskiru reikalavimu galės kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka tas išlaidas prisiteisti. Taigi priimtas teismo sprendimas atsakovei neužkerta kelio prašyti padengti jos patirtas išlaidas. Ar teismas būtų pripažinęs Šilumos punkto įrenginį bendro naudojimo objektu ar ne, jis pagal teisės aktus yra bendro naudojimo objektas, tai net pripažįsta ir pati apeliantė, skunde nurodydama, kad jis yra bendraturčių naudojamas bendrai, todėl logiškai yra nepaaiškinami apeliantės motyvai, kodėl reikėtų šioje dalyje keisti sprendimą. Teismas, konstatuodamas Šilumos punkto įrenginio dalis, kompleksiškai išsprendė ir šį klausimą, kad ateityje nekiltų nesutarimų dėl Šilumos punkto įrenginių teisinio režimo. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad jai nuosavybės teise įgijus šilumos punkto įrenginį, ieškovės teisės niekaip nebuvo nei suvaržytos, nei pažeistos. Apeliantė iš esmės teisiniais argumentais nepagrindžia, kodėl tik vienam iš Pastato bendrasavininkų turi priklausyti Šilumos punkto įrenginys. Be to, Šilumos punktas yra techniškai sudėtinga inžinerinė sistema, nuo kurios tinkamos priežiūros (eksploatavimo) priklauso šilumos vartojimas pastate, todėl ieškovė šiuo atveju neturi galimybės dalyvauti pasirenkant Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją, dėl Šilumos punkto įrenginių remonto, priežiūros ir nusidėvėjimo sąnaudų, investicijų ir pan. Be to, pagal CK 4.85 straipsnį sprendimai dėl bendro naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami savininkų balsų dauguma, todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad šilumos punktas galėjo būti perleistas ir priimtas nuosavybėn tik abiems bendraturčiams sutikus, o, nesant susitarimo, buvo pažeistas CK 4.85 straipsnis. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas, savo iniciatyva neišsprendęs restitucijos klausimo, iš esmės pažeidė apeliantės teises ir teisėtus interesus, nes ieškovei ginčo turto dalį perleido neatlygintinai. Atsakovė turi teisę prašyti ieškovės proporcingai padengti Šilumos punkto įrenginio įsigijimo ir išlaikymo kaštus, o, ieškovei nesutikus gera valia padengti atitinkamos kaštų dalies, atsakovė atskiru reikalavimu galės kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka tas išlaidas prisiteisti, kam priimtas teismo sprendimas neužkerta kelio. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi byloje surinkta medžiaga, esančiais įrodymais bei aplinkybių visuma, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) ir tinkamai taikydamas materialines normas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.